Vyras, Lietuvoje bandęs sukurti verslą, galiausiai suprato, kad tai ne jam. Nepakeliamų mokesčių našta privertė šią veiklą nutraukti. Vieninteliu išsigelbėjimo šiaudu lietuviui tapo emigracija.

Šiandien vyras teigia, kad namo grįžti norisi, tačiau gyvenimo užsienyje privalumai didesni už tėvynės šauksmą. Plačiau apie tai skaitykite vyro laiške.

Jau 5 metus gyvenu Norvegijoje. Buvau ir aš grįžęs į Lietuvą po dvejų metų emigracijos. Visus uždirbtus pinigus investavau į įmonę: klojome trinkeles, tiesdavome drenažus ir t.t. Esu įgijęs hidrotechniko inžinierius specialybę.

Darbą atlikdavome tikrai gerai ir kokybiškai. Kainos nebuvo didelės. Paslaugas teikėme rinkos kainomis. Bankrutavome dėl mokesčių. Nesvarbu, ar gaudavome darbo, ar ne, mes mokėdavome mokesčius, mokėdami algas darbuotojams.

Taip stekenami iškentėme dvejus metus. Kolektyvas išsiskirstė. Bandžiau ieškoti darbo Lietuvoje, bet po mano pasakymo darbdaviui, kad ateityje žadu turėti vaikų, automobilį ir paskolą butui, išgirsdavau atsakymą, kad mes paieškosime studento...
Arba – „mūsų įmonėje yra vienas inžinierius, kuris gauna 2000 litų...“

Ilgai nesvarsčiau ir persikėliau dirbti į Norvegiją.

Po paskutinės pauzės čia su žmona dirbame jau 3 metus.

Grįžti nesinori, nes:

1. Čia mums, lietuviams, protu sunkiai suvokiamos socialinės garantijos. Iš 10 balų 10;
2. Atlyginimas už darbą. 10 iš 10;
3. Čia nereikia turėti turtingo tėčio ar įtakingo giminaičio, kad gautum gerą darbą. Mokykis ir viską pasieksi pats.

Norisi į Lietuvą, bet tas jausmas kasmet kaip ir daugeliui čia gyvenančių lietuvių vis blėsta.

Ką reikia pakeisti, kad visi grįžtų? Užduokite šį klausimą tiems, pas kuriuos nusėda mokesčių mokėtojų pinigai, už kuriuos valdininkai įsirenginėja VIP kambarius, stato tualetus, perka meno kūrinius ir įsigyja pirteles draustiniuose.

Lietuviai niekada negrįš į Lietuvą, kol mūsų valdžia nemylės paprasto žmogaus.

Skaitytojas Antanas