Jurgita Sausaitytė

“Jei turėčiau dviratuką – Vilnių apvažiuočiau”, - kartą pasvajojau… Žinant, kad trečdalis lietuvių turi antsvorį, ir kad mūsų tautiečių gyvenimo trukmė gerokai atsilieka nuo kitų Europos šalių vidurkio, bent šitaip gyvenimą prasiilginčiau. Bet tik pasvajojau, o dviratį paslėpiau rūsy…

Vis prisimenu, kaip džiūgavau, kai Zuokas žadėjo išraizgyti Vilnių dviračių takais ir paversti miestą saugiu dviratininkams. Net šitiek oranžinių dviračių miestiečiams padovanojo! Mirgėjo tada sostinė – gražu prisimint... Užtat ne tokia linksma pabaiga toj pasakoj: dviračiai išgraibstyti, perdažyti ir nežinia, kur nukišti, lygiai kaip ir oranžinė paties Zuoko svajonė... O svajonė tąkart graži buvo.

Deja, nors ir pradėti tiesti, bet dviračių takai dar ir dabar veda į nežinią (baigiasi vidury kelio) arba spėję išblukti (o juos perdažyti niekam ranka nekyla...). Sveikos gyvensenos projektėlis kaip pradėtas, taip pat sėkmingai pamirštas ir numestas niekieno valiai. Ir toliau miestiečiai kankinasi transporto spūstyse, o drįsusieji rizikuoti minti ekologišką transporto priemonę, pasirenka susigadinti nervus...

Jei sėkmingai įveiksi atstumą nuo taško A iki B, tai dar sėkmingiau būsi „apipypintas“ ir išbadytas viduriniu pirštu. Nes mūsų vairuotojai – kelių ereliai! O dviratininkai kely – kaip musės barščiuose.

Tad šįkart papasakosiu apie dviratininkus Londone.

Pradėkim nuo to, kad čia dviratininkas – lygiavertis eismo dalyvis, turintis teisę važiuoti kad ir vidury kelio (nes taip yra geriau matomas!). Ir ant galvos jam niekas nevažiuoja. Ir nepypina (nes nemandagu). Dviratininkai šaligatviais Londone nevažinėja. Juokiausi, kai vienas pažįstamas iš Lietuvos to nežinodamas, sulaukė priekaištingų pėsčiųjų žvilgsnių ir dar prasikeikė, kad šie jo nepraleidžia!

Dviratininkams čia pilna takų, o kur jų nėra – ten pilna teisė važiuoti transporto priemonėms skirtu keliu. Dviratininkams, kaip ir automobilių vairuotojams, rengiami specialūs kursai, kuriuose mokoma įvairiausių gudrybių, kaip greičiau ir saugiau minti. Dviratininkai net varžosi, kieno dviratis „stilingesnis“.

Ekologiškai transporto priemonei Londono valdžia lėšų negaili. Pastaraisiais metais išleisti milijonai restauruojant dviratininkų takus bei tiesiant naujus, ir siekiama tapti lyderiaujančiu dviratininkų miestu! Nenustebsiu, jei taip ir atsitiks.

Dviratininkams specialiai skirti žemėlapiai, kaip iš didžiulio miesto galo nusigauti į kitą, o besirenkančių ekologišką tranpsorto priemonę kasdien – vis daugiau. Meras Kenas Livingstonas pasižadėjo skirti apie 500 milijonų svarų sterlingų sukurti kuo patogesnį miestą dviratininkams. Ir tai bus didžiausios lėšos Londono istorijoje, skirtos šiai transporto priemonei populiarinti.

Žadama įrengti dviračių nuomos punktus kas trys šimtai metrų Londono centre (su 6 tūkstančiais dviračių kiekviename nuomos punkte). Kam tupėti kamštyje ištisus šimtmečius, jei mindamas pedalus tikslą pasieksi greičiau. Net neabejoju, kad ir Vilnius rytais mažiau burbėtų, išvengdamas kamščių. Vietoj to, kad statomi vis nauji viadukai (deja, ne itin mažinantys automobilių spūstis), verčiau lėšas skirti Zuoko svajonei atgaivinti.

Apklausos ir sociologiniai tryimai rodo, kad du iš trijų vilniečių pritaria minčiai, jog dviračių tinklo plėtimui lėšų gailėti nereikia. O kad vyktų mažiau vagysčių, juos, kaip ir daugelyje Europos šalių, galima registruoti. Taip būtų galima bent iš dalies kontroliuoti dviračių vagysčių skaičių.

Be viso to, šitaip padidėtų fizinis aktyvumas, o kartu ir gyvenimo kokybė, mažiau teršime gamtą ir savo nuotaiką. Tik du ratai, o šitiek sprendimų 