Policijos labiausiai ieškomu žmogumi paskelbtas kaunietis Drąsius Kedys pusmetį stebėjo, ką apie jo istoriją suokia prokurorai, o policininkai „deda visas pastangas“, kad jį surastų Ispanijoje ar Jungtinėje Karalystėje ir apkaltintų dėl dviejų žmonių nužudymo. Paiešką vykdę didelę patirtį turintys (?) policijos pareigūnai šiandien iš gėdos turėtų bijoti parodyti savo akis - garsusis bėglys visą laiką buvo jų panosėje ir jiems šnopavo už nugaros.

Kas kaltas, kad po baudžiamąsias bylas nagrinėjusio Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus ir D. Kedžio sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės nužudymų vyro su violetiniu megztiniu ieškoję policininkai jo taip ir nesurado? Laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas tikina, kad jau pradėta aiškintis, ar pareigūnai tinkamai atliko savo pareigas, tačiau neatskleidžia, kaip buvo vykdoma „paieška“ ir kas būtų nutikę, jeigu bėglio lavono nebūtų radęs žvejys ir akcijos „Darom 2010“ dalyviai.

Nesunku nuspėti, kad po dviejų žmonių nužudymo praėjusių metų spalį policija stabdė įtartinus automobilius ir apieškojo tik kai kurias vietoves, kuriose gyveno D. Kedžio giminaičiai ir pažįstami. Bet tik tas, kurias nurodė bėglio giminaičiai, nes šiandien jau aišku, kad bėglio krikštamotė „buvo pamiršusi“, jog jos brolis gyvena šalia pat Kauno esančioje Šlienavos sodų bendrijoje. O pareigūnai netyčia pamiršo pasidomėti visais bėglio giminaičiais ir jų turtu.

Ar galėjo D.Kedys visą laiką čia slėptis nieko nepastebėtas? Kaimynai lyg susitarę tvirtina - ne. O policija? Pareigūnai nežino ir, ko gero, nelabai norėjo to žinoti, nes tik ketvirtadienį (praėjus net 5 paroms nuo lavono radimo!) nusprendė apklausti sodo namelyje gyvenusį jo dėdę.

Šlienavos kaimo gyventojai anksčiau nebuvo sulaukę tiek policijos pareigūnų - lyg griebdamiesi paskutinio šiaudo jie dabar bando rasti bent kokį įrodymą, kad būtent čia D. Kedys slapstėsi. O jeigu jis čia negyveno ir prie Kauno marių pateko ne be trečiųjų asmenų įsikišimo?

Šiandien mes dar nežinome (akivaizdu, prokurorai taip pat), kaip D. Kedys galėjo atsidurti prie Kauno marių, bet nekyla abejonių - pareigūnai nedirbo taip, kaip privalėjo. Jie net nepasivargino apklausti bent Kauno rajone esančių sodybų gyventojų – o kam, juk bėglys turėtų slapstytis ne Lietuvoje!

„Ar jis kvailas, kad slapstytųsi ten, kur bet kada gali būti surastas?!“ - tokia logika sunkiai paaiškinama. Visai Europai ištrimituojame, kad ieškome labai sunkiais nusikaltimais įtariamo ir pavojingo vyro, prašome visų pagalbos, bet patys nepasižiūrime, kas dedasi mums už nugaros.
Net nereikia abejoti, kad taip ir nesužinosime, kiek mokesčių mokėtojams kainavo D. Kedžio paieškos ir kiek kartų pareigūnai skrido į saulėtąją Ispaniją ar konservatyviąją Britaniją. Juk bėglio kur kas maloniau ieškoti svetur nei Kauno rajone.

Ar lėks galvos tų pareigūnų, kurie buvo atsakingi už D. Kedžio paiešką? Šio klausimo minkštuose krėsluose sėdintys aukščiausi pareigūnai nenori girdėti - esą mes Drąsiaus ieškojome. Laikinasis generalinis prokuroras jau nusitaikė į Kauno apygardos prokurorų vadą Kęstutį Betingį, pasiūlęs jam užimti eilinio prokuroro pareigas Vilniuje.
Policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas išvis tyli, nors jo vadovaujami pareigūnai skelbė tarptautines paieškas ir su kolegomis iš Kauno vykdė D. Kedžio „paiešką“.

Keletą prokurorų dėl esą netinkamo pedofilijos bylos tyrimo nubaudęs bei iš generalinio prokuroro posto pasitraukęs, o dabar teisėjo mantiją užsivilkęs Algimantas Valantinas šiandien greičiausiai trina rankas - gerai, kad D. Kedys rastas tada, kai mano pėdos prokuratūroje jau ataušusios. Bet ar neturėtų ant jo kupros kristi atsakomybė - būtent jam vadovaujant įsiplieskė pedofilijos skandalas, o pareigūnai garsiojo bėglio ieškojo tik savo kabinetuose ar prie „Maximos“ kasų.

Abejotinos prokuratūros pastangos po A.Valantino nuvertimo parodo, kad teisėsauga kurčia net ir aukščiausius reitingus turinčių politikų valiai. Nei prezidentės Dalios Grybauskaitės griežta pozicija, nei nulėkusi prokuroro galva jų neišgąsdino ir neprivertė labiau paprakaituoti prie šio rezonansinio tyrimo.

Dabartinis generalinis prokuroras laido strėles į D.Kedžio giminaičių pusę - kas galėtų paneigti, kad jie nepadėjo bėgliui slapstytis. Bet R. Petrauskas tuo pačiu neatsako, kokius operatyvinius veiksmus atliko pareigūnai - ar klausėsi teisėjos Neringos Venckienės ir advokato Aido Venckaus pokalbių, ar juos sekė. Neatsako, ar gulėjo pasalose prie bėglio giminaičių ir draugų namų, nepaaiškina, kodėl slapta nestebėjo į Ispaniją ir Graikiją esą uždarbiauti išskridusio D.Kedžio artimo draugo Alberto Žiliaus.

Neatsako, nes atsakymai dar labiau įsiutins ir taip jau įsiaudrinusią visuomenę.
Bėglį apraudantys artimieji lyg susitarę tvirtina - po J.Furmanavičiaus ir V.Naruševičienės nužudymų negavo jokių žinių iš Drąsiaus.
Ar sužinosime, kas jį visą pusmetį maitino, šaltą žiemą priglaudė po stogu? „Jeigu būtume žinoję, ką jis veikė, mes būtume suradę“, - sistemos ydas atskleidęs generalinio prokuroro kėdėje sėdintis R. Petrauskas iš karto ėmė šnairuoti į Kauno apygardos prokuratūros vadovų pusę. Būtent jų teritorijoje buvo nužudyti du žmonės ir tik po pusmečio atsitiktinai rastas dėl jų nužudymo ilgai ieškotas bėglys. Šalia jo - ginklas, kuriuo nušautas teisėjas ir moteris.

Pareigūnų versija, kad jie esą jau šeštadienį įtarė, jog prie Kauno marių rastas būtent D.Kedys, mažai įtikėtina - tik bėglio artimiesiems savo iniciatyva atvykus į morgą ir atpažinus savo giminaitį, pareigūnai paskyrė didelius pinigus kainuojančias išskirtines ekspertizes, o šiandien jau aiškina, jog net ir nepriklausomus ekspertus iš užsienio atsiveš (kad tik visuomenė nurimtų).
Jeigu tyrėjai būtų įtarę, kad rastas būtent D.Kedys, jie tikrai keturias paras nebūtų laukę skandalo ir lavoną ištyrę dar tą patį savaitgalį.

Iš televizijos ekranų neišlendančios D.Kedžio giminaitės piktinasi, kad jeigu ne jos, Drąsius būtų palaidotas kaip neatpažintas – lygiai taip pat, kaip kunigas Ričardas Mikutavičius. Istorija kartojasi - sistema nepasimokė iš savo klaidų (o gal tik visuomenė mano, kad tai - klaida?).
D.Kedys „padarė“ visą sistemą, tapo tautos didvyriu, bet greičiausiai taip ir nesužinosime, kas iš tikrųjų dėjosi jo galvoje - ar jis iš tikrųjų paskelbė karą pedofilams, ar aklai įtikėjo, jog jo dukrelė buvo seksualiai išnaudojama, o gal turėjo dar kitokių tikslų. Bet jo kovai (arba žaidimams) abejingų nebuvo.

Visą tiesą į kapus nusinešęs D.Kedys paliko daug neatsakytų klausimų, į kuriuos geriausiu atveju sužinosime tik formalius teisėsaugos atsakymus, o generalinio prokuroro žodžiai, jog pareigūnai buvo „tikrai labiausiai suinteresuoti, kad D. Kedys būtų gyvas“, šios istorijos finišo tiesiojoje skamba kaip pasityčiojimas iš visuomenės.

P.S. Laukite tęsinio - kiekvieną trečiadienio vakarą prie televizijos ekranų vėl mažiausiai pusmetį išgyvensime dvi kedomanijos tiesas.

Dainius Sinkevičius