Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Ką teko išgyventi nelegaliai dirbantiems emigrantams? Kokie likimai atginė tautiečius į JK? Ar tikrai čia lietuvis lietuviui – vilkas? Apie visą tai - neseniai pasirodžiusioje Julijos Miliūtės knygoje, kurios ištrauką (trečią) siūlome Jūsų dėmesiui. [Pirmą ištrauką rasite čia, antrą - čia.]

Šioje ištraukoje skaitykite apie sunkų darbą žemės ūkyje Anglijoje, deportacijos baimę bei neįtikėtinas atvykimo į JK istorijas.

Viskas prasidėjo nuo braškių…
Julija į Angliją iškeliavo ne iš gero gyvenimo. Vieniša trijų vaikų motina, vos sudurianti galą su galu, 2000 metais nusprendė įsidarbinti Anglijoje, kuri atrodė lyg pažadėtasis rojus. Nelegaliai. Išvyko tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algos, nė neįtardama, kad tie mėnesiai virs metais ir visam laikui pakeis jos gyvenimą. Tuomet ji nežinojo, ką reikės patirti dėl sotesnio duonos kąsnio...

Vieną rytą įpusėjus sezonui mūsų autobusiuko vairuotojas ėmė labai įtartinai elgtis. Jau buvom pramokę angliškai ir supratom, jog jam ką tik per radijo stotelę pranešė, kad nė vieno žmogaus neišleistų niekur kitur tik tame lauke, į kurį vykti buvo suplanuota iš anksto. Jis patvirtino, kad jau yra šalia to lauko. Labai negera nuojauta nutvilkė širdį. Pašnibždomis su Algiu, Vita ir Kostu pasitarėm, ką darysim, jeigu bus patikrinimas iš „Home Office“. Nusprendėm – bėgsim. Bet atvykus į lauką, paaiškėjo, kad reikia užpildyti darbuotojo kortelę. Tame ūkyje kiekvieną rytą reikėdavo pildyti kortelę, nurodant savo vardą, pavardę, tautybę. Kortelė likdavo pas supervaizerį.

Taigi, atlikę formalumus, kibom į darbą. O lauko gražumėlis! Nedidelis, aptvertas akmenine tvora.
Saulė teka, gėlių daug, smagu skinti. Visi skuba, nesikalba, tik girdisi – čakšt, čakšt – skinamų gėlių garsas, gumytės pliaukštelėjimas, kai ja apvynioji kotelius, ir neperšlampamų drabužių čežėjimas. Taip įnikau į darbą, kad net pamiršau visą negerą nuojautą dėl galimo nelegalų gaudymo. Tik staiga Algis sako:
– Lėtai pakelk galvą ir pažiūrėk, kiek daug policijos mūsų lauke yra...

Vaidinu, kad man tai nerūpi, bet dėl visa ko išsitiesiu atseit surišti gėlių ryšelio ir lėtai lėtai apsidairau... O Dieve, kiek čia jų daug! Vartai užstatyti policijos automobiliais, o autobusiukas netgi atviromis durimis – paruoštas emigrantus išvežti. Stengiuosi nepanikuoti, mintyse apkabinu savo vaikus. Pagalvoju: „Tegu veža, greičiau juos pamatysiu.“ Atiduodu Kostui savo suskintų gėlių čekį, pagal kurį vakare išmoka pinigus. Algis jam atiduoda mašinos raktus: taip nežymiai, pasilenkęs, neva skina gėles. Kalbam pašnibždom, kad tik nesuprastų, jog mes nelegalai. Skinam automatiškai, nekreipdami dėmesio į kokybę, skinam ir viena akimi sekam, ką darys policija. Matom, kad vienas iš pareigūnų eina pas supervaizerį, o kiti saugo išėjimus iš lauko. Matom, kaip tikrina mūsų korteles, keletą jų atsirenka ir prieina prie anglų. Su jais kažką kalba – mums atrodo, kad klausinėja apie mus. Vagie, kepurė dega, vagis čiupt už kepurės – taip ir mums.

Baimės akys didelės. Tik kažkuris iš nelegalų susiprotėjo pažiūrėti, kas užrašyta ant policijos pareigūnų liemenių – ogi „Benefit officer“. Dieve tu brangiausias, su mumis tai nesusiję. Ši policija gaudo tuos, kurie gauna pašalpas ir dirba nelegaliai, nerodo pajamų. Fuuuu... Lengviau atsidusom, atlėgo įtampa. Policija išsivedė keletą anglų ir išvažiavo. O mes, niekingi emigrantai, likom skinti angliškų gėlių. Esam panašūs į tuos išvestuosius, nes juk irgi dirbam nelegaliai, bet štai jie negali skinti, o mes, atseit geri, keliam anglų ekonomiką, galim skinti, šiandien galim dirbti. Oi, kokiais pasijutom ereliais, ohoho...

Smagiai praėjo diena. Daug kalbėjom apie šį įvykį, o ir gėlių daug priskynėm. Atrodo, dauguma uždirbom po aštuoniasdešimt svarų. Smagūs grįžom namo, netgi nuovargis kažkur išgaravo. Vėliau atbuko mūsų budrumas. Įsibėgėjus sezonui ir užsidirbus pinigėlių nebebuvo baisi ir ta deportacija. Mažiau dairėmės į įtartinas mašinas, nebekrūpčiojom, kai mūsų mašiną netikėtai už posūkio sustabdydavo policija.

Į laukus mus dažniausiai veždavo mažučiu sunkvežimiu su aklinai dengta priekaba. Tik išlipę pamatydavom, kur esam. Dažnai į kitą lauką eidavom pėsčiomis, per ganyklas, per kelis laukus. Eidavom pasipiktinę, kad tokie vaikščiojimai atima daug laiko ir mažiau uždirbsim. O dar tuo metu buvo paskelbtas karantinas dėl naminių gyvulių snukio ir nagų ligos.

Todėl pereidami iš vieno lauko į kitą, turėjom plautis kojas ties kiekvienais vartais. Būdavo pastatyti du gilūs loviai: vienas lovys su chemikalais, kitas – su vandeniu. Ateini, atsikeli sunkius vartus, įlipi į vieną lovį su visais auliniais batais, pamaskatuoji, tada lipi į kitą lovį su švariu vandeniu, vėl pamaskatuoji ir tik po to eini per lauką. Kai išeini, vėl ta pati procedūra. Būdavo, kad per dieną praeini šešis laukus. Grįžus į gėlių ūkį, vėl ta pati procedūra. Negana to, dar su vandens žarna apsiplaudavome drabužius ir aulinius batus, kad neliktų purvo, chemikalų ir nuodingo gėlių skysčio, kuris alergizuoja odą ir akių gleivinę.

Grįžę iš ūkio, kiekvienas su savo čekiu, kuriame jau būdavo pažymėtas priskintų dėžių kiekis ir kaina už gėlių ryšelį, stodavom į eilę prie kasos langelio. Ta eilė nykdavo greitai. Vos spėdavom paplepėti su kitų gangų darbininkais, žiūrėk, ir atėjo tavo eilė.

Neramu tik pasidarydavo, jeigu kasininkę pakeisdavo kas nors iš biuro darbuotojų, nes jis kartais paprašydavo asmens dokumentų. Tokiu atveju mandagiai paaiškindavom, kad šiandien neturim, o ryt būtinai atnešim. Tada Dievo melsdavom, kad ryt būtų dar kitas darbuotojas. Kartais savo čekius palikdavom kitam skynikui, kad paimtų mūsų pinigus. Visko buvo: ir apgaulės, ir nuoskaudų, ir laimingų dienų. Labiau stengėmės dirbti ir likti tuose ūkiuose, kurie nekreipė dėmesio į dokumentus, bet labiau orientavosi į gerus ir sąžiningus darbuotojus. Tokie ūkiai atsirinkdavo tik tuos, kurie sąžiningai, kokybiškai ir greitai nuskindavo laukus, ten pasijusdavom savais žmonėmis: mes jais pasitikėjom, jie – mumis.

Negaliu nepaminėti atvejo, kai Varfelio ūkyje skynėm gėles ir mus užklupo ledų kruša. Tuo metu reikėjo gražiai išskinti siūlinius narcizus. Jų kotelis – plonytis kaip siūlas, o žiedynas susideda iš keleto pumpurėlių. Šių narcizų lapai taip pat ploni kaip siūlas ir primena prieskoninę daržovę – laiškinį česnaką. Šias gėles skinti labai sunku, nes jų stiebeliai labai panašūs į lapus ir vienoje vietoje jų gausybė. Pakilo stiprus vėjas, iš dangaus pažiro tūkstančiai smulkių ledukų. Vėtra guldė ant žemės, kėlė į viršų ir vėl trenkdavo žemyn šiuos gležnus stiebelius. Juos reikėjo gaudyte gaudyti ir skinti po dvidešimt į ryšelį. Šalo rankos. Suledėję pirštai nepajėgia nustverti plonyčio kotelio, o jei nustveri, tai jis lūžta pusiau. Žmonės gūžiasi į kuprą, skynimas sustojo.

Supervaizeriai neleidžia išeiti iš lauko, kol darbas nebus pabaigtas. Susikišu pirštus į burną, bandau šildytis. Perveria aštrus skausmas – rankos užėjo. Vos neverkdama išsiprašau į autobusiuką, kad galėčiau sušilti, išgerti kavos. Supervaizeris leidžia, bet paskui mane išeina visas būrys, todėl šaukia iš paskos:
– Jeigu negrįšit, rytoj galit neateiti į darbą.

Mes su Vita nusprendėm negrįžti. Kostas su Algiu grįš ir šitaip pridengs mūsų neatėjimą. Bėgte namo pas Vitą – ji gyvena arčiau, iki jos namų tik penkios mylios. Bėgam laukais, pakiemiais, vis vaidenasi, kad mus gali pasivyti supervaizeris su mašina, nes taip gąsdino, kad net nežinai, kaip gali pasielgti. Pagaliau, pasiekusios namus, atsipūtėm, išgėrėm karštos arbatos su šlakeliu degtinės (taip saugojomės nuo peršalimo). Netrukus grįžo ir vyrai. Pasirodo, supervaizeris susiskambino su valdžia ir išleido visus namo. Be reikalo bėgom šitiek kelio... Et...

Galbūt keistai atrodo. Plėšiesi į darbą, nori jo gauti, bet kada susiduri su tokiom sąlygom, tai ir tas darbas nemielas, nesinori nei pinigų, nei sotesnio kąsnio, tik pasiilgsti šiltų kojinių ir vilnonio pledo. Rodos, nieko šiam pasauly ir nebereikia daugiau – tik šilumos geliančiam kūnui ir sausų darbužių. Dažniausiai būni permerktas iki paskutinio siūlelio. Nusiauni guminius batus, nuplėši šlapias kojines ir nežinai, ar dar yra tavyje bent lašelis kraujo. Taip sustingęs ir stovi priešais židinį, kol atšyla visas kūnas.

Įsikalbėjom su Vita ir Kostu. Įdomi ir baisi jų atvykimo į šią šalį istorija. Praradę darbą ir būstą Lietuvoje, nutarė emigruoti į Angliją. Mažas autobusiukas, drabužiai, indai, patalynė, šeimos nuotraukos ir du vaikai – tai visas jų turtas. Jiems to užteko ir džiaugėsi, kad turi tiek daug – mašiną, abu sveiki ir, svarbiausia, su jais vaikai. Bet jų šeima nepatiko Anglijos migracinei tarnybai ir į šalį jie nebuvo įleisti. Dar viena nerami naktis. Vita lieka su vaikais autobusiuke, o Kostas ieško būdų, kaip vis dėlto patekti į svajonių šalį. Randa daugiau tokių, kurie neįleisti ir bando tartis su vairuotojais, kad pervežtų nelegaliai. Sužino iš nuogirdų, kad yra keletas sunkvežimių vairuotojų, kurie už tam tikrą pinigų sumą perveža, paslėpę priekaboje. Visą dieną ieškojęs, pagaliau sutaria, kad jo šeimą perveš vilkikas, kuriame pakrauti cementiniai šulinio žiedai. Pasislėpusi viename iš tokių žiedų jų šeima ir atvyko į Angliją. Prancūzijoje paliko visą savo turtą – autobusiuką ir jame likusius daiktus. Su savimi pasiėmė vaikus, maisto likučius ir dokumentus. Visus pinigus, kiek turėjo, teko atiduoti vairuotojui už pervežimą ir dar trūko iki reikiamos sumos, bet vairuotojas pagailėjo jų ir sutiko pervežti už tiek, kiek turėjo. Taigi, jų šeima liko be cento. Buvo sutarta, kad vos vilkikui privažiavus Londono priemiestį ir stabtelėjus, jie turi nedelsiant iššokti ir bėgti kuo tolyn nuo kelio. Buvo gūdi naktis. Vos tik mašina sustojo, jie prapjovę tentą žaibiškai šoko į gūdžią nakties tamsybę. Pliaupė lietus, tamsu, nors į akį durk. Vilkikas rūkte nurūko, lietaus užsklanda viską prarijo. Jie keturiese niekam nereikalingi, be cento kišenėje ieško, kur pasislėpti nuo lietaus, ir skambina draugams, kad padėtų susiorientuoti, kur esą...

Pagaliau priėjo vaikų darželio teritoriją, aptvertą neaukšta tvora. Susigūžę, apglėbę didžiausią turtą – vaikus, palindo po vaikiška čiuožykla. Aišku, ji neapsaugojo nuo lietaus, bet vis šiokia tokia priedanga nuo vėjo ir nuo atsitiktinio praeivio. Draugai neapvylė: vos paskambinus atsiliepė ir liepė būti ten, kur esą, nesiblaškyti ir nesijaudinti. Pasakė, kad patys juos susiras. Po keleto valandų privažiavo su mašina ir parsivežė juos į jaukų mažą kambarėlį, kurį buvo išsinuomoję iš indų šeimos. Kaip surado? Pasirodo, visai paprastai: patys panašiu būdu atvyko į Angliją, todėl ta trasa jų šeimai buvo labai gerai žinoma. Jiems beliko tik susirasti vaikų darželį, esantį netoli kelio.

Jų gyvenimas Anglijoje prasidėjo nuo visiško nulio. Nuo skolinto svaro, nuo svetimo prieglobsčio, nuo sušelptos duonos riekės ir dovanotos pagalvės. Pradžia buvo sunki. Ilgai buvo priklausomi nuo svetimų malonės, kol gavo darbą ir pirmąją algą. Sužinoję iš Londone viešbutyje dirbančių lietuvių, kad Kornvalyje reikalingi darbuotojai žemės ūkyje ir kad įsidarbinti nėra sunku, pasiryžo dar vienai kelionei. Ir nepasigailėjo. Gavo darbo abu. Kartu su savimi į darbus vesdavosi ir vaikus. Vaikai dirbo viską, ką ir tėvai: skynė gėles, braškes, kirto kopūstus. Prasidėjus mokslo metams, tėvai sugebėjo juos įtaisyti į mokyklą. Kostas ir Vita kažkokiu būdu gavo pabėgėlių dokumentus, kurie garantavo prieglobstį Anglijoje ir suteikė daug privilegijų. Vaikai mokykloje lankė išlyginamąsias klases. Praėjus vieneriems mokslo metams abu jų vaikai puikiai kalbėjo angliškai. Vėliau jų šeima, kaip socialiai remtina, gavo trijų miegamųjų butą. Nuostabą kėlė tas faktas, kad mokykloje vaikams buvo mokami pinigai už gerą lankomumą. Ši šeima išaugino ir išauklėjo gerus, sąžiningus ir darbščius vaikus. Kiekvienas vasaros atostogas jie leisdavo ūkininkų laukuose, dirbdavo bet kokį darbą.

Šiandien kalbu su Andriumi, Kosto jaunyliu, ir klausiu:
– Ar tau neatrodo keista, kad praėjus dešimčiai metų važiuoji pas tuos pačius ūkininkus sudaryti pirkimo sutarčių. Bet važiuoji jau ne kaip nuolankus emigrantas, nelegalas, apsirengęs neperšlampamais rūbais, o kaip išdidus vadybininkas, pasipuošęs oficialiu juodu kostiumu ir baltais marškinėliais, vairuoji firmos automobilį. Kaip tau dabar atrodo tie pasenę ūkininkai ir išdidūs jų sūnūs, kurie tada dar tik bandė ūkininkauti, bet, ohoho, kaip rietė nosį ir vaizdavo prieš mus itin svarbias personas? Juk ne kartą teko išklausyti nepagrįstų priekaištų, kad ne taip nukirtai kopūstą, kad praėjai dar tinkamą naudoti žiedinį kopūstą, kad per žalią braškę nuskynei arba nepastebėjai prinokusios ir ją palikai... Kaip dabar tau, Andriau, atrodo jie? Kada jie tau pataikauja, ne tu – jiems? Kai jie siūlo tau savo išaugintą produkciją, o tu numušinėji jiems kainą arba pažadi priimti tik labai kokybiškas daržoves?

Kvatojasi Andrius:
– Taigi, teta, gyvenimas nestovi vietoje. Aš visada žinojau, kad galiu pasiekti daugiau, tik reikia labai to norėti.