Pastaruoju metu apie sienas naujienų portaluose pasirodančiose žiniose kalbama kaip niekada daug, leidinyje „City Journal“ teigia Victoras Davisas Hansonas.

Po to, kai praėjusiaisiais metais milijonai jaunų musulmonų vyrų iš karo draskomų Artimųjų Rytų sričių užplūdo Europos Sąjungą (ES), Europoje kilo pasipriešinimas Šengeno zonos susitarimams, kuriais ES užtikrinama judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, kad kartu buvo faktiškai panaikinta imigrantų ir prieglobsčio prašytojų kontrolė prie daugumos ES šalių išorės sienų, susitarimas dėl laisvo judėjimo staiga tapo neveiksmingas.

Dauguma europiečių nėra rasistai, tačiau akivaizdu, kad jie yra pasirengę priimti tik tuos imigrantus iš Artimųjų Rytų, kurie atvyksta teisėtai ir pasižada laikytis europietiškų vertybių ir nuostatų; tačiau tokių imigrantų priėmimo principų kaip netolerantiškų ES atsisakė jau prieš keletą dešimtmečių. Europiečiams tenka iš naujo įsisąmoninti, kad žemyno išorinės sienos žymi takoskyrą tarp europietiško požiūrio į kultūrą ir visuomenę ir tų tradicijų, kurios vyrauja Šiaurės Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose.

Populistai vis labiau kursto Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų pasipiktinimą dėl elito pastangų sukurti pasaulį be sienų. Elito atstovams sienų atsisakymas – vienas iš kertinių mūsų amžiaus politinio korektiškumo nuostatų.

Šiandienos atvirų sienų darbotvarkė grindžiama ne tik ekonomikos veiksniais, t. y. tuo, kad reikalingi menkiau apmokami darbuotojai, galintys atlikti darbus, kurių, kaip manoma, nesiimtų amerikiečiai ar europiečiai.

Tokia darbotvarkė remiasi ir kelis dešimtmečius Vakarų akademinio pasaulio atstovų brandintu ir dabar madingu „sienų diskursu“.

Naujo pasaulio be sienų diskursas remiasi nuostata, kad sienos net tarp labai skirtingų tautų yra dirbtinės, kad valdantieji sienas panaudoja tam tikrų grupių marginalizacijai, visų pirma siekdami engti „kitą“, paprastai skurdesnį ir mažiau vakarietiškus standartus atitinkantį asmenį, kuris ne savo valia atsidūrė anapus ribos.

Tačiau svajonės apie pasaulį be sienų nėra naujos. Pasak Antikos biografo ir moralisto Plutarcho, Sokratas tvirtino esąs ne atėnietis, o pasaulio pilietis. Vėlesniu Europos minties raidos tarpsniu komunistinės idėjos apie visuotinį darbininkų solidarumą buvo labai glaudžiai susijusios su pasaulio be sienų idėja.

„Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – ragino K. Marxas ir F. Engelsas. Vadovaujantis tokia nuostata, karus sukelia beprasmiški konfliktai dėl atgyvenusių valstybinių sienų. Kai kas teigė, kad išeitis iš tokios nesibaigiančių karų būsenos – pašalinti sienas ir sukurti tarptautinę vyriausybę.

Per visą istoriją karai paprastai prasidėdavo būtent dėl tokių paribių – dėl sienos tarp Argoso ir Spartos, dėl Reino ir Dunojaus, kaip tikrosios Romos imperijos ribos, arba dėl Alzaso ir Lotaringijos regiono, kuriame persipynė Prancūzijos ir Vokietijos interesai. Tokie ginčai, bent jau iš pradžių, ne visada kildavo dėl siekio įsiveržti į kaimyninę šalį ir ją užkariauti. Per tokius ginčus savo interesus išreikšdavo visuomenės, kurios vertino aiškiai apibrėžtas sienas ne tik dėl ekonominės būtinybės ar karinio saugumo, bet ir norėdamos savitai gyventi netrikdomos ir nebauginamos kaimynų.

Vakarietiškos normos suteikia daugiau galimybių įtvirtinti demokratines vertybes, įskaitant koalicinį valdymą, asmeninę laisvę, religinę pakantą, skaidrumą, racionalumą, teismų nepriklausomumą, laisvosios rinkos principais pagrįstą kapitalistinę sistemą ir privačios nuosavybės apsaugą. Atitinkamai individui užtikrinamas toks gerovės, laisvės ir asmeninio saugumo lygis, koks jam retai pasiekiamas gimtojoje šalyje.

Dėl to dauguma migrantų nori keliauti į Vakarus, juolab kad Vakarų civilizacija yra vienintelė sistema, kuri save apibrėžia kultūriškai, o ne etniškai ir todėl yra pasirengusi priimti ir integruoti tuos skirtingų etninių grupių žmones, kurie sutinka pripažinti jos principus.

Daugelis Vakarų pasaulyje gyvenančių, tačiau jo normų nepriimančių musulmonų nelabai žino, kaip vertinti sienas, ir daro prielaidą, kad gali nepaisyti Vakarų teisės nuostatų, nors kartu jomis dažnai remiasi kone paraidžiui. Šiandien imigrantui iš Maroko galbūt nepriimtina Prancūzijoje matyti moteris nepridengtomis rankomis, o iš Pakistano ką tik atvykęs musulmonas gali norėti laikytis šariato lygiai taip pat, kaip buvo pratęs Pandžabe.

Tačiau yra dvi aiškiai neįvardytos tiesos, apie kurias nenorima atvirai kalbėti. Pirma, labai tikėtina, kad toks migrantas nenorės grįžti į Maroką ar Pakistaną ir ten turėti reikalų su šariatu. Antra, jei jam pavyktų pasiekti, kad jo gimtosios kultūros nuostatos būtų įtvirtintos naujoje gyvenamojoje šalyje, jis galiausiai turbūt pats pabėgtų nuo tokių savo veiklos rezultatų ir vėl keliautų kitur.

Londono musulmonai gali teigti, kad jie reikalauja taikyti šariatą religijos ir lyties klausimams, tačiau tokia pozicija remiasi neįvardyta prielaida, kad Anglijos teisinė sistema vis dėlto turi viršenybę ir kad atitinkamai musulmonų mažumos nebus ištremtos iš Didžiosios Britanijos kaip nepageidaujami kitatikiai.

Tad atrodo, kad teoriniai svarstymai apie pasaulį be sienų tikrovėje niekada neatitinka lūkesčių, išskyrus tuos retus atvejus, kai greta gyvena labai panašios visuomenės. Niekas neprieštarauja atvirai JAV ir Kanados sienai, nes į abi puses keliauja maždaug tiek pat žmonių, be to, kanadiečiai ir amerikiečiai kalba ta pačia kalba, jų tradicijos ir gyvenimo lygis yra panašūs, ir ten, ir ten iš esmės vienodai vertinama demokratija, jurisprudencija, teisėtvarka, populiarioji kultūra ir ekonomikos principai.

Antra vertus, sienų režimo tarp skirtingų visuomenių švelninimas niekada nesulaukia labai skirtingų tautų piliečių pritarimo. Jei atidžiau pažvelgtume net į aršiausiai prieš kontroliuojamas sienas pasisakančių asmenų nuostatas, tai pamatytume tam tikrą vidinį prieštaravimą tarp to, ką jie sako ir ką daro, ypač atsižvelgiant į universalų žmogaus poreikį apibrėžti, atskirti ir saugoti savo privačią erdvę.