Emigrantai negrįžta ne dėl pinigų - Anglija.lt
 

Emigrantai negrįžta ne dėl pinigų 

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė Jolanta Kuznecovienė sako, kad Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje įsikūrusių lietuvių apklausa rodo, jog dauguma emigrantų į Lietuvą negrįžta ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl to, kad svetur užtikrintas saugumas, laisvė bei kitokie santykiai tarp žmonių.

Ketvirtadienį surengtoje „Tapatybės labirintų“ klubo diskusijoje J. Kuznecovienė sakė atlikusi dar nepublikuotą kokybinį tyrimą. Anot jos, nors dauguma emigrantų išvažiavo būtent dėl ekonominių priežasčių, negrįžta ne dėl pinigų – daugelio išvažiavusiųjų teigimu, jie nemokėtų vėl gyventi Lietuvoje.

Dauguma sociologės apklaustųjų mano, kad svečios šalys jau yra jų namai. Tačiau J. Kuznecovienė pastebi, kad emigrantai taip pat pripažįsta, jog tokiuose namuose nesijaučia iki galo savi. Anot sociologės, žmonės dėl to atsidūrė tokioje situacijoje, kai nei gimtinėje, nei užsienyje nesijaučia gerai, tad neišvengiamai turi sau užduoti klausimą, kas jie esantys.

Psichologinis diskomfortas

J. Kuznecovienės teigimu, dauguma lietuvių emigrantų suvokia, kad tapti savu anglu, airiu, norvegu ar, pavyzdžiui, ispanu nepavyks. Pasak jos, net ir visiškai integravęsi žmonės, pavyzdžiui, dešimt metų dirbantis daktaras ar sėkmingas verslininkas pripažįsta, kad „psichologinis diskomfortas yra duotybė“.

J. Kuznecovienės teigimu, daugelis emigrantų renkasi lengviausią ir tikriausiai būtiną kelią – prisitaikymą prie kasdienio elgesio taisyklių arba labai stipriai integruojasi profesinėje erdvėje. Moters teigimu, emigrantai taip pat atskyrė „prisitaikymą viešajame ir privačiame lygmenyse“. Nemažai sociologės apklaustųjų teigė, kad gerais piliečiais, tarkime, Anglijoje, užtenka būti „turint banko kortelę ar esant geru profesionalu“.

„Nemažai lietuvių emigrantų dirba kartu su 15 ar dar daugiau skirtingų pilietybių žmonėmis, todėl net ne visada iškyla klausimas, kas aš esu. Turėti savo lietuvišką tapatybę yra visiškai neaktualu. Dažnam gyventi ispanišką (ar kokį kitą) gyvenimą yra naudingiau ir patogiau“, - kalbėjo J. Kuznecovienė.

Atstumia „turtuolio demonstratyvus poniškumas“

Kultūros kritikas Vytautas Rubavičius pastebėjo, kad dabartinėse visuomenėse lygiavertiškumas neįmanomas, o socialinė nelygybė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje „yra faktas“, todėl teigė nemanąs, kad ketinantiems grįžti būtent tai yra baisiausia.

Jo manymu, atstumia kitkas: „formalios ar ne, bet egzistuojančios pagarbos trūkumas. Atstumia tas pirmos arba antros kartos turtuolio demonstratyvus poniškumas, kurį galima aptikti net valstybės institucijose“.

J. Kuznecovienė priduria, jog daugelis emigrantų „supranta savo ribotumą, bet tai skiriasi nuo socialinės diskriminacijos Lietuvoje“.

Svarbi užsienio valstybių politika

VDU Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas taip pat pabrėžė svečios šalies, kurioje gyvena emigrantas, imigracinės politikos svarbą. Anot jo, atitinkama kalbos, pilietybės, socialinių garantijų, religijos, socialinių mažumų politika skatina asimiliuotis arba segreguotis.

„Pavyzdžiui, Amerikoje iki 7 dešimtmečio lietuviams didžiuotis, kad turi savo bendruomeninius savaitgalius, buvo politiškai nekorektiška, tačiau, pasikeitus imigracijos politikai, daugiakultūrėje Amerikoje lietuviai gali didžiuotis esantys lietuviai. Tokioje aplinkoje yra madinga turėti daugiau tapatybių, neužtenka būti vien Amerikos europiečiu, reikia būti Amerikos šveicaru ar tuo pačiu Amerikos lietuviu“, - kalbėjo V. Čiubrinskas.

Urugvajietis kaip lietuvis

Sociologijos docentė Irena Šutinienė, remdamasi savo tyrimu, pabrėžia, kad reikia skirti, kas yra lietuviškumas: ar tai sąmoningas apsisprendimas „dirbti Lietuvos labui“, ar, atvirkščiai, lietuvis yra čia gimęs, bet tokiu savęs nelaikantis. „Kas tokioje klasifikacijoje būtų juodaodis iš Urugvajaus, neturintis nė lašo lietuviško kraujo, susidomėjęs lietuvių kalba, ją išmokęs ir vėliau tapęs aktyviai veikiančiu lietuvių bendruomenės pirmininku? Ar jis yra lietuviškesnis už daugelį lietuvių, ar yra lietuvis?“, – kalbėjo I. Šutinienė.

Sociologės nuomone, nemažai emigrantų, dar būdami pačioje Lietuvoje, neįsisąmonina, kas yra lietuviškumas. „Todėl tokiame londoniškių kaime [anklavuose dirbančių lietuvių, nė kiek neperimančių svetimos kultūros, neišmokstančių anglų kalbos, bendruomenėje] lietuviška tapatybė irgi labai greitai prarandama. Čia niekam niekas neįdomu, tik darbas ir gėrimas“, - teigė I. Šutinienė.

Ji pastebi, kad daugeliui emigrantų dalyvavimas diasporos gyvenime yra ne tiek etinis, kiek socialinis veiksmas. Emigrantai, kadangi nėra artimųjų, jungiasi prie tokių pačių vienišų emigrantų. „Mes neturėjome nieko kito, tik vieni kitus (...) susitikdavome, nes beprotiškai norisi būti kartu“, - vieną interviu citavo I. Šutienė.

Galime lygintis su žydais ir armėnais

V. Čiubrinskas pastebi, kad lietuvių migracija „tęsiasi jau trečią šimtmetį“. „Turime ne vien ekonomines migrantų bangas, bet ir politines. Diasporos istorijos prasme, galime drąsiai lygintis su armėnais, rusais, žydais ar norvegais“, - sakė V. Čiubrinskas. Pasak jo, migracijos reiškinį ir patį žmogų jau reikia laikyti peržengiančiu nacionalinių valstybių ribas.

„Pirma, nacionalinė valstybė, siaurąja prasme, neturi ateities. Mes dabar jungiamės į tokius superderinius kaip Europos Sąjunga. Antra, mes esame daug labiau trapūs, mus vis labiau veiks klimato atšilimas. Todėl fragmentacija, be abejonės, liks ir didės“, - kalbėjo V. Čiubrinskas.

„Dabar turėtume kalbėti apie globalų lietuviškumą ar tautą globaliame pasaulyje. Apie tai, kas buvo rašoma 1949 metų lietuvių chartijoje. Lietuviškumas niekur nedingsta, tačiau atsiranda jo perkeltinumas į kitas teritorijas. Jeigu lietuviška tapatybė žmonėms bus svarbi, jie jos laikysis ir Sibire, ir Čikagoje“, - pridūrė jis.

Mokslininkai skaičiuoja, kad nuo 1991 metų iš Lietuvos išvyko per 400 tūkst. žmonių – beveik tiek pat, kiek gyvena Kaune ar Alytuje.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentė Jolanta Kuznecovienė sako, kad Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje ir Norvegijoje įsikūrusių lietuvių apklausa rodo, jog dauguma emigrantų į Lietuvą negrįžta ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl to, kad svetur užtikrintas saugumas, laisvė bei kitokie santykiai tarp žmonių.

Ketvirtadienį surengtoje „Tapatybės labirintų“ klubo diskusijoje J. Kuznecovienė sakė atlikusi dar nepublikuotą kokybinį tyrimą. Anot jos, nors dauguma emigrantų išvažiavo būtent dėl ekonominių priežasčių, negrįžta ne dėl pinigų – daugelio išvažiavusiųjų teigimu, jie nemokėtų vėl gyventi Lietuvoje.

Dauguma sociologės apklaustųjų mano, kad svečios šalys jau yra jų namai. Tačiau J. Kuznecovienė pastebi, kad emigrantai taip pat pripažįsta, jog tokiuose namuose nesijaučia iki galo savi. Anot sociologės, žmonės dėl to atsidūrė tokioje situacijoje, kai nei gimtinėje, nei užsienyje nesijaučia gerai, tad neišvengiamai turi sau užduoti klausimą, kas jie esantys.

Psichologinis diskomfortas

J. Kuznecovienės teigimu, dauguma lietuvių emigrantų suvokia, kad tapti savu anglu, airiu, norvegu ar, pavyzdžiui, ispanu nepavyks. Pasak jos, net ir visiškai integravęsi žmonės, pavyzdžiui, dešimt metų dirbantis daktaras ar sėkmingas verslininkas pripažįsta, kad „psichologinis diskomfortas yra duotybė“.

J. Kuznecovienės teigimu, daugelis emigrantų renkasi lengviausią ir tikriausiai būtiną kelią – prisitaikymą prie kasdienio elgesio taisyklių arba labai stipriai integruojasi profesinėje erdvėje. Moters teigimu, emigrantai taip pat atskyrė „prisitaikymą viešajame ir privačiame lygmenyse“. Nemažai sociologės apklaustųjų teigė, kad gerais piliečiais, tarkime, Anglijoje, užtenka būti „turint banko kortelę ar esant geru profesionalu“.

„Nemažai lietuvių emigrantų dirba kartu su 15 ar dar daugiau skirtingų pilietybių žmonėmis, todėl net ne visada iškyla klausimas, kas aš esu. Turėti savo lietuvišką tapatybę yra visiškai neaktualu. Dažnam gyventi ispanišką (ar kokį kitą) gyvenimą yra naudingiau ir patogiau“, - kalbėjo J. Kuznecovienė.

Atstumia „turtuolio demonstratyvus poniškumas“

Kultūros kritikas Vytautas Rubavičius pastebėjo, kad dabartinėse visuomenėse lygiavertiškumas neįmanomas, o socialinė nelygybė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje „yra faktas“, todėl teigė nemanąs, kad ketinantiems grįžti būtent tai yra baisiausia.

Jo manymu, atstumia kitkas: „formalios ar ne, bet egzistuojančios pagarbos trūkumas. Atstumia tas pirmos arba antros kartos turtuolio demonstratyvus poniškumas, kurį galima aptikti net valstybės institucijose“.

J. Kuznecovienė priduria, jog daugelis emigrantų „supranta savo ribotumą, bet tai skiriasi nuo socialinės diskriminacijos Lietuvoje“.

Svarbi užsienio valstybių politika

VDU Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas taip pat pabrėžė svečios šalies, kurioje gyvena emigrantas, imigracinės politikos svarbą. Anot jo, atitinkama kalbos, pilietybės, socialinių garantijų, religijos, socialinių mažumų politika skatina asimiliuotis arba segreguotis.

„Pavyzdžiui, Amerikoje iki 7 dešimtmečio lietuviams didžiuotis, kad turi savo bendruomeninius savaitgalius, buvo politiškai nekorektiška, tačiau, pasikeitus imigracijos politikai, daugiakultūrėje Amerikoje lietuviai gali didžiuotis esantys lietuviai. Tokioje aplinkoje yra madinga turėti daugiau tapatybių, neužtenka būti vien Amerikos europiečiu, reikia būti Amerikos šveicaru ar tuo pačiu Amerikos lietuviu“, - kalbėjo V. Čiubrinskas.

Urugvajietis kaip lietuvis

Sociologijos docentė Irena Šutinienė, remdamasi savo tyrimu, pabrėžia, kad reikia skirti, kas yra lietuviškumas: ar tai sąmoningas apsisprendimas „dirbti Lietuvos labui“, ar, atvirkščiai, lietuvis yra čia gimęs, bet tokiu savęs nelaikantis. „Kas tokioje klasifikacijoje būtų juodaodis iš Urugvajaus, neturintis nė lašo lietuviško kraujo, susidomėjęs lietuvių kalba, ją išmokęs ir vėliau tapęs aktyviai veikiančiu lietuvių bendruomenės pirmininku? Ar jis yra lietuviškesnis už daugelį lietuvių, ar yra lietuvis?“, – kalbėjo I. Šutinienė.

Sociologės nuomone, nemažai emigrantų, dar būdami pačioje Lietuvoje, neįsisąmonina, kas yra lietuviškumas. „Todėl tokiame londoniškių kaime [anklavuose dirbančių lietuvių, nė kiek neperimančių svetimos kultūros, neišmokstančių anglų kalbos, bendruomenėje] lietuviška tapatybė irgi labai greitai prarandama. Čia niekam niekas neįdomu, tik darbas ir gėrimas“, - teigė I. Šutinienė.

Ji pastebi, kad daugeliui emigrantų dalyvavimas diasporos gyvenime yra ne tiek etinis, kiek socialinis veiksmas. Emigrantai, kadangi nėra artimųjų, jungiasi prie tokių pačių vienišų emigrantų. „Mes neturėjome nieko kito, tik vieni kitus (...) susitikdavome, nes beprotiškai norisi būti kartu“, - vieną interviu citavo I. Šutienė.

Galime lygintis su žydais ir armėnais

V. Čiubrinskas pastebi, kad lietuvių migracija „tęsiasi jau trečią šimtmetį“. „Turime ne vien ekonomines migrantų bangas, bet ir politines. Diasporos istorijos prasme, galime drąsiai lygintis su armėnais, rusais, žydais ar norvegais“, - sakė V. Čiubrinskas. Pasak jo, migracijos reiškinį ir patį žmogų jau reikia laikyti peržengiančiu nacionalinių valstybių ribas.

„Pirma, nacionalinė valstybė, siaurąja prasme, neturi ateities. Mes dabar jungiamės į tokius superderinius kaip Europos Sąjunga. Antra, mes esame daug labiau trapūs, mus vis labiau veiks klimato atšilimas. Todėl fragmentacija, be abejonės, liks ir didės“, - kalbėjo V. Čiubrinskas.

„Dabar turėtume kalbėti apie globalų lietuviškumą ar tautą globaliame pasaulyje. Apie tai, kas buvo rašoma 1949 metų lietuvių chartijoje. Lietuviškumas niekur nedingsta, tačiau atsiranda jo perkeltinumas į kitas teritorijas. Jeigu lietuviška tapatybė žmonėms bus svarbi, jie jos laikysis ir Sibire, ir Čikagoje“, - pridūrė jis.

Mokslininkai skaičiuoja, kad nuo 1991 metų iš Lietuvos išvyko per 400 tūkst. žmonių – beveik tiek pat, kiek gyvena Kaune ar Alytuje.

 (Komentarų: 28)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: