Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Ką teko išgyventi nelegaliai dirbantiems emigrantams? Kokie likimai atginė tautiečius į JK? Ar tikrai čia lietuvis lietuviui – vilkas? Apie visą tai - neseniai pasirodžiusioje Julijos Miliūtės knygoje, kurios ištrauką (antrą) siūlome Jūsų dėmesiui. [Pirmą ištrauką rasite čia.]

Ši ištrauka - apie darbą ir gyvenimą braškių ūkyje Anglijoje: santykius, muštynes, namų ilgesį ir kartu norą ilgiau dirbti JK, daugiau užsidirbti...

Viskas prasidėjo nuo braškių…
Julija į Angliją iškeliavo ne iš gero gyvenimo. Vieniša trijų vaikų motina, vos sudurianti galą su galu, 2000 metais nusprendė įsidarbinti Anglijoje, kuri atrodė lyg pažadėtasis rojus. Nelegaliai. Išvyko tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algos, nė neįtardama, kad tie mėnesiai virs metais ir visam laikui pakeis jos gyvenimą. Tuomet ji nežinojo, ką reikės patirti dėl sotesnio duonos kąsnio...

...Įstrigo vienas momentas ir Manto godumas, kurį jau seniai pastebėjau, bet eilinį kartą nustebau. Algis – ramus, geras žmogelis, bet mažųjų braškių skinti nenori, labai nenori. O jų kaip amaro: lipte aplipusios vagos. Na, jis kur skina, kur neskina, bet supervaizeris patikrinęs liepia grįžti atgal ir išskinti visas. Algis grįžo keletą kartų, bet neišskynė, o su koja braukte nubraukė uogas. Nubraukė ir liko koja ir visa lysvė braškių uogiene aplipusios. Nežmoniškas karštis ir nuovargis padarė savo. Algis sustreikavo ir nusprendė šiandien daugiau nebeskinti – eis namo. Atėjo pas mane ir sako:
– Še, kambarioke, atiduodu tau savo suskintas braškes. Čia dvi nepilnos dėžės. Pasiskink ir prisiduok, tai tau.

O aš dar flirtuodama: – Oi, ko gi čia jau toks geras man? Juk nedaug tetrūksta, pasiskinsi pats.

Jis sako:
– Kai nešiu priduoti, vėl ateis mano lysves pertikrinti. Aš pavargau, eisiu namo.

Kur buvęs, kur nebuvęs prišoko pasipiktinęs Mantas:
– Kodėl jis tau atiduoda? Juk aš jo draugas! Braškės man priklauso!

– Pasiimk ir apsiramink, – tariau aš. Man visad būdavo gėda dėl mūsų tautiečių išsišokimų. Juk aplink tiek daug žmonių ir viskas girdisi, juk gyvenam kartu, nejaugi imsim rietis dėl keleto dėžučių.

Bet šį kartą Algis nenusileido:
– Gana tau čia vaidinti samarietę. Jeigu atiduodu braškes tau, vadinasi, jos tavo, o jeigu tau jų nereikia, išverčiu čia pat, vagoje.

Teko padėkoti Algiui. Taip užsitraukiau Manto rūstybę, kuri iš tikrųjų man visai nerūpėjo. Aš tik tuo metu nenorėjau triukšmo ir gėda buvo netgi sau prisipažinti, kaip žemai šis vaikinukas kritęs. Bet vėliau tų nuopuolių buvo daugiau, todėl nustojau stebėtis juo ir laikiau tai norma. Man jau būtų buvę keista, jeigu šis žmogus būtų elgęsis kitaip.

Kodėl Algis atidavė braškes man, o ne Mantui ar Nadai? Diena po dienos mūsų santykiai su Algiu vis šiltėjo. Iš gražios kambariokų draugystės išsirutuliojo kažkas daugiau – atjauta, vienas kito supratimas iš keleto žodžių, bendri pomėgiai. Atvykusi į Angliją, Algį radau gyvenantį kartu su Mantu. Taip ir susipažinome. Vienodai draugiškas ir geranoriškas buvo tiek man, tiek Nadai, bet dirbant poroje jis visada buvo su manimi. Mes dirbom sutartinai ir mokėjom darbą organizuoti greitai ir tiksliai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad po keleto mėnesių jis taps mano gyvenimo draugu. Kodėl? Jau vien todėl, kad aš ir šiandieną jo nesuprantu. Labai dažnai netikėti jo poelgiai verčia permąstyti savo gyvenimo prioritetus.

Netruko prabėgti mūsų „tremties“ dienos ir vėl mes grįžtam atgalios. Pinigų užsidirbom nemažai ir nesvarbu, kad naktys buvo trumpos ir bemiegės. Naktinis gyvenimas ten virte virė. Niekam neįdomu, kad tu nori miegoti ar blogai jautiesi. Arba sugebi atsijungti ir miegoti, arba guli užsimerkęs ir skaičiuoji avis.

Mūsų kambario draugai Tadas ir Povilas buvo įsigudrinę visą naktį šėlti su netoliese gyvenančiomis moterimis. Jų draugystei įsisiūbavus, po triukšmingos nakties nepajėgdavo net ryte anksti atsikelti ir eiti į darbą. Maždaug apie vidurdienį jie krapaliodavo link šiltnamių, paskindavo keletą dėžučių ir linguodavo namo. Buteliui ir užkandai užteks. Visi šie daugiadieniai pasilinksminimai tęsdavosi jei ne viename, tai kitame namelyje, o triukšmas aidėjo daug toliau nei mūsų skynikų kaimelis.

O kur dar tikros lietuviškos muštynės su bent keturių kalbų keiksmažodžiais? Kur dar tas lenkų pavydas ir jų mandrumas, kurio niekaip neperpranta ir su juo nesusitaiko mūsų lietuviukai? Kad ir kaip keista, kimba vienas kitam į atlapus, nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. Negaliu sakyti, buvo ir gražių akimirkų, jaukių pasisėdėjimų, daug prisiminimų ir išsipasakojimų. Buvo ir atsisveikinimo vakaras, laužas degė. Vaikinukai iš Portugalijos turėjo gitarą. Anglas Tonis nuostabiu balsu užtraukė dainą. Jau mokėjom tos dainos priedainį ir kas kokiu balsu sugebėjom, tokiu pritarėm. Gražu. Smagu. Gaila, kad kai jau susidainavom, susidraugavom, reikėjo išvykti. Aš esu toks žmogus – kur įsibūnu, ten man ir gerai. Netgi graudu pasidarė, kad išvykstam. Su Nada jau buvom išplovusios visus purvus namelyje, jau buvom atskalbusios visą patalynę, netgi sugebėjom pas ūkvedę gauti kilimėlius prie lovų. Prisiskynusios lauko gėlių pasimerkėm į stiklainiuką nuo majonezo. Gražu. Netgi draugų susiradom. Teko palikti.

Kai grįžom į savo namelį Kornvalyje, toks jis mielas ir jaukus mums pasirodė, kad net pavadinom „savo namais“. Dar tą patį vakarą su Algiu išėjom aplankyti „mūsų“ kalno. Taip vadinom Tregoningo kalvą su akmeniniu kryžiumi karo aukoms atminti. Mes ją pamėgom nuo pat pirmos dienos, kai atvykom į šį mobilių namelių parką. Dažnai eidavom pasivaikščioti visi keturi – aš, Nada, Algis ir Mantas. Kartą net gimtadienį šventėme susėdę prie didžiulio kryžiaus kalno aikštelėje. Nuo šios kalvos atsiveria visas Aštono miestas. Žolynai, kuriuos palikom išvykdami, jau buvo pakeitę spalvą, žydėjo jau kitos laukų gėlės, atrodė, kad kalnas, mūsų belaukdamas, pakeitė rūbą.

Ankstų rytą vėl darban, vėl į savo šiltnamius. Čia jau radom pernokusias braškes, netinkamas prekybai. Sezonas ėjo į pabaigą. Po truputį bosas atleidinėjo žmones: kas išvyko namo, kas susirado darbą kitur. Mums keturiems pažadėjo darbo dar vienam mėnesiui. Skynėm ir pernokusias braškes, iš kurių vienas iš karto išvežė į džemo fabriką, o kitas rūšiavom pardavimui. Vyrams bosas rasdavo ir kitokių darbų: laistymo sistemas prižiūrėti, vėdinimą paruošti (nakčiai šiltnamiai aklinai užtraukiami plėvele, įdienojus pradengiami, atidaromi langai, netgi sukeliama plėvelė į viršų – taip pro apačią vėdinasi braškės).

Neramu, kad jau baigiasi sezonas. Juk migracijos viza dar galioja, dar du mėnesius galim Anglijoje būti. Skambinu namo per savaitę du tris kartus. Dažnai paskambina dukrytė iš Amerikos. Ji dirba barmene ledainėje- kavinėje, sako, sekasi gerai. Dažnai rašau laiškus. Mano berniukai džiaugiasi laisve, bet jau užsimena, kad pasiilgo manęs ir sesės Ditės. Medutė patikina, kad sunku suvaldyti savo ir mano bernus, bet pabardama, paglostydama šiaip taip su jais susitvarko. Gaunu leidimą iš sesers pabūti ilgiau – ji paglobos mano vaikus. Baigiantis braškių sezonui paprašom boso Janio, kad mus priimtų ir kitais metais skinti braškių. Janis pažada:
– Jūs esate tie žmonės, kuriais aš galiu pasitikėti. Taigi, esate laukiami ir kitą sezoną. Užsirašykit mano namų telefono numerį, kurio šiaip paprastai niekam neduodu. Jūs esat išimtis.

Julija Miliūtė,
"Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?"