Emigracijos padaroma žaizda: visuomet jauti nostalgiją  

Vita Malinauskienė – „dviguba“ emigrantė. Pabandžiusi gyventi JAV, ji grįžo Lietuvon, o po pustrečių metų vėl išvyko atgal. Nors dėl savo dviejų vaikučių moteris norėtų pagaliau imti gyventi sėsliai, tačiau sako, kad dar nežinia kaip bus. Amžina emigracijos paliestųjų dilema – likti ar išvykti, grįžus – pasilikti ar bandyti svetur įsikurti dar kartą.

Gal pradėkime nuo pradžių pradžios. Kaip išvažiavai į Ameriką pirmą kartą?
Išvykau, kaip ir daugelis, išlošusi žalią kortą. Tiksliau, išlošiau ne aš, o mano vyras. Keletą metų siuntinėjome užpildytas anketas, realiai nežinodami, kas laukia atvykus į JAV. Tiesiog norėjome išbandyti naujas galimybes. 2001 metais netikėtai išlošus tą galimybę ir praėjus visus su kelione susijusius formalumus Varšuvoje, jau 2002 metų spalį atvykome į Čikagą. Mūsų šeimai pradžia nebuvo tokia beviltiška, kaip kitiems, kurie atvykę į aerouostą Čikagoje ar Niujorke toliau nežino, į kurią pusę eiti ir nuo ko pradėti. Mūsų čia laukė draugai, pas kuriuos apsistojome. Po savaitės aš su 3 metukų sūnumi parskridau į Vilnių, nes buvome suplanavę, jog pirmiausiai tegu įsikuria šeimos galva, o vėliau ir mes prisijungsime, kad būtų mažiau streso.

Metus gyvenome atskirai. Vyras patyrė didžiulį šoką nuo gyvenimo permainų ir nuo lūkesčių neišsipildymo – visiškai kitaip įsivaizdavo emigraciją. Ankščiau Vilniuje dirbęs restoranų tinklo direktoriumi, staiga turėjo pradėti mokytis sunkaus tolimųjų reisų vairuotojo amato. Daug kartų norėjo viską mesti ir grįžti, tačiau visada atrodė, jog į kelionę sudėta per daug pastangų ir finansų.

Prabėgus metams aš su sūnumi vėl atskridome į Čikagą – šį kartą jau „visam laikui“. Iš prigimties esu optimistė, todėl į viską žiūrėjau smalsiai ir greitai integravausi į išeivijos gyvenimą, susiradau daug draugų.  Skaityti toliau...

Anglija.lt

2009-04-15 / 09:13

Vita Malinauskienė – „dviguba“ emigrantė. Pabandžiusi gyventi JAV, ji grįžo Lietuvon, o po pustrečių metų vėl išvyko atgal. Nors dėl savo dviejų vaikučių moteris norėtų pagaliau imti gyventi sėsliai, tačiau sako, kad dar nežinia kaip bus. Amžina emigracijos paliestųjų dilema – likti ar išvykti, grįžus – pasilikti ar bandyti svetur įsikurti dar kartą.

Gal pradėkime nuo pradžių pradžios. Kaip išvažiavai į Ameriką pirmą kartą?
Išvykau, kaip ir daugelis, išlošusi žalią kortą. Tiksliau, išlošiau ne aš, o mano vyras. Keletą metų siuntinėjome užpildytas anketas, realiai nežinodami, kas laukia atvykus į JAV. Tiesiog norėjome išbandyti naujas galimybes. 2001 metais netikėtai išlošus tą galimybę ir praėjus visus su kelione susijusius formalumus Varšuvoje, jau 2002 metų spalį atvykome į Čikagą. Mūsų šeimai pradžia nebuvo tokia beviltiška, kaip kitiems, kurie atvykę į aerouostą Čikagoje ar Niujorke toliau nežino, į kurią pusę eiti ir nuo ko pradėti. Mūsų čia laukė draugai, pas kuriuos apsistojome. Po savaitės aš su 3 metukų sūnumi parskridau į Vilnių, nes buvome suplanavę, jog pirmiausiai tegu įsikuria šeimos galva, o vėliau ir mes prisijungsime, kad būtų mažiau streso.

Metus gyvenome atskirai. Vyras patyrė didžiulį šoką nuo gyvenimo permainų ir nuo lūkesčių neišsipildymo – visiškai kitaip įsivaizdavo emigraciją. Ankščiau Vilniuje dirbęs restoranų tinklo direktoriumi, staiga turėjo pradėti mokytis sunkaus tolimųjų reisų vairuotojo amato. Daug kartų norėjo viską mesti ir grįžti, tačiau visada atrodė, jog į kelionę sudėta per daug pastangų ir finansų.

Prabėgus metams aš su sūnumi vėl atskridome į Čikagą – šį kartą jau „visam laikui“. Iš prigimties esu optimistė, todėl į viską žiūrėjau smalsiai ir greitai integravausi į išeivijos gyvenimą, susiradau daug draugų.  Skaityti toliau...

 (Komentarų: 6)