Viltė Ramoškaitė

Pirmoji žiemos pūga į Lietuvą su sniegu atpūtė ir gresiančią nedarbo šmėklą. Bankrutuojančių įmonių vadovai siunčia savuosius pėstininkus į Darbo biržą laimės paieškoti. Pastaroji jau irgi įjungė parengties režimą ir skalambija, kad spalio mėnesį tokių laimės ieškotojų užsiregistravo tris kartus daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. O laisvų darbo vietų irgi greitai mažėja.

Ir čia dar tik pradžia. Džiugu, kai darbo biržos darbuotojai iš anksto gauna informaciją apie tuntais atleidžiamus žmones ir dar spėja bent jau susekti, kokios rūšies tai specialistai. Tačiau į darbo biržos duris beldžiasi ir netikėti bedarbiai, kuriuos darbdaviai išgrūdo iš darbo be jokių išeitinių kompensacijų, privertę pačius parašyti pareiškimus atleisti iš darbo. Situacija tokia, kad, regis, išliks tik patys stipriausieji. O kiek dar žmonių, kurie, įsikibę į savo darbelius, tyliai laukia, kaip savitą formą įgaunanti krizė atsilieps jiems.

Išrankumas darbo klausimais irgi nyksta – nebe už kalnų vėl tas metas, kai džiaugsimės turėdami bet kokį darbą ir nebekelsime darbdaviams jokių reikalavimų. Taip Lietuvoje jau buvo. Ir vos tik profsąjungų atstovai pradėjo ploti katučių, kad darbdaviai ėmė lyg ir žmoniškiau elgtis su darbuotojais, ištikusi krizė trinktelėjo į pradinį tašką. Nebėra kur pasimuistyti ir belieka tik nuolankiai dėkoti, kad dar darbo duoda, šiokį tokį grašį numeta ir į pusnį neišmeta.

Tuo metu psichologai jau irgi ėmėsi strateguoti, kaip gi žmonės atlaikys visas krizės apraiškas. Anot jų, lietuviai masiškai iš nevilties prasigerti lyg ir neturėtų. O įvairių tyrimų duomenys neva rodo, kad savižudybių skaičius tokiais laikotarpiais netgi sumažėja. Mat žmonės labiau koncentruojasi, iš kur gauti duonos kąsnį, o svaičiojimus apie gyvenimo prasmę palieka geresniems laikams.

Ir dar neseniai vienas psichologas patarė, kad krizės laikotarpiu į viską reikia žiūrėti kūrybiškai. O kūrybiškumo derėtų pasimokyti iš vaikų. Prajuokino. Tikriausiai Lietuvos ekonominės plėtros agentūros atstovai, suorganizavę konferenciją apie investavimo galimybes gimtinėje Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje gyvenantiems lietuviams, vadovavosi būtent šiuo psichologo patarimu. Tik ar nebus dvidešimt tūkstančių litų kainavusi organizacija nuėjus šuniui ant uodegos...

Anksčiau užsienyje gyvenę lietuviai dar bent jau į nekilnojamąjį turtą investuodavo. O dabar, kai tokia padėtis visame pasaulyje, tikriausiai būtų daugiau negu naivu tikėtis jų investicijų. Juk ir ten tokia pati krizė. Galbūt labiau vertėtų rengti konferencijas apie tai, kur reikės įdarbinti iš užsienio pargrįžtančius laimės ieškotojus. Eina gandai, kad ir ten mūsų tautiečiams ne pyragai ir kai kurie jau kraunasi lagaminus.

Tikriausiai teisūs psichologai, sakydami, kad nereikia prarasti vaikiško naivumo ir, žinoma, humoro jausmo. Juokas bent jau vitamino C padės žiemai pasigaminti. O jei prarastume ir humorą, tikriausiai po kokius devynis kartus per dieną galėtume pasikarti. Tad kaip kažkada kažkas pasakė: "Dirbk taip, lyg atrodytų, kad tau pinigai nereikalingi, mylėk, lyg niekas niekada nebūtų tavęs įskaudinęs, šok, lyg niekas tavęs nestebėtų, dainuok, lyg niekas tavęs nesiklausytų, gyvenk, lyg žemėje būtų Rojus"...