Deimantė Dokšaitė
Lina Žigelytė rašo blogą (internetinį dienoraštį) apie emigraciją, pati pustrečių metų gyvena Airijoje, o rudenį keliasi į Nyderlandus. Tačiau savęs emigrante nelaiko. Ir visgi ji tikina, kad išvykimas svetur padeda atverti akis, Dubline mergina pamatė, kad Lietuva nėra vien Vilniaus Pilies gatvė su dailiomis kavinėmis, sutikti tautiečiai jai parodė, kad Tėvynė nesibaigia už jos sostinės ribų.

Pradėjusi rašyti savo blogą lietuviškai, vėliau ji ėmėsi ir angliško, kuris net buvo nominuotas geriausių airškų blogų apdovanojimuose žurnalistinėje kategorijoje. Be to, jau kelintas mėnuo ji rengia ir airiško savaitraščio „Metro Eireann“ puslapį apie lietuvius imigrantus. Ir dar ji dirba vyno parduotuvėje.

Trumpai apie tai, kaip apsigyvenai Airijoje.
Į Airiją atvykau prieš beveik trejus metus. Iki tol pustrečių metų Lietuvoje dirbau portalo „Delfi“ naujienų redaktore. Vykau į Airiją, kadangi čia gyveno mano sesuo su šeima. Atvykau norėdama susivokti, ką toliau norėčiau veikti gyvenime ir kiek daugiau laiko skirti savo didžiausiam pomėgiui - fotografijai. Pirma dirbau padavėja restoranuose, o pastaruosius pusantrų metų esu vyno parduotuvės, priklausančios labai gerai Didžiojoje Britanioje žinomam tinklui „Oddbins“, pagalbinė vadybininkė. Nuo sausio mėnesio kas savaitę rengiu puslapį airių laikraščiui „Metro Eireann“, rašančiam apie imigrantus.

Dažnai gini emigrantus nuo piktų Lietuvoje likusių lietuvių, nuo internetinių komentatorių, nuo politikų, kai jie sako, kad emigravo padugnės, neišprusėliai, nusikaltėliai. Bet negi tikrai, didžioji dalis emigrantų yra tie šviesiausi Lietuvos protai?
Nepaisant milžiniško informacijos srauto, kai ėmiau rašyti blogą, buvo gaji nuomonė, jog emigrantai tėra pilka ekonominės gerovės besivaikanti neišprususi masė. Kai dirbi Vilniaus centre ir savaitgaliais gurkšnoji kavą Pilies gatvėje, lengva susikurti vienokios Lietuvos iliuziją. Tačiau Lietuva nėra Gedimino prospektas. Emigrantai yra geriausias Lietuvos veidrodis. Dubline išvydau tokį lietuvių kaleidoskopą, kokio gyvendama Vilniuje net nebūčiau susapnavusi.

Vilniuje gyveni lyg vaivorykštės spalvomis mirguliuojančiame muilo burbule - tarp dangoraižių, „Akropolių“ ir vandens parkų. Atvyksti į Dubliną ir išvysti, jog čia suvažiavo tokia Lietuva, kokią tik „Dviračio žiniose“ matei. Tampa ir gėda, ir baisu.
Rašyti blogą ėmiau norėdama būti tyruose šaukiančiu balsu - kad juodojoje emigracijos skylėje yra ir kitokių lietuvių. Rašydama blogą tuo įsitikinau.

Šiemet geriausių lietuviškų blogų rinkimuose kategorijoje „Visuomenė“ du iš šešių tinklaraščių buvo rašomi iš emigracijos - „Labas.co.uk“ ir maniškis.
Interneto komentatoriai yra labai maža, bet garsiai lojanti Lietuvos dalis, piktnaudžiaujanti virtualiu anonimiškumu. Didžioji emigrantų dalis, be abejo, nėra šviesiausi Lietuvos protai, bet mus visus suniveliuojanti komentatorių propaganda man įkyrėjo. Žinau, kad tie piktai amsintys virtualūs anonimai į mano blogą niekada neužklys. Jie skaito tik antraštes ir pirmus du sakinius. Aš rašau tiems, kurie turi laiko skaityti. Žinau, kad galėčiau ir turėčiau parašyti dar apie daug ką, bet visko nebespėju. Norėčiau, kad dar daugiau svetur gyvenančių lietuvių kurtų blogus. Būtų puiki atasvara neseniai žydruosiuose ekranuose sužibusiai išeivių televizijai, faktiškai tik retransliuojančiai esamas LTV laidas, ir įrodymas, kad įdomiems projektams nebūtini dideli resursai.