Didžiausia Lietuvos problema yra išvykstantis išsilavinęs jaunimas ir nepakankama parama verslui, pramonės kūrimui, mano Vilniuje viešėjęs Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto prezidentas Henris Malosse.

H. Malosse Lietuvoje lankėsi ne kartą, jis yra Kauno technologijos universiteto vizituojantis profesorius.

- Kaip apibūdinate Lietuvą savo kolegoms kitose šalyse?

- Esu Lietuvoje buvęs 90-aisiais, kai griuvo Sovietų Sąjunga, iki šiol matau didžiulį skirtumą: ši valstybė yra labai dinamiška ir jai dar yra daug vilčių. Džiaugiuosi, kad Lietuva yra Europos šeimos dalimi, tikiuosi, tai tęsis visada.

- Kokių matote Lietuvos skirtumų su kitomis Baltijos valstybėmis?

- Skirtumų yra net tarp Kauno ir Vilniaus: Kaune žmonės mano, kad geriau žaidžia krepšinį, tačiau, manau, kur kas svarbiau yra tai, kas mus vienija. Nors šalys turi skirtingą kultūrą ir istoriją, dabar jos siekia bendros ateities, išsaugodamos įvairovę, kalbą, istoriją, kultūrą.

- Kokias struktūrines problemas matote Lietuvoje?

- Vienu pagrindinių iššūkių Lietuvai, kaip ir kai kurioms kitoms šalims, yra susigrąžinti prieš 20-25-erius metus prarastą kartą, išvykusią kitus ieškoti darbo. Žinoma, normalu, kad žmonės keliauja, kartais nusprendžia gyventi užsienyje, tačiau nenormalu, kai turintys išsilavinimą išvyksta dirbti padavėjais į Londoną ar Paryžių. Aš tikiuosi, kad dalis jų grįš ir ims čia kurti verslą, darbo vietas.

Taip pat linkiu, kad į Lietuvą atvyktų ir žmonių iš kitų Europos valstybių: man asmeniškai čia trūksta gyventojų įvairovės. Manau, verta pratintis prie minties, kad per ateinančius 30-40 metų Lietuvos gyventojų sudėtis pasikeis, nes Europa yra įvairių tautybių, spalvų ir kilmių mišinys. Matomas ryškus skirtumas tarp įvairovės Londono ir Paryžiaus gatvėse ir jo nebuvimas Vilniuje. Tikiuosi, jauni Europos gyventojai rinksis atvykti ir čia kurti savo ateitį, nes sąlygų yra.

- Galbūt Lietuva kol kas nėra patraukli jaunimui dėl mažų atlyginimų?

- Abejoju, kad žmonės išvažiuoja dėl mažų atlyginimų, veikiausiai jie išvyksta, nes neranda darbo. Kai į Lietuvą ateis daugiau investicijų ir bus sukurta daugiau darbo vietų, jie sugrįš. Aš esu prieš gamybos perkeliamą į pigesnės darbo jėgos šalis, tikiuosi, kad per artimiausius 10-20 m. situacija Europos Sąjungos šalyse dar labiau supanašės. Kitąmet Lietuva turėtų prisijungti prie euro zonos, dėl to turėtų padidėti ir algos. Nereikia didžiuotis esant mažų atlyginimų šalimi.

- Kokie yra sėkmingi pavyzdžiai, sprendžiant jaunimo nedarbo problemą?

- Manau, kad nėra stebuklingų receptų, tam reikia fiskalinio ir politinio stabilumo, stengtis skatinti jaunus žmones imtis verslumo, investuoti į žmonių įgūdžius ir jų išsilavinimą. Taip pat yra užduočių, kurias reikia atlikti kartu su Europos Sąjunga, pavyzdžiui, integruotis į Europos energetikos sektorių, kas turės naudos Lietuvos ekonomikai.

- Kaip jūs vertinate Lietuvos universitetų sistemą, galbūt pasigendate privačių mokymo įstaigų?

- Visiškai nepasigendu privačių iniciatyvų ir nepritariu universitetų privatizavimui: aukštasis mokslas turi būti prieinamas visų klasių žmonėms, tai turėtų būti viena iš Europos vertybių. Universitetai turėtų būti finansiškai remiami, jie turi stengtis pritraukti studentus iš viso pasaulio. Norėčiau, kad Vilniaus, Kauno ir kituose universitetuose būtų daugiau studentų iš kitų šalių. Jie turėtų plėtoti europinę koncepciją, kai studentai gali laisvai judėti tarp valstybių ir turiu omenyje ne tik „Erasmus“ programą. Universitetai yra svarbūs kultūrai, ekonomikai ir šalies gyvenimui.

Tokios sistemos kaip privačių universitetų JAV įtvirtina dvigubus standartus: arba pasirenkamas viešas mokslas, kuris dažniausiai yra žemos kokybės, arba žymiai brangiau kainuojantis privatus išsilavinimas. Dažniausiai brangesnėje mokslo sistemoje gali dalyvauti tik nedidelė dalis studentų - to negalima pavadinti Europos vertybe. Mokslas turėtų būti prieinamas.

- Jeigu išsilavinę žmonės išvyksta, galbūt tai rodo, jog įgytos žinios - nepaklausios darbo rinkoje?

- Galbūt Lietuvos švietimo sistema, kaip ir, pavyzdžiui, Prancūzijos, suteikia per mažai praktinių įgūdžių, tačiau gerai, kai valstybėje daug išsilavinusių gyventojų. Abejoju, kad Lietuvos gyventojų likimas yra būti padavėjais ir auklėmis, o vokiečių ir prancūzų – aukšto lygio profesionalais, tai – nesąmonė. Manau, problema pradės spręstis, kai į šalį ateis daugiau investicijų, tuomet bus daugiau galimybių žmonėms su aukštuoju. Esu tikras, kad naudos atneš formuojami klasteriai, inovatyvūs centrai ir ne dėl mažų atlyginimų, o dėl žmonių įgūdžių, jaunų talentų.

- Kas jūsų manymu trukdo investuotojams įsikurti Lietuvoje?

- Tiesą sakant, nematau priežasčių – galbūt tiesiog reikia daugiau reklamuotis. Nenorą investuoti Lietuvoje gali lemti pakankamai sudėtingi santykiai su Rusija: niekas nenori investuoti į Europos pakraštį, kur kas geriau dirbti su valstybe, kuri yra, pavyzdžiui, vartai į Rytus.

- Lietuva susiduria ir su struktūrinio nedarbo problema, kaip ją spręsti?

- Panaši situacija ir kitose Europos šalyse. Manau, verta plėtoti paramos ir mokymų sistemą, kuri veikia Vokietijoje, Austrijoje – ji padeda žmones įtraukti į darbo rinką. Kita problema - Europoje nepakankamai pasitikima jaunais žmonėmis, visų pirma įdarbinami žmonės su patirtimi, užuot pasirinkus talentingus ir kūrybiškus žmones, – tai Europos liga. Jeigu peržiūrėti į nedarbo statistiką, visame pasaulyje yra daugiau vyresnio amžiaus bedarbių, tačiau Europoje – jaunimo. Tai – struktūrinė problema, atsiradusi dėl pasitikėjimo stokos. Norėdami padidinti pasitikėjimą jaunimu, mes pasiūlėme atsisakyti patirties kriterijaus įdarbinant kaip diskriminacinio. Žmonės turėtų būti pasirenkami ne pagal tai, kiek metų jie dirbo, rinktis darbuotojus pagal stažą yra nesąmonė.

- Kaip vertinate verslo sektorių Lietuvoje, ar jis pakankamai išplėtotas?

- Lietuva turi daug nišinės produkcijos, tačiau čia stinga investicijų, stipresnės vietos pramonės. Dabar yra svarstoma visos Europos Sąjungos reindustrializacijos idėja – tam dėmesys turėtų būti skiriamas artimiausius penkerius metus, panaudojant ir struktūrinius fondus.

Lietuvos likimas nėra būti subrangove Vokietijos ar kitų šalių bendrovėms, reikia plėtoti savo prekės ženklus, gaminius. Patarčiau Vyriausybei orientuotis į pramonę, jai skirti Europos Sąjungos paramos lėšų, remti verslą, inovacijų parkus, tyrimų ir plėtros projektus, verslo inkubatorius. Lietuvos verslui reikia pagalbos ir dėl šalies dydžio, ir dėl palyginti trumpo nepriklausomybės laikotarpio, o remti verslą yra kur kas efektyviau, nei tiesti naujus kelius ar diegti infrastruktūrą.

- Visgi vadovėliuose nurodoma, kad labiausiai išsivysčiusios šalys orientuojasi į paslaugas, o ne į pramonę?

- Tai buvo didelė klaida, pramonė yra ekonomikos variklis, o šalys orientavusios tik į paslaugas dabar turi daug problemų - paslaugos pirmiausiai remiasi į pramonę. Manau, kad valstybėje bent 20 proc. BVP turi būti sukuriama pramonės: Lietuvoje šiuo metu yra apie 12-13 proc., kai Vokietijoje - 21-22 proc.

- Jeigu turėtumėte sprendžiamąją galią, ko pirmiausiai imtumėtės Lietuvoje?

- Manau, skaudžiausia yra jaunimo išvykimo problema, tad būtina kurti geresnes gyvenimo sąlygas, kad jauni žmonės iš Lietuvos neišvyktų.

- Ačiū jums už pokalbį.