Emigrantams grįžti neleidžia lietuviškų mokyklų baimė 

Net labiausiai Lietuvos pasiilgę emigrantai neretai sako, kad apie grįžimą į tėvynę galvos tik tada, kai mokslus svečioje šalyje baigs ir savarankiškai gyventi pradės jų vaikai. Kodėl taip yra? Ar bet kokio lygio užsienio mokyklos atestatas lietuviams atrodo perspektyvesnis, ar baiminamasi lietuvių kalbą primiršusių vaikų adaptacijos problemų?

Dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusi šeima parvyko į Lietuvą, tačiau vaikams nepritapus mokykloje vėl susikrovė lagaminus ir išvyko į Angliją.

Emigrantai norėtų grįžti į tėvynę iš Norvegijos, tačiau jaudinasi dėl tolesnio vaikų ugdymo – privačios mokyklos per brangios, o valstybinių esą nėra net ko svarstyti.

Šeima grįžo iš Jungtinės Karalystės, tačiau vaikai lietuviškoje mokykloje ištvėrė tik pusę metų – juos šokiravo ir moksleivių tarpusavio santykiai, ir nepagarba mokytojams.

Tokių emigrantų sprendžiamų klausimų išsibarsčiusioje Lietuvoje galima išgirsti daugybę. Ką valstybė gali padaryti, kad vienas svarbiausių emigrantų sugrįžimą stabdančių faktorių būtų eliminuotas?

Rima Palubinskienė-Juškūnė jau keturiolika metų gyvena Danijoje. Po dvejų metų šeima, kurioje auga trys vaikai, planuoja sugrįžti į Lietuvą. Iki tol dar reiks priimti daug sprendimų. Vienas svarbiausių susijęs su tolesniu vaikų ugdymu. Rima neabejoja, kad ne ji viena pasigenda informacijos, kiek yra grįžusių į Lietuvą mokyklinio amžiaus vaikų, kokius miestus ir kokias mokyklas jie pasirinko. Atskiros grįžusiųjų istorijos padėtų geriau įvertinti situaciją, pamatyti, kiek realiai veikia integracijos mechanizmas.

Tikslai ir priemonės skiriasi

Užsienyje gimusiems vaikams grįžimas į Lietuvą vaikams yra savotiška emigracija. Svarbūs čia ir kultūriniai skirtumai, ir žinių spragos. Rima nenorėtų, kad jos vaikai klasėje jaustųsi „kitokie“. Svarsto, kad galbūt būtų lengviau, jei kartu mokytųsi ir kitų sugrįžėlių ar į Lietuvą atvykusių imigrantų šeimų vaikų.

Vienas šiuo metu labiausiai moksleivių tėvams nerimą keliančių dalykų, pašnekovės nuomone, yra dabartinio formato lietuvių kalbos egzaminas. Jis vienodas tiek emigrantų vaikams, tiek Lietuvoje besimokiusiems moksleiviams. O dėl sudėtingumo kritikuojamas ir pastarųjų.

Danijoje kitataučiai moksleiviai mokosi tose pačiose klasėse kaip ir danų vaikai. Jiems skiriamos papildomos danų kalbos pamokos. Kalbos nemokantys pabėgėlių vaikai atskirose klasėse intensyviai mokomi danų kalbos, o šalia to – disciplinų, kurioms nereikia ypatingų kalbos žinių: fizinio lavinimo, muzikos ar dailės. R. Palubinskienės-Juškūnės žiniomis, Švedijoje rengiamas projektas, leisiantis gimtosios kalbos mokytis kaip antrosios užsienio kalbos. Tai palengvintų lietuvių kalbos mokymąsi emigrantams, nes kitaip spėti su Lietuvoje gyvenančiais vaikais jiems neužtenka laiko ir kitų resursų.

„Mūsų mieste yra šeštadieninė lietuvių kalbos mokykla, taip pat septyni vaikai mokosi Vilniaus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu. Mūsų trys vaikai sustiprintai mokosi danų kalbos – tai dvi papildomos pamokos per savaitę, taip pat anglų, vokiečių ir nuotoliniu būdu lietuvių kalbų. Iš mokyklos jie grįžta pavakare, o lietuvių kalba atima dar po 1–2 val.“, – pasakojo R. Palubinskienė-Juškūnė.

Šalia švietimo programų ir formalių reikalavimų svarbūs ir kultūriniai dalykai – ugdymo tikslai ir pedagogikos principai. R. Palubinskienė-Juškūnė siūlo emigrantus matyti kaip diasporą. Tai sumažintų dirbtinę įtampą tarp emigravusių ir Lietuvoje gyvenančių piliečių. Bet tam reikėtų ir pokyčių švietimo sistemoje – kad ji ugdytų ne tik savo, bet ir bendruomenės interesais susirūpinusį pilietį.

„Pirmiausia reiktų persvarstyti pedagogikos principus, – mano Danijoje gyvenanti lietuvė. – Stengtis ugdyti ne individą, pasirengusį dėl savo gerovės lipti per kitų galvas, bet pilietį, galintį dirbti dėl bendrų tikslų. Pats ugdymas turėtų būti orientuotas ne į žinių, bet mąstymo gebėjimų ugdymą. Juk internetas šiandien leidžia atsakymus gauti bet kur ir bet kada. Mokymosi tikslas – lavinti emocinį intelektą ir sugebėjimą tas žinias pritaikyti kuriant visų gerovę.“

Siūlo ir individualius planus

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 14 tūkst. šalies piliečių. Tarp jų – 721 mokyklinio (6–18 metų) amžiaus vaikas. Nors veikia formalūs vaikų integracijos mechanizmai, esama nuomonės, kad kol kas šioje srityje padaryta per mažai.

Tačiau, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų teigimu, galimybės vaikams įsitvirtinti tikrai sudarytos.

Lietuvoje sugrįžusių emigrantų vaikai gali mokytis išlyginamosiose klasėse arba išlyginamosiose mobiliose grupėse. Šios priemonės skirtos tiems, kurie visiškai nemoka lietuvių kalbos. Paprastai jos sudaromos mokyklų steigėjo – dažniausiai savivaldybių – iniciatyva. Išlyginamosiose klasėse nuo 20 iki 25 val. per savaitę mokomasi lietuvių kalbos, kol pasiekiamas B1 kalbos mokėjimo lygis.

Kitaip į bendrąjį ugdymą įsilieja tie, kurie jau moka lietuvių kalbą. Priklausomai nuo vaikų gebėjimų, jiems sudaromos sąlygos pagilinti turimas kalbos žinias. Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo vyr. specialistės Onos Čepulėnienės, šie vaikai integruojami į klases ir mokosi su bendraamžiais, jiems parengiamas individualus ugdymo planas. Jame – papildomos konsultacijos ar lietuvių kalbos pamokos, neformaliojo vaikų švietimo veiklų pasiūlymai. Pasitelkiami ir mokiniai savanoriai, kurie padeda atvykusiems įsilieti į mokyklos bendruomenę, įveikti iškylančius sunkumus.

Pagalba – „vieno langelio“ principu

O. Čepulėnienė sakė, kad šiuo metu išlyginamosios klasės veikia keturiose šalies mokyklose Vilniuje, Rukloje, Šiauliuose ir Pabradėje. Jose mokosi 60 iš emigracijos grįžusių vaikų. Integracijos priemones nustato ir įgyvendina pačios mokyklos ar savivaldybės – tereikia kreiptis.

„Grįžusių mokinių priėmimas į mokyklą ir integracija nėra nei formalizuoti, nei apsunkinti. Tėvams užtenka kreiptis į pasirinktą mokyklą, ir mokykla ar savivaldybė pati viską sutvarko: skiriamas papildomas finansavimas, papildomos lietuvių kalbos pamokos, sudaromas pagalbos planas“, – teigė specialistė.

Panašią pagalbą sugrįžtantiems iš emigracijos siūlo Migracijos informacijos centro projektas „Renkuosi Lietuvą“. Projekto interneto svetainėje pateikiama informacija aktualiomis grįžtantiems emigrantams temomis – nuo švietimo iki įsidarbinimo. Taip pat siūlomos konsultacijos telefonu, siekiama besikreipiantį asmenį nukreipti į jam reikalingą instituciją.

Išlyginamosios klasės – tik nemokantiems kalbos

Praktika rodo, kad atskiros išlyginamosios klasės sudaromos tik siekiant visiškai kalbos nemokančių vaikų integracijos. Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Dambrauskienė aiškino, kad jų mokykloje iš emigracijos grįžusius vaikus stengiamasi integruoti į bendras klases – taip šie neprarastų vienų mokymosi metų.

„Mūsų mokykloje buvo tik keli atvejai, kai grįžusių emigrantų vaikai nemokėjo lietuviškai. Paprastai jie turi kalbos pagrindus, yra lankę savaitgalines mokyklas. Tad, jei jie moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, siūlome mokytis bendroje klasėje – jiems išlyginamojoje klasėje paprasčiausiai būtų per lengva. Tačiau pagal poreikį jiems vis tiek siūlomi papildomi lietuvių kalbos moduliai, skirti užpildyti spragas ir pagilinti jau turimas žinias“, – teigė pedagogė.

Bendrose klasėse mokosi ir kalbos nemokantys pradinukai, nes jie kalbą įprastai išmoksta lengviau. Tačiau dėl išaugusio poreikio planuojama jau nuo kitų metų pasiūlyti išlyginamąją klasę ir jiems.

Išlyginamojoje klasėje didžiąją laiko dalį mokomasi išskirtinai tik lietuvių kalbos. Šių pamokų tikslas – mokiniams per metus pasiekti B1 kalbos mokėjimo lygį, kuris leistų tęsti mokymąsi jau bendrosiose klasėse.

„Tai – specifinė programa. Per savaitę net jie turi 22 lietuvių kalbos pamokas. Būna, kad visos dienos pamokos yra tik lietuvių kalba, pavyzdžiui, septynios per dieną. Toks mokymasis yra labai sistemingas, tačiau jis duoda vaisių“, – pasakojo A. Dambrauskienė.

Išlyginamųjų klasių mokiniai dar mokosi istorijos, matematikos ir anglų kalbos. Anksčiau buvo ir biologijos bei geografijos pamokos, skirtos išmokti pagrindinius terminus, tačiau ilgainiui jų atsisakyta. Pasak A. Dambrauskienės, pagrindinė užduotis lieka išmokyti lietuvių kalbos, kurią papildo kultūrinis ugdymas istorijos pamokose. Anglų kalbos ir matematikos pamokomis stengiamasi palaikyti anksčiau įgytas žinias.

Po išlyginamosios klasės mokiniai paprastai mokosi metais jaunesnėje klasėje. Tiesa, tie, kuriems lietuvių kalba sekasi geriau, mokytojų tarybai pritarus, gali tęsti mokslus su bendraamžiais.
reklama

Mokytojas gali kurti savo sistemą

Išlyginamųjų klasių ugdymas organizuojamas pagal nurodytų vienuolikos sociokultūrinių temų programą, su kuriomis turi susipažinti mokiniai. A. Dambrauskienės teigimu, medžiagos, reikalingos mokymui, tikrai pakanka, tačiau svarbiausias čia – mokytojo požiūris: „Yra naujų vadovėlių, kuriuos galima lengvai pritaikyti. Taip pat praverčia įvairios skaitmeninės mokymo priemonės, universitetų naudojama medžiaga. Galima pritaikyti įvairias užduotis ir medžiagą iš pradinių klasių. Nėra bendros sistemos, kuri tiktų visiems – skiriasi mokinių lygis, dalykui skiriamų valandų skaičius. Tad daug kas priklauso nuo mokytojo kūrybiškumo ir sugebėjimo adaptuoti medžiagą.“

Specialaus pasirengimo išlyginamosiose klasėse mokantiems pedagogams nėra. Teisinis reguliavimas numato, kad jas mokantis specialistas turi turėti darbo patirties dėstant valstybinę kalbą. Lietuvių kalba kaip valstybinė paprastai dėstoma tautinių mažumų mokyklose. Tokia patirtis padeda, nors pašnekovė prisipažino, kad adaptuotis jai teko ir pačiai.

Alternatyva – neformalus švietimas

Ne tik kalbai mokytis, bet ir socialinei aplinkai bei kultūrinei tradicijai pažinti didelį dėmesį skiria Alytaus Likiškėlių pagrindinėje mokykloje įsikūręs Lietuvybės centras. Šio centro vadovas, jame dirbantis pedagogas Giedrius Griškevičius pasakojo, kad rudenį veiklą pradėjusio centro veikla pasiteisino ir tikrai bus tęsiama.
reklama

„Centre dirba keli mokytojai, esame pasiskirstę veiklomis. Vieną savaitę dirba dailės mokytoja, kitą savaitę aš. Pavyzdžiui, kitą savaitę kalbėsime apie tautinį kostiumą. Dirba čia ir lietuvių kalbos mokytoja, padedanti sunkumų turintiems vaikams. Su vaikais vaikštome į muziejus, vykstame į Rumšiškes, dalyvaujame miesto šventėse. Suteikiame vaikams galimybę prisiliesti prie tradicijų, istorijos, dainų ir šokių, kad nebūtų tai jiems tokia naujiena“, – kalbėjo G. Griškevičius.

Anot pedagogo, centro veikloje nuolat dalyvauja apie 10–15 vaikų. Kai kurie būna ne visada, nes lanko įvairius neformalaus švietimo užsiėmimus. Vaikų amžius svyruoja nuo 6 iki 18 metų, tačiau jie vieni kitiems padeda. Lietuvybės centro užsiėmimai atviri visiems – čia gali ateiti kiekvienas moksleivis. Tai dar labiau skatina integraciją, padeda įveikti bendravimo barjerus. Mokinių tėvai taip pat labai aktyviai įsitraukia į centro veiklą – grįžtantys emigrantai domisi jo veikla, patys dalyvauja kai kuriuose organizuojamuose renginiuose.

Vis dėlto, pašnekovų nuomone, didžiausias mokinių integracijos stimulas – vidinė motyvacija. Anot G. Griškevičiaus, kiekvienoje savivaldybėje situacija skirtinga, tad tėvai pirmiausia turėtų domėtis konkrečia vietove ir ten sukuriamomis sąlygomis. A. Dambrauskienės teigimu, labai svarbu ir tai, ar pats mokinys nori čia mokytis, ar tėvai. Pastaruoju atveju integracija pernelyg dažnai nebūna sėkminga.

www.anglija.lt

Net labiausiai Lietuvos pasiilgę emigrantai neretai sako, kad apie grįžimą į tėvynę galvos tik tada, kai mokslus svečioje šalyje baigs ir savarankiškai gyventi pradės jų vaikai. Kodėl taip yra? Ar bet kokio lygio užsienio mokyklos atestatas lietuviams atrodo perspektyvesnis, ar baiminamasi lietuvių kalbą primiršusių vaikų adaptacijos problemų?

Dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusi šeima parvyko į Lietuvą, tačiau vaikams nepritapus mokykloje vėl susikrovė lagaminus ir išvyko į Angliją.

Emigrantai norėtų grįžti į tėvynę iš Norvegijos, tačiau jaudinasi dėl tolesnio vaikų ugdymo – privačios mokyklos per brangios, o valstybinių esą nėra net ko svarstyti.

Šeima grįžo iš Jungtinės Karalystės, tačiau vaikai lietuviškoje mokykloje ištvėrė tik pusę metų – juos šokiravo ir moksleivių tarpusavio santykiai, ir nepagarba mokytojams.

Tokių emigrantų sprendžiamų klausimų išsibarsčiusioje Lietuvoje galima išgirsti daugybę. Ką valstybė gali padaryti, kad vienas svarbiausių emigrantų sugrįžimą stabdančių faktorių būtų eliminuotas?

Rima Palubinskienė-Juškūnė jau keturiolika metų gyvena Danijoje. Po dvejų metų šeima, kurioje auga trys vaikai, planuoja sugrįžti į Lietuvą. Iki tol dar reiks priimti daug sprendimų. Vienas svarbiausių susijęs su tolesniu vaikų ugdymu. Rima neabejoja, kad ne ji viena pasigenda informacijos, kiek yra grįžusių į Lietuvą mokyklinio amžiaus vaikų, kokius miestus ir kokias mokyklas jie pasirinko. Atskiros grįžusiųjų istorijos padėtų geriau įvertinti situaciją, pamatyti, kiek realiai veikia integracijos mechanizmas.

Tikslai ir priemonės skiriasi

Užsienyje gimusiems vaikams grįžimas į Lietuvą vaikams yra savotiška emigracija. Svarbūs čia ir kultūriniai skirtumai, ir žinių spragos. Rima nenorėtų, kad jos vaikai klasėje jaustųsi „kitokie“. Svarsto, kad galbūt būtų lengviau, jei kartu mokytųsi ir kitų sugrįžėlių ar į Lietuvą atvykusių imigrantų šeimų vaikų.

Vienas šiuo metu labiausiai moksleivių tėvams nerimą keliančių dalykų, pašnekovės nuomone, yra dabartinio formato lietuvių kalbos egzaminas. Jis vienodas tiek emigrantų vaikams, tiek Lietuvoje besimokiusiems moksleiviams. O dėl sudėtingumo kritikuojamas ir pastarųjų.

Danijoje kitataučiai moksleiviai mokosi tose pačiose klasėse kaip ir danų vaikai. Jiems skiriamos papildomos danų kalbos pamokos. Kalbos nemokantys pabėgėlių vaikai atskirose klasėse intensyviai mokomi danų kalbos, o šalia to – disciplinų, kurioms nereikia ypatingų kalbos žinių: fizinio lavinimo, muzikos ar dailės. R. Palubinskienės-Juškūnės žiniomis, Švedijoje rengiamas projektas, leisiantis gimtosios kalbos mokytis kaip antrosios užsienio kalbos. Tai palengvintų lietuvių kalbos mokymąsi emigrantams, nes kitaip spėti su Lietuvoje gyvenančiais vaikais jiems neužtenka laiko ir kitų resursų.

„Mūsų mieste yra šeštadieninė lietuvių kalbos mokykla, taip pat septyni vaikai mokosi Vilniaus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu. Mūsų trys vaikai sustiprintai mokosi danų kalbos – tai dvi papildomos pamokos per savaitę, taip pat anglų, vokiečių ir nuotoliniu būdu lietuvių kalbų. Iš mokyklos jie grįžta pavakare, o lietuvių kalba atima dar po 1–2 val.“, – pasakojo R. Palubinskienė-Juškūnė.

Šalia švietimo programų ir formalių reikalavimų svarbūs ir kultūriniai dalykai – ugdymo tikslai ir pedagogikos principai. R. Palubinskienė-Juškūnė siūlo emigrantus matyti kaip diasporą. Tai sumažintų dirbtinę įtampą tarp emigravusių ir Lietuvoje gyvenančių piliečių. Bet tam reikėtų ir pokyčių švietimo sistemoje – kad ji ugdytų ne tik savo, bet ir bendruomenės interesais susirūpinusį pilietį.

„Pirmiausia reiktų persvarstyti pedagogikos principus, – mano Danijoje gyvenanti lietuvė. – Stengtis ugdyti ne individą, pasirengusį dėl savo gerovės lipti per kitų galvas, bet pilietį, galintį dirbti dėl bendrų tikslų. Pats ugdymas turėtų būti orientuotas ne į žinių, bet mąstymo gebėjimų ugdymą. Juk internetas šiandien leidžia atsakymus gauti bet kur ir bet kada. Mokymosi tikslas – lavinti emocinį intelektą ir sugebėjimą tas žinias pritaikyti kuriant visų gerovę.“

Siūlo ir individualius planus

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 14 tūkst. šalies piliečių. Tarp jų – 721 mokyklinio (6–18 metų) amžiaus vaikas. Nors veikia formalūs vaikų integracijos mechanizmai, esama nuomonės, kad kol kas šioje srityje padaryta per mažai.

Tačiau, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų teigimu, galimybės vaikams įsitvirtinti tikrai sudarytos.

Lietuvoje sugrįžusių emigrantų vaikai gali mokytis išlyginamosiose klasėse arba išlyginamosiose mobiliose grupėse. Šios priemonės skirtos tiems, kurie visiškai nemoka lietuvių kalbos. Paprastai jos sudaromos mokyklų steigėjo – dažniausiai savivaldybių – iniciatyva. Išlyginamosiose klasėse nuo 20 iki 25 val. per savaitę mokomasi lietuvių kalbos, kol pasiekiamas B1 kalbos mokėjimo lygis.

Kitaip į bendrąjį ugdymą įsilieja tie, kurie jau moka lietuvių kalbą. Priklausomai nuo vaikų gebėjimų, jiems sudaromos sąlygos pagilinti turimas kalbos žinias. Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo vyr. specialistės Onos Čepulėnienės, šie vaikai integruojami į klases ir mokosi su bendraamžiais, jiems parengiamas individualus ugdymo planas. Jame – papildomos konsultacijos ar lietuvių kalbos pamokos, neformaliojo vaikų švietimo veiklų pasiūlymai. Pasitelkiami ir mokiniai savanoriai, kurie padeda atvykusiems įsilieti į mokyklos bendruomenę, įveikti iškylančius sunkumus.

Pagalba – „vieno langelio“ principu

O. Čepulėnienė sakė, kad šiuo metu išlyginamosios klasės veikia keturiose šalies mokyklose Vilniuje, Rukloje, Šiauliuose ir Pabradėje. Jose mokosi 60 iš emigracijos grįžusių vaikų. Integracijos priemones nustato ir įgyvendina pačios mokyklos ar savivaldybės – tereikia kreiptis.

„Grįžusių mokinių priėmimas į mokyklą ir integracija nėra nei formalizuoti, nei apsunkinti. Tėvams užtenka kreiptis į pasirinktą mokyklą, ir mokykla ar savivaldybė pati viską sutvarko: skiriamas papildomas finansavimas, papildomos lietuvių kalbos pamokos, sudaromas pagalbos planas“, – teigė specialistė.

Panašią pagalbą sugrįžtantiems iš emigracijos siūlo Migracijos informacijos centro projektas „Renkuosi Lietuvą“. Projekto interneto svetainėje pateikiama informacija aktualiomis grįžtantiems emigrantams temomis – nuo švietimo iki įsidarbinimo. Taip pat siūlomos konsultacijos telefonu, siekiama besikreipiantį asmenį nukreipti į jam reikalingą instituciją.

Išlyginamosios klasės – tik nemokantiems kalbos

Praktika rodo, kad atskiros išlyginamosios klasės sudaromos tik siekiant visiškai kalbos nemokančių vaikų integracijos. Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Dambrauskienė aiškino, kad jų mokykloje iš emigracijos grįžusius vaikus stengiamasi integruoti į bendras klases – taip šie neprarastų vienų mokymosi metų.

„Mūsų mokykloje buvo tik keli atvejai, kai grįžusių emigrantų vaikai nemokėjo lietuviškai. Paprastai jie turi kalbos pagrindus, yra lankę savaitgalines mokyklas. Tad, jei jie moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, siūlome mokytis bendroje klasėje – jiems išlyginamojoje klasėje paprasčiausiai būtų per lengva. Tačiau pagal poreikį jiems vis tiek siūlomi papildomi lietuvių kalbos moduliai, skirti užpildyti spragas ir pagilinti jau turimas žinias“, – teigė pedagogė.

Bendrose klasėse mokosi ir kalbos nemokantys pradinukai, nes jie kalbą įprastai išmoksta lengviau. Tačiau dėl išaugusio poreikio planuojama jau nuo kitų metų pasiūlyti išlyginamąją klasę ir jiems.

Išlyginamojoje klasėje didžiąją laiko dalį mokomasi išskirtinai tik lietuvių kalbos. Šių pamokų tikslas – mokiniams per metus pasiekti B1 kalbos mokėjimo lygį, kuris leistų tęsti mokymąsi jau bendrosiose klasėse.

„Tai – specifinė programa. Per savaitę net jie turi 22 lietuvių kalbos pamokas. Būna, kad visos dienos pamokos yra tik lietuvių kalba, pavyzdžiui, septynios per dieną. Toks mokymasis yra labai sistemingas, tačiau jis duoda vaisių“, – pasakojo A. Dambrauskienė.

Išlyginamųjų klasių mokiniai dar mokosi istorijos, matematikos ir anglų kalbos. Anksčiau buvo ir biologijos bei geografijos pamokos, skirtos išmokti pagrindinius terminus, tačiau ilgainiui jų atsisakyta. Pasak A. Dambrauskienės, pagrindinė užduotis lieka išmokyti lietuvių kalbos, kurią papildo kultūrinis ugdymas istorijos pamokose. Anglų kalbos ir matematikos pamokomis stengiamasi palaikyti anksčiau įgytas žinias.

Po išlyginamosios klasės mokiniai paprastai mokosi metais jaunesnėje klasėje. Tiesa, tie, kuriems lietuvių kalba sekasi geriau, mokytojų tarybai pritarus, gali tęsti mokslus su bendraamžiais.
reklama

Mokytojas gali kurti savo sistemą

Išlyginamųjų klasių ugdymas organizuojamas pagal nurodytų vienuolikos sociokultūrinių temų programą, su kuriomis turi susipažinti mokiniai. A. Dambrauskienės teigimu, medžiagos, reikalingos mokymui, tikrai pakanka, tačiau svarbiausias čia – mokytojo požiūris: „Yra naujų vadovėlių, kuriuos galima lengvai pritaikyti. Taip pat praverčia įvairios skaitmeninės mokymo priemonės, universitetų naudojama medžiaga. Galima pritaikyti įvairias užduotis ir medžiagą iš pradinių klasių. Nėra bendros sistemos, kuri tiktų visiems – skiriasi mokinių lygis, dalykui skiriamų valandų skaičius. Tad daug kas priklauso nuo mokytojo kūrybiškumo ir sugebėjimo adaptuoti medžiagą.“

Specialaus pasirengimo išlyginamosiose klasėse mokantiems pedagogams nėra. Teisinis reguliavimas numato, kad jas mokantis specialistas turi turėti darbo patirties dėstant valstybinę kalbą. Lietuvių kalba kaip valstybinė paprastai dėstoma tautinių mažumų mokyklose. Tokia patirtis padeda, nors pašnekovė prisipažino, kad adaptuotis jai teko ir pačiai.

Alternatyva – neformalus švietimas

Ne tik kalbai mokytis, bet ir socialinei aplinkai bei kultūrinei tradicijai pažinti didelį dėmesį skiria Alytaus Likiškėlių pagrindinėje mokykloje įsikūręs Lietuvybės centras. Šio centro vadovas, jame dirbantis pedagogas Giedrius Griškevičius pasakojo, kad rudenį veiklą pradėjusio centro veikla pasiteisino ir tikrai bus tęsiama.
reklama

„Centre dirba keli mokytojai, esame pasiskirstę veiklomis. Vieną savaitę dirba dailės mokytoja, kitą savaitę aš. Pavyzdžiui, kitą savaitę kalbėsime apie tautinį kostiumą. Dirba čia ir lietuvių kalbos mokytoja, padedanti sunkumų turintiems vaikams. Su vaikais vaikštome į muziejus, vykstame į Rumšiškes, dalyvaujame miesto šventėse. Suteikiame vaikams galimybę prisiliesti prie tradicijų, istorijos, dainų ir šokių, kad nebūtų tai jiems tokia naujiena“, – kalbėjo G. Griškevičius.

Anot pedagogo, centro veikloje nuolat dalyvauja apie 10–15 vaikų. Kai kurie būna ne visada, nes lanko įvairius neformalaus švietimo užsiėmimus. Vaikų amžius svyruoja nuo 6 iki 18 metų, tačiau jie vieni kitiems padeda. Lietuvybės centro užsiėmimai atviri visiems – čia gali ateiti kiekvienas moksleivis. Tai dar labiau skatina integraciją, padeda įveikti bendravimo barjerus. Mokinių tėvai taip pat labai aktyviai įsitraukia į centro veiklą – grįžtantys emigrantai domisi jo veikla, patys dalyvauja kai kuriuose organizuojamuose renginiuose.

Vis dėlto, pašnekovų nuomone, didžiausias mokinių integracijos stimulas – vidinė motyvacija. Anot G. Griškevičiaus, kiekvienoje savivaldybėje situacija skirtinga, tad tėvai pirmiausia turėtų domėtis konkrečia vietove ir ten sukuriamomis sąlygomis. A. Dambrauskienės teigimu, labai svarbu ir tai, ar pats mokinys nori čia mokytis, ar tėvai. Pastaruoju atveju integracija pernelyg dažnai nebūna sėkminga.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: