Nejaugi emigrantai jau atprato nuo lietuviškos duonos? Nes ką gi reikštų Lietuvos duonos gamintojų akcija raginant išeivių bendruomenes priimti duonos siuntinius iš Lietuvos ar oro uostuose įteikiant po kepalą duonos išvykstantiems? Priminimą apie tėvynę? Spekuliaciją žmonių jausmais? Ar visišką situacijos nesuvokimą, nes kiekvieną kubinį bagažo centimetrą kietai pritutinusiam tautiečiui, pakeliui į lėktuvą įteiktas papildomas duonos kepalas, sukelia rimtą galvasopį, kur jį įtalpinti?

Tokia akcija buvo surengta vasario 5 d., Šv. Agotos dienos proga. Iš pažiūros - gražus sumanymas. Įkvepiantis. Uždegantis. Nenustebsiu, jei po metų kitų Lietuvoje likę emigrantų giminaičiai bus primygtinai raginami Agotos dienos proga savo artimiesiems į užsienį siųsti po kepalą duonos. Kiekviena sėkminga reklaminė akcija – o duonos siuntimas emigrantams ne kas kita kaip reklaminė akcija, privalo virsti visus įtraukiančiu vajumi.

Duonos valgytojams emigravus iš Lietuvos, kas lieka duonos gamintojams? Vartojimas, ypač maisto produktų, yra itin svarbi ekonomikos dalis. Ypač tokioms šalims kaip Lietuva, kur maistui išleidžiama 50 proc. pajamų. Tai reiškia, jog kiekviena išvažiavusi burna lietuviškajai maisto industrijai yra didžiulis nuostolis.

Štai mano dantys jau 7 metai kramto anglišką maistą. Duoną – irgi. Ir, tiesą sakant, aš jos nepeikiu. Vietiniame „Sainsburys“ prekybos centre kepta, aguonų, sezamo, saulėgrąžų ir linų sėklų mišiniu apibarstyta, gerai apskrudusia pluta ir šviesiai rudu vidumi, keturkampė, puikiai tinkanti „tosteriams“.

Jos kaina per pastaruosius porą metų išaugo ir nedidelis kepaliukas dabar kainuoja beveik svarą. Per savaitę suvartoju vidutiniškai po 1 kepaliuką, per metus išeitų 52 kepaliukai, viso labo apie 50 svarų arba 200 lt.

Lietuviškai duonos pramonei nuostolis iš manęs nedidelis. Tačiau dešimtimis ir šimtais tūkstančių burnų iš Lietuvos į kitas šalis patraukus, nesunku suskaičiuoti, kiek pajamų netenka lietuviško maisto gamintojai.

Aišku, tai liečia ne vien duoną kasdienę. Tačiau pieno ir mėsos perdirbėjai pasistengė rasti kitas rinkas – Rusiją, Ukrainą, jau nekalbant apie Europos Sąjungą. O su sūriu „Džiugas“ bandoma ir į didžiuosius Anglijos supermarketus įsiveržti. Tačiau lietuviška duona Lietuvos ribas sunkiai peržengia.

Duonai lietuvių kultūroje skirta ypatinga vieta. Duonos išmesti negalima, nukritusią riekę reikia pakelti ir pabučiuoti. Dauguma turbūt taip seniai nesielgia, bet įsitikinimai gražūs. Kita vertus, apie lietuvišką duoną, apie ypatingą jos skonį sukurta ir be galo daug mitų. Vienas jų - kad tikri lietuviai be jos apsieiti negali.

Ar tikrai? Būtų įdomu sužinoti, kas iš jūsų, Anglija.lt skaitytojai, kasdien valgote lietuvišką duoną. Arba valgytumėte, jei galėtumėte nusipirkti artimiausiame Tesco ar Asda?

Aš lietuviškos duonos nesivaikau, nors nepeikiu jos skonio. Bet man patinka ir kitų tautų duonos gaminiai, kad ir indiška chapati, arabiška pita ar žydiški macai.

Zita Čepaitė