Emigrantai Airijoje: blogiau jau nebus  

Airiai iš valytojos nereikalauja universiteto diplomo, į aukštąsias mokyklas priima dvigubai mažiau jaunuolių nei Lietuvoje. Taip Interviu teigė Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis.

Prieš dešimt metų dėstyti į Dublino universitetą pakviestas chemikas grįžęs į Lietuvą pastebi gerų pokyčių, taip pat mato įdomių pasikeitimų tarp svetur išvykusių mūsų tautiečių.

„Vis daugiau žmonių pradeda pasakoti apie keičiamus darbus. Tai – puikus indikatorius. Žmonės pradėjo pasitikėti, kad blogiau nebebus, pradėjo judėti. Vadinasi, peržiemojom, galim lįsti iš urvo, žiūrėti, kur tos pavasarinės uogos auga“, – juokavo Vilniuje Švietimo ir mokslo ministerijos organizuotame seminare sutiktas Dublino Keturių vėjų lituanistinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas A. Teišerskis.

Į Airiją chemikas išvyko pasibaigus tarptautiniam projektui, kuriame dalyvavo kaip Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakulteto dėstytojas.

– Kaip krizės veikė Airijoje išeičių ieškojusius Lietuvos piliečius?

– Realiai lietuviai į Airiją pradėjo važiuoti tik po 2000 metų. Didžiausia banga buvo 2004-aisiais. Emigracijos bumo metais atvažiuodavo po 15-20 tūkst. lietuvių per metus. Dabar Airijoje – Alytaus dydžio lietuvių bendruomenė.

Per krizę viskas, aišku, nuslūgo. 2007-2008 metais buvo aiškiai matyti, kad žmonės kabinasi į tai, ką turi. Prasidėjus sunkmečiui į Lietuvą iš Airijos važiavo gal tik statybininkai, neva, čia viskas žlunga, o Lietuvoje nežlugs. Išvažiavo, o po pusmečio Lietuvoje taip pat buvo kaip kirviu nukirsta. Tada daug ašarų buvo – žmonės ir iš Airijos išvažiavo, ir Lietuvoje nieko neatrado.

Nemažai žmonių tuomet Airiją iškeitė į Norvegiją, Kanadą, JAV. Buvo judėjimas, bet jau nebe masinis. Dauguma įsitvėrė to, ką turi su labai žmogiška nuostata – pralaukti blogą orą, peržiemoti.

– O dabar?

– Dabar pastebiu, kad daug žmonių pradeda pasakoti apie keičiamus darbus. Tai – puikus indikatorius. Žmonės pradėjo pasitikėti, kad blogiau nebebus, pradėjo judėti. Vadinasi, peržiemojom, galim lįsti iš urvo, žiūrėti, kur tos pavasarinės uogos auga.

– Grįžo statybininkai, kurie prasidėjus krizei Airijoje išvažiavo į Lietuvą?

– Nėra didžiulio srauto atgal. Dabar Airijoje atsigauna statybos, tačiau nebėra beprotiško bumo. Kiek supratau, prieš krizę ir Lietuvoje eilinio remontininko negalėjai nusisamdyti už bent kiek protingą kainą – imdavo beprotiškus pinigus. Tas pats buvo ir Airijoje. Pagalbinis darbininkas uždirbdavo daugiau už aukštosios mokyklos dėstytoją. Buvo beprotybė, kuri privalėjo baigtis ir patys airiai tai pripažino.

– Sakoma, užsidirbę Airijoje žmonės pradeda grįžti į Lietuvą. Ar galėtumėt tai patvirtinti?

– Grįžta, tačiau ne masiškai. Sakyčiau, kad grįžtančiųjų į Lietuvą skaičiai panašūs į atvykstančiųjų. Pasirodžius pirmosioms žinioms apie Lietuvoje atsigaunančią ekonomiką grįžtančiųjų namo buvo daugiau. Tačiau tai nevirto tendencija – pasirodė, jog bankų rodikliai buvo gerai nuteikiantys, tačiau atlyginimuose tai nepasireiškė.

Čia nėra jokia naujiena – bankų statistikoje ekonomikos augimas pasimato pirmiausia, o atlyginimai pradeda kilti paskiausiai.

– Airijoje irgi dėl to bambama?

– Taip, nes kainos kyla, o atlyginimai ne taip greitai. Visur žmonės bamba. Airiai šiuo požiūriu net aktyvesni, todėl per rinkimus radikaliai nuvertė valdžią, nepasitenkinimą reiškė streikais. Iki pasišaudymų su policija ir ašarinių dujų, kaip Graikijoje, nebuvo prieita, bet politikams kailį airiai moka iškaršti, kai ateina rinkimai. Lietuvoje į tai nuolankiau žiūrima.

– Žinote, kas yra nostalgija ar esate kosmopolitas ir tai jums ne problema?

– Vien tai, kad dirbu lituanistinėje mokykloje, rodo, jog nesu kosmopolitas, kuris pabėgo ir viską užmiršo.

Yra žmonių, kurie išvykę jaučia didelę nostalgiją. Tačiau ne tiek kraštui, tautai, kiek įprastam savo gyvenimo būdui. Net iš kaimo į miestą gyventi atvažiavęs žmogus gali ilgai keiktis, kaip tas miestas jį vargina – triukšmas, judėjimas, daug žmonių. Net nereikia iš šalies išvykti, kad tai patirtum.

Išvykus į kitą šalį, viskas dar akivaizdžiau, nes skiriasi ne tik aplinka, bet ir kalba, papročiai, žmonių bendravimo būdas. Paklausi ko nors lietuvio, jis sakys „taip“ ar „ne“, o airis – šypsosis, kalbės aptakiai. Airiai tai vadina mandagumu, o lietuvis sako: „sukčius“. Airiams lietuviai atrodo stačiokai, lietuviams airiai – nenuoširdūs.

Žmonės, kurie nenori keistis, emigracijoje jaučia žiaurią nostalgiją. Tačiau Lietuvoje gyvenimas irgi kinta, išvykus neužsikonservuoja.

– Kokie pokyčiai krito į akis dabar grįžus?

– Mažiau liko susivaržymo. Bent jau Vilniuje žmonės – laisvesnis. Jeigu anksčiau prieidavai prie žmogaus norėdamas jį užkalbinti, pirma jo reakcija būdavo gynybinė: „ko iš manęs nori“. Dabar to gynybiškumo yra mažiau. Užėjęs į parduotuvę irgi jautiesi ne taip agresyviai puolamas.

Savu laiku pardavėjoms vadovybė iš viršaus nuleido reikalavimą sveikintis su klientais. Iš pradžių taip ir matydavosi, kaip per sukąstus dantis tą „labas“ sakydavo. Dabar daug natūraliau skamba. Manau, tas prievartinis liepimas sveikintis išmokė bent vieno gero dalyko: kad sutikus žmogų nebūtina ruoštis muštis – galima tiesiog pasisveikinti.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nebijojimas pasisveikinti yra smulkmena. Tačiau iš to rutuliojasi, kad galbūt ir darbdaviai nebijos gerbti darbuotojų ir darbuotojai neapgaudinės savo darbdavių.

Lietuvai ne tiek atlyginimais reikia vytis Vakarų šalis, kiek bendravimu, supratimu, jog būdamas viršininkas niekuo nesi pranašesnis už samdomą žmogų, iš kurio leidi sau tyčiotis. Darbuotojas nėra toks prastas prieš viršininką, kad negalėtų pasakyti savo nuomonės, pasiūlymo.

Daug kalbama apie estų pasiekimus. Daug bendrauju su estais ir galiu pasakyti, kad jų sėkmės raktas ne pinigais uždirbtas. Jie greičiau pakeitė mąstymą – pradėjo mažiau vienas kito bijoti, suvokė, kad baimė nėra pagarba.


www.anglija.lt

Airiai iš valytojos nereikalauja universiteto diplomo, į aukštąsias mokyklas priima dvigubai mažiau jaunuolių nei Lietuvoje. Taip Interviu teigė Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis.

Prieš dešimt metų dėstyti į Dublino universitetą pakviestas chemikas grįžęs į Lietuvą pastebi gerų pokyčių, taip pat mato įdomių pasikeitimų tarp svetur išvykusių mūsų tautiečių.

„Vis daugiau žmonių pradeda pasakoti apie keičiamus darbus. Tai – puikus indikatorius. Žmonės pradėjo pasitikėti, kad blogiau nebebus, pradėjo judėti. Vadinasi, peržiemojom, galim lįsti iš urvo, žiūrėti, kur tos pavasarinės uogos auga“, – juokavo Vilniuje Švietimo ir mokslo ministerijos organizuotame seminare sutiktas Dublino Keturių vėjų lituanistinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas A. Teišerskis.

Į Airiją chemikas išvyko pasibaigus tarptautiniam projektui, kuriame dalyvavo kaip Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakulteto dėstytojas.

– Kaip krizės veikė Airijoje išeičių ieškojusius Lietuvos piliečius?

– Realiai lietuviai į Airiją pradėjo važiuoti tik po 2000 metų. Didžiausia banga buvo 2004-aisiais. Emigracijos bumo metais atvažiuodavo po 15-20 tūkst. lietuvių per metus. Dabar Airijoje – Alytaus dydžio lietuvių bendruomenė.

Per krizę viskas, aišku, nuslūgo. 2007-2008 metais buvo aiškiai matyti, kad žmonės kabinasi į tai, ką turi. Prasidėjus sunkmečiui į Lietuvą iš Airijos važiavo gal tik statybininkai, neva, čia viskas žlunga, o Lietuvoje nežlugs. Išvažiavo, o po pusmečio Lietuvoje taip pat buvo kaip kirviu nukirsta. Tada daug ašarų buvo – žmonės ir iš Airijos išvažiavo, ir Lietuvoje nieko neatrado.

Nemažai žmonių tuomet Airiją iškeitė į Norvegiją, Kanadą, JAV. Buvo judėjimas, bet jau nebe masinis. Dauguma įsitvėrė to, ką turi su labai žmogiška nuostata – pralaukti blogą orą, peržiemoti.

– O dabar?

– Dabar pastebiu, kad daug žmonių pradeda pasakoti apie keičiamus darbus. Tai – puikus indikatorius. Žmonės pradėjo pasitikėti, kad blogiau nebebus, pradėjo judėti. Vadinasi, peržiemojom, galim lįsti iš urvo, žiūrėti, kur tos pavasarinės uogos auga.

– Grįžo statybininkai, kurie prasidėjus krizei Airijoje išvažiavo į Lietuvą?

– Nėra didžiulio srauto atgal. Dabar Airijoje atsigauna statybos, tačiau nebėra beprotiško bumo. Kiek supratau, prieš krizę ir Lietuvoje eilinio remontininko negalėjai nusisamdyti už bent kiek protingą kainą – imdavo beprotiškus pinigus. Tas pats buvo ir Airijoje. Pagalbinis darbininkas uždirbdavo daugiau už aukštosios mokyklos dėstytoją. Buvo beprotybė, kuri privalėjo baigtis ir patys airiai tai pripažino.

– Sakoma, užsidirbę Airijoje žmonės pradeda grįžti į Lietuvą. Ar galėtumėt tai patvirtinti?

– Grįžta, tačiau ne masiškai. Sakyčiau, kad grįžtančiųjų į Lietuvą skaičiai panašūs į atvykstančiųjų. Pasirodžius pirmosioms žinioms apie Lietuvoje atsigaunančią ekonomiką grįžtančiųjų namo buvo daugiau. Tačiau tai nevirto tendencija – pasirodė, jog bankų rodikliai buvo gerai nuteikiantys, tačiau atlyginimuose tai nepasireiškė.

Čia nėra jokia naujiena – bankų statistikoje ekonomikos augimas pasimato pirmiausia, o atlyginimai pradeda kilti paskiausiai.

– Airijoje irgi dėl to bambama?

– Taip, nes kainos kyla, o atlyginimai ne taip greitai. Visur žmonės bamba. Airiai šiuo požiūriu net aktyvesni, todėl per rinkimus radikaliai nuvertė valdžią, nepasitenkinimą reiškė streikais. Iki pasišaudymų su policija ir ašarinių dujų, kaip Graikijoje, nebuvo prieita, bet politikams kailį airiai moka iškaršti, kai ateina rinkimai. Lietuvoje į tai nuolankiau žiūrima.

– Žinote, kas yra nostalgija ar esate kosmopolitas ir tai jums ne problema?

– Vien tai, kad dirbu lituanistinėje mokykloje, rodo, jog nesu kosmopolitas, kuris pabėgo ir viską užmiršo.

Yra žmonių, kurie išvykę jaučia didelę nostalgiją. Tačiau ne tiek kraštui, tautai, kiek įprastam savo gyvenimo būdui. Net iš kaimo į miestą gyventi atvažiavęs žmogus gali ilgai keiktis, kaip tas miestas jį vargina – triukšmas, judėjimas, daug žmonių. Net nereikia iš šalies išvykti, kad tai patirtum.

Išvykus į kitą šalį, viskas dar akivaizdžiau, nes skiriasi ne tik aplinka, bet ir kalba, papročiai, žmonių bendravimo būdas. Paklausi ko nors lietuvio, jis sakys „taip“ ar „ne“, o airis – šypsosis, kalbės aptakiai. Airiai tai vadina mandagumu, o lietuvis sako: „sukčius“. Airiams lietuviai atrodo stačiokai, lietuviams airiai – nenuoširdūs.

Žmonės, kurie nenori keistis, emigracijoje jaučia žiaurią nostalgiją. Tačiau Lietuvoje gyvenimas irgi kinta, išvykus neužsikonservuoja.

– Kokie pokyčiai krito į akis dabar grįžus?

– Mažiau liko susivaržymo. Bent jau Vilniuje žmonės – laisvesnis. Jeigu anksčiau prieidavai prie žmogaus norėdamas jį užkalbinti, pirma jo reakcija būdavo gynybinė: „ko iš manęs nori“. Dabar to gynybiškumo yra mažiau. Užėjęs į parduotuvę irgi jautiesi ne taip agresyviai puolamas.

Savu laiku pardavėjoms vadovybė iš viršaus nuleido reikalavimą sveikintis su klientais. Iš pradžių taip ir matydavosi, kaip per sukąstus dantis tą „labas“ sakydavo. Dabar daug natūraliau skamba. Manau, tas prievartinis liepimas sveikintis išmokė bent vieno gero dalyko: kad sutikus žmogų nebūtina ruoštis muštis – galima tiesiog pasisveikinti.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nebijojimas pasisveikinti yra smulkmena. Tačiau iš to rutuliojasi, kad galbūt ir darbdaviai nebijos gerbti darbuotojų ir darbuotojai neapgaudinės savo darbdavių.

Lietuvai ne tiek atlyginimais reikia vytis Vakarų šalis, kiek bendravimu, supratimu, jog būdamas viršininkas niekuo nesi pranašesnis už samdomą žmogų, iš kurio leidi sau tyčiotis. Darbuotojas nėra toks prastas prieš viršininką, kad negalėtų pasakyti savo nuomonės, pasiūlymo.

Daug kalbama apie estų pasiekimus. Daug bendrauju su estais ir galiu pasakyti, kad jų sėkmės raktas ne pinigais uždirbtas. Jie greičiau pakeitė mąstymą – pradėjo mažiau vienas kito bijoti, suvokė, kad baimė nėra pagarba.


 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: