Bilietas į vieną pusę (skaitytojo apsakymas) - Anglija.lt
 

Bilietas į vieną pusę (skaitytojo apsakymas) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Jūsų dėmesiui – Anglija.lt skaitytojo Kęstučio Grubliausko parašytas satyrinis apsakymas. Džiaugiamės galėdami pristatyti mūsų skaitytojų kūrybą! Prašome įvertinti:)
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Liepos 01
-Laba diena, mieli žiūrovai, šiandien mes pradedame tiesioginį reportažą iš Europos kosminių skrydžių centro. Kamera,-šūktelėjo reporterė operatoriui ir žiūrovai savo žydruosiuose ekranuose išvydo didelę kepurę,- Ne mano kepurę filmuok, o laivą,-piktai burbtelėjo reporterė Auksė.
Operatorius paėjo keletą metrų į šoną ir žiūrovai išvydo didelį kosminį laivą.
-Dabar jus matote tai,- tęsė reporterė,- kas atrodė neįgyvendinama svajonė. Taip, tai, ką jūs matote, ne Hoolywood filmavimo aikštelė, tai- Europos vidurys ne tik politine prasme, bet ir geografine. Ir kad tai ne apgaulė netrukus patvirtins pats vyriausias eurozonos komisaras, kuris žadėjo duoti mūsų kanalui išskirtinį interviu. Kur jis?- paklausė šalia stovinčio apšvietėjo.
-Žadėjo ateiti,- truktelėjo pečiais vaikinukas, laikantis didžiulę lempą,-girdėjau, kad kažkokios problemos su kosminės komandos sudėtimi.
-Kaip visada, paskutinę minutę atsiranda tie, kas nenori, bet privalo, tie kas nori, bet neprivalo ir bendri visų jų draugai,- Auksė pasitaisė kepurę,-tęsiame. Kamera. Ne laivą, o mane.
Operatorius grįžo į ankstesnę vietą ir žiūrovai vėl išvydo plačią šypseną po didele kepure.
-Prieš dešimtmetį Europos kosminio centro lokatorius pasiekė kosminiai signalai iš Banginio Tau žvaigždyno. Tai buvo sensacija, kurią buvo mėginama nuslėpti nuo visuomenės, bet žurnalistų dėka jau buvo plačiai aptarinėjama spaudoje sekančią dieną po signalų užfiksavimo. Mokslininkams pavyko iššifruoti pasiųstą žinutę Europai ir kitiems žemės žmonėms. Kas joje rašoma, kol kas viešai neskelbiama, nors praėjo nemažai metų. Spaudoje buvo aktyviai aptarinėjamas jos tekstas ir pasėkmės, bet apie tai papasakos mūsų svečias. Kur jis?- vėl piktai paklausė Auksė.
-Balsuoja.
-O, dievai, greitai reikės skristi, o jie dar dėl kosmonautų sudėties nesusitarė. Tęsiame. Kamera. Ne kepurę, o visą aplinką plačiu planu.
Operatorius pasilipo ant pakylos.
-Dabar, gerbiamieji, sėdintys prie ekranų, jūs matote tai, kas daugelį metų nebuvo jums rodoma. Tai didžiulis kosminių skrydžių planavimo, derinimo, laivų statymo bei jų atitikimo numatomiems skrydžiams testavimo ir stebėjimo, kad nebūtų pažeidžiamos mažųjų ir didžiųjų dalyvių teisės, centras. Oi,- nusišluostė ištryškusią ašarą reporterė,- ar teisingai pasakiau,nepraleidau ko?
-Su privalomu religinių, seksualinių ir kitokių mažumų įtraukimu į šią veiklą,- pridėjo šalia stovėjęs vyrukas su žydru aplanku pilnu įvairių popierių.
-Ai, užteks ir tiek. Na kur tas komisaras, po velnių,- susinervino reporterė,- to nereikia į eterį ir taip visa tėvynė juokiasi. Ne iš manęs,- pasipiktino Auksė, pamačiusi besišypsantį asistentą,- iš pavadinimų.
-Ateina, ateina,- pasigirdo atbėgančio berniuko balsas.
-Kas?- sušuko visa filmavimo grupė vienu kartu.
-Rusai,- tyliai tarstelėjo solidaus amžiaus operatorius.
-Valdžia,- atsakė vaikinukas, sunkiai gaudydamas orą,- prabalsuos dėl švento senelio ir ateis.
-Pasiruošiam. Kamera į mane ir kosminį laivą,- griežtai įsakė reporterė.
Operatorius atsistojo priešais ir žiūrovai vėl pamatė plačią šypseną, kepurę, o iš po jos kyšančius kosminio laivo kontūrus.
-Gerbiami žiūrovai, po neilgai trukusios reklaminės valandėlės mes vėl su jumis. Ką tik gavome informaciją iš patikimų ir gerai informuotų šaltinių, kad dabar vyksta svarstymas dėl švento senelio paėmimo į šią tarpgalaktinę ekspediciją ir, kad Eurokomisaras netrukus ateis pas mane ir tuo pačiu pas jus. Dar truputį kantrybės. Reklama...
-Na štai ir vėl mes, gerbiamoji daugiatūkstantinė žiūrovų auditorija. Mes laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Prie mūsų prisijungė pagrindinis Eurokomisaras ir jis mielai sutiko atsakyti į klausimus, kuriuos aš jam užduosiu. Kamera. Į mane ir į jį.
Senyvo amžiaus operatorius atitraukęs akį nuo savo aparato žiūrėjo į komisarą ir reporterę.
-Netelpat kartu į objektyvą. Susiglauskite.
-Prašom arčiau, pone,- tarė meiliu balsu Auksė.- Kas? Kepurė?,- paklausė pamačiusi tūpčiojantį Eurokomisarą,- kaladėlę,- užriko ant visos filmavimo aikštelės.
Netrukus per aikštę atlėkė tekinas berniukas su kaladėle ir pastatė prie Eurokomisaro kojų.
-Ne jam, man.
Berniukas klusniai pastatė kaladėlę prieš reporterės kojas ir su pasigėrėjimu žiūrėjo kaip ji atsargiai, neskubėdama ant jos lipa, o Eurokomisaras galantiškai prilaiko už liemens.
-Kaip kazlėkas po musmire,- sukikeno berniukas ir nubėgo per aikštelę.
-Na pagaliau visi savo vietose. Kamera, pradedam. Gerbiami žiūrovai, pagaliau prie mūsų prisijungė ilgai lauktas svečias. Gerbiamas "svety", mes visi žinome, kad jūs buvote vienas ir pagrindinių šio projekto iniciatorių ir aktyviai dalyvavote jo įgyvendinime. Papasakokite mūsų daugiatūkstantinei žiūrovų miniai nuo ko viskas prasidėjo.
-Na, kaip ir daugelis genialių projektų, viskas prasidėjo nuo raštelio, kurį man atnešė iš kosminių tyrimų centro. Tai buvo šifrograma gauta iš kosmoso. Po ilgų tyrimų ir šifravimų mūsų specialistai nustatė, kad tai tikrai žinutė iš kosmoso, o ne iš Maskvos ar Vašingtono ir tada buvo nuspręsta suvienyti visus europiečius-mokslininkus, politikus, darbininkus, ūkininkus ir visas mažumas tam, kad sukurti kosminį laivą ir, aplenkus rusus bei amerikiečius, pirmiems pasiekti kosminį adresatą. Skaudu žiūrėti kada jie skraido, o mes aukščiau "boeingo" nepakylame.
-Gal paskelbsite pagaliau, kas buvo tame raštelyje.
-Tai buvo labai sudėtingas tekstas ir sunkiai suvokiamas daugumai europiečių, bet jei pasakyti paprastai, tai iš šio raštelio mes sužinojome, kad vienoje iš Banginio Tau žvaigždyno planetų yra protingos gyvybės formos, jie nori su mumis draugauti ir kviečia pasidalinti patirtimi.
-O kokioje planetoje, ar jūs žinote?- paklausė reporterė, žiūrėdama iš viršaus į Eurokomisarą.
-Yra sudaryta darbo grupė. Ji dabar tikslina koordinates ir mes tikimės, kad per tą laiką kol vyks skrydis, mes galėsime pasiųsti ekipažui žinutę su tiksliomis koordinatėmis.
-Aišku. Kaip mėgsta sakyti mūsų rytų kaimynai-išsiaiškinsim įvykių eigoje. Papasakokite truputį apie patį projektą, jo tikslus ir komandos sudėtį.
-Projektą Europa gimdė sunkiai. Nepadėjo nei Amerika, nei Rusija,nes vieni buvo užsiėmę artimaisiais rytais, kiti- dujų karais, todėl mes galime drąsiai teigti, kad šis projektas- tai 100% mūsų kūdikis. Pats laivas, kaip jūs matote...kamerą,- paliepė operatoriui komisaras,- tai ištisas miestas su daugeliu langų į skirtingas puses, galingais greitintuvais ir primena didžiąją krepšinio areną. Laivo viduje sumontuota pati naujausia aparatūra, sukurta europiečių, bet pagaminta draugų iš Kinijos rankomis. Tai padėjo atpiginti projektą, nes mes vieni be jų pagalbos nebūtume įkabinę.
-Spaudoje pavydžiai nusiteikę specialistai abejoja ar šis kosminis laivas atsiplėš nuo žemės paviršiaus "edriona kalaiderio" principu.
-Aš norėčiau pataisyti mūsu gerbiamą Auksę, ne "edriona kalaideris", o Hadron Collider.
-Gerai, bet mums anas pasakymas labiau priimtinas, o be to koks skirtumas, svarbu kad pakiltų. Tai gal trumpai apie tai,- Auksė vėl nusišluostė didelę ašarą.
-Kosminis laivas pakils ir pasieks Marso orbitą mums visiems įprastu būdu- paprastai ir tiesiai tik daug greičiau nei iki šiol darė mūsų konkurentai, po to "edriona kalaiderio", atsiprašau Hadron Collaider principu, laivas išvystys tokį fantastišką greitį, kad viskas kas yra jo viduje skils iki Higgso bozon dalelių dydžio ir sėkmingai keliaus kosmoso platybėmis, o priartėjus prie galutinio taško speciali multikultūrizmo technologija sukoncentruos jas ir susiformuos tai, kas buvo prieš skrydį.
-O jūs įsitikinęs, kad tos dalelės vėl susijungs taip kaip buvo prieš, ar nesusimaišys?- nustebusi paklausė žurnalistė.
-Na jei truputį pasimaišys, nieko tokio, juk mes visi iš vienos sistemos. Jei tos higgso bozon dalelės sėkmingai susijungs, mes turėsime naują multivisuomenę.
-Įdomi teorija. Tai, išskridę skirtingų tautų,grįš vieningos tautos atstovais.
-Taip, ponia Aukse, jūsų intelektas aukštas ir jūs viską suprantate iš kelių žodžių. Nebereikės skirtingų pasų, bus vieningas europasas, kuriame viskas bus rašoma vienu šriftu ir vieningom euroraidėm.
-Tai čia bus kaip senais laikais- Tarybų Sąjungos pilietis?
-Taip, aš negaliu atsistebėti jūsų istorinėmis žiniomis ir jūsų intelektu. Tik mūsų produktas vadinsis “Europilietis“. Didingai skamba, ar ne taip, Auksiuk, -komisaras mirktelėjo akį.
-Tai gal tada papasakokite apie šios kosminės ekspedicijos sudėtį. Ranką! Reklama!
-Kas ranką?- paklausė komisaras tankiai mirksėdamas.
-Ranką prie savo šono, o ne ant mano liemens užribio.
-Prašom, jei taip pageidaujate, aš galvojau, kad mes draugai reklamos metu.
-Tęsiame,- piktai atsikosėjo Auksė,- Gerbiamieji žiūrovai, gausiai susėdę prie žydrųjų kineskopų, atsiprašau eeee, ekranų, jūs ką tik sužinojote daug įdomaus iš mūsų svečio. Dabar aš jo paklausiu apie šio didingo kosminio laivo, kuris vadinasi "Taika", o ekspedicijos kodinis pavadinimas "demokratija visiems bendrai ir kiekvienam atskirai" komandos sudėtį.
-Taip, tęsiame,- tarė Eurokomisaras ir išsitempė kaip kareivis.- Sudėtis šios ekspedicijos įvairi ir įspūdinga. Laivą pilotuos ir rūpinsis jo saugiu skrydžiu Luftwaffe asai veteranai, jie laimėjo konkursą be konkurso, nes niekas nenorėjo su jais išmėginti jėgų realiuose praktiniuose užsiėmimuose,- komisaras dar labiau išsitempė,- Viso busimų europiliečių bus keletas tūkstančių oficialiai uždeklaruotų, na ir, kaip kartais pasitaiko tokiais atvejais, vienas kitas nelegalus, vienas kitas kieno nors giminaitis, ar koks pilietis, ieškantis kokio nors prieglobsčio už mūsų eurosienų.
-Gal šiek tiek smulkiau apie sudėtį. Ranką! Reklama!
-O aš ką?- vėl sumirksėjo komisaras. Juk reklama.
-Po trumpos reklamos džiaugsmingai pranešame, kad mes vėl žiūrime į jus ir kalbame jums iš žydrųjų ekranų. Pavėlavusiems primename, kad vedame tiesioginį reportažą iš kosminių skrydžių centro, esančio Europos viduryje. Prieš reklamą aš prašiau mūsų svečio papasakoti apie ekspedicijos sudėtį ir pagal kokius kriterijus buvo atrenkami žmonės.
-Atranka buvo griežta. Dėl kiekvienos kandidatūros buvo privalomas šimtaprocentinis eurodeputatų pritarimas, todėl šis procesas kiek užsitęsė. Žiūrėjome, kad žmonės būtų komunikabilūs, mokėtų nors vieną eurokalbą ir būtų atitinkamų sričių specialistai- politikai ir jų patarėjai, ūkininkai, transportininkai, biznio atstovai, kultūrininkai, medpersonalas, vienas kitas sportininkas, smulkaus verslo atstovai. Šioje amžiaus ekspedicijoje dalyvaus visų eurozonos šalių atstovai, mūsų draugai iš artimųjų rytų, šiaurės afrikos ir vienas indėnas.
-O prie ko čia indėnas?- nustebo Auksė ir iš aukšto pažiūrėjo į savo pašnekovą.
-Čia aukšta politika. Tai paskutinis išlikęs tikras Amerikos indėnas ir jis lyg rakštis kyšojo Amerikos demokratijos užpakalyje, trukdydamas jam prisėsti bet kur ir bet kada. Mes nusprendėme pagelbėti mūsų draugams ir išgabenti jį į Banginio Tau žvaigždyną, tikėdamiesi, kad amerikiečiai padės mums kada mes jų paprašysime.
-O kur garantija, kad tos rakšties Higgso bozon dalelės nenusės europiliečio minkštoje vietoje?
-Rizika yra, bet mes turėsime galimybę tokį junginį palikti Banginio Tau žvaigždyne.
-Įdomus požiūris, o ar dalyvaus Rusijos atstovai.
-Rusijos specialistai būtų labai pravertę šioje neįprastoje ekspedicijoje ir mes juos buvome įtraukę į sąrašus, bet negausi "megztų barečių" frakcija užblokavo jų kandidatūras sakydama, kad karinis rusų potencialas gali kelti grėsmę laivo vidaus struktūrai, o Gazprom dujos per brangus malonumas šildyti kosminį laivą ir jų tą karinį potencialą. Gaila, bet po darbo grupės išvadų mes sutikome su jų prielaidomis, nes tikrai neaišku kurioje vietoje gali įsikurti rusiškos Higgso bozon dalelės. Kaip pareiškė "megztų barečių" lyderis, cituoju"....jiems dar per anksti būti europiliečiais",citatos pabaiga.
-Kodėl šiame skrydyje nedalyvauja amerikiečiai, o pakvietėte daug artimųjų rytų ir šiaurės afrikos atstovų.
-Amerika, kaip ir minėjau, užsiėmusi pasaulio demokratinimu ir mielai perdavė kosmoso demokratinimo misiją mums, na o dėl kitų....-eurokomisaras susimąstė,- mes juos pakvietėme svečių teisėmis. Parodysime, kokie mes geri ir galingi, o po to grąžinsime atgal.
-Su europietiškom Higgso bozon dalelėmis?- paklausė Auksė gudriai primerkusi akis.
Eurokomisaras kukliai nuleido akis.
-Na ir paskutinis vienas klausimas. Ar jūs pats vyksite, kada žada ekspedicija pasiekti tikslą, kada grįš atgal ir kada planuojate naują.
Komisaras tankiai sumirksėjo akutėmis:
-Aš pats nevyksiu, daug reikalų namie. Ačiū už dėmesį.
-Viskas, kamera stop. Nukelkite mane pagaliau kas nors nuo tos kaladės,-sušuko Auksė nuėjus eurokomisarui.
Per kiemą tekinas atbėgo berniukas.
-Stok,- riktelėjo, -Še saldainį,- ištiesė paslaugiam berniukui ranką-Kamera. Gerbiami televizijos mėgėjai, pasimatysime prie žydrųjų ekranų po keleto valandų per didžiąją spaudos konferenciją, kurioje mūsų biznio paramos dėka, mes turėjome galimybę išsipirkti vietas netoli scenos ir tikimės užduoti klausimus mūsų atstovui, o dabar reklama...
-Labas vakaras, gerbiamieji, štai aš ir vėl jūsų namuose,- tyliai šnabždėjo Auksė,- netrukus prasidės spaudos konferencija. Žurnalistai nekantriai laukia, kol susirinks visų šalių atstovai. Pagal patvirtintą reglamentą kiekvienam atstovui bus galima užduoti tik po keturis trumpus arba vieną ilgą klausimą. Prieš prasidedant konferencijai dar kartelį norėčiau padėkoti mūsų verslo atstovams už išpirktą man vietą pačiam centre ir kelias iš šonų ir užnugario mano kepurei, nes mūsų garsaus dizainerio kepurę turi matyti visa Europa. Reklama,- truktelėjo pečiais Auksė ir patogiai įsitaisė savo kėdėje. Salėje visos vietos buvo užimtos, bet spaudos konferencija dar neprasidėjo, nes viena kėdė prezidiume buvo tuščia. Pasigirdo nepasitenkinimo šurmulys. Iš salės pasigirdo raginimai pradėti be Jos nes ir taip dėl įvairių nesklandumų laivo startas vėluojasi. Turėjo nuo žemės atitrūkti 00.01 liepos pirmąją, o dabar jau vakaras. Pagaliau į salę įžengė paskutinė spaudos konferencijos dalyvė. Ji stabtelėjo viduryje scenos, įdėmiai nužvelgė salę, kietai sučiaupus lūpas nusišypsojo ir keletą kartų klaptelėjo akių vokais.
-Jūs manęs laukiate?- paklausė nustebusiu balsu ir lėtai pasuko galvą į Auksės kepurės pusę.
Aukse linktelėjo.
-Oras buvo nepalankus skrydžiams. Vien tik audros ir uraganai per visą skrydį į Kazachstaną ir atgal. Nors aš ir pavargau, bet vis tiek atėjau čia,- ponia vėl kelis kartus klaptelėjo akimis ir atsisėdo į jai skirtą vietą iš krašto.
-Spaudos konferenciją pradedame,- iškilmingai pareiškė pirmininkaujantis,-primenu, užduodate ne daugiau keturių trumpų arba vieno ilgo klausimo. Pirmas klausimas pavėlavusiai rytinio pakraščio atstovei. Kas pirmas?- pirmininkaujantis apžvelgė salę. Mirtinoje tyloje pasigirdo tylus šlamesys. Visi sužiūro į centrą. Auksei niekaip nesisekė išlenkti rankos taip, kad ji pro kepurės šonus pakiltų virš galvos. Galiausiai, nepasisekus po kelių bandymų, ji nusiėmė kepurę, tuo sukeldama salės ovacijas, padavė berniukui, kuris nežinia iš kur atsirado ir grakščiai pakėlė ranką.
-Prašom, pirmas klausimas jūsų tautietei,- tarė eurokomisaras tankiai mirksėdamas ir žiūrėdamas į reporterę.
Auksė atsistojo, paėmė iš berniuko kepurę.
-Še saldainį ir būk šalia,- tyliai tarė jam.
-Sakykite, gerbiamoji, koks buvo mūsų šalies indėlis į šią ekspediciją ir ko tikisi mūsų šalis iš šios ekspedicijos, nes mes žinome, kad mūsų šalis tapo neįveikiamu ruožu rytų kaimynams į europą, mūsų vienintelis tikslas- turėti kažkokios naudos tik iš vakarų. Tai turint....
-Užteks,- nutraukė pirmininkas,- ji suprato klausimą.
Tautos atstovė piktai nužvelgė pirmininkaujantį.
-Mūsų ministerija, sėkmingai vykdydama energetinius projektus, ne tik sėkmingai integruojasi į visos Europos energetinę sistemą, bet ir suteikia galimybę mūsų politikams ir verslo partneriams drąsiau jaustis derybose su rytų kaimynais ne tik energetiniais klausimais, bet ir visais kitais, ką mūsų ūkio ministerija vertina labai palankiai.
-Ponia, jūsų ne apie energetiką klausė,- sušnabždėjo kaimynas tuo momentu kai ji klapsėjo akimis ir gurkšnojo iš buteliuko vandenį.
Ponia pažiūrėjo į jį.
-Jūs klausykite ką aš sakau ir žiūrėkite ką darau. Kiekvienas mano žodis ir veiksmas- tai teigiamas mūsų šalies įvaizdžio formavimas, suteikiantis galimybę pritraukti įvairių rytų šalių investicijasi į energetinius projektus, užkertant kelią japonų militarizmui pabaltijos šalyse. Jūs klausykite ką aš sakau, o ne ką ta kepurė klausia,- atkirto ponia ir kietai sučiaupusi lūpas nusišypsojo.- Aš parskraidinau iš Kazachstano didelę investiciją, kurią planuoju pasiimti į šią kelionę ir pateikti ją mūsų proto broliams Banginio Tau žvaigždyno planetoje. Tai bus mūsų šalies įnašas į šį projektą.
-Teta, jūs išskrendate?- netikėtai šūktelėjo berniukas ir palindo po Auksės kepure.
Teta pažvelgė į akiplėšą berniuką.
-Taip, prižiūrėsiu laive ūkinius reikalus ir stebėsiu energijos sistemų darbą.
-Tai jūs būsite kaip mūsų mokyklos ūkvedė teta Zosė,- vėl paklausė berniukas.
Salėje pasigirdo linksmas šurmulys ir nedrąsūs plojimai.
-Gana, gana,- nutraukė diskusiją pirmininkaujantis,- tikiuosi ponia išsamiai atsakė į įdomų klausimą. Ar dar yra norinčių paklausti?
Auksė vėl bandė nusiimti kepurę.
-Aišku, klausimų mūsų pavėlavusiai poniai daugiau nėra, prašome klausimai sekančiam....
-Laba šį vėlų vakarą. Labai apgailestaujame ir atsiprašome savo žiūrovų, kad negalėjome transliuoti visos spaudos konferencijos. Dėl mums nežinomų priežasčių mūsų verslo partneriai atšaukė mūsų akreditaciją ir pardavė atsilaisvinusias vietas kaimynams, o už gautus pinigus surengė banketą,- reporterė liūdnai pažiūrėjo į operatorių,- Kamera į kosminį laivą. Dėl nestabilių mūsų verslininkų nuotaikų jūs, mieli žiūrovai, tik iš toli galėsite stebėti šio kosminio laivo pakilimą ir palinkėti jam sėkmingai prasmukti pro rusų iškirstą langą į kosmosą. Taigi, mūsų kameros bando priartinti vaizdą. Visas kosminis laivas dega ryškiomis spalvomis, iliuminatoriuose matosi gerai visiem pažįstami ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje veidai. Štai dabar matote centrinį iliuminatorių ir mūsų atstovės veidą. Mūsų šalis gali didžiuotis tokiais atstovais, kurie ir tokią atsakingą, o gal net ir rizikingą akimirką ramiu naktinio paukščio žvilgsniu stebi mūsų mažąją Europą.
Pasigirdo ūžimas ir švilpimas.
-Ponai ir ponios, žiūrėkite ir klausykite,- šaukė reporterė į mikrofoną, bandydama perrėkti variklių gausmą,- jūs dabar tampate istorinio įvykio liudytojais.
Kosminis laivas truputį pakilo nuo žemės ir vėl nusileido, po to dar kartelį ir dar ir dar, bet jam niekaip nesisekė įveikti žemės traukos. Sėdintys prie iliuminatorių kartu su laivo šokčiojimais vieningai mirksėjo akimis. Pakilęs vėjo sūkurys nuplėšė Auksei kepurę ir pradėjo ją traukti į laivo turbinas. Laivas šniokštė, ūžė vis garsiau, bet, kaskart šoktelėjęs į viršų kelis metrus, sunkiai bumbtelėdavo į žemę. Per lauką, nekreipdamas dėmesio į dulkių sūkurius ir griausmus, bėgo berniukas.
-Tu kur,- šaukė jam Auksė,- ten griausmai, žaibai!
Bet berniukas, pačiupęs pro šalį lekiančią Auksės kepurę, dingo dulkių ir dūmų kamuolyje. Pasigirdo sprogimas, dar didesnis ūžimas ir eurokosminis laivas "Taika" atsiplėšė nuo žemės ir staigiai šovė į dangų, nešdamas demokratiją visiems ir kiekvienam atskirai. Luftwaffe asai nepavedė ir šį kartą.
-Nuskrido gražuolis,- tarė Auksė ir nusišluostė ašarą.
-Neverk, tauta tau pasius naują kepurę. O berniukas....- apšvietėjas nutilo, pažiūrėjo į dangų,- viskam dievo valia,- ir toliau vyniojo apšvietimo kabelius.
-Aš verkiau ir verkiu ,nes žinojau, kad manęs nepasiims,- tarė liūdnai Auksė ir pažiūrėjo į laikrodį, kuris rodė
00.01.liepos 2d.
Ekspedicijos vadovas visą naktį miegojo neramiai. Neįprastai minkšta lova, lengvas supimas, naujų baldų kvapas ir kondicionieriaus ūžimas neleido užmigti. „Eurostresas“ pagalvojo žiūrėdamas į laikrodį, kuris jau rodė penkias ryto. Reikia keltis, išsimiegosiu kitąkart. Jis atsikėlė, priėjo prie iliuminatoriaus. Per nedidelį langelį matėsi Žemė. Gana liūdėt, reikia ruoštis vadovavimui ir, kaip dainuoja kaimynai "nusišypsok, kapitone, nes tavo šypsena tai laivo vėliava" ir per iliuminatorių nusišypsojo Žemei.
Lygiai 7.30. ekspedicijos vadovas plačiai pravėrė savo gyvenamo ploto duris ir įžengė į platų koridorių. Vietoj įprasto rytinio šurmulio, kurį keldavo pirmyn atgal lakstantys pavaduotojai, patarėjai ir visi kiti, jį pasitiko mirtina tyla. Pažiūrėjęs kairėn, dešinėn, nedrąsiai įžengė į koridorių. Grindys net akino savo švara ir jis nejaukiai pasijuto metęs žvilgsnį i savo batus. Patikrinęs jų padus žengė pirmuosius žingsnius. Vakar per skubėjimą nieko nespėjo pamatyt. Prižiūrėtoja atvedė, parodė kambarį ir liepė eiti miegot. Na nieko, galvojo palengva žingsniuodamas koridoriumi, laiko daug apžiūrėsiu viską. Sienos dar kvepėjo dažais. Ilgame koridoriuje matėsi ir daugiau durų. Stabtelėjo prie vienų. Visur tylu, jokio krebždėjimo nesigirdėjo. Koridoriaus gale, ant stovelio, buvo lentelė su užrašu "valdančiųjų kvartalas". Teisingai apgyvendino, pagalvo ir pasuko dešinėn. Visur dvelkė švara ir ramybe. Jokio šurmulio, jokio triukšmo, jokių interesantų su storom papkėm pasiūlymų, pranešimų ir kompromatų. Šventa ramybė kaip Nojaus laive, net nejauku. Tikriausiai visi dar miega. Pirmą dieną atleistina, tegu pasiilsi. Jis stabtelėjo prie lentelės su daugybe stulpeliu surašytų žodžių. Susiradęs suprantamą, perskaitė "Valgykla" ir įžengė į vidų. Didžiulėje salėje buvo begalė stalų su paruoštais pusryčiais. Gardžiai kvepėjo kava, bandelės, bet nesimatė nė vieno lankytojo. Dar miega, na tegul pamiega. Staiga triukšmingai prasivėrė durys ir į vidų įlėkė būrys žmonių. Stumtelėję į šoną vadovą, nieko nelaukdami, susėdo prie stalų ir, garsiai klegėdami nesuprantama kalba, kibo į pusryčius.
-Labas rytas,- riktelėjo jis miniai.
Niekas nieko neatsakė. Po kelių minučių kaip triukšmingai įpuolė, taip pat triukšmingai visi ir pasišalino, išsinešdami ir jiems nepriklausančią pusryčių dalį.
-Jūs iš kur,- riktelėjo įkandin, bet iškišęs galvą, nieko nebepamatė, - Kaip vaiduokliai įlėkė ir išlėkė, tik maistą nuo stalų nušlavė,- sumurmėjo po nosim ir nuėjo toliau.
"Jei nori susidaryti nuomonę apie įstaigą, pirma visada užeik į tualetą" prisiminė kažkur girdėtą frazę, stovėdamas ties gerai pažįstamu simboliu. Kyštelėjo galvą vidun. Kokia ideali švara, net miegoti būtų galima iš bėdos, pagalvojo ir nukeliavo toliau.
-Na štai pagaliau radau!- džiaugsmingai šūktelėjo radęs posėdžių salę. Daug nesižvalgydamas nuskubėjo į tribūną ir atsisėdo centre stovinčiame krėsle. Apžvelgė didelę tuščią salę. Miega dar, na atleistina, pirmas dienas nebarsiu.
Sieninis laikrodis rodė devintą ryto, bet ko lkas visur tvyrojo mirtina tyla. Jis pavartė laikraštį, dar kartą pažiūrėjo į laikrodį ir nervingai pabarbeno į stalą.
-Jau pradžia vienuoliktos, o dar nieko nėra. Negerai, kai nuo pirmos dienos nėra darbinės nuotaikos,- kalbėjo tylomis pats su savimi. Neiškentęs jis atsistojo ir nužingsniavo per salę. Neskubėdamas skaitė prie kėdžių prikabintas lenteles su šalių pavadinimais ir vardais. Kokia įvairovė, stebėjosi, net indėnui rado vietą, skaitydamas sunkiai suvokiamą vardą ir nupieštą kovos kirvį. Staiga iš kažkur pasigirdo knarkimas. Jis apsižvalgė, bet nieko nesimatė, todėl tylomis pasuko į garso pusę. Pačioje paskutinėje eilėje, ištiesę kojas ir atsidrėbę miegojo du piliečiai. Abu apsivilkę berankoves kambarines "maikes", šortus, baltas kojines ir šalia pasidėję klumpes mediniais padais. Vadovas su užuojauta žiūrėjo į miegančius. Taip nuvargo vargšeliai, kad iki lovos nebenuėjo. Nepatogu turbūt jiems.
-Ei, piliečiai, laikas pabusti, tuo prasidės rytinis posėdis,- tyliai tarė ir pažiūrėjo į laikrodį, kuris jau rodė pusiaudienį. Nesulaukęs jokios reakcijos, atsargiai palietė miegančio ranką. Atsimerkė viena pikta akis. Vadovas keliomis pagrindinėmis eurokabomis pakalbino prabudusį. Šis tylėjo. Galiausiai kreipėsi rusiškai...
-Klausyk, kas tau brangiau, akiniai ar dantys?- paklausė vienas gimtąja vadovo kalba.
-Ir tas ir tas brangu,- atsakė truputį atsitraukęs.
-Tai tada dink iš čia ir pažadink kai prisišvartuosim gimtajame uoste.
-Tai kad mes ne į tą pusę,- nusistebėjo vadovas.
-Nejuokauk, geriau atnešk alaus.
-Švyturio,- burbtelėjo antrasis per miegus
-Bet mes ne laive, tiksliau laive, bet ne tokiame laive,- mandagiai atsake, bet dėl viso pikto nusiėmė akinius.
-Klausyk, dėde,- prabudo antrasis,- negana to, kad mums nedavė kajutės ir maitinimosi kupono, tai dar tu tuščiomis rankomis gadini nuotaiką iš pat ryto!- ir prunkštelėjo kaip nuvargęs arklys.
-Na, maistu mes pasirūpinsime, o po to pasistengsime išsiaiškinti kaip jūs čia pakliuvote ir kas tokie esate,- piktokai atsakė vadovas.
-Visuomeninis tarpsluoksnis tarp proletariato ir inteligentijos. Atvežėm kalakutų šlauneles, iškrovė, po to liepė daryti pauzę, o toliau neprisimenam. Klausyk, nestovėk ir taip ant sunkios dūšios,- piktokai burbtelėjo.
-Aaa, tolimų reisų vairuotojai. Kaip iš namų išvaryti. Ką planuojate daryti?-paklausė griežtu tonu ir, užsidėjęs akinius, žengė dar žingsnį atgal.
-Čia šefo problemos. Pašauk per garsiakalbį kai pietus suorganizuosi,- atsakė grimzdamas į miegus antrasis vyrukas ir pačepsėjęs vėl užknarkė.
Apsukęs dar ratą apie salę, ekspedicijos vadovas taip ir nesulaukęs kolegų, pasuko į valgyklą. Viskas buvo paruošta. Ideali švara, ant stalų sudėti patiekalai.
-Kaip puikiai dirba tiekimo tarnybos, jaučiasi vokiška tvarka,- pasidžiaugė ir pasuko prie artimiausio stalo. Kilstelėjo puodo dangtį,- o, agurkinė sriuba,-šūktelėjo linksmai ir pakėlė kito puodo dangtį,- paukštiena, kaip puiku, galės valgyti ne tik mūsiškiai, bet ir svečiai iš nelabai tolimų rytų. Kaip viskas suplanuota ir apgalvota,- džiaugėsi vaikščiodamas tarp stalų kol pastebėjo atskirai stovintį staliuką. Ant jo buvo padėta lentelė "Ekspedicijos vadovui ir geriausiam jo draugui". Stalas buvo padengtas dviems. Na kam tos privilegijos. Juk čia visi lygus, pagalvojo, bet prisėdo ir ėmė laukti geriausio draugo. Koridoriuje vėl pasigirdo triukšmas. Kaip ir ryte triukšmingai prasivėrė durys, į valgomąjį sugužėjo būrys įvairiakalbių ir įvairiaspalvių žmonių, tik šįkart, kaip jam pasirodė, truputį gausesnis. Nepastebėję kukliai kamputyje sėdinčio žmogaus, nekreipdami dėmesio į sužymėtus stalus, garsiai klegėdami kibo į maistą. Stebėtinai greitai beveik visi stalai buvo nušluoti ir minia pasišalino, palikusi kalnus kaulų. Vadovas, nesulaukęs geriausio draugo, žvilgtelėjo į stovintį prie stalo mikrofoną. Tik jį palietė ir pasigirdo pranešimas:"Gerbiami sunkvežimių vairuotojai, keleiviai ir svečiai, kviečiame jus pietauti"
-Automatika!- nusistebėjo.
Netrukus tyliai prasivėrė durys ir iš posėdžių salės įslinko du vyrukai. Žengė kelis žingsnius, sustojo ir patyrusiu žvilgsniu nužvelgė valgyklą.
-Visai kaip mūsų "baibokyne". Eime nuo dėdės stalo įsidėsime,- tarė vienas ir nuėjo tiesiai prie vadovo stalo.
-Ko, dėde, nevalgai? Neskanu?- paklausė pildamas į vieną lėkštę sriubos, o į kitą dėdamas kalakuto šlaunelę.
-Skanu, bet ačiū, aš nenoriu,- atsakė žiūrėdamas kaip tuštėja jam skirtas puodas.
-Čia tavo problema,- sumurmėjo antrasis ir susidėjęs viską kas liko, nuėjo paskui kolegą.
Kažkas čia ne taip, na nieko, pirmas dienas visada būna įvairių netikėtumų. Susirinks į posėdį kolegos, sudarysim darbo grupę ir nuspręs kam kada valgyt ir kam kur miegot, mąstė eidamas tuščiu koridoriumi.
-Šventasis teveli, šventasis teveli,- sušuko tolumoje pamatęs einantį pilietį ilgu apsiaustu ir nubėgo paskui,- Gerbiamasis, palaukite, ar jūs pietavote?- paklausė pasivijęs,- atleiskite, apsirikau,- atsiprašė, kai palietus šventą tėvą, atsisuko pietietiškų bruožų žmogus ilgais iki žemės marškiniais,- iš tolo atrodė, kad sutana, apsirikau, dar kartą atsiprašau. How are you?- paklausė, bandydamas draugiškai šypsotis piliečiui, kurio veidas nerodė noro draugauti.
-You are how,- atsakė išdidžiai ir nusisukęs nėjo tolyn.
-Supranta ir atsako. Tikriausiai studentas, studijuojantis anglų kalbą,-apsidžiaugė ir žvilgtelėjo į laikrodį,- Neįtikėtina, kaip čia greitai eina laikas,-nusistebėjo pamatęs, kad jau pradžia šeštos. Laikas namo. Taip ir nesutikęs tą dieną kolegų, grįžo į savo gyvenamajį kampą. Kokia rami diena ir vakaras. Jokių pykčių, jokių intrigų, jokių.....mąstė grimzdamas į miegus. Staiga kurantų skambesys pažadino jį.
-Negali būti,- sušuko, prie sienos pamatęs didžiulį laikrodį, skelbiantį vidurnanktį,- čia sapnas, negali būti. Suprasčiau jei Big Benas skambėtų, bet kremliaus kurantai- nerealu. Nutilus dūžiams laikrodis rodė
00.01.liepos 3 d.
Pramiegojau! Buvo pirma mintis, šovusi galvon tik pramerkus akis, bet pažiūrėjęs į laikrodį, kuris rodė 05.10, nusiramino. Atsikėlė, įsispyrė į nežinia iš kur atsiradusius kroksus ir nušlepsėjo į vonią rytinių procedūrų. 07.30 priėjo prie durų ir pridėjęs ausį įsiklausė. Nesigirdėjo jokio šurmulio. Keletą minučių pasiklausė, atidarė duris ir drąsiai žengė į koridorių. Ideali švara vėl privertė suabejoti savo batų švara. Kad būtų ramiau, jis žengtelėjo atgal ir gerai patrynė padus į kilimėlį, kuris kažkodėl buvo padėtas iš kambario pusės. Pažiūrėjęs šiandien pirma kairėn, o po to dešinėn, patraukė įprastu maršrutu į valgyklą, bet dar iš toli išgirdęs piktus, nesuprantama kalba sakomus žodžius, pasuko į posėdžių salę, kurią ir vėl rado tuščią. Nebuvo net tų dviejų tolimų reisų vairuotojų.
-Rado ir jie kampą,- tarė pats sau, sėsdamas į savo minkštą kėdę. Ant stalų stovėjo stiklinės su vandeniu,- Vakar nebuvo, o šiandien kažkas atnešė. Reiškia yra daugiau gyvų, ne tik tie išalkę ir triukšmingi keleiviai. Yra vandens, bus ir kas jį geria, apsidžiaugė ekspedicijos vadovas ir įsmeigė akis į duris,- Siaubas,- šūktelėjo kai laikrodžio rodyklės prisiartino prie pusiaudienio,- antra diena įpusėjo, o dar nemačiau nė vieno dirbančio, tik valgančius ir anglų kalbą studijuojantį studentą.
Tyliai prasivėrė posėdžių salės durys:
-Na pagaliau,- apsidžiaugė vadovas ir atsistojo. Įšlepsėjo medinėm klumpėm apsiavę du vairuotojai.
-Vade,- riktelėjo vienas tik įžengęs,- nebėr tvarkos, valgykloje viską sušlavė kaip skėriai. Tik juodos forminės duonos kepalą paliko.
-Ką padarysi, jie alkani, bet tikiuosi, kad ateis laikas, kai jie pasisotins ir tada jums kas nors liks.
-Visų mūsų furų neužteks jiems pamaitinti, eime, bratka, savo dujines traukti. Valdžiai mes nerūpime,-ir numoję ranka išėjo.
Netrukus vėl prasivėrė durys ir prasispraudė didelė kepurė. "Kur aš ją mačiau", pagalvojo ir atidžiai stebėjo kaip ji artinosi, nedaug atitrūkus nuo žemės. Kepurė priėjo prie tribūnos. Vadovas atidžiai žiūrėjo iš viršaus į ją. Neiškentęs plačiai išskėtė rankas, paėmė už kraštų ir kilstelėjo.
-Dievo Marija!- sušuko.
Prieš jį stovėjo berniukas. Balti, iki kaklo užsagstyti trumpom rankovėm marškinukai kvepėjo aukštos kokybės skalbimo milteliais. Žydri šortai su petnešėlėm taip pat buvo tik ką iš skalbimo mašinos. Ant nosies galo kabėjo auksiniais rėmeliais apvalus akinukai.„Naminis, prižiūrėtas“,pagalvojo žiūrėdamas į plačiai besišypsantį berniuką:
-Tu kieno ir kaip čia pakliuvai?- paklausė bandydamas prisiminti ar buvo sąrašuose vaikų?
Berniukas nieko neatsakė, atkišo ranką su popieriaus lapeliu. Vadovas uždėjo kepurę atgal, kad galėtų paimti popieriuką, bet po kepure dingo ir berniukas ir popieriukas. Jis vėl pakėlė kepurę ir prieš jį tebestovėjo besišypsantis berniukas su popieriuku rankoje. Jie abu žiūrėjo viens į kitą. Vienas, nežinodamas kaip paimti, kitas laukdamas kol dėdė paims.
-Padėk ant stalo,- paprašė.
-Ne,- papurtė galvą,- tik į rankas.
Vadovas apsižvalgė. Ant stalo buvo stiklinės su vandeniu,mini gongas, kažkokių popierių kalnas, sumuštinis, kavos puodelis, net peleninė,o kepurei vietos nebuvo. Jis greitai paleido kepurę, bet popieriaus lapelio nespėjo pačiupti. Berniukas dingo po kepure.Truputį pamąstęs nulipo į apačią, atsiklaupė ir palindo po kepure. Po kelių minučių kepurė pasišokinėdama išbėgo iš salės, o vadovas skaitė raštelį. "Mes ne priešai ir ne skundikai, bet privalome pranešti. Drąsus pilietis iš Garliavos plento, pasinaudodamas savo intelektu, išskaičiavo, kad per mėnesį praleidus penkis susirinkimus nieko nebūna ir išplatino šia skaičiuotę tarp visų. Ta skaičiuotė visiems patiko. Taigi galite, viršininke, ir jūs ilsėtis penkias dienas, bet nepraraskite budrumo. Jūsų draugas." Vadovas kelis kartus perskaitė, pažiūrėjo į kalendorių, kabantį ant sienos, įdėjo raštelį į peleninę ir sudegino. Baigus degti, pelenus kruopščiai subėrė ant popieriaus lapo įsidėjo į kišenę ir skubiai nuėjo į valgyklą. Priėjęs prie durų, priglaudė ausį. Nesigirdėjo nė jokio garso.
-Drąsiau, gerbiamasis,- išgirdo už nugaros sodrų balsą,- šiandien aš pietauju, tai bus tylu.
Vadovas pasitraukė į šoną ir pro jį praėjo solidaus amžiaus pietietiškos išvaizdos, vešliais ūsais, vyras "Jis man kažką primena", pagalvojo ir nutipeno iš paskos. Nepažįstamasis nuėjo prie tolimiausio stalo ir ramiai, neskubėdamas pradėjo pietauti. Mirtina tyla ir šaukštų skambėjimas veikė slogiai, todėl vadovas, skubiai suvalgęs agurkinę ir kalakutienos kepsniuką, grįžo į posėdžių salę. Pakeliui pastebėjo už kampo besibūriuojančią įvairiaspalvę minią, bet, nusprendęs su ja bendrauti tik posėdžių salėje, o ne gatvėje, nuskubėjo tolyn.
-Antra diena, o salė tuščia,- tarė liūdnai žiūrėdamas į laikrodį, kuris rodė 17.00,- dar viena tuščiai praleista diena dėl drąsuolio intelekto.
Vakare atsigulęs žiūrėjo į sieną, kurioje vakar matė kremliaus laikrodį ir laukė ar vėl jis pasirodys prieš vidurnaktį. 23.58. Jokio laikrodžio.
-Pasivaideno,- giliai atsiduso ir užmigo.
05.00.liepos 4d.
Pypt, pypt, pypt. Vadovas atmerkė akis.
-Čia radijo stotis Majak. Maskvos laikas 8.00., kviečiame pasiklausyti žinių. Kaip praneša eurokosmoso agentūros atstovai, prieš kelias dienas sunkiai nuo žemės atsiplėšęs kosminis erdvėlaivis sėkmingai keliauja nustatytu kursu...
-Pramiegojau,- sušuko ir pašoko iš lovos. Laikrodis rodė 05.20.- Vėl Maskvos provokacija,- tyliai tarė ieškodamas radijo taško.
Iš anksto kruopščiai nusišluostęs į kilimėlį batus, įžengė į koridorių ir nepažiūrėjęs nei dešinėn, nei kairėn, nes žinojo, kad iki penktadienio nieko nesutiks, nuėjo tikrinti valgyklos. Šįryt keistas nepažįstamasis nepusryčiavo, todėl prie stalo sėdėjo tik du vairuotojai ir kramtė sausus sumuštinius.
-Skanaus, vyrai, vėl nuskriaudė?- paklausė su užuojauta žiūrėdamas į tėvynainius.
-Dujų balionai mašinose, o mes nerandame savo MAZų.
-Pakentėkite, pirmadienį susirinks deputatai su visais kitais, tada sudarysime darbo grupę, kuri ir išsiaiškins viską. Skaniai pabaigti,- palinkėjo ir, nužvelgęs betvarkę, kurią paliko neseniai pusryčiavę, nuėjo į savo darbo vietą. Gal kas nors šiandien pasirodys.
Prieš pat pietus ūžesys pasiekė ir posėdžių salę. Susidarė įspūdis, kad valgykla pasistūmėjo arčiau. Sklindantis triukšmas negundė eiti pietauti, todėl radęs stalčiuje hamburgerį, nežinia kada ir iš kur atsiradusį, ramiai kramtė užsigerdamas vandeniu.
-Amerikiečiai turbūt pasirūpino,- tarė pats sau nurijęs paskutinį kasnį,- kyšis,- nusišypsojo.
Durys plačiai prasivėrė ir į posėdžių salę įlėkė nedidelis, energingas vyrukas. Vadovui nespėjus nieko pasakyti, jis sparčiu žingsniu priėjo prie tribūnos ir piktu žvilgsniu pažiūrėjo į sėdintį.
"Kur aš jį mačiau", pagalvojo vadovas, žiūrėdamas į mažus juodus ūsiukus panosėje.
-Jūs, ponas, kokiu reikalu,- paklausė mandagiai stodamasis.
Šis, nieko neatsakęs, sparčiai apėjo tribūną, nuėjo į salės gilumą, vėl grįžo ir, priėjęs prie stovinčio vadovo, rankos gestu parodė, kad pasitrauktų. Bijodamas įžeisti svečią, juo labiau nepažinęs jo, klusniai atsitraukė. Šis įsidrėbė minkštoje kėdėje, pasikraipė, pasisukinėjo, atsistojo, vėl atsisėdo, vėl atsistojo, pavaikščiojo apie tribūną.
-Nicht gut,- tarė griežtu balsu ir sparčiai išėjo lauk.
„Nors ir įtartinas lankytojas, bet vis šis tas“, pagalvojo sėsdamas į savo kėdę.Kas jam nepatiko? Kėdė kaip kėdė.
Durys vėl prasivėrė ir prie prezidiumo tribūnos sugužėjo nemažas būrys įvairiaspalvių svečių. Į priekį išėjo pažįstamas studentas ir, išdidžiai linktelėjęs galvą, tarė:
-You are how.
-Jawoll,- nesutrikęs atsakė vadovas.
Tada penketas paliko dainuoti dainelę, savo melodija labai primenančią "Te visad šviečia saulė", kuri visom pasaulio kalbom skamba vienodai, o likusieji pasklido po salę.
-Te visad būsim meees,- kartu su svečiais savo gimtąja kalba prisijungė vadovas prie paskutinių dainos žodžių ir net susigraudino, kaip jam nuoširdžiai plojo svečiai. Nutilus ovacijoms jie padovanojo vadovui piemenų varpelį ir tyliai išėjo,- Kokie paprasti ir nuoširdūs žmonės ir dainuoja, ir kalbėti stengiasi, ir dovaną paliko. Ne taip kaip tas "nicht gut, nicht gut". Reikės etikos sargų paklausti, kaip traktuoti tą varpelį, kaip kyšį, dovaną ar ūkinį daiktą ūkio ministerijai,- vadovas skambindamas varpeliu pakilo nuo tribūnos ir nuėjo pasivaikščioti po salę.
-Kas čia,- net šūktelėjo iš nuostabos žiūrėdamas į kėdę, ant kurios vietoje lentelės su europos delegato vardu, pareigomis ir tautybe švietė tuščias, šviesus plotelis. Jis pažiūrėjo dar vieną, dar vieną. Visos kėdės buvo be lentelių.
-O,ne, radau,- apsidžiaugė glostydamas vienintelę išlikusią su garbingu užrašu „Ūkio ministerija“ ir ją atstovaujančios ponios vardu. „Gražios buvo lentelės, o gal ir gerai,kad nulupinėjo“, mąstė žiūrėdamas į išlikusį užrašą. „Visi lygūs, vienodi, kodėl reikia skirstyti pagal sėdimas vietas. Visi turime sėdėti kas kur nori ir su kuo nori. Tai čia jų taiki kova už lygias teises“ užbaigė vadovas apmąstymus ir pažiūrėjo į laikrodį.
-O, laikas vakarienei ir namo,- linksmai šūktelėjo ir, neišgirdęs triukšmo, nuėjo į valgyklą. -Turbūt vėl piktas ūsorius vakarieniauja, kad įvairiaspalvė minia tyliai ir kantriai stovi už kampo.
Įėjęs pamatė keistą svečią sėdintį prie jo stalo.
-Aš pagalvojau, kam man užimti visą didelį stalą. Aš telpu ir prie mažo, o didieji tegul lieka liaudžiai,-tarė svečias, gudriai šypsodamasis per ūsą ir kilnodamas lentelę su užrašu „Geriausias draugas“- Prisėsk, liaudis dar ne alkana, kad neina. Tegu pastovi kol išalks.
Na kur aš jį mačiau, vėl pagalvojo vadovas sėsdamasis prie stalo. Abu vakarieniavo tylėdami.
-Na tu, drauge, pabaik be manęs, aš eisiu pailsėti,- staiga tarė ūsuotas svečias ir pakilo nuo stalo.
Jam tik išėjus, vėl sugužėjo marga minia. Kai pradės dirbti mūsų delegatai, kaip jiems reikės valgyti tokiame triukšme ir chaose. Atsiskirti- ne demokratiška, o kartu triukšminga ir neįprasta. Reiks svečią su ūsais pastoviai kviestis. Atsiduso ir, paskambinęs varpeliu, išėjo lauk.
-Dar viena diena ir savaitgalis. Valio, pailsėsiu,- tarė vadovas ir užsitempė antklodę ant galvos.

Labas rytas, mieli radijo klausytojai. Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono.
-Dievo Marija,- pašoko vadovas iš lovos ir nesuprasdamas ar jam vaidenasi, ar iš tikro girdi šaltojo karo balsą , kaip visada pažiūrėjo į laikrodį.
05.30 liepos 5d

Nesuprantu, kas čia turi radijo imtuvą. Juk neleido nei radijo, nei televizorių turėti, kad žemiškos naujienos ir problemos nedarytų įtakos mūsų gyvenimui. O čia tai Majakas iš Maskvos, tai Amerikos balsas iš Vašingtono- piktinosi vadovas, bandydamas susigaudyti iš kur sklinda praeities balsas, bet viskas staiga nutilo.
Jis stovėjo prie durų ir nuoširdžiai trynė padus į kilimėlį. Pro durų apačią įlindo nedidelis baltas vokas.
-Kyšis,- riktelėjo ir atidarė duris. Pažiūrėjęs pirma kairėn, po to dešinėn, nieko nepamatęs vėl jas uždarė. Laikrodis rodė 07.45. Vadovas nedrįso paimti voko, bet ir nedrįso jo peržengti. Galiausiai pirštų galiukais atlenkė ir pažiūrėjo vidun. Atsargiai ištraukė raštelį. "Turiu dėvėtą, bet veikiantį televizorių su ausinėm. Kaina sutartinė. Taip pat galimas variantas "aš tau- tu man". Draugas".
To jau per daug. Atviras papirkinėjimas,pasipiktino vadovas, krito į lovą su visais rūbais ir įsmeigė akis į duris laukdamas kas atneš televizorių. Valanda po pietų pasigirdo tylus beldimas.
-Praveriate duris, iškeliate rankas į viršų ir lėtai įeinate,- griežtai įsakė vadovas, gulėdamas lovoje ir užsiklojęs iki nosies, kad nenufotografuotų. Durys lėtai atsidarė ir tarpduryje iškeltom rankom pasirodė ponia ūkvedė. Ji žiūrėjo į gulintį kambario šeimininką kietai sučiauptom lupom ir retsykiais mirktelėdama.
-Čia jūs!- suriko Vadovas.
-Ne, šventa dvasia!
-Kur televizorius?
-Namie ant naktinio staliuko.
-Tada nuleiskite rankas ir užeikite.
-Tai gal jūs išeikite,- piktai tarė viešnia,- tik jūs prigulėte darbo metu, tuoj tvarkos neliko posėdžių salėje. Kelkis premjere,Europa šaukia.
-Aš žemiškas premjeras, o čia kosmosas.
-Nesijaudink, perrašysim pavadinimą, juk mūsų dauguma. O dabar eime,-griežtai paliepė ir nukaukšėjo į posėdžių salę.
-Kas ten vyksta, trumpai papasakok,- paklausė bėgdamas iš paskos vadovas.
- Šiandien paskutinė drąsuolių iš Garliavos plento iškaičiuota nebaudžiama diena, tai visi renkasi apžiūrėti darbo vietas iš anksto.
-Na ir?
-Lentelių nėra, tai patį centrą, kuris priklauso mums, užėmė įvairiaspalviai svečiai ir nenusileidžia, sako kad su prezidentu suderino,dainas dainavo ir kažkokį varpą padovanojo ir dar jie pareiškė, kad jie turės teisę valgyti valgykloje pirmieji arba antrieji po svečio su ūsais. Kas jis? Tu ji pažįsti?
-Ten viena lentelė išlikusi,- apsimetė nenugirdęs klausimo.
-Aha, laba diena!Tu ką, juokauji!- sustojo ūkvedė,- vienai sėdėti tarp svetimų. Na jau ne. Geriau griaunančiai opozicijai ant kelių, negu tarp svetimų.
-Eurozonoje svetimų nėra. Visi lygus. Atsimink tai, bent kol esame čia.
Ji stabtelėjo prie posėdžių sales durų. Viduje girdėjosi triukšmas stipresnis ir piktesnis nei pietų metu. Ūkvedė mirktelėjo akimis, atvėrė duris ir garsiai riktelėjo
-Štai ir jis.
Salė nutilo. Vadovas, dairydamasis po pilną salę žmonių, slinko link tribūnos. Mirtinoje tyloje girdėjosi tik ponios kulniukų kaukšėjimas. Vadovas atsisėdo į savo vietą. Ant stalo stovėjo stiklinė vandens, hamburgeris ir varpelis. Jis apžvelgė salę. Viduryje, pačiose geriausiose vietose, buvo įsitaisę svečiai, kurie dainavo "Te visad šviečia saulė", bet viena vieta pačiame viduryje buvo laisva.
-Prašom sėstis visi į laisvas vietas,- nedrąsiai prabilo vadovas.
Salėje nugriaudėjo lyg joje būtų sprogus bomba. Visi prabilo vienu metu ir skirtingom kalbom. Ir viskas dėl tų nelemtų lentelių, kurias nusuko kovotojai už lygias teises ir dabar sėdėjo ramūs ir orūs. Vadovas kelis kartus paskambino varpeliu, bet niekas jo negirdėjo. Viename kampe net kilo nedidelis susistumdymas dėl vietų. „Ko jie veržiasi į tą vidurį. Juk mikrofonai yra prie kiekvieno stalo, akustika puiki, krašte sėdint dar ir snustėlti galima. Nesuprantu to troškimo sėdėti centre“, galvojo vadovas ir pasilenkė. Po to atsistojo. Visa sale nutilo. Senosios kėdės vietoje buvo naujas, didelis, ąžuolinis krėslas, aptrauktas juoda oda, o šalia nebuvo ne vienos kėdės.
-Kieno tai darbas, kam to reikėjo, ana kėdė buvo dar visai gera ir kaip aš čia sėdėsiu vienas.
Salėje vėl kilo šurmulys ir niekas nebeklausė nei vadovo, nei jo skambučio, nei jo kvietimo susėsti laikantis lygių teisių. Triukšmo įkarštyje tyliai atsidarė šoninės durys ir pasigirdo tylus batų girgždėjimas. To užteko, kad triukšmas nutiltų. Svečias su ūsais atsisėdo kraštinėje kėdėje. Vyras akmeniniu veidu įnešė pastatomą pakabą ir pasišalino. Ūsorius pakabino ant jos savo kepurę ir pasilenkęs paėmė iš paskos „įėjusią“ kitą, daug didesnę, ir tai pat ją pakabino. Atsiradęs berniukas įsitaisė šalia ūsoriaus ir nužiūrėjo salę per savo apvalius akinukus. Per kitas šonines duris įžingsniavo energingas nedidelis vyrukas su "bite"po nosim ir nieko nelaukdamas ir niekam nieko nesakydamas taip pat atsisėdo iš krašto. Salėje kilo nedidelis šurmulys. Svečiai, už varpelį ir dainą gavę geriausias vietas, staigiai ir tyliai persėdo į galines eiles. Po keliolikos minučių salėje nebebuvo stovinčių ir visi įdėmiai žiūrėjo į ekspedicijos vadovą.
"Na kur aš juos mačiau, nepamenu"pagalvojo vadovas ir, dar kartą apžiūrėjęs naują krėslą, atsistojo.
-Šiandien penktadienis ir jau laikrodžiai rodo darbo dienos pabaigą, todėl aš trumpai. Norėčiau, kad per kitus posėdžius sėdėtumėte taip, kaip dabar,- jis nužiūrėjo didelę posėdžių salę. Kairiame krašte sėdėjo svečias vešliais ūsais ir berniukas, o aplink keletas vietų buvo tuščių. Dešniame krašte sėdėjo energingas vyras su "bite" po nosim. Aplink jį taip pat buvo tuščių vietų. Salės viduryje, nekreipdamas dėmesio į vienitelę išlikusią lentelę įsikūrė indėnas, rezervavęs po kelias vietas visom kryptim. Aplink indėną susėdo vadovo bendražygiai , o tolyn į pakraščius- draugai, kaimynai, broliai ir margaspalviai svečiai.
-Norėčiau pasiūlyti visiems kartu pavakarieniauti ir skirstytis savaitgalio poilsio. Kas už?
Niekas nedrįso pakelti rankos. Vieni šnairavo dešnėn kiti kairėn.
Svečias su vešliais ūsais kelis kartus pliaukštelėjo delnais ir atsistojo. Salėje pasigirdo plojimai.
-Eime vakarienės,- tarė ir pasuko link išėjimo. Berniukas užsidėjęs kepurę ištipeno iš paskos, o energingas vyras su "bite" po nosim skubiu žingsniu išėjo per dešiniąsias duris.
-Ir posėdis pavyko ir vakarienė tyliai praėjo, pagaliau ryt šeštadienis,- šnekėjo pats su savimi vadovas, žiūrėdamas seno modelio "taurą", kuris kažkodėl rodė tik žydiškus kanalus ir be vertimo, bet jų laidos veikė labai migdančiai. Paskutinį ką jis pamatė tai laikrodį, kuris rodė
00.05.liepos 6d. - šeštadienis
Kažkoks monotoniškas skardus kaukimas išvertė vadovą iš lovos. Tamsoje nesusigaudė kas vyksta ir kur jis esąs. Televizorius rodė draugus iš Tei Avivo, bet garsas buvo ne iš ten, nors labai priminė oro pavojaus signalą. Jis įjungė šviesą. Garsas akimirkai nutilo, bet tuoj vėl pasikartojo. Laikrodis rodė 04.00
„Ačiū dievui ne birželio 22“ pagalvojo klausydamasis pratiso kaukimo. Koridoriuje pasigirdo skubūs žingsniai, prislopinti balsai. Kas minutę skubančių ir bėgančių žingsnių vis daugėjo, balsai garsėjo.
-Negi laivas dega!- šūktelėjo vadovas vis dar sėdėdamas ant lovos krašto. Užgeso šviesos, liko degti tik melsvos lemputės kambario kampuose. Tik garsus iš garsiakalbių sklindantis "Achtung, achtung, alarm" lyg viesulas vadovą išpūtė iš lovos. Įšokęs į nacionalinę "treniginę" formą ir įsispyręs į kroksus, išbėgo į koridorių. Žmonių būriai padrikai, be jokios sistemos, lakstė pirmyn atgal, o iš visų pusių skambėjo "Achtung, achtung, alarm". Jis pačiupo už rankos begančią pro šalį visų karių mamą Rasą.
-Kas nutiko?
-Nežinau, ryšio su NATO nėra, o megztosios baretės sako, kad rusai ateina.
-Rasa,- griežtai įsakė vadovas,- jūs mūsų generolė, tai komanduokite pagaliau, o ne lakstykite lyg degtų partiečio tvartelis.
Griežtas vadovo balsas atgaivino Rasą.
-Nors aš dabar ir ne jūsiškė, bet tiek to, jei taip prašote, galiu pabandyti normalizuoti padėtį,- ji atsikosėjo ir užriko,- Stot! Tylėt! Ramiai! Visi prie sienos!-griežtas balsas suveikė. Panikos apimta masė sustojo ir nutilo. Nepakitęs liko sklindantis keistas monotoniškas garsas ir vokiškas "Achtung, achtung, alarm"
-Tu, miškini,- kreipėsi Rasa į šalia netyčia atsiradusį pagrindinį tėvynės miškininką,- nutildyk tuos panikierius.
-O kodėl aš, juk....
-Greitai,- griežtai paliepė ir miškinis nuskuodė į pilotų kabiną.
Jis tyliai pasibeldė.
-Was,- pasigirdo griežtas balsas.
-Bitte, išjunkite alarm,- paprašė mandagiai, kasydamas barzdelę.
-Jawoll,- linksmai atsakė balsas už durų.
Netrukus laive girdėjosi tik tas pats pratisas monotoniškas kaukimas.
-Šaunuolis, miškini, galėsi pereiti į mūsų komandą,- pagyrė Rasa grįžusį miškininką.- Paskui mane,- įsakė vadė ir būrys nusekė ją. Einant į tolimą kampą garsas vis stiprėjo, kol pagaliau ji sustojo prie vienų durų.- Čia pavojaus šaltinis,-bakstelėjo pirštu į jas. Prisirinko pilnas koridorius. Kažkur tarp kojų šmurkštelėjo kepurė, viename šone vešlūs ūsai, kitame „bitė", o vadovui prieš akis kelis kartus sušmėžavo žydiška skrybėlė ir kasytės.
-Prašom, premjere, jūs pirmas,- tarė ponia ir kietai sučiaupė lūpas.
-Aš žemiškas premjeras, o čia kosmosas, neturiu įgaliojimų lįsti į privačią teritoriją. Tokie neaiškūs objektai kariškiam priklauso, o kareivis- jis ir kosmose kareivis.
-Mes tuoj prabalsuosime ir jūs būsite premjeru, pirmininku, prokuroru ir žemišku ir kosminiu. Tada galėsite lįsti ten,- parodė pirštu į duris ponia,- ir visur kitur, nebijokite, mūsų dauguma. Kas už tai?
Draugų, brolių, kaimynų ir net griaunančios opozicijos rankos vieningai pakilo į viršų. Vyras su "bite" po nosim truputį kilstelėjo abi rankas ir įsižiūrėjo į jas lyg svarstydamas kurią kelti.
-Patarčiau neskubėti rankų kilnoti, nes neaišku ar tai trisdešimt trečių Munchenas ar keturiasdešimt penktų Berlynas.
Jis nuleido rankas ir pasisuko. Solidus vyras su ūsais kelis kartus truktelėjo pypkę ir išpūtė dūmus virš iškeltų rankų.
-Adolfas,- ištiesė ranką žmogus su "bite"
Solidus vyras dar kelis kartus truktelėjo pypkę, išpūtė dūmų kamuolį, perėmė ją iš dešinės rankos į kairę ir paspaudė ištiestą Adolfo ranką.
-Josifas,- tyliai tarė.
-Uhra bhroliai, vienbalsiai,- pasigirdo žvalus balsas su keistu kai kurių raidžių neištarimu, girdėtu per televizorių vadovo kambaryje,- jūs ir čia phremjehras ir jum visi įgaliojimai. Phrašom patikhrinti pavojaus šaltinį.
Naujai patvirtintas premjeras apsižvalgė. Priešais stovėjo nedidukas žmogus su juoda skrybėle ir kyšančiom kasytėm iš po jos. "Kur aš jį mačiau", pagalvojo žiūrėdamas į jį , bet šis žmogutis prikišo lūpas prie ausies ir tyliai sušnabždėjo,“Joškė“ ir, paėmęs už rankos, privedė premjerą prie durų. Jis pabeldė, bet niekam neatidarius, atsargiai pravėrė duris.
-O, šventa Marija!- šūktelėjo. Dar kelios galvos pasilenkė prie durų plyšio.
Viduryje kambario, panarinęs galvą kaip bulius, užmerkęs akis ir išpūtęs žandus, stambus vyriškis pūtė dūdą, o trys vyrukai su su maikėm, šortais, baltom kojinėm, apsižergę kėdes lingavo į įvairius šonus, birbė, stukseno medinėm klumpėm į kėdės šonus ir nematė, kad prasidarė durys. Šalia stovėjo dujinė ir ant jos kunkuliavo katiliukas. „Jau trys“,pagalvojo vadovas, skaitydamas užrašą ant nugaros "don't worry be happy-machen pauze 45". Transportinis slengas- nusprendė nesupratęs prasmės ir žengė žingsnelį į vidų, bet dėl visa ko palikęs įkištą tarpduryje koją.
-Ei, tyliau,- šūktelėjo premjeras.- Ei, piliečiai!- riktelėjo bandydamas perrėkti triukšmą. Dūda nutilo. Pūtikas pramerkė akį, vairuotojai atsisuko.
-Dėde, kur lendi kaip į autobusą. Ar bilietą turi?- piktai paklausė vienas, kilstelėjo kepurę, primenančią jaunystėje matytą pas milicininką, ir pajudino viršutinę ūsuotą lūpą,- Aš tavęs klausiu, dėde,- vėl riktelėjo.
-Taip, turiu, elektroninį.
-Mero durys sekančios, ten su elektroniniais. Važiuojam toliau, vyrai.
-Ponai, šiandien šeštadienis, žmonės nori pailsėti, o jūs keliate aliarmą.
-Nu, blemba, negaliu, tark žodį, maestro.
-Transporto darbuotojų pageidavimu kuriame kūrinį „Solo MAZui su orkestru.
-Ką?- šūktelėjo visi stovėję prie durų.
-Darom transportą muzikinį. Supratai? Uždaryk duris,dėde. o tai...- piktai šūktelėjo ūsuotasis ir pakėlė klumpę mediniu padu,- Laisvai europai -laisvas menas.
Premjeras tyliai uždarė duris.
-Ka padarysi, bet koks menas turi teisę egzistuoti demokratinėje visuomenėje, teks prisitaikyti. Eime, tikiuosi neilgai dūduos. Ką jis man primena?-tyliai burbtelėjo premjeras.
-Meškiuką su pahrašiutu - paslaugiai atsakė vyras su skrybėle ir kasytėm.
-O pūtikas?-
-Tai gi kahralius kon...
-Aaaa, prisiminiau,- šūktelėjo premjeras,- Hollywood‘o aktorius. Žadėjo tik indėna atiduot, bet dar ir Hollywood‘o atstovą įkišo. Ką padarysi,- truktelėjo pečiais,- negi pyksimės dėl tokio menkniekio. O televizorius?- staiga griežtai paklausė.
-Ką tu, ponas, tihras tautištas daiktas, negi aš būčiau dhrįsęs,- tankiai akytėm sumirksėjo Joškė.
-Eime,- tarė ir patenkintas gauta informacija paplekšnojo Joškei per petį.
-Kas tas "MAZas"- paklausė Adolfas Josifo.
-Aleksandro jėga,- atsakė ir pridurė,- o vaikinai drąsūs, neišsigando. Eime, netrukdykim, tegul pučia,- ir abu nusekė paskui minią.
Visą dieną premjeras gulėjo lovoje klausydamas žydų kanalo, kuris bent kiek užgožė transportinį meną, o pavakaryje, kai pūtimas nutilo, prie durų ant kilimėlio vėl gulėjo laiškas.
-Šiandien išeiginė,- burbtelėjo ir pakišo voką po kilimėliu.
Netoliese esančiame kvartale suskambo trankus rytietiškas rokas.
-Daugianacionalinė vieninga europa-pavyzdys pasauliui,- bambėjo vadovas, įkišęs galvą į televizorių ir klausydamas žinių žydų kalba,- o ausinių neįdavė, turbūt pasimetė kurtai.
Nutilus šokiams ir rytietiškam rokui, premjeras pažiūrėjo į laikrodį.
00.30.liepos 7d - sekmadienis
- Jėzau,- sušuko premjeras, kai pramerkęs akis pamatė ant sienos Big Beną, kuris rodė 04.00 am,- juk sekmadienis,- sudejavo bandydamas suvokti kas jį vėl pažadino. Tolumoje, bet aiškiai girdėjosi su trumpom pertraukom tariami kažkokie pratisi žodžiai. Jis tyliai išlindo į koridorių ir nutipeno ten, iš kur sklido garsas, pažadinęs ankstų sekmadienio rytą. Vadovas stabtelėjo prie durų. Šalia jų gulėjo viena pora basučių. Jis prikišo ausį. Alach...
-Meldžiasi,- lengviau atsiduso,- gerai, kad meldžiasi, nes kur malda, ten taika. Bet kokie jie pareigingi,- stebėjosi,- nuo ankstaus ryto, ne taip kaip kai kurie tik po pusryčių,- mąstė eidamas atgal į savo kambarį. Žydiškas kanalas neužgožė maldos, todėl susisukus į anklodę teko vienus žiūrėti, kitų klausytis. Kažkas palietė jo ranką. Jis krūptelėjo, nes buvo užsnūdęs. Prieš jį stovėjo Joškė ir geraširdiškai šypsojosi.
-Kaip čia patekai?- piktai paklausė.
-Na tu, phrezidente, palikai mažą tarpelį, aš pagalvojau, kad tai dėl manęs ir neapsirikau, ar ne tiesa?
-Pirmiausia, aš- ne prezidentas.
-Nesvarbu kaip vadinti, svarbu, kad tarpelį palikai, o dar svarbiau, klausyk kaip prezidentas ir daryk, kaip prezidentas, tau laiškas dar nuo vakar,- ramiai atsakė ir ištiesė voką,- na aš bėgsiu,- sušnabždėjo kai premjeras paėmė voką ir dingo.
"MAZ‘ai labai gerai, nes daug gedimų, daug detalių, daug biznio ir labai geras draugas" perskaitė laiškelį.
-Atviras šantažas,- pasipiktino ir įmetė jį į stalčių.- Reik eiti pasivaikščioti, vis tiek nebeužmigsiu - pagalvojo ir išėjo į koridorių. Jis vaikščiojo plačiais švariais koridoriais, žiūrėjo per iliuminatorius, gėrėjosi žvaigždėmis, su kolegomis, pažįstamais bei nepažįstamais žmonėmis, kurie taip pat buvo pažadinti uolių maldininkų, aptarinėjo paskutines naujienas. Koridoriuose jautėsi sekmadienis. Žmonių gausėjo, gausėjo ir spalvų gama. Užsuko į kavinukę. „Kaip maloniai aptarnauja“,džiaugėsi, o svarbiausia mokėt nereikia, nes visas išlaidas padengia ES biuždeto šeimininkė, o griežtos normos nekėlė abejonių, kas ta šeimininkė“-džiaugėsi savo intelektu, skaitydamas meniu su nurodytu kiekiu maisto, duodamo į vieną burną.
-Phrezidente, phrezidente,- pasigirdo tylus šūktelėjimas ir prieš nosį išdygo Joškė,- aš dėl tų MAZ‘ų, gal užpehrkam pas Aleksandrą?
Buvę aplinkui sukluso ir pagarbiai pažvelgė į ekspedicijos vadovą.
-Šiandien sekmadienis, o Europoje sekmadieniais sunkusis transportas, tame tarpe ir MAZ‘ai, nevažinėja,- atsakė premjeras, didžiuodamasis savo žiniomis transporto srityje ir aukštai iškėlęs galvą nuėjo tolyn. Jis sustojo prie alaus baro ir norėjo užeit gurkštelėti tautiško gėrimo, bet iš vidaus pasigirdo garsūs vienišo oratoriaus rėkavimai, primenantys karines pratybas. "Aš tai kažkur esu girdėjęs", pagalvojo išgirdęs aiškiai ištartą frazę überall...-ir negėręs nuėjo tolyn.
-Ponas,ponas,- vėl išgirdo Joškės balsą.
-Kas dar?
-Jau dešimta valanda vakahro.
-Na ir?
-Nuo dešimtos valandos jau galima važiuoti sunkiajam thranspohtui, aš dėl tų MAZ‘ų. Gehras daiktas tas MAZ‘as. Biznis bus, dhraugą gehrą įsigysi, tik pinigų duok thruputį.
-Rytoj, viską rytoj nuspręs darbo grupė.
-Man tik pasihrašyk ant šito popiehriuko ir aš viską gausiu,- neatstojo Joškė bėgdamas paskui premjerą.
-Rytoj,- griežtai atsakė ir užtrenkęs prieš jo nosį duris nubėgo į lovą.
7.00. liepos 8d.
-Pagaliau pirmadienis, pagaliau baigsis praleidinėjimai, bus galima kažką dirbt,- tarė pakiliu balsu, tris kartus pastukseno "Taurui" per "pakaušį", nusišluostė į kilimėlį batus, žengė į koridorių ir kaktomuša susidūrė su Joške.
-Phrezidente, tu nepatikėsi, bet tu tuhri tai pamatyti.
-Ką? MAZ‘ą?
-Ne, baisiau, einame ghreičiau,- paėmęs už parankės kaip seną draugą nusivedė į viešųjų sanmazgų koridorių.
Prie durų susirinkusi įvairiaspalvė minia įvairiom kalbom kažką piktai aiškinosi, kai kurie net stumdėsi badydami viens į kitą pirštais.
-Kelią,- riktelėjo Joškė ir įvedė premjerą į vidų.- Ten,- mostelėjo ranka.
Premjeras pradarė kabinos duris.
-Siaubas!- šūktelėjo pamatęs žmogišką produktą plačiai paskleistą ant kraštų ir uždarė duris.
- Aš taip pat manau,- pritarė Joškė.
-Didelių žmonių yra mūsų europoj ir tradicijų įvairovė didelė.
-Kad ir kokia didelė ta thradicija, bet nebūtina puhrkšti ant khraštų,- piktinosi Joškė,- ghreitai bus ir piešinių, pamatysi.
-O kodėl nevalo?
-Atsisakė. Sako nežino kaip su tokiu ghrožiu elgtis ir paliko patiems hrūpintis neeurostandartinėmis thradicijomis,- atsakė Joškė,- Hreikia pinigėlius imti.
-Čia viskas nemokama, viskas apmokėta finansinio donoro.
-Tu man tik thruputį to khraujo nupilk iš tos donohro gyslos ir aš viską sutvahrkysiu ir smulkų vehrslą paskatinsiu-neatstojo Joškė.
-O...
-Ir vehrslo planą pateiksiu,- neatstojo Joškė.
-Sudarysim darbo grupę ir kai grįšim...
-Bet liaudis dabar nohri phrutuptį ir eilė susihrinko. Tu man tik hraštelį pahrašyk, aš paimsiu pinigėlių, hraštelį parduosiu,- Joškė linktelėjo į netoliese stovintį įvairiaspalvį būrelį,- Jie hraštelį tau ghražins, tu skolą nuhrašysi, o phrocentukus aš su tavim pasidalinsiu, pažadu.
-Kaip tai. O kas jiems?- nustebo vadovas.
-Na dahrbelio tuhrės, pakampiais nesithrainios.
Pasigirdo tvirti kariški žingsniai. Joškė žagtelėjo ir šmurkštelėjo už savo "prezidento" nugaros. Svečias su "bite"pražygiavo pro premjerą, grėsmingu žvilgsniu pažiūrėjo į kyšančią Joškės skrybėlę ir įėjo į WC.
-Scheisse,- pasigirdo riksmas ir išlėkė lauk mojuodamas kumščiais.
Joškė dar kartą žagtelėjo.
-Gal jiems nieko nebereiks, svarbu, kad spėtų raštelį grąžinti,- tyliai tarė Joškė, išlįsdamas iš už plačios nugaros ir nulydėdamas žvilgsniu tolstantį vyriškį.- Jo vardas-Adolfas, netyčia nugirdau,- sušnibždėjo į ausį aiškiai tardamas R raidę.- Štai čia raštelis, negalvok, pasirašyk, bus tvarka ir švara.
„Koks geras logopedas“, pagalvojo premjeras, žvilgtelėjo į tolstantį svečią su "bite" po nosim ir neskaitęs pasirašė kažkokį popieriuką.. Žmonės rinkosi į darbą, sėdo į savo vietas ir dalinosi savaitgalio įspūdžiais. Premjeras, įsigilinęs į ant stalo rastus popierius, nekreipė dėmesio į šurmuliuojančią salę ir tik kai triukšmas staigiai nutilo, pakėlė akis. Į salę įėjo svečias su ūsais. Per savaitgalį kažkas pasistengė ir kampas, kurį jis buvo užsiėmęs, buvo atitvertas raudonmedžio barjeru, o viduryje ložės buvo du dideli raudonmedžio stalai, du minkšti krėslai, prie jų ir kelios kėdės. Jis įėjo, pakabino ant pakabos savo kepurę, berniuko kepurę ir atsisėdo už stalo. Berniukas įsitaisė šalia. Indėnas, be jokių pasikeitimų, nejudėdamas, kaip granitinė uola sėdėjo savo vietoje ir žiūrėjo į vieną tašką. Kitame šone taip pat buvo nežymių pasikeitimų. Adolfo vietoje sėdėjo Joškė. Kitos Adolfo kėdės buvo uždengtos plėvele ir ant jų kabėjo lentelės su užrašu „For sale“, o skliausteliuose mažom raidėm „Verkauft“.
-Lauk iš mano vietos,- piktai riktelėjo Adolfas. Visa salė atsisuko į juos.
-Kam tau jos. Tu su Josifu susidraugavai, tai gali su juo ir sėdėti, juo labiau, kad jis tave kviečia.
-Zy.....
-Ša!- riktelėjo premjeras,- Pas mus negalima tarti to žodžio piktai. Prašom valdytis.
Adolfas pasuko galvą. Iš kito šono jam draugiškai mojo Josifas.
-Gal tikrai pereitumėte ten,- pasiulė vadovas.
Adolis sušniokštė, nužingsniavo į sceną, pastovėjo kelias akimirkas už premjero ir nuėjo į Josifo ložę. Šeiminkas maloniai mostelėjo ranka į laisvą stalą. Netrukus Joškę apsupo įvairiaspalvių žmonių burelis. Po keletos minučių derybų, jis užleido visas vietas naujokams, o pats atsisėdo šalia indėno ir per jo petį pažvelgė į širstantį Adolfą.
-Na, jei visi susėdote gal pradėsime,- tarė premjeras ir atsistojo.
-Salėje nerūkoma,- pasipiktino megztų barečių lyderis, žiūrėdamas į kylančius į viršų dūmus iš Josifo pypkės.
Šis, nieko netaręs, įjungė šalia stovintį ventiliatorių ir stiprus vėjo gūsis pūstelėjo dūmus ir mažą žiežirbą iš pypkės ant megztų barečių.
-Degam,- riktelėjo lyderis kai iš pakaušio pakilo dūmai, bet kolega šliūkštelėjo ant galvos stiklinę vandens ir lauželis užgęso. Nusiėmęs baretę jis pažiūrėjo į išdegusią skylę ir paprašė žodžio.
-Gerbiamasis, negalima taip išdykauti su ugnimi,- ir pagrąsino vadovas pirštu svečiui su ūsais, o po to paėmė ant sato gulėjusį raštelį ,"mano vardas Josifas" perskaitė ir vėl žvilgtelėjo jo pusėn,- supratau, drauge, na štai ir susipažinome,- tyliai sušnabždėjo. Šis atsainiai mostelėjo ranka, o Adolfas nervingai pabarbeno į stalą.
Prie mikrofono atsistojo megzta baretė.
-Mūsų visa frakcija balsavo, kad ekspedicjoje nedalyvautų rusų atstovai. Kaip jis čia pakliuvo?- piktai paklausė lyderis ir pažiūrėjo į vadovą.
-Aš nekaltas, jis pats atėjo, o aš tik ką prisiminiau, kad jis ne rusijos atstovas, o mums draugiškos kaukazo respublikos pasiuntinys.
-Bet tam kaukazo pasiuntiniui rusiškos ausys kyšo,- piktinosi toliau lyderis.
-Na, ką jūs! Jums visur tos ausys. Visą Europą tomis ausimis apstatėte, kad net blusa nepralys, kur ten jau rusiškai meškai su zuikio ausim, juokaujate.
-Kas nori, tas pralenda,- atsakė ir pažiūrėjo į įvairiaspalvę minią, sėdinčią buvusiame Adolfo kampe ir salės gale.
Per salę tekina prie lyderio pribėgo kepurė. Jis plačiai iškėtęs rankas suėmė ją už kraštų ir kilstelėjo. Po ja stovėjęs berniukas blizgančiais apvaliais akinukais šypsodamasis atkišo raštelį. Barečių lyderis prasižiojo.
-Tik į rankas, o ne į dantis,- atsake berniūkštis sumirksėjęs gudriomis akytėmis.
Lyderis grąžino kepurę atgal, apsidairė ir priklaupęs pakišo galvą po ja. Netrukus kepurė bėgo atgal į ložę, o jis skaite raštelį.
-"Orderis"?Arešto!- sukliko ir pilnomis siaubo akimis numetė "pisulką"ant prezidiumo stalo.
-"Orderis"- perskaite premjeras,- Neee, nebijokite, gerbiamasis, ne arešto. Paskaitysiu."Šio orderio pateikėjui išduotuoti iš užsilikusių rezervų šiltą kepurę, vatinuką, dvejas pirštines, vienas vilnones kojines ir veltinius be kaliošų. Nemokamai! Draugas Josifas". Na matote, kokie rūpestingi mūsų draugai, o jūs širstate ant jų. Tikriausiai prognozuoja planetos atšalimą.
-Provokacija!- sušuko lyderis ir nubėgo į WC plautis rankų.
Prie prezidiumo priėjo kepurė ir išlindusi vaikiška ranka padavė premjerui raštelį.
-Yra pasiūlymas eiti pietauti,- perskaitė.
Rankos vieningai pakilo. Josifas, Adolfas ir kepurė išėjo pirmi, o visi kiti tyliai iš paskos. Prie VIP stalo įsitaisė Josifas su Adolfu ir berniuku, o premjeras nuėjo prie bendro europos. Valgant agurinę atkeliavo raštelis. "Mes mėgstame jūsų maistą ir vertiname jūsų kulinarų sugebėjimus, bet kasdien valgyti agurkinę ir kalakutieną- nesolidu". Premjeras kaltai nusišypsojo.
-Viskas sponsorių rankose. Ką įdėjo į kelionę, tą ir valgome. Ką turime, tuo ir dalinamės,- atsakė premjeras, truputį kilstelėjęs ir žvigtelėjo į Joškę. Šis linktelėjo galvą ir pakišo kažkokį lapelį.
-Čia mažas orderiukas. Mažas parašiukas ir draugai, ir svečiai bus patenkinti- tyliai šnabždėjo Joškė, įdėdamas "prezidentui" į ranką parkerį auksine plunksna.
-Reikėtų pažiurėti, bent Akštujų Šimonių dukrai parodyti.
-Tu ką, meine prezidente, ji juk nebe su jumis,-nustebo Joškė.
-Tautos klasika visada su mumis,- ir pasirašė atkištą popieriuką.
-Laikas pailsėti,- tarė Josifas ir visi trys pakilo nuo stalo. Minia pagarbiai atsistojo.-Tęskite be mūsų,- mostelėjo ranka ir išėjo.
Po kelių minučių į valgyklą sugužėjo įvairiaspalvė minia ir, nieko neklausdama, pradėjo "šluoti" maistą nuo stalų tiesiai sėdintiems iš panosės. MAZ‘ų vairuotojai mostelėję kelis kartus medinėm klumpėm atstovėjo savo maistą. Neatidavė savo kalakuto porcijos ir ponia kietai sučiauptom lupom, nes rimta veido išraiška atbaidė net pačius alkaniausius. Na,o likusi europa draugiškai šypsodamasi dalinosi savo porcijomis su įvairiaspalviais svečiais.
-Eime padirbėti,- griežtai tarė kosminis premjeras kai stalai buvo tušti.
-Koks čia darbas. Man sakė, kad tai pažintinė turistinė kelionė,- pasipiktinęs pakilo keliautojas Mikluko-Karalius,- savaitę keliaujame, o dar nieko nematėme išskyrus koridorius ir šią nuniokotą valgyklą.
-Nors kelionė ir pažintinė, bet mes negalime atitrūkti nuo popierių ir privalome ruoštis susitikimui su Banginio Tau gyventojais. Ką mes jiems parodysim?
-Svečiai padainuos "Te visad šviečia saulė",- ironiškai tarė keliautojas ir išdidžiai išėjo iš valgyklos.
-Vyrai, vyrai, žmonės, taip negalima,- šaukė premjeras išeinantiems paskui Mikluką-Karalių.
-Josifas ilsisi ir mes tam turime teisę,- kažkas riktelėjo ir durys užsidarė.
Valkykloje prie tuščių stalų liko jis ir jo pažįstami vairuotojai.
-O kur trečias?-paklausė žiūrėdamas į juos.
-Viza tvarkos, o gal tu nori būt trečias?
-Dzukiška,- tarė vadovas išlenkęs mažą taurelę, įpiltą draugiškų vairuotojų ir užkandęs juodos duonos gabaliuku.
Jau kelias minutes jis žiūrėjo į sieną, ant kurios trys skirtingi laikrodžiai mušė skrtingus signalus. Kurantai aštuonias, Gediminas- septynias, Big Benas- šešias.
-Tai kiek dabar valandų,- šūktelėjo piktai ir pažiūrėjo į ranką.
06.01 liepos 9d.
-Kažkokia nesąmonė, pramiegojau. Reikės laikrodininkės Laimutės paprašyt, kad sureguliuotų laikrodžius, o tai rodo kas ką nori,- bambėjo lipdamas iš lovos.
„Ne dzūkelio darbas“ galvojo lėtai eidamas koridoriumi ir nesižvalgydamas. „Bus kaimynai bulvinius nagus prikišę“.Staiga jis už kažko užkliuvo ir vos išsilaikė nenugriuvęs. Atsisukęs pamatė jau keturias poras batų ir išgirdo maldą už durų.
- Ne, tikra dzūkiška, jei negirdėjau maldų- tarė sau po nosim ir atsargiai pastumęs batus į vietą įsiklausė. Alach....skambėjo keletas balsų,- Tegul meldžias, kuo daugiau maldininkų vienoje vietoje, tuo daugiau šansų pamatyti tą, kuriam meldžiamės,- padarė išvadą vadovas, - o kur mūsų šventasis senelis,- pagalvojo ir sparčiai nužingsniavo į salę.
Pavargusiu žvilgsniu vadovas stebėjo delegatus, kurie vartė kažkokus popierius, kažką siųlė, kilnojo rankas, o gal jam tik tai vaidenosi, bet Joškės veidas, atsiradęs prieš nosį, grąžino jį į realų gyvenimą.
-Tu vėl čia?
-Tai kad aš niekur dingęs nebuvau, meine prezidente. Aleksandras klausė dėl MAZ‘ų. Nežino kuriam laikui vizą darytis.
-Iki pabaigos?
-Kokios?
-Klasyk, būk draugas, nulipk ir taip nuo sunkios dūšios. Rytoj, gerai,- tyliai paprašė ir pažiūrėjo salėn. Josifo ložė buvo tuščia. Visose kitose vietose, išskyrus indėno, snaudė įvairiaspalvė minia, nepanaši į užregistruotus delegatus.
-Kas čia?
-Žmonės iš toli keliavo, daug sunkumų patyrė, tegul pamiega. Aš jiem tas vietas nebrangiai išnuomavau kol tavo kolegos dzukelį smaugia. Kam tuščiai kėdes laikyti. Ką, meine prezidente,- Joškė tankiai sumirksėjo akytėmis.
-Ai, daryk šiandien ką nori,- numojo ranka Joškei prezidentas ir atsilošė krėsle.
Joškė tyliai švilptelšjo. Pasigirdo tylus trepsėjimas, šurmulys ir į salę subėgo didelis būrys įvairiaspalvių piliečių. Jie greitomis paklojo ant grindų čiužinius, sugulė ir užsiklojo galvas.
-Čia....
-Na pagalvok, vienu daugiau, vienu mažiau, negi gatvėje paliksi.
-Bet čia....
-Nebijok, meine prezidente, visi po dušo ir su dokumentu. Šitame pase visi surašyti.
-Juk ju...
-Daugiavaikės šeimos- jų nacionalinis pasididžiavimas, ką padarysi, juk neskaidysim šeimų.
-Aš....
-Meine prezidente, nesinervink, o geriau pasirašyk mažą popieriuką,- tarė Joškė ir padėjo ant stalo parkerį su auksine plunksna ir popieriaus lapelį.
-Kas čia,- pagaliau atsitokėjo pamatęs daugybę skaičių.
-Supuranti, jie vargšai ir neturi kuo susimokėti man už dušą. Aš paimsiu pinigėlių, dėsiu jiems ant rankos kryželius, o kai paskutinis nusiprausęs atneš tau tą lapelį tu nurašysi pinigėlius.
Vadovas pakėlė antakius.
-Kaip tu galėjai pagalvoti taip negerai apie savo draugą. Aš su tamsta procentukus pasidalinsiu, pažadu.
Sunkia galva bet lengva auksine plunksna "prezidentas"pasirašė popieriuką. Juk neapgaus, juk savas, pagalvojo ir numojęs ranka, aplenkęs valgyklą, grįžo į savo kambarį. „O vis dėlto dzūkelis- ne grynas“ pagalvojo ir krito į lovą.
-Ei, maine prezidente, ei maine prezidente,- pasigirdo tylus balsas.
Vadovas pramerkė akį. Prieš jį stovėjo Joškė su buteliuku colos ir hamburgeriu.
-Indėnas atsiuntė, tik nepagalvok, kad tai kyšis.
-O kas. Kaip tu čia patekai?- piktai paklausė.
-Čia maža vakarienė, o patekau pro mažą plyšelį, kurį palikai man ir dar Laimutę buvau atsivedęs,- atsakė Joškė ir pažiūrėjo į sieną.
Ant jos Kurantai, Gediminas, Briuselis, Big Benas ir Vašingtonas rodė
00.01.liepos 10d.
Ryte dzūkelio nebesijautė ir ekspedicijos vadovas įprastu laiku, nusivalęs kojas, įžengė į koridorių. Priešais duris stovėjo jo pažįstamas studentas, tik kiek patamsėjęs. „Kažin ar tamsaus grimo padaugino ar šviesų Joškės duše nusiplovė.
-Jawoll, - tarė jis plačiai šypsodamasis.
-How jawoll,- nesutriko vadovas.
Studentas ištiesė popieriaus lapelį.
"Buk geras draugas, maine prezidente, kol būsi posėdyje, leisk studento šeimai tavo kambaryje pabūti, nes šiandien posėdyje dalyvaus Josifas ir Adolfas. Žinok, tu nesigailėsi tai padaręs, pažadu. Joachimas."
Ką padarysi, reik padėt.
-Jawoll,bet How?
-How you are,- riktelėjo studentas ir iš už kampo išlėkė kelios moterys su bureliu vaikų nuo vieno iki trisdešimties metų amžiaus.
-Turtingi tie studentai, kelias žmonas ir tiek vaikų išlaikyti gali,- tarė žiūrėdamas į studentą kai paskutinis dvidešimtmetis kūdikis tyliai uždarė duris.
-Alles,- linksmai tarė studentas ir, padovanojęs varpelį, nuėjo studijuoti eurokalbų.
Vadovas įbėgo į salę ir sustojo. Visi jau buvo susirinkę ir jam įėjus sužiūro į Josifo ložę. Adolfas piktai nužvelge pavėlavusį, o Josifas atsainiai mostelėjo ranka. Aš nekaltas, čia dzūkelis protą pamaišė,- tyliai pasakė eidamas pro Josifo ložę.
Tądien darbas virė kaip niekada. Prie mikrofono pastoviai buvo eilė. Vieni kažką gyrė, kiti peikė, treti siūle kažkokius projektus, bet ložė nerodė jokio susidomėjimo. Tik kai keliautojas Mikluko-Karalius pasiulė iš ložėje esančių atstovų "išmušti"skolas už karo nuostolius ir už tuos pinigus aplankyti pakeliui esančią Veneros planetą, Josifas pakėlė galvą, o Adolfas trinktelėjo kumščiu į stalą.
-Reikia pasitarti,- pagaliau pirmąkart posėdžiaujantieji išgirdo jo balsą. Josifas įdemiai pažiūrėjo į keliautoją ir pasuko iš salės. Adolfas ir kepurė nuskubėjo iš paskos. Netrukus visi išsilakstė po savo kambarius, palikę valgyklą svečiams, o salėje įsikurė Joškės globotiniai.
Vadovas atsargiai, kad nepažadintų pas jį apsistojusios daugiavaikės šeimos, atsigulė ant kraščiuko ir įsiklausė į tyliai knarkiančius naujakurius. „Negi varysi į gatvę|“ pagalvojo ir žvilgtelėjo į sieną. Laimutė nepavedė, gerai sureguliavo - visi laikrodžiai rodė vienodą laiką.
00.30 liepos 11 d.
Ryte malonus rytietiškos kavos kvapas pažadino kosminį premjerą.
-Čia tu brangioji, ar ne per anksti kava,- tarė lėtai pramerkdamas akis, -A! šūktelėjo kai į jį iš tamsumos žiūrėjo keturios poros mielų, bet tamsių moteriškų akių. Jis atsisėdo. Kambaryje buvo šviesu ir jis suprato kodėl vientisame tamsiame siluete matosi tik akys,- Ištekėjusios, brangioji neprikiš, bet geriau, kad nesužinotų. Ištiestas kavos puodukas sumažino įtampą.
-Jawoll?- paklausė vienos akys.
-Are alles jawoll,- kambario šeiminikas pademonstravo kalbų žinojimą,- o kur jūsų herr?
-Alach,- atsakė ir mostelėjo į duris.
-Meldžias. Tai gerai, kuo pasaulis daugiau melsis, tuo mažiau kariaus.Reiks eiti pas Joškę,- tyliai tarė, kai rado vonioje prikabintą skalbinių ir tuziną besiprausiančių barzdotų vaikų. Visos keturios poros akių palydėjo kambario šeimininką iki durų, įdavė į rankas krepšį su prausimosi reikmenimis, hamburgerį ir pamojavo kaip senam draugui.
-Kaip maloniai išlydi, gerai, kad brangioji nemato, sunku būt įrodyti, kad išeinu iš savo darbo kambario ,o ne iš...apsaugok, viešpatie,- sušuko kai užėjęs už kampo, prie sienos ir viduryje koridoriaus rado kelias dešimtis porų batų. Jis atsargiai pastumė juos į pakraštį ir pasiklausė.
-Meldžias. Tai gerai, gera malda- taikos pranašas, o kodėl mūsiškių nesigirdi,- suraukė kaktą artėdamas prie Joškės sanmazgų kvartalo,- šventasis senelis lygtai buvo sąrašuose. Rieks pasidomėt.
Prie įėjimo į sanmazgų kvartalą sėdėjo stambus vaikinas. Prie kojų gulėjo seifas su nedideliu plyšeliu eurams mesti, o ant seifo- lentelė "Macht arbeiten time are 9am nach 19.15.-7.30pm-bis00.00-and bis08.50-for tik draugams"
-Nieko nesupratau,- pasikasė pakaušį ir pažiūrėjo į laikrodį, kuris rodė 7.30,-kokia turtinga kalbų gama mūsų europoje.
-Aš atbėgu, aš skubu, meine prezidente. Išvarė!- sušuko pamatęs krepšį su prausimosi reikmenimis.
-Ne, atėjau patikrinti smulkaus verslo. Kas čia?
-Truputį nelaiku, na tiek to. Nekriepk dėmesio, čia mokosi eurokalbų, stengiasi berniukai, eime,- tarė Joškė ir atkabino virvutę,- Eurą,- tyliai tarė.
-Kas, eurą?
-Į seifą eurą įmesk, nes mes prieš privilegijas.
-Nepasiėmiau.
-Tai bėda. Nėra euro, nėra kryžiuko ant rankos. Nėra kryžiuko, nėra sisi. Mes juk prieš korupciją. Na bet gi tu atėjai inspektuoti, tai tada eime, pravesiu veltui. Joškė paėmė už parankės savo prezidentą ir nusivedė į sanmazgus.
-O, kaip vėl švaru ir malonu ir nuluptas plyteles spėjai prikiluot, šaunuolis. O kas čia?- nustebo atidaręs dušo kabiną ir ten radęs gulintį žmogų. Kitoje taip pat. Dar vienoje dušo kabinoje- net tris.
-Supranti, maine prezidente, aš pagalvojau, kam žmonėms naktį praustis. Rekia praustis ryte ir vakare, o naktį čia gali keliaujantys maldininkai apsistoti.
-Juk čia...
-Patikėk, maine prezidente, jiems visiems bus uždėti kryžiukai ir išduoti taloniukai, kad tau lengviau būtų nurašyti savo skolą.
Vadovas perbraukė per smakrą. Skustis dar nėra būtina, bet nesiprausęs į posėdžių salę eiti negaliu, pagalvojo ir nuėjo pas draugiškus vairuotojus, kurie vėl pavaišino dzūkišku grybų antpilu.
Aštuonios poros tų pačių tamsių akių švelniai paguldė vadovą ant čiužinio šalia lovos, kad neiškristų. Saugumas- svarbiau visko,- pagalvojo dėdamas galvą ant pagalvės. Vakare nubudo, o ausyse net spengė nuo tylos. Jis pakėlė galvą. Nesimatė nei keturių, nei aštuonių porų akių. Vonioje taip pat buvo švaru ir tylu. Laivą truputį supo, „matyt manevruoja tarp kometų“ pagalvojo vadovas ir sugrįžo į lovą vis dar negalėdamas suvokti ko trūksta jo gyvenamajame plote.
-Netikras dzūkas ir grybai netikri,- suaimanavo ir pakėlęs galvą pamatė kaip tyliai prasiveria durys. Į vidų su nedideliu maišeliu įėjo Josifas, paskui jį- Adolfas ir kepurė. Visi trys susėdo prie lovos.
-Mums pranešė, kad draugas serga,- lėtai tarė Josifas, o Adolfas palietė kaktą.
-Nicht gut.
-Ih be gut,- nesutiko ligonis.
-Nereikia ginčytis,- įsiterpė Josifas,- Draugai ir visas kolektyvas perduoda tau gerų dienų, o Joachimas šį siuntinuką. Saugok sveikatą,- tarė švelniai ir atsistojo. Visi trys kiek pastovėję tyliai išėjo.
-Ir iš kur jis tai gavo,- sušuko vadovas, traukdamas indelį radonųjų ikrų, rūkytą lašišą ir kitokius tolimųjų rytų skanėstus.- Jei taip maitins, tai truputį galima ir pasirgti. Supratau ko trūksta,- staiga riktelėjo skaitydamas saldainių pavadinimą "Raudona aguona",- studento ir jo šeimos. Matyt akademines atostogas pasiėmė, juk ne juokas tokią šeimyną išmaitinti.- sotus ir lamingas dar spėjo pamatyti televizoriuje laikrodį, kuris kaip ir sieniniai rodė
00.10.liepos 12d.
„Euro ekspedicijos vadovas, premjeras žemiškas ir kosminis pirmininkas, ir net "maine prezidentas". Kiek daug garbingų titulų ir gražiausiame sapne nesusapnuosi“ galvojo daugiapareigybinis ligonis žiūrėdamas į lubas. Jautė kad dar anksti, bet nedrįso žiūrėti į laikrodį. Gal neiti šiandien į jokius posėdžius, Josifas patarė saugoti sveikatą. Tur būt planuoja dar kokias atsakingas pareigas suteikti. Na matysim, jei pakvies- eisiu, jei ne- tai reiškia salėje ilsisi svečiai ir man nėr kas ten veikti,nusprendė vadovas ir nugrimzdo į miegą. Bet netrukus vėl pasigirdo nuoširdi malda. Be dzūkelio girių karaliaus neužmigsi, bet ant stalo tebuvo tolimųjų rytų skanėstai ir nė lašelio dzūkiško. Reik keltis, nusprendė ir net murktelėjo iš pasitenkinimo radęs vonios kambarį tuščią. Nieko baisaus, kad studentai į kelionę pasiėmė jo šampūną, muilą ir kitas smulkmenas. Jiems gi reikia, o mums.....Joškė papildomą kryžiuką kam nors ant rankos uždės ir nusipirksiu. Geras žmogus tas mūsų Joškė, rūpinasi visais-mąstė vadovas skusdamas barzdą. Šį rytą nežvigltelėjo į laikrodžius, bet išėjęs į koridorių suprato, kad per anksti ir geriau būtų grįžti atgal. Prie maldos durų buvo sunkiai suskaičiuojamas kiekis batų, o už kampo, apsiklojęs trumpu pledu, ant grindų, be pagalvės gulėjo žmogus. „Maldininkas“ pagalvojo žiūrėdamas į apdulkėjusias, puslėtas, basas kojas, kyšančias iš po pledo,- ilgą kelią teko sukarti. Koks sunkus, bet šventas jų darbas,- tyliai tarė ir palietė"šventą"koją,-Jums, gerbiamas pilieti, nešalta,-paklausė rūpetingu balsu,- nepatarčiau čia gulėti. Čia gatvė, dar kas netyčia užgaus jūsų koją.
Maldininkas nieko neatsakė ir pakišo kojas po pledu.
-Ei,- vėl pajudino rūpestingas vadovas gulintį.
Pagaliau maldininkas sureagavo. Atsisėdo, pažiūrėjo tyru žvigsniu į vadovą ir greitakalbe pradėjo kalbėti kažkokią maldą. „Kur aš tai esu girdėjęs"-pagalvojo,-aaa, prisiminiau, šiauriniame pracūzijos pajūryje, neangliškas anglijos pilietis, vokiečių kalba prašė padėti perplaukti maža valtele per Lamančo sąsiaurį pas vaikus ir žmoną. Drąsūs žmonės tie jūreiviai, bet piktas žandaras atėmė jo laivelį ir dar mane barė. Oi kokie pikti tie žandarai.
-Gerai, gerai, gerai, ilsėkis,- tarė vadovas, kai malda pasidarė energingesnė,-gulėk, gulėk, bet saugok kojas,- patarė vadovas ir grįžo į savo gyvenamą plotą.
-Jėzau,- sušuko, kai ant stalo pamatė garuojantį arbatos puoduką ir trilitrinį stiklainį sklidiną medaus. Pažiūrėjo etiketę- 100% ekologiškas, nuo kaimyno Grigorijaus,- Kaip gera sirgti, kai tiek daug aplink gerų kaimynų,- apsidžiaugė ligonis, pakabino medaus ir atsigulė,- tik kaip tai vertins etikos sargai-kaip kyšį ar kaip vaistą,- mąstė vėl grimzdamas į saldų miegą. Laikrodžiai tyliai išmušė vidurnaktį. Geri vaistai, geras miegas.
05.50.liepos 13d, šeštadienis
Privalgęs ekologiško medaus ir prigėręs arbatos, vadovas miegojo kaip kūdikis ant motinos rankų, bet nepavargstantis Joškė privertė pabusti.
-Kas nutiko?
-Bėda, meine prezidente,,vairuotojai nesąžiningą konkurenciją daro. Reikia tavo parašo.
-Bet juk šiandien šestadienis ir dar 13-ta diena,- pasipiktino,- pažiūrėk kelinta valanda!
-Gera diena ir laikas, meine prezidente. Tu nepyk, bet paklausyk, per tuos vairuotojus mūsu biznis kenčia.
-Na?-pakėle antakius "prezidentas".
-Aš gi ne plėšikas. Sumokėjai eurą ir daryk ką nori į mūsų WC, bet čia WC, o ne skalbykla. Tie kelių karaliai už tą patį eurą ir rūbus skalbti pradėjo. Aš jiems neleidau, tai jie mano klijentams pradėjo tik už 25 centus tuščią plastmasinę tarą pardavinėti.
-Kas čia blogo. Šiukšlių nebus.
-Ai, meine prezidente, koks tu nežemiškas. Į vieną tarą padaro penkiese, išpilti atneša vienas ir tik už 1eurą. Išpila už penkis ir dar savo šeštą. Bankrotas bus!
-Sveika konkurencija.
-Nešvari, antisanitariška konkurencija,- šūktelėjo Joškė,- įtariu, kad ir Adolfas pas juos vaikšto ir agituoja prieš mane, nes seniai jį bemačiau ir kai kas iš tavisškių sukinėjasi apie „truck stop“ kambarį. Aleksandras kažkur dingo, tai jie visai pasileido.
-Ką siūlai?
-Pasirašyk ant to popieriuko ir bus tvarka. Tavo parašo visi bijos.
"Prezidentas" paėmė popierių. "Įsinešti į WC savo tarą griežtai draudžiama"
-Prie sienų statys pilnus,- tarė perskaitęs.
-Tu ką, meine prezidinte, mes europos kosminiame laive, o butelis- ne batas, o be to indėnas žadėjo pažiūrėti, kad nešiukšlintų. Patikėk, ir tvarka bus, ir biznis papildomas bus.
-Koks biznis?
-Indėnas pardavinės savo rankų butelius, tiems, kas negali atprasti nuo tradicijų. Ir tradicijas puoselėsim ir smulkų verslą skatinsim, ir eurą užsidirbsim
-Švara ir smulkus verslas svarbiau visko,- atsiduso vadovas ir pasirašęs įsijungė "Taurą".
-Pietūs iš mūsų pelno ir tiesiai į kambarį,- riktelėjo Joškė iėbėgdamas. Draugas neapgavo. Lygiai pusiaudienį ant stalo garavo agurkinė, kalakutų šlaunelės ir didelis kavos puodukas, nupirktas iš WC pelno.
- Kas remia to ir duoną valgom,- suplojo delnais ir kibo į pietus. Tik išgėrus paskutinį gurkšnį, vėl pradėjo važiuoti MAZ‘ai.
-Jie pasiuto ar ką. Juk šeštadienis,- pašoko nuo stalo ir pripuolė prie iliuminatoriaus. Žemė buvo jau toli ir tik mažas taškelis švietė jos vietoje.- Ištisą pusmetį nematysiu jos, kiek daug ir kiek nedaug. Ką padarysi, pareiga yra pareiga,-tarė tvirtai ir isėjo pasivaikščioti.
Maldininkas tegulėjo savo vietoje, centriniame koridoriuje batų buvo jau tiek, kad buvo sunku bepraeiti, o netoliese už kito kampo buvo įsikūręs nedidelis studentų ir daugiavaikių šeimų miestelis iš ivairiaspalvių palapinių. Kosminis laivas darėsi panašus į triukšmingą rytietišką turgų. O taip gera ir tylu buvo pradžioje. Kaži kur gyvena Josifas su Adolfu. Negi ir ten toks triukšmas. Sukdamas ratus kvartalais atsirėmė į sieną viduryje koridoriaus. Kažkokia keista ta siena, pagalvojo, kaip užtraukiama užuolaida.
-Geležinė,- pasigirdo balsas už nugaros,- Adolfo draugas Krupp padovonojo. Gal užeisite?- pasiūlė Josifas ir siena kaip užuolaida susitraukė į šoną. Už jos tvyrojo kažkokia keista šalta tyla. Niekas nelakstė, niekas nieko nepūtė ir nesimeldė.
-Ačiū, kitąkart,- mandagiai atsakė ir skubiai pasuko atgal.- Paminklų trūksta ir būtų kaip kapinės,- nusipurtė ir paspartino žingsnį. Apsukęs kelis ratus triukšmingais koridoriais, kuriuose sukosi nežinia kaip į laivą pakliuvę žmonės, nukulniavo link posėdžių salės.
-Na suprantu, vieną kitą giminaitį, draugą, vieną kitą nelegaliai su pašto siunta, bet šitiek!- šūktelėjo praverdamas posėdžių salės duris.- Siaubas!
-Aš taip nemanau,- išgirdo Joškės atsakymą iš vidaus,- didesnis siaubas, jei jie visi,- jis mostelėjo į pilną salę ivairiaspalvių žmonių,- būtų europos gatvėse?
-O kur jų namai, ką jie čia daro? Juk čia šventa vieta kiekvienam tautos išrinktajam!
-Jų namai ten kur Joškė leidžia pritūpti ar pastatyti palapinę, o jei čia šventa vieta, tai jie- maldininkai atėję pasimelsti.
-Bet kaip jie čia pateko, juk atranka buvo griežta.
-Kad tu žinotum, meine prezidente, kiek vargo turėjom kol mano geras draugas Briuselyje popieriuką prastūmė.
-Kokį, kodėl aš nežinau?- pasipiktino vadovas.
-O kam tau. Pagal tą popieriuką visi, kurie išskris ir sugrįš gaus eurozonos pilietybę ir pasą. Siaubas, meine prezidente, kiek buvo legalių ir nelegalių norinčių paskraidyti, kad vos sutalpinau. Privargau, bet vietos brangios, tai pinigėlio padarėm.... Ir tau procentukas atskils, pažadu.
-O tie du ir berniukas?- nustebęs paklausė vadovas.
-Šitie savarankiškai išsipirko vietas. Man dėl jų truputį neramu. Nežinau per kokią agenturąa pakliuvo, bet jaučiu- reikalas bus kepurėje.
-Čia aš vadovas ir neleisiu kažkokių jūsų intrigų. Jei pirmadienį čia bus nors vienas tavo nelegal...
-Mūsų- pataisė Joškė.
-Pasiskųsiu Josifui.
-Vai, šito daryti nereikia. Ai, nesuk galvos, šiandien šeštadienis, eik, meine prezidente, pailsėt, aš viską sutvarkysiu ir tau procentuką atsiųsiu, o kadangi esi geras žmogus, tai tau daugiau studentų nesiųsiu,- Joškė šypsodamasis paglostė kasytes ir pasitaisė skrybėlę.
"Prezidentas "apžvelgė salę kurioje stovėjo palapinės, kabėjo sudžiauti rūbai ir būriavosi begalė žmonių.
-Greitai praeiti per juos nebus galima,- tyliai pasipiktino ir išgirdo vėl pratisą pūtiko pučiamą natą,- O šitas?
-Netyčia priklydo, kaip ir vairuotojai,- atsakš Joškė vis šypsodamasis,- eik, gerbiamasis, eik.
Nieko nebesakęs "prezidentas" nuskubėjo į savo kambarį klausytis ramaus žydų kanalo.- Kažkokia nesąmonė,- sudejavo kai vakare po pūtiko suskambo neaiškios kilmės rokas.
Nepajuto kada užmigo, bet
11.50. liepos 14d. sekmadienį
aiškai išgirdo tylų Joškės balsą:
-Meine prezidente, maine prezidente, jūs tai turite pamatyti. Siaubas!
-Klausyk, būk žmogus, duok ramybę.
-Kokia ramybė, kokia ramybė, greitai pietauk, o po to eisime žiūrėti siaubą,-neatstojo Joškė ir tempė šalin antklodę,- juk tu- prezidentas.
Ant stalo garavo sklidina lėkštė sibirietiškų koldūnų ir mažas "sibirietiško dzūkelio" buteliukas.
-Draugas pasidomėjo tavo sveikata ir įdėjo šitą mažą lauktuvę, kelkis, meine prezidente, eisime siaubą žiūrėti. Na, greitai baik tuos koldūnus ir bėgam, o tai nepamatysi ir nežinosi ką daryti rytoj.
Abu išbėgo į centrinį koridorių. Visur tvyrojo tyla, nesimatė nė vieno žmogaus. Nutilo MAZ‘ai ir maldos, iš koridoriaus dingo batai ir palapinės.
-Ko tu nori, tylus gražus sekmadienis,- ėmė piktintis "prezidentas".
-Eik čia ir žiūrėk.
Tolumoje pasirodė spalvota kolona. Ji ėjo tuščiomis, tyliomis gatvėmis. Iš kraštų juos saugojo gausios savanorių tvarkdarių pajėgos. Tai priminė kalinių koloną, tik rūbai buvo kitokie ir veidai švarūs.
-Kas čia blogo? Eina tylai, niekam netrukdo.
-Imk akinius,- Joškė ištraukė akinukus auksiniais rėmeliais.
-O,- nusistebėjo "prezidentas"ir įsižiūrėjo. Mirtinoje tyloje, absoliučioje vienatvėje per miestą žygiavo žydros ir rožinės porelės. Mieliai susikibę berniukai su berniukais, mergaitės su mergaitėm karts nuo karto pasibučiuodami.- Siaubas,- sušuko vadovas,- kada jie spėjo, tik dvi savaitės kaip kelionėje, o jau jie ir čia atsirado! Šitie irgi tau priklauso?
-Ką tu, meine prezidente, geriau su fiureriu vienoj lovoj nei su šitais.
-Nelegalai!?
-Visas siaubas tai, kad jie legalai. Buvęs visų prancūzų žandarų tėvas apmokėjo tą kelionę,- Joškė nusiėmė skrybėlę ir paglostė pakaušį,- sako iš savo lėšų, per kažkokio murzino grafo tur agenturą.

-Jei legaliai, tai ką padarysi, prieš žandarmeriją nepapūsi, reikia leisti. Tegu vaikšto, svarbu kad nesimuštų.
-Tu palauk, maine prezidente, ir paklausyk ko jie tavęs paprašys.
"Prezidentas"mirtinoje tyloje laukė kol jie priartės.
Žydrai rožinė kolona sustojo prieš laivo vadovą.
-Na ir?
-Norime vesti, gauti "šliūbą"bažnyčioje ir palaiminimą, kaip visi dori žmonės. Ir vaikus auginti norime,- tarė vienbalsiai viena vyriška porelė.
Vadovas tylėjo nelabai suprasdamas kam ir kokį šliūbą.
-Tark žodį, meine prezidente,- tyliai sušnabždėjo Joškė.
-Kunigai susimetę be šliūbo gyvena ir nieko, Kristus antrąkart dėl to ant kryžiaus nenuėjo ir neprisikėlė. Jei labai reikalas spaudžia- metrikacijos biure antspaudą į pasą įdės ir gimdykite sau į sveikatą.
-O, mein gott,- riktelėjo Joškė ir pačiupęs už rankos "prezidentą"nusitempė į saugiausią ir ramiausią vietą- WC.
Įmetęs į seifą du eurus įsitempė jį į vidų ir pasodino.
-Ką tu padarei, ką tu pasakiai,- piktinosi Joškė,- prileisk naujoką prie valdžios, tai būtinai ką nors iškrės. Dabar po europą pradės sklisti žydrai-rožinis maras, paminėsi mano žodį!
-Nekalbėk tokių dalykų garsiai,- perspėjo „prezidentas“.
Joškė lakstė pirmyn atgal nieko nesakydams kelias minutes. Po to sustojo ir pakišo sėdinčiam popieriuką.
-Kas čia?
-Pinigėlių reikia, pirksiu žydrai rožinį gobeleną ir gelbėsiu Europą.
-Kaip?
-Ai, geriau neklausk? Baisiai rizikinga, bet pabandysiu.
"Prezidentas"daug negalvojęs pasirašė.
-Iš tos sumos nuskaičiuosiu du erus už WC. Draugystė draugyste, o biznis savo keliu. Oi kiek problemų man sukūrei. Geriau reikėjo vairuotojams duoti kelis "dzūkelius" ir būt su MAZ‘ais išvaikę, o dabar....- palingavo galvą Joškė ir išėjo.
"Prezidentas" mandagiai pasisveikino su kaimynais, išlindusiais iš gretimo kabineto ir sutrikęs grįžo namo. Niekaip negalėjo užmigti. Tik užsimerkdavo, tuoj vaidendavosi bažnyčios altorius, o prieš jį klūpantys du apsikabinę vyrai.
-Siaubas,- suriko ir pažiūrėjo į sieninius laikrodžius.
00.55 liepos 15d.
Ryte, tik išėjęs, pamatė vaizdą kuris darėsi kasdieniu. Batai surikiuoti jau trimis eilėmis, įvairiaspalvis studentų miestelis ir būriai nepažįstamų žmonių.
-Dar tik šešios ryto, ko jūs taip anksti išėjote į gatvę,- paklausė nedidelio būrelio, sutūpusio išilgai sienos.
Vienas iš tupinčių, naudodamas kelis pagrindinius eurozonos žodžius-"work, raus, to sleep, alles kaput", bei įtikinamus rankų žestus davė suprast, kad čia ne jo reikalas.
-Per anksti išėjau, bet pirmadienis, rekia gi pagaliau pradėti dirbti,- murmėjo po nosim eidamas centrine gatve kol atsimušė į reklamos skydą "Indėnų rankų darbo ekskliuzyvinė tara" Na kaip praeiti nepasidomėjus, įsižeis verslinikas, savo gentainį pūtiką užsiundys ant mūsų,- pagalvojo ir pasuko.
Tuščios taros įvairovė bei talpa nustebino ir visko mačiusį vadovą. Reiktų mūsų aludariams pasisemti patirties iš indėno. Dar labiau stebino keisti įvykiai vykstantis Joškės įtakos zonoje. Aplink buvo tylu, tuščia, tik už kampo stovėjo būrelis kažkur anksčiau matytų įvairiaspalvių žmonių ir keletas pažįstamų bei kolegų.
-Kas vyksta?- tyliai paklausė- Nesimiega?
-Svečias ten,- atsakė kolega ir parodė ranka į duris. Ant jų kabėjo lentelė su visiem gerai pažįstamu užrašu "Sanitarinė valanda"- Inspektuoja.
Durys tyliai atsidarė ir išėjo Josifas pūsdamas dūmą. Patapšnojo Joškei per petį ir nuėjo pasižiūrėti indėniškos taros. Joškė tuoj nukabino lentelę, įmetė į seifą eurą už svečią ir prisėdo šalia savo kasininko. Koridoriuje pasigirdo skubūs žingsniai. Adolfas sparčiai pralėkė pro Josifą, apžiūrinėjantį tarą, ir atsirėmė į užtvėrusį kelią Joškę.
-Heraus!- piktai tarė.
-Bezahlen- atsakė nepasimetęs.
Adolfas sušniokštė, apsidairė ir ištraukė banknotą.
-Nicht gut,- atsakė Joškė apžiūrinėdamas gautą pinigą,- šitie pinigai nebegalioja nuo 1945m. Bitte naują pinigėlį.
Adolfas pažiūrėjo į jį ir pasirausęs kišenėse ištraukė kažkokį mažą blizgantį akmenuką ir numetė į lėkštutę. Joškė greitai pačiupo geltoną akmenėlį ir įsikišo į burnaą. Kelias akimirkas pastumdęs jį liežuviu tarp dantų, išsiėmė ir įsikišo į kišenę.
-Ne mano. Už tą daikčiuką, gerbiamasis, galėsi nueiti šešis kartus didelio ir šešis kartus mažo, bet viską per tris kartus.
-Was,- riktelėjo Adofas.
Bet Joškė, nekreipdamas dėmesio į paraudusį iš pykčio klijentą, pravėrė duris.
-Kaputt, alles kaputt,- pasigirdo po kelių akimirkų ir Adolfas išlėkė visas perpykęs.
-Do bis zy.....
-Stop,- treptelėjo koja vadovas,- jau sakiau, kad šitą žodį negalima tarti piktai.
Adolfas pašnairavo ir sparčiu žingsniu nulėkė, o Josifas, paėmęs indėno kūrinį, nusekė paskui.
-Kas, ir vėl nešvaru?- paklausė vadovas kai Joškė, sumokėjęs indėnui už Josifo prekę, prisėdo ant suoliuko.
-Nežinau kas jam nepatiko. Viskas švaru, meine prezidente, sumokėk eurą ir gali nueiti pats pasižiūrėti.
-Ne, ačiū, jau buvau šį rytą,- skubiai atsakė.
-Na, ten nuomininkai nespėjo išsikraustyti, tai dirbo tik viena kabina su numeriu 1945/05/09. Josfui labiai patiko tas numeris, net užsibuvo ilgiau nei įprasta. Kas tam Adolfui nepatiko?- truktelėjo pečiais,- eik, meine prezidente, šiandien žada būt rimtas posėdis, eik,- švelniai pastumė jį ir ištraukęs iš kišenės nedidelį auksinuką dar kartą jį įdėmiai apžiūrėjo,- ne iš mūsų aukso.
Iki pietų nieko ypatingo nevyko. Vadovas nuobodžiaudamas klausė visokių kalbų, skaitinėjo gautus skundus ir atsargiai vis stebėjo ložę ir Joškę, kuris šiandien sėdėjo šalia indėno net įsikibęs jam į parankę. Josifas ir Adolfas kažką intensyviai rašė, kepurė žvalgėsi po salę. Raštelio su pasiūlymu pietauti nebuvo, tai visi dirbo nekriepdami dėmesio į laiką. Pagaliau Josifas išpūtė didelį kamuolį dūmų ir, padavęs raštelį berniukui, atsilošė. Adolfas taip pat padavė kelis popieriaus lapus jam ir pasislinko arčiau savo kaimyno. Josifas uždėjo berniukui kepurę ir šis tekinas nulėkė link tribūnos.
-Stok,- nuskambėjo griežtas moteriškas balsas. Kelią kepurei pastojo drąsuolė iš Garliavos plento. Ji pakėlė kepurę ir įdėmiai pažiūrėjo į berniuką. Bligztelėjo apvalūs akinukai ir jis nusišypsojo.- Kodėl tu lakstai čia vienas? Kur tavo mama?- griežtai paklausė.
-Aš be mamis,- atsakė vis dar šypsodamasis.
-Kaip tai. Vaikų be mamos nebūna,- atsakė ir pažiūrėjo į ložę kur Josifas įdėmiai klausė prisiglaudusio ir kažką šnibždančio į ausį Adolfo. Tyloje iš tos pusės kartais atsklisdavo tylūs žodžiai" i love".
- O tėtis vėl paklausė piktai.
-Aš turiu du tėčius, kurio tau reikia,-garsiai paklausė berniukas. Salėje įsivyravo mirtina tyla. Drąsuolė uždėjo kepurę, o berniukas, nebenunešęs popierių, grįžo į ložę ir įsispraudė tarp Josifo ir Adolfo.
-Štai jie,- bakstelėjo į ložės pusę drąsuolė,- netradiciniai tėvai įsivaikina, o po to neaišku kokių pažiūrų vaikus augina,- sušuko garsiai.
Josifas iš nuostabos ir netikėtumo kilstelėjo antakius ir prasižiojo. Pypkutė iškrito iš burnos ir nukrito ant stalo, pažerdama pelenus ir kelias žiežirbas. Nukritusios pypkutės sukeltas garsas kaip aidas kalnuose nuskambėjo per visą salę. Adolfas pašokom ir trenkė kumščiais į stalą:
-Was!!!- suriko taip, kad sudrebėjo sienos ir sulingavo eurokosminis laivas.
Visi žiūrėjo į išsižiojusį Josifą ir iš pykčio paraudusį Adolfą. O drąsuolė tebestovėjo ištiesusi ranką ložės pusėn. Pasigirdo tylus šnabždesys „ I love, i love“.
-Kas galėjo pagalvoti, kad jie žydri,- kažkas tyliai pasakė ir sukikeno, o drąsuolė nubėgo į salės vidurį ir atsisėdo šalia indėno. Šis ištraukė iš dėklo kovos kirvuką ir pasidėjo ant kelių.
Pagaliau Josifas atgavo žadą. Mirtinoje tyloje girdėjosi kaip jis braukia pelenus nuo stalo ir krato į indėno butelį, o Adolfas žvalgėsi po salę. Vadovas truputį pasikėlė norėdamas kažką sakyti, bet Joškė nežymiu rankos mostu pasodino jį atgal. Josifas apsisuko:
-Dieve mano!- šūktelėjo. Tiesiai už jų buvo dingę stalai, o visos kėdės už jų buvo aptrauktos žydrais ir rožiniais gobelenais. Ten sėdėjo netradicinės porelės ir tyliai šnabždėjo, burkavo.
-Ištisas kvartalas ir tiesiai už mūsų,- pakraipė galvą. Dabar visa salė girdėjo kaip jis kemša pypkę, čirkšteli degtukas ir net kaip virš salės pakyla dūmas.- Adolfai, drąsi mergaitė juos turėjo galvoje, bet visi žiūrėjo į mus ir juoksis iš mūsų, skaudu ar ne. Manau ten tavo klijentai. Išsiaiškink,- tarė Josifas ir mostelėjo pypkute į žydrai rožinį kvartalą.
Adolfas dar kartą nužvelgė salę ir pastebėjo Joškę, kuris prisiglaudęs prie indėno kaip prie mamos, akies krašteliu stebėjo kas dedasi ložėje. Staiga Adolfas išėjo ir priėjo prie sėdinčių žydrai rožiniame kvartale. Šnabždesys nutilo. Jis kelias minutes kažką tyliai jiems aiškino. Su kiekviena minute sėdinčiųjų veidai temo. Po to jis atsitiesė:
-Heraus,- sušuko ir ištiesė ranką durų pusėn.
Nežinia ar dėl galingo balso, ar dėl to, ką sakė tyliai prieš tai, bet visas kvartalas draugiškai pakilo ir skubiai išbėgo iš salės. Jis dar kartą pažvelgė į Joškę ir grįžo į savo vietą.
-Ką jiems pasakei?- tyliai paklausė Josifas, bet jo klausimą išgirdo visi.
-Jiems pasisekė. Dauguma jų žino istoriją ir pažino mane. Ilgai aiškinti nereikėjo,- atsakė taip pat tyliai, bet visa salė tai išgirdo.
Indėnas įkišo kirvuką atgal į deklą, o Joškė mirktelėjo akį savo prezidentui.
-Siūlau eit namo,- nedrąsiai tarė vadovas.
Josifas su Adolfu ir berniuku tyliai atsistojo.
-Reikia steigti "troikę",- tarė Josifas.
-Kas trečias? Tas berniūkštis?- paklausė Adolfas žiūrėdamas į vaiką.
-Čia ne berniūkštis. Kolkas- Lavruša, bet kol grįšime, užaugs ir taps Lavrentijum, bet tu teisus, maine Fiu...- Josifas pasižiūrėjo į įsmigusias į jį salėje esančių žmonių akis ir pasitaisė,- ...Adolfai, jis dar per jaunas.
-Tada Musolini,- žvaliai riktelėjo žiūrėdamas į salę.
Josifas pamąstė.
-Irgi per jaunas, iškasti dar gali. Reikia senesnio, kad neiškastų ir, kad būtų ant ko viską nurašyti. Eime, žmonės namo nori,- ir žvilgtelėję į indėną, šsalia kurio glaudėsi drąsuolė su Joške, išėjo.
Per salę nuvilnyjo palengvėjimo atodūsis Įbėgo būrelis moterų iš įvairiaspalvių svečių atstovų ir gražiai sustojo į eilutę prie žydrai rožinių kėdžių.
Tuoj prisitatė ir Joškė.
-Kvadratas žydro gabeleno- 10eurų, rožinio- 15eurų, jei imate viską kartu su kėdėm - kėdė 20eurų.
-Džabar,- šūktelėjo viena iš moterų.
Įbėgo keletas vyruų ir netrukus vietoje žydrai rožinio kampo buvo tuščia aikštelė, o moterys ant žemės jau klojo čiužinius.
-Eime namo, netrukdykim naujakuriams,- tarė vadovas ir pasuko link durų,-prisižaisi,- tyliai sušnabždėjo eidamas pro ”meine Joškę".
-Aš tik dėl jūsų, nieko asmeniško, meine prezidente,- atsakė taip pat tyliai ir garsiau pridėjo,- iki penktadienio posėdžių nebus, gali net neiti-santarinės dienos.
-Čia aš kolkas vadovas ir aš sprendžiu, kad bus pos....
-Baik juokauti, meine prezidente, kam tie posėdžiai, žmonėms reikia įsikurti, pailsėti. Riekia gi man pagaliau visus ištraukti iš visų kampų, suskaičiuoti ir kryžiukus ant rankų sudėti,- kalbėjo Joškė stebėdamas savo globotinius,-ketvirtadienį jie visi ateis pas tave, maine prezidente, ir galėsi suskaičiuoti kryžiukus. O dabar eik, matai kad dirbu.
Vadovas dar norėjo kažką tarti, bet ūkvedė paėmusi už parankės išsivedė.
05.30. liepos 16d.
Vadovas pavaikščiojo po kambarį, atsigrėrė vėl Joškės atsiustą didelį kavos puodą su hamburgeriu ir prisėdo prie „Tauro“. Vakare nežinia iš kur atsirado mažas buteliukas „Vodkos“, raudonųjų ikrų ir gabaliukas erškėto. „Stengiasi Joškė, nori iš manęs pijoką padaryti. Neišdegs“pagalvojo vadovas, įdėjo buteliuką į spintelę ir valgė sausai.
08.00. liepos 17d.
Į kambarį nepasibeldęs įlėkė Adolfas ir, mostelėjęs ranka, tarė
-Mitkommen!
Vadovas neprieštaraudamas nusekė paskui. Jis sparčiai žingsniavo koridoriais nekreipdamas dėmesio į sudėliotus keliomis eilėmis batus ir sustatytas palapines. Pagaliau sustojo prie ąžuolinių durų.
-Was ist das?- paklausė rodydamas į duris.
Vadovas apsidairė. Šalia stovėjo indėnas, už jo nugaros- Joškė su drąsuole, o ant durų kabėjo lentelė su užrašu "Verkauft".
-Das ist meine!-vėl sušuko jis ir trenkė į duris, ant kurių be lentelės kabėjo didelė spyna.
Indėnas atsikosėjo. Iškišęs galvą iš už plačios jo nugaros Joškė tarė:
-Meine prezidente, aš pagalvojau, kad Adolfas su Josifu kartu sėdi, tai gali kartu ir gyventi. Aš žinau, kad pas Josifą vienam koridoriuje trys atskiri kambariai, na kaip "komunalkėj"- jis paglostė savo kasytes ir pamatęs įsiutusį Adolfą vėl užlindo už indėno.
-Gal ir gerai sako Joškė. Visi turi tik po vieną kambarį, o kai kurie ir dar mažiau.
-Das ist meine,- vėl sušuko Adlfas, trenkė kumščiu į duris ir nulėkė, bet už kelių žingsnių atsitrenkė į netikėtai atsiradusią Josifo krutinę. Šis priėjo, pažiūrėjo į spyną:
-Skriaudžia?- paklausė. Adolfas nieko neatsakė, tik žaibavo akimis,- Eime pas mane, tilpsim,- ir abu neskubėdami nuėjo.
Dingus jiems už kampo, Joškė nukabino spyną, atidarė duris ir tarė:
-Prašom, meine drauge.
-Mersi,- atsakė ji ir įėjo į vidų.
-Juk verta, ar ne taip, meine prezidente,- ir, įėjęs su indėnu, užtrenkė vadovui duris prieš nosį.
-Prisižaisi, meine Joške,- tarė ir per triukšmingus kvartalus grįžo į savo kambarį. Tik įėjęs suprato, kad kažkas ne taip. Pravėrė duris ir pažiūrėjo žemyn. Kilimėlis kojom valytis buvo perneštas į lauko pusę, kaip ir visuose namuose. Ir kas čia viskuo taip laiku pasirūpina?- pagalvojo ir uždarė duris.
09.00 liepos 18d.
Kaip ir žadėjo "meine Joškė, nuo pat ryto prie durų susirinko visi su kryžiukais ant rankų. Kaip gerai sugalvojo Joškė. Permiegojai palapinėje- kryžiukas, pasėdėjai ant puoduko-kryžiukas, nusiprausei euroduše- kryžiukas, suvalgei lėkštę agurkinės- kryžiukas. Kaip kryžiukas, taip lašiukas iš eurogyslos, o kas suskaičiuos kiek pažymėtasis kartų ką darė ir kiek jam kryžiukų sudėjo jų globėjas. Buvo tokių „nukryžiuotų“, kad laivos vietos ant rankos nebuvo. Ir kaip jų tiek čia priėjo, stebėjosi vadovas, na gal Banginio Tau žvaigždyno planetoje bus daug laisvos vietos, galės juos ten Joškė ganyti. Atsiduso vadovas įrašęs į išlaidų knygą paskutinį lankytoją ir pažiūrėjo į laikrodį.
-O mein gott,- suriko,- laikrodis rodė:
02.30.liepos 19d.
Paskutiniu metu pusryčiai ir vakarienė nepastebimai atsiranda kambaryje, todėl nebėra reikalo sėdėti bendroje valkykloje ir kovoti dėl šlaunelės ar sriubos lėkštės. Smulkmena, bet maloni. „Aš nekaltas, juk neišmesi“ galvojo pusryčiaudamas. Ir su tais batų "parkavimais" koridoriuose gaunasi chaosas. Dar tie Joškės studentai su palapinėm, praeiti jau nebeįmanoma,- kalbėjo pats sau piktu tonu, žengdamas per jau keturiom eilėm išrikiuotus batus,- negi jie visą dieną meldžiasi, kad batai pastoviai stovi.
-Jie pamainom.Visi netelpa,- pasigirdo pažįstamas balsas.
Vadovas pakėlė akis. Viduryje koridoriaus, vedančio tiesiai į posėdžių salę, apžergę kėdes sėdėjo jo seni pažįstami, o priekyje, pasiruošęs pūsti savo "MAZ‘inę" natą, pūtikas.
-Gerbiamas pūtike,- kreipėsi jis mandagiai į Hollywood‘o aktorių,- gerbiamas king kon..eee, užmiršau kaip ten jūsų pilnas vardas, negi jūs negalite dar kelias kitokias natas išpūsti.
-Už kiek sumokėjo, tiek ir pučiu, imituoju MAZ‘o važiavimą į eurokalną. Ilga įkalnė, "zubeliai"pavargsta ir deguonies kartais pritrūksta,- atsakė pūtikas ir panarinęs galvą išpūtė žandus.
-Jums jau savo Truc stop parkinge vietos nebeužtenka, kad čia atsikraustėte,- pasipiktino.
-Ten, dėde, nebesaugu, triukšminga. Nupirk naujus MAZ‘us iš kolegos Aleksandro ir mes iškeliausime,- atsakė vienas iš jų ir pasikasė pilvą.
-Čia eurozona, o ne Belovežo giria,- burbtelėjo,- o kur jūs dabar su šitomis kėdemis susiruošėte? Patraukite jas ir leiskite praeiti, aš į posėdį pavėluosiu,-griežtai paliepė vadovas.
-Šiandien posėdžių nebus, nes mes streikuoti sugalvojom ir kelią užtvėrėm.
-Kažkokia nesąmonė, marš į savo Truc stop parkingą ir ten streikuokite.
-Maestro!
Ir užkaukė dūda. Maldos nutilo, palapinės užsidangstė.
-Ko jūs norite?- sušuko bandydamas perrėkti puūtiką ir medinių klumpių kaukšėjimą.
-Nežinom, nuvažiuosim į Briuselį, tada pasakys ko norime,- atsakė visi trys kartu, o ūsorius gudriai nusišypsojo.
Dūdos kaukimas ir medinių klumpių bildėjimas darėsi nebepakenčiamas.
Iš palapinių pradėjo lįsti nepatenkintos gausios studentų bendrijos nariai ir maldininkai.
-Tylos, meilės, laimės ,pinigų,- pradėjo skanduoti minia, žiūrėdama ne į triukšmą sukėlusius vairuotojus, o į vadovą.
-O jūs ko čia lendate. Gaunate maisto, stogą, kryžiuką ant rankos ir dar triukšmaujate,-pasipiktino vadovas žiūrėdamas į gausėjančią minią.
-Rasistas,- kažkas sušuko,- lygių teisių visiems!- ir protestuotojai žengtelėjo pirmyn.
-Atgal,- griežtai įsakė, bet margaspalvė minia grėsmingai supo vadovą iš visų pusių,- keliaukite namo ir ten savo teisių ieškokite,- tai tik suerzino minią,-Help, pomogyte,- suriko, bet jo pagalbos šauksmas dingo minioje,- Už ką?- sušuko, kai kažkas numušė akinius,- juk mes dėl jūsų...
Kažkieno paleistas apelsinas užkimšo burną. Po to pritemo. „Turbūt energetikos ministerija šviesą atjungė“galvojo, bet nelabai besuvokė kas aplink darosi. Kaukė dūda ,bildėjo klumpės, rėkė įvairiaspalvė minia.
-Joške,- suriko dar kartą prieš visai užgęstant šviesoms......
-Nu gerai, kad Josifas išėjo pasivaikščioti. Jei ne jis, tai būtų tekę kojomis į priekį namo nešti,- pasigirdo gerai pažįstamas Joškės balsas.
Vadovas pramerkė akis. Kaip per miglą priešais matėsi geraširdis, bet susirūpinęs jo veidas.
-Čia viskas dėl tų MAZ‘ų, meine prezidente. Turėtų vyrai naujus MAZ‘us ar gi važiuotų su jais į Briuselį. Sėdėtų ramiai ir laistytų, o dabar nėr kas veikti, tai ir sugalvojo po gatves pašliaužioti.
-Ten tavo studentai sukėlė riaušes.
-Ką padarysi,- sutiko Joškė,- nebuvo laiko atrankai. Tu, meine prezidente, pasirašyk popieriuką, aš paimsiu truputį pinigėlių ir daugiau centriniame koridoriuje nebus nei batų, nei palapinių.
-Ką padarysi? O kur aš esu?- paklausė, paplekšnojo delnu per minkštą lovą ir apsidairė.
-Esi savo lovoj, nebijok, vienas. Adolfas labai užpyko ant žydrai rožinių, kad tie taip arti jo sėdėjo, nes mano drąsuolė rodė į juos, o visa europa pamanė, kad tai jis su Josifu žydras. Siaubas, kokia apmaudi klaida, bet žmonės jau anekdotus pasakoja, o tai labai skaudina. Nedovanotina klaida, kad jie taip arti Adolfo įsikūrė.
-Jaučiu kieno ten klaida,- tyliai sumurmėjo.
-Ką tu, meine prezidente, argi aš galėjau žinoti, kad jie susės į nauju gobelenu aptrauktas kėdes!- sušuko Joškė ir tankiai sumirksėjo tyromis akutėmis,-Ai, pamiršk, prieš sėdant reikia pasidomėt kas kaimynas,- ir pažiūrėjo į gulintį,-žinok, meine prezidente, nebesimato jų niekur, net aš jų neberandu. Gerai, kai žmonės žino istoriją. O dėl centrinio koridoriaus, tai turiu gerą draugą džentelmeną iš didžiosios karališkos salos, jis ką nors sugalvos, tik pasirašyk.
Vadovas nieko negalvodamas pasirašė, kad tik duotų ramybę ir pažiūrėjo į laikrodžius. Visi puikios laikrodininkės dėka rodė:
00.01.liepos 22.
Siaubas! Jau vėl pirmadienis. Dvi dienas pramiegojau, na bet užtai išsimiegojau, o svarbiausia- dantys sveiki,- tarė vadovas, pakaukšėjo dantimis ir įsijungė mėgstamiausią tv programą. Kažkas tyliai pabeldė į duris.
-Aš sergu, gamybinė trauma,- riktelėjo vadovas ir užsitempė anklodę ant galvos.
Praslinkus porai valandų vėl pasigirdo beldimas tik šįkart stiprus.
„Savas“, pagalvojo,“neatstos, reikia keltis. Laikrodis rodė pusiaudienį.
- Taip visą ekspediciją pramiegosiu,- tarė piktai ir atsikėlė.
Tik pravėrus duris įlėkė daktaras Andriukas ir, nieko neklausęs, patikrino pulsą, pažiūrėjo į akį ir pastukseno per nugarą.
-Gyvensi, bet jei neini į darbą, tai reikia nedarbingumo lapelio,- tarė Andriukas ir atsisėdo prie stalo,- O!Erškėtas, ikrai, lašiša, o sako, kad privilegijos panaikintos.
-Aš ligonis.
-Aaaaa,- nutęsė daktaras,- tai kokį lapelį rašom?
-O kokie yra?- paklausė primerkęs akis.
-Privatūs ir valdiški.
-Kuo skiriasi?
-Privatūs- padengti tvirta valiuta, o valdiški, tamsta, pats žinai kuo dengiate. Tai kokį?
-Jokio. Eisiu darban,- išdidžiai atsakė vadovas ir pastebėjo prie durų kukliai sėdintį didžiosios karališkos salos atstovą.
-Jūs pas mane?
-Yes, pone. Reikia padaryti mums mažą help.
Vadovas primerkė akis. Gyvena atskirai, į posėdžius nevaikšto, o kai prireikė helpo tai ir mirštantį iš lovos traukia.
-Gal didžiai gerbiamas vadovas aplankys mūsų kuklų kvartalą?-ir jis atsistojo,- mes nesame skūpūs ir mielai dalinamės savo patirtimi, bet kai ta patirtis atsisuka prieš mus pačius-reikia jūsų"helpo".
-Kelkis, kelkis. Aš tau siūliau nedarbingumo lapelį, atsisakei, tai dabar kaltink save,- tarė Andriukas ir atsistojo.
Visi trys išėjo ir pasuko centriniais koridoriais į atskirą karališką kvartalą. Vadovas stabtelėjo. Vietoje batų ir palapinių išilgai sienų buvo nubrėžtos dvigubos storos geltonos linijos. „Kur aš tai jau mačiau“ pagalvojo vadovas, mintyse girdamas Joškę. Koridoriuose vėl buvo tvarka, tik ar ilgam. Kitoks vaizdas atsivėrė pasukus į atskirą kvartalą. Visi studentai su gausiomis šeimomis ir maldininkai susiburė prie karališko kvartalo ribos, nekreipdami dėmesio į apsauginius, drąsiai šokinėjo į jų teritoriją per neplatų melsvą griovį ir jau didelė dalis statėsi palapines ir ruošėsi maldai anapus griovio.
-Kokie drąsūs, be valtelės persikelia,- tarė vadovas Andriukui ir dar nežinia iš kur atsiradusiems keliems kolegoms.
Ramiai bežiūrint esančių gretos šiapus griovio sparčiai mažėjo, o anapus griovio- atitinkamai didėjo.
-Kuo mes galime padėti?- paklausė vadovas, kai paskutinis maldininkas peršoko griovį ir, nusiavęs batus, įbėgo į didelę palapinę.
-Dabar jau niekuo,- atsakė džentelmenas. Pažiūrėjo į nuraudusį vadovą ir, peršokęs griovį, dingo savo kvartale.
-Būtum nusipirkęs privatų nedarbingumo lapelį, būtų netekę raudonuoti prieš visą didžiąją karališkąją salą.
-Pavėlavome ir vis per tas ligas,- tarė vadovas, nekreipdamas dėmesio į Andriuko priekaištus, ir nuėjo į posėdžių salę. Posėdžiautojų nebuvo. Buvusiame žydrai-rožiniame kvartale vėl stovėjo senosios kėdės ir stalai.
-Geriau seni, kad ir padėvėti, negu nauji, bet spalvoti,- sušnabždėjo Andriukui į ausį ir numojęs ranka grįžo į savo gyvenamą plotą.- Na kada gi pagaliau baigsis tas skrydis. Kažzkas nenormalu, nei dirbam nei atostogaujam. Kažkokia nesąmonėe. Ir meine Joškė kažkur dingo, - tyliai atsiduso guldamas į lovą ir net nepažiurėjęs į laikrodžius....
08.00.liepos 23d.
-Joške!!!- pasigirdo piktas vadovo šauksmas, kai pradaręs duris pamatė surikiuotus ant geltonų linijų batus, sustatytas palapines ir į dangų kylančias maldas.
-Kas, meine prezidente,- pasigirdo už nugaros tylus Joškės balsas.
Vadovas atsisuko. Prieš jį stovėjo "ramybės simbolis "-indėnas, o už jo nugaros kyšojo Joškės galva uždengta kapišonu.
-Tu juos grąžinai?- piktai paklausė rodydamas pasienį.
-Ką tu, meine prezidente, ar gi aš būčiau drįsęs. Čia nauja partija. Jie naujokai, spalvų neskiria, tegul pagyvena kol išmoks spalvas skirti.
-Bet...
-Nesinervuok, čia ne bėda. Skubėk į posėdžių salę, aš sušaukiau skubų neeilinį posėdį. Bėda mane ištiko.
-Kokia?- paklausė "meine prezidentas"
-Eik, aš greitai ateisiu,- atsakė ir lydimas indėno skubiai pasišalino.
Posėdžių salėje buvo jau visi susirinkę ir laukė jo. Ant prezidiumo stalo stovėjo dešimt lentelių su užrašu „Geriausias draugas“, o atsiradusiose kėdėse sėdėjo gerai pažįstami kolegos. Josifas su Adolfu kažką intensyviai rašė, berniukas atsitojęs prie ložės barjero žvalgėsi po salę. Drąsuolė sėdėjo indėno vietoje, o buvęs žydrai-rožinis kampas buvo tuščias. Nors kėdžių spalvos buvo kaip visur, bet niekas nenorėjo sėdėti negerą vardą gavusiame kampe. Daug tuščių vietų buvo ir galinėse eilėse. Senieji margaspalviai svečiai buvo anapus griovio, o naujieji dar nespėjo užimti tuščias vietas. Visi tylomis kažko laukė. Mirtinoje tyloje girdėjosi tik dviejų plunksnų skrebėjimas. Pagaliau įžengė indėnas, vesdamas už parankės Joškę. Abu priėjo prie stalo.
-Štai, - tarė indėnas ir, nuėmęs nuo Joškės galvos kapišoną, pastūmė jį į vidurį.
-Siaubas - suriko vieningai visa salė. Josifas kilstelėjo galvą, patraukė kelis kartus pypkutę ir toliau rašė. Adolfas atsilošė ir ironiškai šypsodamasis žiūrėjo į Joškę.
Vietoj išpuoselėtų kasyčių ir tankių plaukų švietė išskustas kaip pas vienuolius pakaušis.
-Meine prezidente, pažiūrėk ką padarė negeri žmonės,- sušuko Joškė ir ėmė daužyti kaktą į indėno nugarą lyg į sieną,- Kaip aš savo tautai pasirodysiu,- raudojo garsiai nuskustasis.
-Skrybėlę užsidėsi.
-Dingo kartu su kasytėm,- atsakė Joškė ir atisuko į ložę,- žmonės, pavojus, žydrasis Adolfas sugrįžta,- ir bakstelėjo ranka į jį.
-Was!- sušuko jis,- kreig,- suklykė ir iškėlęs kumščius puolė lauk iš ložės.
Joškė pasislėpė už indėno, o sėdėję prezidiume pašoko.
-Nedrįsk,- piktai tarė vadovas.
Josifas sugriebė Adolfą už skverno ir įtempė atgal.
-Nesinervink, draugas spalvą sumaišė,- tarė ramiai ir truktelėjo kelis kartus pypkutę,- O skubėti nereikia, kad vėl nepridirbtum šūdo.
Adolfas, pamėlynavęs iš pykčio, atsisėdo.
-Jei vienąkart truputį suklydau, tai negi dabar visą amžių baksnosite mano nosį į tą šūdą?- tarė piktai žiūrėdamas į Joškę ir indėną.
-Geriau kartais pabaksnoti nosį į šūdą negu ją dar kartą nušalti prie Stalingrado,- atsakė šypsodamasis į ūsą ir padavė lapelį berniukui,- tavo sąskaitos paruoštos?
Adolfas atsainiai atkišo kelis popieriaus lapus. Berniukas užsidėjo kepurę ir nubėgo prie tribūnos. Ponia kietai sučiauptom lūpom pakėlė kepurę, o vadovas paėmė popieriaus lapus. Joškė, užmiršęs savo nuskustą pakaušį, užbėgo už nugaros ir per petį žiūrėjo kas ten parašyta.
-Kas čia?- paklausė vadovas, žiūrėdamas į ilgus skaičių stulpelius, procentų ženklus.
-O, meine prezidente, čia atsakymas į Mikluko Karaliaus pasiūlymą nukeliauti pas Venerą už kaimynų skolas mums.
-Nesuprantu,- pakėlė antakius vadovas.
-Ko čia nesuprasti, čia,- bakstelėjo pirštu į popieriaus lapą,- Adolfas pareiškia pretenzijas Vytukui už suniokotus riterių šarvus prie Griunvaldo. Aš irgi nežinojau, kad tiek daug ir, kad tais laikais metalas buvo toks brangus,- nustebęs aiškino Joškė, rodydamas galutinę sumą.
Vadovas nusiėmė akinius, vėl juos užsidėjo ir įdėmiai pažiūrėjo į sumą.
-O čia,- Joškė parodė į kitą lapą,- Josifo pretenzija Vytuko raiteliams už ištryptus pasėlius.
-Siaubas,- sušuko vienigai sėdintys prezidiume.
-Čia ne siaubas, čia hektarai. Siaubas žemiau,- ir Joškė bakstelėjo į smulkiu sriftu parašytą skaičių.
-Nesamonė. Tiek hektarų rusai tais laikas nevaldė. Reikia duoti Akštujų šimonių dukrai paskaičiuot,- griežtai tarė Vadovas. Energinga mergina paėmė popierius ir sparčiu žingsniu nužingsniavo atgal į savo vietą.
-Tu ja pasitiki,- paklausė ponia kietai sučiauptom lūpom,- juk ji ne mūsiškė. Po jos patikrinimo visa energetikos sektorių teks užstatyti.
-Kiek jums reikia sakyti, kad energetika- ne jūsų sritis. Jūs ūkvedė, tai ir rūpinkitės šluotom, muilu ir tualetiniu popieriumi.
-Teisingai, meine prezidente. Ponia nebenori man popieriaus išduoti,-sušnabždėjo už nugaros tebestovintis Joškė.
-Už tokią kainą kurią siūlai, pirk senus laikraščius arba tegu tavo klijentai paišo ant durų.
-Vai kaip vulgaru,- pasipiktino.
-Kokią kainą,- nustebo vadovas ir pažiūrėjo į ponią,- juk čia nemokamai viskas išskyrus WC paslaugas.
Ji mirktelėjo kelis kartus.
-Jo pelnas iškeliaus už eurozonos ribų, o mano liks čia. Juk dėl visų stengiuosi- pasiteisino ponia.
-Ech,- numojo ranka, pamatęs grįžtančią Aukštujų Šimonių palikuonę.
-Viskas teisingai, už šią sumą Miklukas Karalius su draugu galės iš žemės nuskristi pas Venerą, sugrįžt ir dar liks pasigydymui,- tarė energinga mergaitė ir, padėjusi sąskaitas ant stalo, grįžo į griaunančios opozicijos kampą.
-Jūs ką, juokaujate,- pasipiktino ponia,- mes mokėsime o jis skraidys.
-Aš turiu mažą pasiūlymą,- įsiterpė Joškė kasydamas išskustą pakaušį.
-Na?- atsisuko visas prezidiumas.
-Pirma reikia ištraukti skrybėlę ir kasytes, o po to bus nedidelis versliuko planas. Pažadu, patiks.
-Iš kur ištraukti?
Joškė tyliai pašnibždėjo į vadovo ausį.
-Negali būti. Juk jis jau...- sušuko.
-Gali, meine prezidente, šitame laive gali visko būti, eime, patys pamatysit.
Vadovas su kolegomis nusekė paskui Joškę.
-Čia,- parodė jis į duris, tik prašau labai tyliai.
"Meine prezidentas" tyliai pravėrė duris. Viduryje kambario, atsisukęs į durų pusę, ramiai miegojo Jasiras Arafatas, o po jo lova lyg naktinis puodukas gulėjo Joškės skrybėlė, iš kurios kyšojo dvi kasytės. Jis vėl tyliai užvėrė duris.
-Negaliu patikėti, juk jis....
-Kas ten,- garsiai paklausė ponia.
-Tssss,- sušnypštė vadovas, pridėjęs pirštą prie lūpų,- neduok dieve jei jis prabus, tai vėl bus rūpesčio visiems ir net indėnui.
Indėną mini, indėnas čia. Jis priėjo prie durų ir drąsiai, lyg savo kambario, jas pravėrė.
-Oi,- šūktelėjo pamatęs Arafatą ir vėl jas tyliai uždarė,- geriau banda laukinių bizonų nei vienas Jasiras,- ir išdidžiai iškėlęs galvą nuėjo.
Joškė pravėrė duris.
-Gal pagaliuku,- tyliai paklausė.
-Užmuš.
-Kas užmuš?- nustebo Joškė.
-Vaikai užmuš,- dar kartą pasigirdo vaikiškas balsas.
Už nugarų stovėjo berniukas su kepure.
Joškė ją kilstelėjo.
-Atnešk, saldainį duosiu.
-Aha,- linktelėjo berniukas ir tyliai deklamuodamas vaikystėje išmoktą eilėraštuką „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit....“,nušliaužė prie lovos. Tyliai ištraukė skrybėlę ir tekinas parbėgo atgal. Vadovas tyliai uždarė duris.
-Duok jam saldainį, meine prezidente, mano rankos užimtos.
Vadovas pasirausė kišenėse, bet nieko nerado. Padėtį išgelbėjo drąsuolė. Ji davė užsilikusį saldainį, berniukas atidavė Joškei skrybėlę ir, atgavęs savąją, nubėgo savais keliais.
-Skrybėlėj yra ne tik kasytės,- tarė ponia, žiūrėdama į skrybėlę Joškės rankose.
-Bomba,- kažkas riktelėjo ir visi išsilakstė pametę ją viduryje koridoriaus.
Pagaliau drąsuolė ryžosi prieiti ir pažiūrėti kas ten. Ji atsargiai ištraukė kasytes, o po to dirbtinį delną su visiems vairuotojams gerai pažįstama pirštų kombinacija.
-Na, vyrai, vyrai, ar galima tokius daiktus viešai demonstruoti kai aplink tokie kultūringi žmonės,- nuraudo drąsuolė ir, numetusi "krutumo simbolį" ant grindų, nubėgo.
-Nu, Adolfai, palauk,- sušnypštė Joškė.
-Tai koks tavo verslo planas?
-Du planai, bet rytoj,- atsakė ir nubėgo.
-Manau šiandien neverta tęsti posėdžio. Eime namo,- tarė vadovas ir, paspyręs ant žemės gulintį "krūtumo simbolį", kartu su kolegom nupėdino vėl atgijusiais kvartalais namo.
-Meine prezidente, pasigirdo Joškės balsas.
Visi atsisuko. Joškė, paėmęs už rankos indėną, skubėjo prie jų.
-Mes čia pagalvojome ir aš manau, kad pirma pasakysiu mažą planiuką, o po to didelį.
-Klausom,- tarė ponia ir mirktelėjo.
-Kadangi WC popierius turi būti nemokamai, tai ponia neteisingai gautas pajamas grąžins man, tu parašysi man popieriuką, aš jį duosiu indėnui, jis atidarys mažą kirpyklą ir siuvyklą, prisius man kasytes ir grąžins tau popieriuką, tu nurašysi viską ant kryžiukų, o indėnas vystys mažą verslą.
Ponia daug tankiau nei įprastai sumirksėjo.
-Verta, nes kitas planas išgelbės jus visus nuo "amen". O svarbiausia, kad indėnas sutinka. Pasakyk jiems tai.
-Hau,- atsakė trumpai prerijų sūnus.
-Jo planai- tai mokesčių slėpimas,- pasipiktino ponia.
-Ką jūs. Kaip jūs galėjote pagalvoti. Indėnas kas vakarą ateis pas mokesčių komisarą ir išvers kišenes, patys matysite, kad nė vieno euriuko nenuslėpė. Tark žodį, meine prezidente.
-Šalia didelio verslo plano reikia leisti klestėti ir mažam, bet su sąlyga, kad kas vakarą indėnas ir .....,- jis pažiūrėjo į išsigandusias Joškės akis,- na pradžioj tik indėnas,- pasitaisė,- rodys kas vakarą savo kišenes mokesčių komisarui. Aš viską pasakiau,hau,- tvirtai užbaigė vadovas ir nuėjo prieš tai pasirašęs pakištą Joškės popieriuką.
-Nu tikras prerijų valdovas,- sušnibždėjo Joškė nulydėdamas žvilgsniu savo prezidentą.

Vadovas net žagtelėjo, kai netoli jo durų pasigirdo triukšmas labai primenantis muštynes.
-Taip ramu ir gražu buvo pradžioje,- dejavo užsiklojęs galvą antklode,- ir kam tas Joškė jų tiek priėmė į mūsų laivą. Nesuprantu. O kas bus, kai jie grįžę gaus pilietybę ir pasus. Jų taps penkis kartus daugiau, nes jie sugeba būriais gyventi su vienu pasu. Reiškia vienam pasui reik skaičiuoti dar minimum penkis svečius ir giminaičius. O ką padarysi- tolerancija, demokratija, multikultūra. Svabu, kad Big Bene maldos namų neįrengtų ir kad Joškei nereikėtų žydrai rožinių gobelenų užpirkinėti, nes neaišku kas baisiau,- jis pakėlė galvą, pažiūrėjo į senosios gerosios Europos simbolį Big Beną.
00.30.liepos 24d.
-Laikykis, seniuk,- tyliai sušnabždėjo ir užmigo.

Salė tyliai šurmuliavo. Josifas susimąstęs traukė savo pypkutę, o ventiliatorius pūtė dūmus į neutralų šoną link durų. Adolfas po sėkmingos akcijos su Joškės kepure sėdėjo patenkintas ir atsipalaidavęs. Berniukas čiulpė dar vakar gautą iš drąsuolės "čiupa-čiupsą". Pagaliau pasirodė Joškė lydimas indėno.
-Meine prezidente, aš turiu daug darbo, svečiai reiškia nepasitenkinimą dėl maisto, tai aš trumpai pasakysiu planą, tu pasirašysi, o aš bėgsiu.
-Kalbėk,- trumpai tarė vadovas.
-Duosi man truputį pinigėlių, aš atidarysiu turizmo agentūrą "one way ticket". Parduosiu jam,- parodė į Mikluką Karalių,- pigiai kelialapį į "Rytų darbo ir poilsio" stovyklą. Jis su draugais prikas metalo rūdos, draugas Aleksandras nukals šarvus, tu užpirksi MAZ‘us, su jais mūsų vairuotojai nuveš šarvus į Berlyną, parduos juos Adolfui, jis apmaus jais visus žydrai rožinius ir kitokius margaspalvius svečius, atves tą kariauną prie Grunvaldo ir galės su Vytuku aiškintis kas kam kiek skolingas. Svarbiausia, kad Josifas sutinka. Pažadėjo vizas veltui išduoti ir orderiuką išrašyti, kaip megztų barečių lyderiui.
Visi pažiūrėjo į ložę. Josifas linktelėjo, o Adolfas pašoko ir piktai šūktelėjo:
-Neisiu į rytus su žydrai rožine armija!!
-Nusiramink,- tyliai tarė Josifas,- Griunvaldas, tai ne Maskva, svarbu toliau nelįsk, nors.....,- Josifas patraukė kelis kartus pypkutę, išpūtė didelį dūmų kamuolį ir šyptelėjęs pratęsė,- Vytuko berniukai labai kieti, vargu ar bebus kam toliau eiti ar grįžti, bet senoji europa tau šį pralaimėjimą atleis.
Adolfas piktai pažiūrėjo į Joškę, kuris vėl užlindo už indėno.
-Nicht gutt,- piktai burbtelėjo.
-Reikia, Adolfai, reikia,- ir Josifas pakėlė ranką.
Nerukus visi iškėlė rankas į viršų ir pasiūlymas buvo primtas vienbalsiai. Adolfas pašnairavo į Joškę ir išėjo lauk.
Vadovas pasirašė Joškės pakištą lapelį ir paskelbė posėdžio pabaigą.
-Ko čia tuščiai laiką gaišti. Nuskrisim į Banginio Tau žvaigždyną, pasidalinsime savo demoratijos patirtimi, laimėjimais, grįšime atgal, tada ir pradėsime rimtai dirbt. Kas čia?- parodė jis į nežinia iš kur atsiradusią ant stalo dėžutę su dideliu raudonu mygtuku.
-Provokacija,- šūktelėjo iš salės megztos baretės ir skubiai išbėgo iš salės.
Pirmąkart per visą skrydį prie stalo priėjo Josifas. Jis paėmė ant stalo gulėjusį voką ir tyliai perkaitė.
-Čia jums dovanėlė nuo Lavrovo, rašo, kad tai kažkoks Restart. Nežinau kas tas Lavrovas ir nežinau kas tas restart, bet mygtukas gražus,- tarė Josifas ir paspaudė.
Už nugaros pasigirdo kažkoks traškesys. Atsisukę pamatė kaip į šonus traukiasi metalinės užuolaidos ir po kelių minučių per visą sieną atsivėrė didžiulis langas į lauką.
-Vau,- riktelėjo visa salė vienu balsu. Per jį matėsi milijonai žvaigždžių, o viena iš jų buvo ypač ryški ir mirksėjo. Buvo matyti kaip ji sparčiai artėja ir didėja.
-Ponai, draugai, broliai, valio,- sušuko vadovas,- tai Marsas. Greitai Luftwaffe veteranai įjungs Hadron Colliderius ir mes suskilsime į Higso Bozon daleles tam, kad fantastišku greičiu pasiekę Banginio Tau žvaigždyną, taptume nauja vieninga eurošeima,- pažiūrėjo į šalia stovinčią ponią ir pridėjo,- Su kaikuriomis kaimynų savybėmis.
-Aš nenoriu kaimyno savybių,- pasipiktino ponia, žiūrėdama tai į vadovą tai į Josifą.
-Nieko nepadarysi, prieš išskrendant visi buvote informuoti.
-Bet niekas nesakė, kad bus tiek įvairių margaspalvių svečių,- pasigirdo piktas balsas iš salės.
-Nenorime susilieti su žydrais ir rožiniais,- pasipiktino trumpai kirpti jaunuoliai,- Mes norime namo.
-Ramybės,- vadovas bandė raminti vis labiau įsiaudrinančią salę,- Visos dalelės pagal mokslininkų paskaičiavimus sugrįš į tas pačias vietas, o jei viena kita susimaišys, tai dėl to bėdos nebus.
-O kur garantija, kad mano abi ausys bus baltos?
-Kur garantija, kad netapsiu žydras ar rožinis,- rėkė balsai iš salės.
-Dėl įvairiaspalvių būkite ramūs, juos Adolfas išves į Griunvaldą, o Vytukas savo darbą išmano,- tai kiek apramino aistras ir vadovas tęsė toliau,- vis dėlto patarčiau saviems būti arčiau savų, nes tai pirmasis eksperimentinis skrydis ir tikrai gali kaikurios dalelės grįžti ne ten iš kur ištrūko,- ir jis pažiūrėjo į Josifą, kuris ramiai papsėjo pypkutę ir klausėsi mokslinės diskusijos. Jis norėjo kažką sakyti rodydamas pypkute į vadovą.
-Aš nerūkantis,- paskubėjo paaiškinti.
Josifas nieko nebesakė, nusišypsojo ir išėjo lauk.
-Aš nenoriu į tą "jedrioną kalaiderį",- graudžiai tarė buvusi kareivių mama Rasa,- neaišku kokia ir kieno dalelė prilips prie manęs.
-Josifo maršalo žvaigždės,- pajuokavo Andriukas.
-Prašom nusiraminti, viskas bus gerai, jūs žinojote kur einate, o kažkokie nedideli, nemalonūs niuansiai- tai kaina už laimingą gyvenimą laimingoje Europoje.
-Noriu namo,- vėl pasigirdo verkšlenimas salėje.
-Dar kartą prašau ramybės, skirstomės, puošiamės, renkamės kaimynus ir laukiame išsiskaidymo ir susijungimo. Manau turime tam dar kelias dienas. Posėdis įvyks tik prieš pat "jedriono kalaiderio"įsijungimą,- pakiliai tarė ir išėjo iš salės. Jis neskubėdamas ėjo koridoriais. Žinia, kad artėja išsiskaidymo ir susijungimo valanda pasiekė ir gatvėje gyvenančius svečius ir maldininkus. Aplink girdėjosi pikti nesuprantami žodžiai, labai primenantys nesenus įvykius. Jis paspartino žingsnį, bet žmonių masė tirštėjo ir darėsi vis sunkiau prasibrauti. Laimei tai buvo naujokai ir ne tokie drąsūs, tai šiap taip pavyko pasiekti savo kambarį, bet už durų pasiliko nepatenkinta minia, kuri nesiruošė skirstytis ir savo kalba kažko reikalavo.
Pirmąkart per visą ekspedicijos laikotarpį jis užsirakino duris ir užstūmė stalą.
-Jei ta minia panorės su manim susijungti-durys neatlaikys. Bet manęs vieno neužteks jiems visiems, net jei tik po vieną lastelę išsidalinčiau,- kalbėjo savo draugui "Taurui"klausydamas vis didėjančio triukšmo už durų.- Nenori jungtis į bendrą kultūrą, o valgyti iš bendro katilo nori,- piktinosi,- kur tas Joškė dingo, čia jo nelegalus kontingentas! Prileido pilną laivą, o pats kažkur dingo....
Triukšmas visą naktį anapus durų tai didėjo tai mažėjo. Vadovas įsitempęs sėdėjo ir laukė kada prasidės durų šturmas, bet veržtis į vidų triukšmadariai nedrįso.
04.01 liepos 25d.
-Aliarm! Alles kaput,- nugriaudėjo laukinis Adolfo riksmas ant viso laivo.
-Negi jau Griunvaldas!- riktelėjo vadovas ir pašoko,- ar "jedrionas kolaideris" įsijungė. Pripuolė prie durų, bet atidaryti nedrįso. Anapus girdėjosi panikos apimtų žmonių riksmai, bėgiojimas.
-Prasidėjo,- tarė ir nubėgo į spintą apsirengti išeiginiais rūbais, kad nebūtų gėda dėl atskirų dalelių. Po keliolikos minučių jis pasiruošęs išnykimui ir naujam susiliejimui stovėjo prie durų, bet už jų girdimas nepažįstama kalba keliamas triukšmas neskatino žengti į naują multikultūrinę ateitį.
-Reikia palaukti gal kas iš savų ateis. Vis lengviau bus susijungti su savo kraujo broliais,- pagalvojo vadovas ir atsitraukė nuo durų. Triukšmas netilo, bet labiausiai išsikyrė Adolfo rėkimas „aliarm,kaput“ ir dar keletas specifinių jo epochos išsireiškimų.- Nenorėčiau nei gauti, nei atiduoti jam savo dalelių, nes po to nežinosiu kurioj pusėje stovėti Griunvalde ir kokia kalba mokytis. Pasigirdo stiprus beldimas į duris ir isteriškas Adolfo rėkimas.
-Offen, bite,- rėkė jis, daužydamas duris.
Vadovas pasitraukė į vonią. Pagaliau daužymas ir rėkimas nurimo. Pasigirdo mandagus beldimas ir ramus Josifo balsas:
-Nebijok, čia mes.
-Va čia tai bus hibridas, jei ir jo dalelių gasiu,- riktelėjo vadovas ir pabandė įsivaizduoti tą europakaukazinį junginį. Sėdėdamas ant vonios krašto jis pamatė kaip prasivėrė durys,- Amen,- tarė, bet atsitojo ir pasiruošė garbingai vykdyti europos misiją. Prasivėrė vonios durys ir Josifas už rankos įvedė basą, tik naktiniais marškiniais vilkintį Adolfą,- galėjo ir apsirengti,- piktai burbtelėjo.
-Mūsų draugą ištiko kažkokia bėda, bet sakė paskys tik jums esant. Kalbėk, Adolfai, nebijok, čia visi savi.
Adolfas nieko nesakęs kilstelėjo marškinius.
-Siaubas,- suriko vadovas ir atsisėdo ant vonios krašto.
Josifas per šoną palenkė galvą ir pažiūrėjo žemyn. Jis išpūtė didelį kamuolį dūmų.
-Žiauru, bet reikia pripažinti atlikta gerai. Dirbo profesionalas.
-Na gal nereik dėl to taip krimstis. Higieniška,- bandė raminti vis labiau raustantį iš pykčio Adolfą.
-Ką!!!- pagaliau jis sušuko, kad net „Tauras“, rodęs žydišką programą, pats uzžgęso,- higieniška, ką aš paskysiu savo frau, kaip aš nueisiu į pirtį. Ką pasakys draugai ir partiečiai. Užjuoks. Kur tai matyta- žydai miegantį Adolfą apipjaustė. A-dol-fą,- šaukė jis mojuodamas kumščiais.- Karas, Griunvald!- suriko ir išlėkė lauk.
-O prie ko čia Grinvaldas? Ten žydų nebuvo,- nusistebėjo vadovas, žiūrėdamas į Josifą.
-Nuves žydrai rožinę kariuomenę prie Griunvaldo, Vytukas sutryps ją ir grįš kaip pralaimėjęs nugalėtojas, o europa kaikurias nuodėmes jam atleis. Na ir gudrus tas Joškė,- nusišypsojo Josifas ir išėjo.
Po Adolfo aliarmo laive įsivyravo mirtina tyla. Iki vakaro visi sėdėjo užsidarę savo kambariuose, palapinėse ar maldos namuose. Vadovas taip pat su išeiginiu kostiumu sėdėjo prie stalo ir, kramtydamas hamburgerius, laukė kažko, bet nežinojo ko. Vakare pro durų plyšį kažkas įkišo laiškelį. "Ryt skubus neeilinis posėdis. 09.00 dalyvavimas būtinas." Parašo nebuvo.
06.00 liepos 26d.
Eurokosminio laivo vadovas pabeldė tris kartus į seną savo draugą "Taurą" ir pravėrė duris. Kilimėlis kojom valytis buvo iš lauko pusės, bet jis dėl visa ko nusivalė krupščiai batų padus ir žengė į tuščią koridorių. Už kampo pamatė įprastą vaizdą. Palapines, batų kalnus ir išgirdo tylią maldą. Žmonės, išskyrus maldininkus, miegojo. Už kampo, ištiesęs kojas per visą koridorių, užsiklojęs trumpa antklode, miegojo tas pats piktas maldininkas, kuris prieš keletą dienų aiškino kaip perplaukti Lamanšą. Prie jo galvugalio stovėjo Adolfas, o išilgai koridoriaus pirmyn atgal vaikščiojo susirūpinęs Josifas. Jis karts nuo karto stabtelėdavo ties miegančiuoju, išpūsdavo į jį dūmus, bet šis užtvėręs praėjimą, miegojo nekeipdamas į tai jokio dėmesio.
-Užsigrūdinęs,- tyliai sušnabždėjo vadovas žiūrėdamas iš už kampo.
-Nenori pasitraukti,- liūdnai tarė Adolfas,- ir kaip jį patraukti iš kelio, nepažeidžiant žmogaus teisių?
-Reikia kažkaip demokratiškai,- atsakė Josifas rodydamas į maldininką,-nesugalvoju kaip padaryt, kad ir šis pilietis gulėtų savo vietoje ir humanistai būtų ramūs.
-Nach ost,- šūktelėjo Adolfas.
-Aš tau,- pagrąsino pirštu Josifas ir pridėjo,- ne toliau Griunvaldo.
-Jawoll,- atsakė.
Prie miegančio pribėgo berniukas su kepure. Jis patampė jį už nosies, ausies, pakuteno padus, bet šis tik suprunkštė nepatenkintas ir užknarkė.
-Jokios pagarbos, nei mažam nei senam. Atsigulė viduryje eurokoridoriaus ir nesitraukia, nicht gutt,- atsiduso Josifas kraipydamas galvą.
Tuo metu mažylis atsitūpęs prie miegančio kojų kažką darė. Iš po didelės kepurės nebuvo galima matyti kuo jis ten užsiiminėja. Pasigirdo degtuko čirkštelėjimas ir berniukas pašokęs pasislėpė už Josifo. Miegančio kojų tarpupirščiuose liepsnojo įkištos laikraščio skiautės.
-Tikiuosi ne "Pravda"padegei?- paklausė Josifas, įdėmiai žiūrėdamas kas bus. Adolfas net pritūpė.
Ugnis pradėjo kaitinti padus. Miegantysis truktelėjo kojas, po to staiga jas iškėlė ir pradėjo jomis minti kaip dviratį aerobikos salėje. Adolfas atšoko, Josifas atsitraukė kelis žingsnius į šalį ir net išsižiojęs stebėjo besisukančius ugninius ratus. Maldininkas pabudo, pašoko ir, šaukdamas kažkokius keršto žodžius, su degančiais padais nulėkė į Joškės WC gesinti gaisro.
-Och kaip greitai numynė, kaip "Dinamo"sportinikas,- šūktelėjo Josifas, mostelejęs įkandin bėgiko.
-Nach ost,- ironiškai tarė Adolfas.
-Negerai, Lavruša, taip žmones skriausti,- pabarė Josifas mažylį,- bet ką paimsi iš vaiko. Paišdykavo. O kas liečia „nach ost“,- Josifas pažiūrėjo Adolfui į akis,- nejuokauk. Atvesi Vytuko kariams žydruolius ir pats greit namo. Aišku?
-Treniruojasi, greit užaugs ir bus Lavrentijus,- tarė Adolfas, praleidęs Josifo perspėjimą negirdom. Paplekšnojo per kepurę ir visi trys nukeliavo atsilaisvinusiu koridoriumi. Staiga stabtelėjo ir pasisukęs į Josifą paklausė,- O Vytukas- tai trečias?
-Geras vyras, karingas, iš senosios epochos, nieks neprikibs ir neiškas. Pamojuos kuoka ir vėl galės ramiai ilsėtis. Pats matai, kad be bizūno ir kuokos nesupranta, kad tai daryti negražu.
-Per anksti išėjau. Nugirdau ko nereikėjo nugirsti. Sąžinė dabar užgrauš,-sušnabždėjo vadovas ir tyliai grįžo į savo kambarį,- Kiek kartų sakė kolegos-nelįsk niekur anksčiau laiko ir visur spėsi. Per anksti atejęs visad gali pamatyti ar išgirsti tai, ko nereikia. Palauksim savo laiko. Och ta Laimutė. Ir graži, ir gabi,- šūktelėjo žiūrėdamas į sieninius laikrodžius.
Prieš devynias jis išėjo iš kamario. Prie durų žmonių nebuvo, bet už artimiausio kampo buvo sausakimša. Sugrįžo ir tie, kurie buvo peršokę per "Lamanšą".Vadovui einant visi traukėsi į šonus, bet mirtina tyla ir kažkokie keisti žvilgsniai kėlė norą bėgti, bet kaip sakoma ant begančio dar labiau puola. Kelią pastojo keletas vyrų:
-Paskyk mums, mula, kai mes suskilsim į tas keistas daleles, tai mes pakliūsime pas savo dievą ir jis mus išnaujo padarys?
Vadovas pasimetė. Nežinojo ką atsakyt. Pagal jų maldų gausumą tai tikrai jų tikėjimo dievas juos pasitiks, nes mūsų švento senelio taip ir nemačiau. Pasiklydo matomai. Bet ką jis vėl nulipdys ir ar įmaišys europietiškų dalelių, neaišku. Visdėlto viską nulems "edrionas kolaideris"ir mokslininkai jį sukūrę. Įvairiaspalvė minia laukė atsakymo.
-Viskam dievo valia, jis nuspręs ką daryti ir ką su kuo jungti.
-O kai skrisime atgal, tai mus vėl skaidys ir žemėje jungs?- neatstojo vyrai.
-Kas pasiliks Banginio Tau žvaigždyne, to jau antrąkart nebeskaidys,- atsakė ir žengė pirmyn. Minia suūžė.
-Nenorim skaidytis ir susilieti su kitatikiais ir kitaminčiais,- riktelėjo kažkas iš minios.
-Nenorime jūsų tradiciju ir tvarkos,- rėkė iš kitos pusės.
Vadovas pajuto, kad vėl gręsia akinių nuėmimas ir dantų skaičiavimas. Iš visų pusių pradėjo spausti pikta minia.
-Ko jūs norite pagaliau,- piktai užriko,- savo tėvynėje gyventi nenorite, susilieti su europa nenorite. Ko jūs norite,- dar kartą sušuko ir pasmuistė. Piktas tonas kiek nuramino triukšmadarius. Pasigirdo tylus kostelėjimas. Minia prasiskyrė.
-Aš būsiu jūsų dievas tėvas ir padišachas,- tarė piktai Josifas ir priėjo prie vadovo,- Jūs vėluojatės, gerbiamasis, visi jau susirinkę ir laukia jūsų. Eime. Pro netikėtai atsiradusį tarpąa abu nuėjo į posėdžių salę, o buvę koridoriuje nusekė iš paskos.
Salė buvo pilnut pilnutėle. Net apie indėną ir tuščiame plote už ložės buvo įsitaisę žmonės.
Josifas palydėjo jį į prezidiumą, o pats nuėjo į savo ložę ir kažką pašnibždėjo Adolfui.
Paspaudus raudoną mygtuką vėl atsitraukė geležinė užuolaida ir netoli už lango visi pamatė kitą kosminį laivą, kuris priminė didžiulį vagoną. Šis laivas mirksėejo šviesomis ir artėjo.
-Nagi tuoj atsitrenks į mus,- riktelėjo vairuotojai,- ką jie ten užmigo.
Bet didžiulis kosminis "vagonas" prisiglaudė prie jų lango. Laivas truputį krestelėjo, pasigirdo ūžimas, o pokelių minučių viskas nutilo.
-Vau,- suriko salė vienbalsiai,- še tau ir Marsas!
-Bus gražaus pinigėlio,- pasigirdo tylus balsas už nugaros.-Jei Miklukas Karalius prikraus tokį vagoną metalo, tai jo užteks sukišti į Aleksandro šarvus visus iškrypėlius. Oi bus daug darbelio Vytukui prie Griunvaldo,- pakraipė galvą Joškė.
-Kur buvai dingęs, tavo kontingentas vos vėl man akinių nesudaužė.
-Nebijok, meine prezidente, aš turiu atsarginius, specialiai tau paėmiau,- ir padavė Vadovui.
Šis norėjo kažką sakyti, bet langas į kosmosą pradėjo slinkti į šoną. Buvę scenoje akimirksniu nušoko žemėn ir ant jos liko tik vadovas ir Joškė. Į sceną įženge du vyrukai. Pirmasis, nedidelis atletiško sudėjimo, plika galva, antrasis truputį aukštesnis, trumpu kaklu, taip pat praplikęs. Pirmasis priėjo prie vadovo ir ištiesė ranką.
-Banginio Tau žvaigždyno atstovas Vladimir-Tau.
-Laivo vadas Algird-Jum,- atsakė vadovas ir paspaudė ranką.
-Čia mano padėjėjas Borisas Berzinis.
-Bet jis juk....
-Mes savų nepaliekam ir po amen. Išpirkom, atleidom ir toliau draugaujam.
Borisas mandagiai linktelėjo galva ir ismeigė žvilgsnį į Joškę. Vienas mirktelėjo, kitas linktelėjo.
-Kur skrendam, ką gabenam?
-Skrendam į Banginio Tau žvaigždyną, gabename žemišką intelektą ir demokratijos patirtį.
-Vizas turite?
-Kokias, juk čia kosmosas, visur galioja bevizis režimas.
-Nemačiau tokio nutarimo niekur,- piktai atsakė Vladimir-Tau,- negi manote, kad sukūrėte "Nojaus"laivą ir galite keliauti kur pakliuvo. Bus vizos, prašom, vizų nėra- kelio toliau nėra.
Kol atstovas aiškino vadovui apie vizas, Joškė su Borisu atsitraukę pašalin kažką šnibždėjosi. Borisas pažiūrėjo į Vladimir-Tau ir linktelėjo.
-Na, mes pasistengsime kaip nors tą reikalą sutvarkyti,-tarė Vladimi-Tau.
-Busime dėkingi jums,- atsakė Algird-Jum,- gal vakarienės?
-Reikia pasitarti,- atsakė ir nuėjo į ložę.
Josifas atsistojo ir ištiesė ranką. Vladimir-Tau tvirtai ją paspaudė. Adolfas taip pat atsitojo, bet tik truputį linktelėjęs vėl atsisėdo. Berniukas vyriškai ištiesė ranką.
-Kažkokios problemos?- paklausė Josifas Vladimr-Tau atsisėdus.
-Vizos,- atsakė.
Josifas išpūtė kamuolį dūmų.
-Kokie reikalai tolimuose rytuose, seniai nebuvau ten. Ar dar liko vietų aktyviam poilsiui?
-Dar yra ir nemažai.
-Mes turime daug turistų, išsiilgusių aktyvaus poilsio.
-Mes prieš nelegalią migraciją ir darbo jėgą, bet dėl demokratijos disidentų pakalbėsiu su pasienio tarnybom.
Josifas minutėlę pamąstė.
-Nereikia pasieniečių painioti į šį reikalą. Mes turime gerą turagenturą "One way ticket"ir puikų vadovą, dabar vadinamą menedžeriu-Mikluką Karalių.
-Mūsų vienas pagrindinių tikslų- vystyti turizmą.
-Na, o mūsų - aprūpinti jus turistais. Ar tilps visi vienu kartu?- paklausė Josifas ir užrašė ant lapelio skaičių.
-O, tiek daug,- nustebo,- tilps visi,-atsakė ir pažvelgė į sceną.
-Situ nereikia,jie ne turistai jie seslus.
-Tada gal po lašelį?
-Galim. Adolfai, gali kurti krosnį, kad būtų kur pasišildyti atsilikusiems nuo sastato. Lavruša padės, jis moka su ugnim elgtis,- tarė Josifas ir paglostė berniuką.
Adolfo akys net blykstelėjo.
-Jawoll,- šūktelėjo ir su Lavruša nubėgo ieškoti krosnies.
-Siūlau papietauti,- garsiai tarė Josifas ir su Vladimir-Tau išėjo iš ložės. Algird-Jum su likusiais nusekė paskui.
Stalai pagaliau buvo padengti ne tik kulšelėm ir agurkinėm, bet ir visokiais skanėstais iš Tolimųjų rytų- Joškė sulakstė su "orderiuku".
-Už tautų draugystę,-nuskambėjo pirmas Josifo tostas, o po to tostų niekas nebeskaičiavo. Valgykloje skambėjo linksmas juokas, kalbos, indai ir stikliukai. Pagaliau įtampa atslūgo ir užsimiršo numatomas "Jedriono kalaiderio" sistemų įsijungimas. Anapus durų kartais pasigirsdavo skubūs žingsniai, triukšmas, kažkokie rėkavimai, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, nes buvo įsitikinę, kad ir ten švenčiamas susitikimas su Banginio Tau atstovais. Tik Borisas ir Joškė buvo kažkur dingę.
-Vizas ir kelialapius spauzdina,- tyliai sušnabždėjo Vladimir-Tau Algirdui-Jums, kai tas paklausė kur kolega.
-Joškės ieško,- taip tyliai sušnabždėjo Josifas, kai pasidomėjo kur Adolfas.
-Ai,- numojo ranka,- Banginio Tau žvaigždyne susitiksim visi,- tarė vadovas ir užkando lašisos gabalėliu išgertą kaukazietiško konjako stikliuką.- Primena senus linksmus laikus,- sušnabždėjo iki šiol laive nematytiems vyrukams, kurie jį švelniai paėmę už parankių vedė į kambarį. Jis kaip pro miglą matė kažkokį aktyvų judėjimą koridoriais, bet nelabai suvokė ko jie laksto. Tikriausiai ieško geriausio ir tinkamiausio draugo, su kuriuo norėtų susijungti po susikaldymo. Poruojasi,-prunkštelėjo,- o kas mano kaimynai,- staiga paklausė lydinčių vyrukų.
-Nesijaudink, viršininke, aplik bus tik savi,- trumpai atsakė ir paguldė į lovą.
Jis dar bandė įžiūrėti ką rodo Laimutė ant sienos, bet viskas susiliejo į vieną didelį laikrodį su neaiškiais skaičiais.
08.00 liepos 28d. sekmadienis
Vadovas, žiūrėdamas į sieninius laikrodžius, stengėsi susigaudyti, kas kada atskrido, kas ką darė ir kur dingo liepos 27 diena. Ar tik nebus ją Joškė kam pardavęs, ar Laimutė per stipriai pasuko rodykles į priekį, bet mažas žodelis "sekmadienis"ant sieninio kalendoriaus su besišypsančia žavinga moterim, primenančia "laikrodininkę" veike raminančiai. Aplink nesigirdėjo jokio triukšmo. Nei maldų, nei roko, nei MAZ‘ų, nei kažkokių viskuo nepatenkintų balsų. „Sekmadienis, jis ir kosmose sekmadienis, kaip senoj tylioj europoj“ pagalvojo ir su šypsena apsivertė ant kito šono. O gal mes jau po išsiskaidymo vėl esame susilieję,- staiga šovė galvon mintis. Jis pašoko iš lovos, apžiūrėjo rankas, kojas, nubėgo į vonią, prieš veidrodį pasitikrino kitas kūno dalis. Išorinių pakitimų nėra, jau ir tas gerai, o vidinių...Jis susimąstė. Kotai troškina ir labai norisi raugintų agurkų užpiltinės. Ar tik nebus kokia "draugo" molekulė įšokusi į jo kūną, su siaubu pagalvojo. Jei taip, tai brangioji net į kiemą nebeišleis. Nerimavo vadovas vaikščiodamas pirmyn atgal, vis žvilgtelėdamas į ant stalo stovinčią raugintų agurkėlių lėkštutę. Skanūs- konstatavo sukramtęs vieną ir paėmęs antrą. Ir rūbai tie patys, įprasti, europietiški. Apsidžiaugė pažiūrėjęs spinton. Dar turbūt nebuvo įsisjungęs "Jedrionas Kolaideris. Geriau, kad ir neįsijungtų, kaip gera prabusti ryte ir žinoti, kad spintoje tie patys rubai, o už durų ramybė ir nėra jokių rytmetinių maldų, batų, palapinių viduryje kelio ir kriokiančių MAZ‘ų-mąstė rengdamasis-bet eurozonos pragrama aukščiau asmeninių interesų ir norų. Jei vadovybė pasakė į "Jedrioną kolaiderį"-tai pirmyn. Kelio atgal nėra- tarė griežtai pats sau ir žengė prie durų.
-O, kilimėlis vėl kambario pusėje,- maloniai nustebo ir pravėrė duris. Tyla, švara, malonus kvapas vėl priminė pačią šios ekspedicijos pradžią. Visdėlto tie greitintuvai jau padarė savo darbą ir dabar turėčiau pamatyti Banginio Tau žvaigždyno planetą su jos gyventojais. Apžiūrėjęs savo rūbus ar nėra kokių neatitikimų eurostandartui, žengė į atsinaujinusį eurokoridorių. Atsargiai žvilgtelėjo už kampo. Švaru, tylu. Užsuko į sanmazgų kvartalą- jokių Joškės darbuotojų su seifu, nei indėno su buteliukais ir tualete net malonu būti ir vėl galima drąsiai pasnausti reikalui prispaudus. Valgykloje taip pat tylu, švaru, stalai padengti. Vadovas priėjo prie savo staliuko, pakėlė puodo dangtį- agurkinė. Pakėlė kitą- šlaunelės. Nors ir kasdienės ir kiek atsibodusios, bet savos. Paėjęs dar kelis kvartalus išgirdo kažkokį keistą garsą, primenantį šluotos braukymą per asfaltą. Jis atsargiai žvilgtelėjo. Mielas senukas pražilusia galva kruopščiai šlavė koridorių. Kalnus batų, skudurų, palapinių ir kitokių šiukšlių, dar neseniai tvarkingai stovėjusius išilgai visų koridorių, ramiai krovė į konteinerius, o jo pagalbininkas, laibai kažką primenantis vyrukas, vežiojo į kitą koridoriaus galą, kuriame buvo didžiulės durys. „Sanitarinė diena“ pagalvojo ir priėjo prie senuko.
-Rytą labą.
-Morgen,- atsakė senukas plačiai ir geraširdiškai šypsodamasis.
-Ne per sunku tokiuose metuose šluota mosuoti?
-Sunkoka, bet malonu. Juk savo kiemą šluoju.
-O kur savininkai viso šito turto?- paklausė.
Šlavėjas pastatė šluotą prie sienos, jo pagalbininkas, labai primenantis iš senosios istorijos gerai žinomą pilietį, pakišo jam kėdutę.
-Jaaa,- nutęsė, išsitraukė alaus buteliuką ir dešrelę. Pagalbininkas nieko nesakęs nulėkė į koridoriaus galą su pilnu konteineriu šiukšlių ir dingo už didelių geležinių durų.
-Aš nelabai susigaudau jūsų šiuolaikiniuose manevruose. Mūsų laikais buvo viskas paprasčiau. Čia savi, čia draugai, čia svečiai, o ten,- jis mostelėjo galva į krūvą šiukšlių,- pasiklydėliai.
Senukas pasiūlė alaus vadovui.
-Ne, ačiū, aš jau po pusryčių.
-Jawoll,- tęsė senukas,- kol, gerbiamasis, miegojai, čia viskas susitvarkė. Miklukas Karalius pasiūlė visiems keliauti pas banginį per jo agenturą be tarpininko "jedrionkos". Pradžioje niekas nenorėjo, bet kai pasakė, kad į vieną pusę veltui, o atgal kaina sutartinė, tai metė viską ir puolė imti kelialapius. Adolfas surikiavo visus gražiom kolonom, Josifas pasirūpino, kad niekas nepasiklystų, Vladimir-Tau skirstė į kosminio vagono skyrius, o ponas su megzta barete žiūrėjo, kad visi turistai turėtų šiltas kepures, pirštines ir veltinius.
-Tai visi savanoriškai susėdo!- šūktelėjo iš nuostabos.
-Buvo keletas, kurie norėjo pasilikti, bet pamatę Adolfo krosnį, prie kurios pasiūlė pasišildyti, persigalvojo. Nepatikėsi, herr,- senukas vėl gurkštelėjo alaus,-Susėdo visi tvarkingai ir greitai. Matosi, kad organizatoriai turi didelę patirtį. Visi turistai vieningai užtraukė darbininkų mėgstamiausią dainą ir nuskrido....
-Ar liko kas,- nusigando vadovas.
-Liko tie, kurie turėjo vietinę registraciją ir pasus. Vladimir-Tau pažiūrėjo jų pasus ir pasakė, kad pasas be vizos- tai ne pasas ir liepė pirma vizas įsigyti, o po to į kosmosą skraidyti. Nepasisekė jiems. Grįžo visi į savo kambarius.
Atbėgęs padėjėjas vėl nieko nesakęs nustumė konteinerį į koridoriaus galą.
- O šitas?
-Ten kūrikas. Vaidina Leniną, kuris važiuodamas nelegaliai iš Suomijos į Rusiją buvo persirengęs garvežio kūriku. Nori pažiūrėti kokia galinga krosnis?-paklausė senukas pakeldamas antakius ir gurkštelėdamas alaus.
-Ačiū, gal kitąkart, kai atauš.
-Na, kaip nori, tada eik man laikas šluoti.
-Sėkmės,- tarė vadovas ir, pasigrožėjęs kelias minutes kaip senukas kruopščiai šluoja kiekvieną kampelį, nuėjo į posėdžių salę. Salėje sėdėjo daug žmonių, bet daug vietų buvo tuščių. Nors jis įėjo tyliai, sėdintieji atsisuko. Beveik visi veidai buvo pažįstami. Linktelėjęs atsisėdo kraštinėje eilėje. Scenoje stovėjo Josifas, Adolfas, berniukas ir visi trys įdėmiai žiūrėjo į didįjį langą, kuriame mirksėdamas įvairiomis šviesomis tolo kosminis vagonas iš Banginio Tau žvaigždyno.
-Gražus vaizdas,- tarė Josifas kai šviesos pranyko ir žibėjo tik daugybė mažų žvaigždelių.
-Jokio grožio, šaltas kosmosas,- atsakė Adolfas.
-Ne ten žiūri,- jis mostelėjo į langą, kuriame atsispindėjo jo ir Adolfo atvaizdai.
-O ja. Naturlich,- sutiko pamatęs save,- o kur mažylis?- paklausė nematydamas berniuko atspindžio.
-Dar neužaugo, per ankst jam,- atsakė ir atsisuko į salę. Metalinės užuolaidos palengva užslinko ant lango.
- O ir vadovas pasirodė,-šūktelėjo pamatęs sėdintį gale, - nesigėdinkite, prašom pas mus. Kviečiu iškilmingų pietų,- kalbėjo modamas ranka. -Juk ne kas dieną tenka susitikti su kitų planetų atstovais.
Josifas priėjo prie vadovo, paplekšnojo per petį.
-Eime pietų, manau ten bus daug geresnių patiekalų nei agurkinė,- tarė nusišypsojęs ir išėjo iš salės. Visi draugiškai nusekė paskui.
Pirmą tostą pasakė Adolfas.
-Už švarią, šiltą ir laimingą tevynę,- norejo kilstelti ranką ir kažką šūktelti, bet Josifas sulaikė:
-Nereikia, ne ta epocha ir ne tas laikas.
Adolfas tyliai atsisėdo.
-Palauksime ir gurkštelėjo mažą gurkšnelį gėrimo.
Tą vakarą vėl visi atsipalaidavo, nes kažkas pasakė, kad šianakt bus įjungtas "Jedrionas Kolaideris", o po dviejų dienų visi būsime vietoje, iš naujo suformuoti. Tai dėl drąsos išgėrė visi, net ir tie, kurie niekada nieko negerdavo iš nepažįstamų butelių..
-O kur meine Joškė?- tai buvo paskutinis klausimas, kurį tą vakarą ištarė vadovas, bet negavęes atsakymo užmigo minkštoje lovoje.
10.00. liepos 31d.
-Laba diena, gerbiamieji žiūrovai, štai ir vėl mes centriniame eurozonos kosmodrome. Netrukus čia turėtų nusileisti eurokosminis liavas, kurį mes išlidėjome prieš mėnesį.
-Kamera,- tarė griežtai Auksė,- ne mane, dangų. Tie, kurie turi geras akis jau gali matyti artėjantį prie žemės šį gražuolį. Kodėl jis grįžta anksčiau laiko mums papasakos eurokomisaras. Prašom arčiau, pone, aš be kepurės.
-Dėl nenumatytų aplinkybių, kurias aiškinsis sudaryta darbo grupė, laivas grįžta į žemę anksčiau numatyto laiko, tai tiek galiu pasakyti šiuo momentu.
-O....
-Kolkas nieko daugiau, bet galiu su visais pasidžiaugti, kad laivas sveikas grįžta. Tikėsimės, kad sėkmingai nusileis. Daugiau jokių kometarų,- eurokomisaras pakėlė rankas ir nubėgo į aikštę, kurioje būriavosi minios žmonių.
-Paskui mane,- griežtai įsakė Auksė ir operatorius su apšvietėju tekini nulėkė paskui korespondentę.
-Kamera. Aikštę ir mane. Gerbiami žiūrovai, mūsų verslininkai vėl pasistengė, kad mes galėtume stovėti pirmose eilėse, o mes pasistengsime, kad jūs pirmieji pamatytumėte tai, ką turite pamatyti. Štai jūs visi matote, kaip gražuolis mirksėdamas įvairiaspalvėm lemputėm iš lėto leidžiasi. Kaip švelniai ir lengvai jis paliečia žemę lyg būtų daug lengvesnis nei prieš išskrendant. Ir taip, gerbiamieji žiūrovai, dabar lauksime kol prasivers durys ir pažiūrėsime kas pirmas išeis. Aukščiausi eurozonos vadovai su gėlėmis ir vėliavomis stovi pirmose eilėse ir taip pat laukia kada nutils variklių ūžimas ir pasirodys pirmieji kosmonautai.
Nutilo gausmas, užgęso šviesos. Durys tyliai prasivėrė, nusileido trapas. Keli darbuotojai nutiesė raudoną kilimą. Kolkas niekas nesirodė. Pagaliau pasirodė Luftwaffe asai veteranai. Jie nulipo trapu, šoktelėjo į šoną, kad neužliptų ant raudono kilimo ir neskubėdami nuėjo prie eurokomisaro. Visi klausiamai sužiūro į juos.
-Daug kartų skraidžiau iš Berlyno į Maskvą ir atgal, teko visko patirti, bet kad skrydžio metu nusuktų greitintuvus ir juos parduotų Aeroflotui, to net baisiausiame sapne negalėjau susapnuoti. Skraidykite patys po tą kosmosą,- ir įdėjęs į komisaro delną rakčiukus nuo pilotų kabinos su kolegom nužingsniavo namo.
Eurokomisarą kiek sutrikdė toks nedraugiškas asų pasakymas, bet ką norėti iš veteranų, ne tie laikai, ne ta epocha. Jis perdavė rakčiukus padėjėjui, pasiėmė didelę puokštę gėlių ir priėjo arčiau trapo. Pirmasis pasirodė Josifas. Jis išėjo, apžvelgė susirinkusius ir išpūtė kamuolį dūmų. Netrukus pasirodė Adolfas, o į tarpą įsispraudė berniukas su Auksės kepure. Per susirinkusųjų gretas nuvilnijo šurmulys. Kelias minutes nustebusi europa žiūrėjo į netikėtus svečius.
-Duonos ir druskos,- sušnabždėjo eurokomisaras. Po keletos minučių lakstymo, stumdymosi, šnabždesio jo rankose vietoje gėlių buvo didelis kepalas duonos su įstatytu nedideliu indeliu druskos.
-Prisimena,- tarė Josifas Adolfui rodydamas ranka į pilną aikštę žmonių.
-Kaip trisdešimt trečiais, tik tyla neįprasta,- su nostalgija atsakė Adolfas.
-Sugrįžo,- pasigirdo mirtinoje tyloje Auksės balsas.
Visi atsisuko į ją.
-Mano kepurė sugrįžo,- laimingu balsu tarė korespondentė, perdavė mikrofoną operatoriui ir nubėgo prie trapo. Sparčiai užbėgo laiptukais, stumtelėjo į šoną Josifą su Adolfu ir pritupė prie berniuko. Ji atsargiai kilstelėjo kepurę.
-Jėzau,- šūktelėjo,- Oi, berniuk, kaip tu pasenai, o kur plaukai!
-Indėnas,- tyliai atsakė šis ir nuleido galvą.
-Imk saldainį,- tarė Auksė ir užsidėjus kepurę padavė mažyliui "čiupa čiupsą".
-Mersi,- galantiškai atsakė berniukas ir pabučiavo jai ranką.
Josifas irgi norėjo nusiimti kepurę ir pabučiuoti poniai ranką, bet staiga susilaikė ir tik draugiškai paspaudė ištiestą Auksės ranką. Adolfas galantiškai linktelėjo.
-O jūsų plaukai?- paklausė tyliai.
-Senstam, ponia,- atsakė Josifas ir pridurė,- o jūs drąsi, mums tokie kadrai reikalingi.
Auksė koketiškai sukikeno, pažiūrėjo į visą trijulę iš po savo kepurės ir atsisuko į esančius aikštėje. Ji iš aukšto nužvelgė iš nuostabos net išsižiojusią minią ir nubėgo prie savo kolegų. Užlindusi už plačios operatoriaus nugaros korespondentė nusiėmė kepurę ir ištraukė iš jos kažkokį nedidelį daiktą.
-Lėk į studiją ir ruošk reportažą,- tarė įduodama padėjėjui tai, ką išėmė iš kepurės.
-Kas čia?
-Čia slapta kamera. Mūsų žiūrovai galės sužinoti viską kas ten vyko.
-Čia tai bent kepurė,- nusistebėjo padėjėjas ir nubėgo.
-Va taip,- išdidžiai atsakė Auksė,- o jūs visi juokėtės iš jos. Kamera. Ne į mane, į sugrįžusius.- Ir taip, gerbiamieji žiūrovai, tęsiame tiesioginį reportažą. Jūs ką tik matėte, kaip Luftwaffe asai, perdavę europai raktus nuo laivo ir kažką nedraugiško pasakę eurozonos komisarui, nuėjo namo. Netikėtų personų pasirodymas sukėlė sumaištį europos kosminių skrydžių aikštelėje. Teko pakeisti sutikimo programą ir dekoracijas. Jūs matote mūsų eurokomisarą, kuris laiko rankose didžiulį ragaišį ir druskos indelį. Trūksta stikliuko su agurkėliu. Mes visi nekantriai laukiame kol svečiai iš kosmoso nusileis trapo laipteliais ant žemės. Bet jie, gerbiamieji žiūrovai, neskuba. Įdėmiai žvalgosi, tikriausiai ieško savų arba ne savų. Mano kepurės dėka, (kamera į mane) mūsų kanalo žiūrovai pirmieji sužinos, ką eurokosminiame laive veikė šios išskirtinės asmenybės, bet tai po kelių dienų, o dabar laukiame.
Pagaliau trijulė pajudėjo. Josifas su Adolfu lipo neskubėdami įdėmiai žvalgydamiesi, tik berniukas pasišokinėdamas greitai pasiekė raudoną kilimą ir nulėkė pas Auksę tikėdamasis dar vieno"čiupa čiupso". Jo akinukai ir plika galva bliksėjo saulėje lyg veidrodiniai. Jis įsmeigė prašančias akis į korespondentę.
-Nebeturiu, Lavruša. Kitąkart pasiimsiu daugiau, kad visiems užtektų.
-Aš jau Lavrentijus,- atsakė įsižeidęs ir nubėgęs atgal įsikibo Josifui į ranką.
Trijulė priėjo prie eurokomisaro.
-Sveiki.....aaa,- komisaras pasimetė nežinodamas ką sakyti.
Josifas šypsojosi. Adolfas nepatenkitas žiūrėjo į duonos kepalą, o Lavrentijus iš apačios stebėjo virpančias komisaro rankas.
-Kvietėte, tai ir atvykome,- pagaliau nutraukė nejaukią tylą Josifas. Atsilaužė duonos, pamirkė druskon ir lėtai įsidėjo burnon,- ne mūsiškė, bet nebloga,- tarė kramtydamas,- ragauk, Adolfai, žmonės stengėsi.
-Nein,- griežtai atsakė.
-Mes ten truputį apvalėme jūsų Europą,- ir jis atsisuko į kosminį laivą. Iš kamino, esančio šone ir kurio nebuvo prieš iškrendant, rūko dūmai.
-Kaip,- pagaliau atgavo žadą eurokomisaras?
-Mūsiškai,- atsakė Josifas ir truktelėjo pypkutę,- eime, Adolfai, kurį laiką bus švaru, galėsime pailsėti.
-Jawoll,- atsakė jis ir paėmę už rankučių Lavrušą nuėjo.
Žmonės tylomis traukėsi į šonus ir su baugia pagarba žiūrėjo į praeinančius.
-Kai vėl prisirinks šiukšlių, pakambinkit, ateisime,- šūktelėjo atsisukęs Josifas ir tarstelėjo,- ech tie demokratai, net savo kiemo patys negali išsivalyti.
-Jawoll,- pritarė Adolfas ir trejetas, apgaubtas Josifo pypkės dūmų, nuėjo tolyn.
- Į laivą,- šūktelėjo komisaras jiems nuėjus ir nubėgo trapu į virsu- tik komisijos nariai,- tarė griežtai ir prie įėjimo pastatė tvarkdarius.
Komisija atsargiai įėjo vidun. Koridoriuose buvo ideali švara ir tyla.
-Kur jie visi?- paklausė eurokomisaras. Juk buvome pilną laivą prikišę ir legalių ir nelegalių, ne gi tikrai visi čia,- paklausė kolegų ir parodė į duris su užrašu „Krosnis“- mes taip neplanavome,- tyliai tarė komisaras šalia stovėjusiam,- jūsų tarnybos žadėjo tik išvežti, perdaryti ir grąžinti atgal.
-Proceso metu paaiškėjo, kad jie nepasiduoda perdarymui, situacija tapo nebekontroliujama.
-Nesurengs Europa mums dar vieno Niurnbergo proceso?- paklausė komisaras ir tyliai pravėrė duris. Viduje girdėjosi degančios krosnies ūžimas, kampe gulėjo didelis kalnas įvairių daiktų, pradedant batais ir baigiant įvairiais skudurais bei baldais, o viduryje sėdėjo du vyrai ir prie stalo žaidė kauliukais.
-Dega?- paklausė eurokomisaras tyliai.
-Jawoll,- atsakė senukas ir pakėlė galvą,- čia turbūt pas tave,- tyliai sušnabždėjo savo partneriui. Šis atsisuko.
-O, meine gott! Dar vienas,- šūktelėjo komisaras kai į jį atsisuko proletariato vadas Leninas?
Į priekį išėjo pagyvenęs, aukštas, pasitempęs vyriškis-eurosaugumo komisaras.
-Kur Joškė?- paklausė.
Leninas pažiūrėjo į ūžiančią krosnį.
-Negali būti, tai mūsų geriausias agentas!- tarė jis.
Leninas pradarė krosnį, o senukas įmetė į ugnį partiją šiukšlių.
Po kelių akimirkų Leninas nusitempė kaukę ir įmetė ją į krosnį.
-Joškė,- suriko saugumietis ir pripuolęs apkabino,- išgasdinai.
-Aš nors ir vienas geriausių agentų, bet aš ne Džeimsas Bondas. Reikėjo perspėti, kad kartu skris tokios ypatingos personos. Gerai Vladimiras su Borisu laiku pasirodė. Borisui pardaviau tuos jūsų Jedriona kolaiderius, o Volodia davė Lenino kaukę. Jei ne jie, tai Adolfas būtų į pečių mane įkišęs.
- Nebūtų, nes tai kitų, bet mums draugiškų agentūrų agentai. Veikė savais metodais, bet tikslas buvo bendras. Nespėjome suderinti bendrų veismų.
-Tai reikėjo perspėti. Aš galvojau, kad jie originalai ir aš Adolfą....- Joškė tyliai sukikeno.
-Jie įsiliejo į eurovalymo operaciją paskutiniu metu, todėl ir skrydis vėlavosi.
-O kur svečiai, turistai ir vietiniai?- suglumęs įsikišo eurokomisaras.
-Viskas gerai,- Joškė atsisėdo,- svečiai su turistais išvyko į darbo ir poilsio stovyklą pakeleiviniu transportu, todėl atsirado galimybė parduot Hadron Collider sistemą Borisui ir ramiai grįžti namo. Kam maišyti savus su savais. Jūs indėną irgi neperspėjote, kad ta trijulė neoriginali,- paklausė žiūrėdamas į eurosaugumietį.
-Indėnas veikė savarankiškai. O kur jis?- nusigando saugumietis,- mes jį buvom tik pasiskolinę ir žadėjom grąžinti Amerikai gyvą.
-Sekite paskui. Helmutai, pabaik be manęs deginti šiukšles,- tarė Joškė ir atistojo.
-Jawoll,- atsakė senukas ir gurkštelėjo alaus.
Komisija su Joške priešakyje ėjo ilgais švariais koridoriais.
-Už parduotą Hadron Collider galime turėti daug problemų,- sušnabždėjo eurosaugumietis.
-Nurašysim ant ant Vytuko.
-Kas jis ir kur?
-Kietas vyrukas, dabar prie Griunvaldo triuškina žydrai rožinę armiją.
-Bet mokesčius vistiek teks sumokėti tau,- neatstojo nuo Joškės saugumietis.
-Nesijaudink, meine komisare, sumokėsiu ir dar liks. Jis čia,- parodė ranka į duris.
Komisija sugužėjo į didelį kambarį. Viduryje stovėjo indėniška palapinė, o ant šalia stovinčios karties kabėjo trys skalpai.
-Jie kieno?- tyliai paklausė sugumietis.
-Reikėjo perspėti, kad ten artistai, o ne originalai. Taip gerai vaidino, kad nieks neabejojo jų tikrumu.
-Brangiai kainuos mums tie skalpiai.
-Amerika turtinga, kompensuos,- atsakė Joškė,- How are you,- riktelėjo indėnui.
-You are how,- atsakė indėnas net nemirktelėjęs.
-Ką jis pasakė? Aš maniau, kad indėnai per tiek metų išmoko anglų kalbą,-nustebo eurokomisaras.
-Jis gi indėnas, ne amerikietis. Netrukdykim jam, eime į posėdžių salę.
Komisija neskubėdama ėjo koridoriais. Nedidelėse kavinukėse sėdėjo žmonės ir gurkšnojo kavą. Visi maloniai šypsojosi sveikinosi, nors matė komisijos narius pirmąkart. Aplink buvo švara, ramybė, nesimatė nei surikiuotų išilgai sienų batų, nei margaspalvių palapinių, nei triukšmingų jų gyventojų.
-Kada būsime namie?- paklausė solidi ponia einančiė pro šalį.
Euro komisaras stabtelėjo, minutėlę pagalvojo ir atsakė:
-Manau, kad jūs jau namie, ponia,- ir apsižvalgė.
Salėje buvo susirinkę visi, kas privalėjo dalyvauti posėdyje. Prezidiume maloniai šypsojosi ponia kietai sučiauptom lupom, indėno vietoje sėdėjo drąsuoliai iš Garliavos plento, į ložę niekas nedrįso sėst. Tuščios buvo ir vietos, į kurias Joškė buvo laikinai susodinęs žydrai rožinį kontingentą. Nebuvo salėje dar ir pačio vadovo.
-Gal kas pakvies vadovą?- paklausė eurokomisaras, kai komisija užėmė tuščias vietas, esančias už ložės.
-O, meine gott,- sušnabždėjo Joškė, o per salę nuvilnijo tylus juokas.
-Aš pakviesiu,- pasisiūlė ponia iš prezidiumo ir išbėgo.
Jau kelios minutės kažkas beldėsi į vadovo duris. Jis per miegus girdėjo tą įkyrų beldimą, bet negalėjo suvokti kas kur ir į ką beldžia. Vėl "dzūkelio" padauginau, šmėkštelėjo mintis. Beldimas vis nesiliovė ir, kaip jam atrodė, vis stiprėjo, bet jis neturėjo jėgų atmerkti akis. Už durų pasigirdo žmonių balsai ir daug stipresnis beldimas. „Kur aš esu tai girdėjęs“ pagalvojo, bet akių neatmerkė ir nepasikėlė.
-Reikia laužti. Gal numirė,- išgirdo vadovas gerai pažįstamą Andriuko balsą.
-Šitas išlauš. Reikia keltis,- vadovas atmerkė akis ir pažiūrėjo į sieną, bet laikrodžių nebuvo,- negi mūsų Laimutė išvažiavo su visais laikrodžiais. Bus sunku be jos,- sudejavo.
Už durų suskambo metalas.
-Laužia, sugadins duris,- pagalvojo,- gyvas aš, gyvas. Tuoj atidarysiu,- sušuko vadovas ir nupėdino prie durų. Atrakino ir palčiai pravėrė.
Priešais stovėjo ponia kietai sučiauptom lūpom, Andriukas, Joškė be kasyčių ir dar nemažas būrys pažįstamų ir nepažįstamų žmonių.
-Sakykite, prašau, jūs jau po "Jedriono Kolaiderio"? Jeigu po, tai jūs, ponia, visai nepasikeitėte, o Joškės kasos tikriausiai prilipo kokiamnors turistui.
-Jūs ką, juokaujate, premjere,- nustebo Andriukas. Mes jau visi seniai susirinkę, o jūs užsirakinęs nuo pat ryto čia sėdite. Galvojom, kad numirėte. Pavėluosime į lėktuvą.
-Kokį?
-Kaip į kokį? Į Briuselį skrendam visi!- sušuko ponia.
-Palaukite, tai mes jau grįžome į žemę.
-Pervargo žmogus, imkite, vyrai, jį už parankės ir veskite, autobuse išsiaiškinsim,- griežtai tarė ponia ir nubėgo.
Joškė ir Andriukas paėmė premjerą už parankių ir nusivedė.
-O kur tavo kasos ir skrybėlė?
-Premjere, jei aš žydas, tai nereiškia, kad turiu vaikščioti su kasom ir skrybėle,- pasipiktino,- ir aš ne Joškė, o Emanuelis.
-Nieko nebesuprantu,- tarė premjeras, bet klusniai ėjo vedamas vyrų. Išėjęs į lauką apsižvalgė. Aplinka buvo gerai pažįstama, tad suvokė, kad kosminis laivas nusileido tiesiai prie seimo rūmų. Kieme stovėjo naujas seimo MAZ‘as, o už jo vairo ūsuotas vairuotojas. Jis norėjo kažką klausti, bet ponia pakišo po nosim kažkokį skystį ir jam užėmė kvapą.
-Tikras vargas su tais mūsų vyrais. Pražūsite Briuselyje be mūsų. Teks kartu skristi.
Po galingo čiaudulio jis pravėrė akis.
-Klausykite, Birute, ką jūs čia man po nosim pakišote?- pasipiktino premjeras, vis dar neatgavęs pilnai kvapo.
-Na va, lygtai atsigavo. Kad kitaip su jumis negalima.
-Paleiskite mane, laikote už parankių kaip nusikaltėlį. Aš pats eisiu.
-Tai gerai,- tarė Emanuelis,- paskubam,- ir visi nuskubėjo į autobusą.
-O vis dėlto, kur mes važiuojame ir kokia šiandien diena?- paklausė premjeras, įtariai žvalgydamasis.
-Į Briuselį, ryt pradėsime europai vadovauti ir tvarką daryti,- atsakė Vytenis,- o jūs savo kabinete užsirakinęs miegate visą dieną.
-Pervargo,- atlaidžiai tarė Birutė,- o diena-birželio 31d., kalendorius priešais kabo.
-Bet kiek aš pamenu, birželis turi 30 dienų,- tarė premjeras, įdėmiai žiūrėdamas į autobuse kabantį kalendorių, kuris iš tikro rodė birželio31d.
-Taip, js teisus, bet kažkoks Joškė nupirko vieną dieną iš eurosąjungos. Siūlė mums pirkti ir pradėti viena diena anksčiau. Jūsų negalėjome niekur rasti, tai mes nusprendėme nepirkt jos be jūsų sutikimo. Tada jis pasiūlė airiams. Tie nupirko, nes buvo nespėję kažkokių reikalų užbaigt,- energingai aiškino Birutė,- tai va. Gavosi visiems gerai. Airiai pabaigė reikalus tvarkyti, o jūs gavote progą pailsėti. Juk teisngai pasielgėm kol jūs miegojote,- paklausė gudriai šypsodamasi.
Premjeras truktelėjo pečiais ir vis žiūrėjo į keistą kalendorių.
-O kur jūs buvote tą visą parą?- toliau kalbėjo ponia,- mes kelis kartus buvome ir jūsų kabinete ir namuose. Niekur negalėjome jūsų rasti. Tik šiandien pilietis, labai panašus į Josifą Staliną, pasakė, kad jūs savo darbo vietoje.
-Tikriausiai premjeras turi slaptą išėjimą iš savo kabineto, kai grįšime, išsiaiškinsime, o dabar pirmyn „nach west“,- žvaliai tarė Emanuelis ir pasilenkęs prie premjero ausies sušnabždėjo,- nebijok, meine prezidente, tavo procentukas saugiai padėtas ir duos dar daug procentukų.....

Komisaras-Banginiui.
Visiškai slaptai.
Neskaitant nedidelių buitinių traumų, kurias patyrė agentai, operacija "One way ticket" laikome įvykdyta sėkmingai. Operacijos dėka viename iš ES "objektų" nepageidaujamų įvairiaspalvių piliečių sumažėjo iki 90%. Siūlome pratęsti operaciją likusiuose objektuose.

Banginis-Komisarui.
Visiškai slaptai.
Mes už glaudų bendradarbiavimą ir prisidėsime vykdant panašias operacijas kituose ES objektuose. Tik ateityje stengsimės labiau koordinuoti skirtingų agentūrų veiklą.
P.S.Įpatinga padėka Vytukui, sustabdžiusiam žydrai rožinį marą ties Griunvaldu.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta (red. pastaba)

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Jūsų dėmesiui – Anglija.lt skaitytojo Kęstučio Grubliausko parašytas satyrinis apsakymas. Džiaugiamės galėdami pristatyti mūsų skaitytojų kūrybą! Prašome įvertinti:)
O gal Tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

Liepos 01
-Laba diena, mieli žiūrovai, šiandien mes pradedame tiesioginį reportažą iš Europos kosminių skrydžių centro. Kamera,-šūktelėjo reporterė operatoriui ir žiūrovai savo žydruosiuose ekranuose išvydo didelę kepurę,- Ne mano kepurę filmuok, o laivą,-piktai burbtelėjo reporterė Auksė.
Operatorius paėjo keletą metrų į šoną ir žiūrovai išvydo didelį kosminį laivą.
-Dabar jus matote tai,- tęsė reporterė,- kas atrodė neįgyvendinama svajonė. Taip, tai, ką jūs matote, ne Hoolywood filmavimo aikštelė, tai- Europos vidurys ne tik politine prasme, bet ir geografine. Ir kad tai ne apgaulė netrukus patvirtins pats vyriausias eurozonos komisaras, kuris žadėjo duoti mūsų kanalui išskirtinį interviu. Kur jis?- paklausė šalia stovinčio apšvietėjo.
-Žadėjo ateiti,- truktelėjo pečiais vaikinukas, laikantis didžiulę lempą,-girdėjau, kad kažkokios problemos su kosminės komandos sudėtimi.
-Kaip visada, paskutinę minutę atsiranda tie, kas nenori, bet privalo, tie kas nori, bet neprivalo ir bendri visų jų draugai,- Auksė pasitaisė kepurę,-tęsiame. Kamera. Ne laivą, o mane.
Operatorius grįžo į ankstesnę vietą ir žiūrovai vėl išvydo plačią šypseną po didele kepure.
-Prieš dešimtmetį Europos kosminio centro lokatorius pasiekė kosminiai signalai iš Banginio Tau žvaigždyno. Tai buvo sensacija, kurią buvo mėginama nuslėpti nuo visuomenės, bet žurnalistų dėka jau buvo plačiai aptarinėjama spaudoje sekančią dieną po signalų užfiksavimo. Mokslininkams pavyko iššifruoti pasiųstą žinutę Europai ir kitiems žemės žmonėms. Kas joje rašoma, kol kas viešai neskelbiama, nors praėjo nemažai metų. Spaudoje buvo aktyviai aptarinėjamas jos tekstas ir pasėkmės, bet apie tai papasakos mūsų svečias. Kur jis?- vėl piktai paklausė Auksė.
-Balsuoja.
-O, dievai, greitai reikės skristi, o jie dar dėl kosmonautų sudėties nesusitarė. Tęsiame. Kamera. Ne kepurę, o visą aplinką plačiu planu.
Operatorius pasilipo ant pakylos.
-Dabar, gerbiamieji, sėdintys prie ekranų, jūs matote tai, kas daugelį metų nebuvo jums rodoma. Tai didžiulis kosminių skrydžių planavimo, derinimo, laivų statymo bei jų atitikimo numatomiems skrydžiams testavimo ir stebėjimo, kad nebūtų pažeidžiamos mažųjų ir didžiųjų dalyvių teisės, centras. Oi,- nusišluostė ištryškusią ašarą reporterė,- ar teisingai pasakiau,nepraleidau ko?
-Su privalomu religinių, seksualinių ir kitokių mažumų įtraukimu į šią veiklą,- pridėjo šalia stovėjęs vyrukas su žydru aplanku pilnu įvairių popierių.
-Ai, užteks ir tiek. Na kur tas komisaras, po velnių,- susinervino reporterė,- to nereikia į eterį ir taip visa tėvynė juokiasi. Ne iš manęs,- pasipiktino Auksė, pamačiusi besišypsantį asistentą,- iš pavadinimų.
-Ateina, ateina,- pasigirdo atbėgančio berniuko balsas.
-Kas?- sušuko visa filmavimo grupė vienu kartu.
-Rusai,- tyliai tarstelėjo solidaus amžiaus operatorius.
-Valdžia,- atsakė vaikinukas, sunkiai gaudydamas orą,- prabalsuos dėl švento senelio ir ateis.
-Pasiruošiam. Kamera į mane ir kosminį laivą,- griežtai įsakė reporterė.
Operatorius atsistojo priešais ir žiūrovai vėl pamatė plačią šypseną, kepurę, o iš po jos kyšančius kosminio laivo kontūrus.
-Gerbiami žiūrovai, po neilgai trukusios reklaminės valandėlės mes vėl su jumis. Ką tik gavome informaciją iš patikimų ir gerai informuotų šaltinių, kad dabar vyksta svarstymas dėl švento senelio paėmimo į šią tarpgalaktinę ekspediciją ir, kad Eurokomisaras netrukus ateis pas mane ir tuo pačiu pas jus. Dar truputį kantrybės. Reklama...
-Na štai ir vėl mes, gerbiamoji daugiatūkstantinė žiūrovų auditorija. Mes laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Prie mūsų prisijungė pagrindinis Eurokomisaras ir jis mielai sutiko atsakyti į klausimus, kuriuos aš jam užduosiu. Kamera. Į mane ir į jį.
Senyvo amžiaus operatorius atitraukęs akį nuo savo aparato žiūrėjo į komisarą ir reporterę.
-Netelpat kartu į objektyvą. Susiglauskite.
-Prašom arčiau, pone,- tarė meiliu balsu Auksė.- Kas? Kepurė?,- paklausė pamačiusi tūpčiojantį Eurokomisarą,- kaladėlę,- užriko ant visos filmavimo aikštelės.
Netrukus per aikštę atlėkė tekinas berniukas su kaladėle ir pastatė prie Eurokomisaro kojų.
-Ne jam, man.
Berniukas klusniai pastatė kaladėlę prieš reporterės kojas ir su pasigėrėjimu žiūrėjo kaip ji atsargiai, neskubėdama ant jos lipa, o Eurokomisaras galantiškai prilaiko už liemens.
-Kaip kazlėkas po musmire,- sukikeno berniukas ir nubėgo per aikštelę.
-Na pagaliau visi savo vietose. Kamera, pradedam. Gerbiami žiūrovai, pagaliau prie mūsų prisijungė ilgai lauktas svečias. Gerbiamas "svety", mes visi žinome, kad jūs buvote vienas ir pagrindinių šio projekto iniciatorių ir aktyviai dalyvavote jo įgyvendinime. Papasakokite mūsų daugiatūkstantinei žiūrovų miniai nuo ko viskas prasidėjo.
-Na, kaip ir daugelis genialių projektų, viskas prasidėjo nuo raštelio, kurį man atnešė iš kosminių tyrimų centro. Tai buvo šifrograma gauta iš kosmoso. Po ilgų tyrimų ir šifravimų mūsų specialistai nustatė, kad tai tikrai žinutė iš kosmoso, o ne iš Maskvos ar Vašingtono ir tada buvo nuspręsta suvienyti visus europiečius-mokslininkus, politikus, darbininkus, ūkininkus ir visas mažumas tam, kad sukurti kosminį laivą ir, aplenkus rusus bei amerikiečius, pirmiems pasiekti kosminį adresatą. Skaudu žiūrėti kada jie skraido, o mes aukščiau "boeingo" nepakylame.
-Gal paskelbsite pagaliau, kas buvo tame raštelyje.
-Tai buvo labai sudėtingas tekstas ir sunkiai suvokiamas daugumai europiečių, bet jei pasakyti paprastai, tai iš šio raštelio mes sužinojome, kad vienoje iš Banginio Tau žvaigždyno planetų yra protingos gyvybės formos, jie nori su mumis draugauti ir kviečia pasidalinti patirtimi.
-O kokioje planetoje, ar jūs žinote?- paklausė reporterė, žiūrėdama iš viršaus į Eurokomisarą.
-Yra sudaryta darbo grupė. Ji dabar tikslina koordinates ir mes tikimės, kad per tą laiką kol vyks skrydis, mes galėsime pasiųsti ekipažui žinutę su tiksliomis koordinatėmis.
-Aišku. Kaip mėgsta sakyti mūsų rytų kaimynai-išsiaiškinsim įvykių eigoje. Papasakokite truputį apie patį projektą, jo tikslus ir komandos sudėtį.
-Projektą Europa gimdė sunkiai. Nepadėjo nei Amerika, nei Rusija,nes vieni buvo užsiėmę artimaisiais rytais, kiti- dujų karais, todėl mes galime drąsiai teigti, kad šis projektas- tai 100% mūsų kūdikis. Pats laivas, kaip jūs matote...kamerą,- paliepė operatoriui komisaras,- tai ištisas miestas su daugeliu langų į skirtingas puses, galingais greitintuvais ir primena didžiąją krepšinio areną. Laivo viduje sumontuota pati naujausia aparatūra, sukurta europiečių, bet pagaminta draugų iš Kinijos rankomis. Tai padėjo atpiginti projektą, nes mes vieni be jų pagalbos nebūtume įkabinę.
-Spaudoje pavydžiai nusiteikę specialistai abejoja ar šis kosminis laivas atsiplėš nuo žemės paviršiaus "edriona kalaiderio" principu.
-Aš norėčiau pataisyti mūsu gerbiamą Auksę, ne "edriona kalaideris", o Hadron Collider.
-Gerai, bet mums anas pasakymas labiau priimtinas, o be to koks skirtumas, svarbu kad pakiltų. Tai gal trumpai apie tai,- Auksė vėl nusišluostė didelę ašarą.
-Kosminis laivas pakils ir pasieks Marso orbitą mums visiems įprastu būdu- paprastai ir tiesiai tik daug greičiau nei iki šiol darė mūsų konkurentai, po to "edriona kalaiderio", atsiprašau Hadron Collaider principu, laivas išvystys tokį fantastišką greitį, kad viskas kas yra jo viduje skils iki Higgso bozon dalelių dydžio ir sėkmingai keliaus kosmoso platybėmis, o priartėjus prie galutinio taško speciali multikultūrizmo technologija sukoncentruos jas ir susiformuos tai, kas buvo prieš skrydį.
-O jūs įsitikinęs, kad tos dalelės vėl susijungs taip kaip buvo prieš, ar nesusimaišys?- nustebusi paklausė žurnalistė.
-Na jei truputį pasimaišys, nieko tokio, juk mes visi iš vienos sistemos. Jei tos higgso bozon dalelės sėkmingai susijungs, mes turėsime naują multivisuomenę.
-Įdomi teorija. Tai, išskridę skirtingų tautų,grįš vieningos tautos atstovais.
-Taip, ponia Aukse, jūsų intelektas aukštas ir jūs viską suprantate iš kelių žodžių. Nebereikės skirtingų pasų, bus vieningas europasas, kuriame viskas bus rašoma vienu šriftu ir vieningom euroraidėm.
-Tai čia bus kaip senais laikais- Tarybų Sąjungos pilietis?
-Taip, aš negaliu atsistebėti jūsų istorinėmis žiniomis ir jūsų intelektu. Tik mūsų produktas vadinsis “Europilietis“. Didingai skamba, ar ne taip, Auksiuk, -komisaras mirktelėjo akį.
-Tai gal tada papasakokite apie šios kosminės ekspedicijos sudėtį. Ranką! Reklama!
-Kas ranką?- paklausė komisaras tankiai mirksėdamas.
-Ranką prie savo šono, o ne ant mano liemens užribio.
-Prašom, jei taip pageidaujate, aš galvojau, kad mes draugai reklamos metu.
-Tęsiame,- piktai atsikosėjo Auksė,- Gerbiamieji žiūrovai, gausiai susėdę prie žydrųjų kineskopų, atsiprašau eeee, ekranų, jūs ką tik sužinojote daug įdomaus iš mūsų svečio. Dabar aš jo paklausiu apie šio didingo kosminio laivo, kuris vadinasi "Taika", o ekspedicijos kodinis pavadinimas "demokratija visiems bendrai ir kiekvienam atskirai" komandos sudėtį.
-Taip, tęsiame,- tarė Eurokomisaras ir išsitempė kaip kareivis.- Sudėtis šios ekspedicijos įvairi ir įspūdinga. Laivą pilotuos ir rūpinsis jo saugiu skrydžiu Luftwaffe asai veteranai, jie laimėjo konkursą be konkurso, nes niekas nenorėjo su jais išmėginti jėgų realiuose praktiniuose užsiėmimuose,- komisaras dar labiau išsitempė,- Viso busimų europiliečių bus keletas tūkstančių oficialiai uždeklaruotų, na ir, kaip kartais pasitaiko tokiais atvejais, vienas kitas nelegalus, vienas kitas kieno nors giminaitis, ar koks pilietis, ieškantis kokio nors prieglobsčio už mūsų eurosienų.
-Gal šiek tiek smulkiau apie sudėtį. Ranką! Reklama!
-O aš ką?- vėl sumirksėjo komisaras. Juk reklama.
-Po trumpos reklamos džiaugsmingai pranešame, kad mes vėl žiūrime į jus ir kalbame jums iš žydrųjų ekranų. Pavėlavusiems primename, kad vedame tiesioginį reportažą iš kosminių skrydžių centro, esančio Europos viduryje. Prieš reklamą aš prašiau mūsų svečio papasakoti apie ekspedicijos sudėtį ir pagal kokius kriterijus buvo atrenkami žmonės.
-Atranka buvo griežta. Dėl kiekvienos kandidatūros buvo privalomas šimtaprocentinis eurodeputatų pritarimas, todėl šis procesas kiek užsitęsė. Žiūrėjome, kad žmonės būtų komunikabilūs, mokėtų nors vieną eurokalbą ir būtų atitinkamų sričių specialistai- politikai ir jų patarėjai, ūkininkai, transportininkai, biznio atstovai, kultūrininkai, medpersonalas, vienas kitas sportininkas, smulkaus verslo atstovai. Šioje amžiaus ekspedicijoje dalyvaus visų eurozonos šalių atstovai, mūsų draugai iš artimųjų rytų, šiaurės afrikos ir vienas indėnas.
-O prie ko čia indėnas?- nustebo Auksė ir iš aukšto pažiūrėjo į savo pašnekovą.
-Čia aukšta politika. Tai paskutinis išlikęs tikras Amerikos indėnas ir jis lyg rakštis kyšojo Amerikos demokratijos užpakalyje, trukdydamas jam prisėsti bet kur ir bet kada. Mes nusprendėme pagelbėti mūsų draugams ir išgabenti jį į Banginio Tau žvaigždyną, tikėdamiesi, kad amerikiečiai padės mums kada mes jų paprašysime.
-O kur garantija, kad tos rakšties Higgso bozon dalelės nenusės europiliečio minkštoje vietoje?
-Rizika yra, bet mes turėsime galimybę tokį junginį palikti Banginio Tau žvaigždyne.
-Įdomus požiūris, o ar dalyvaus Rusijos atstovai.
-Rusijos specialistai būtų labai pravertę šioje neįprastoje ekspedicijoje ir mes juos buvome įtraukę į sąrašus, bet negausi "megztų barečių" frakcija užblokavo jų kandidatūras sakydama, kad karinis rusų potencialas gali kelti grėsmę laivo vidaus struktūrai, o Gazprom dujos per brangus malonumas šildyti kosminį laivą ir jų tą karinį potencialą. Gaila, bet po darbo grupės išvadų mes sutikome su jų prielaidomis, nes tikrai neaišku kurioje vietoje gali įsikurti rusiškos Higgso bozon dalelės. Kaip pareiškė "megztų barečių" lyderis, cituoju"....jiems dar per anksti būti europiliečiais",citatos pabaiga.
-Kodėl šiame skrydyje nedalyvauja amerikiečiai, o pakvietėte daug artimųjų rytų ir šiaurės afrikos atstovų.
-Amerika, kaip ir minėjau, užsiėmusi pasaulio demokratinimu ir mielai perdavė kosmoso demokratinimo misiją mums, na o dėl kitų....-eurokomisaras susimąstė,- mes juos pakvietėme svečių teisėmis. Parodysime, kokie mes geri ir galingi, o po to grąžinsime atgal.
-Su europietiškom Higgso bozon dalelėmis?- paklausė Auksė gudriai primerkusi akis.
Eurokomisaras kukliai nuleido akis.
-Na ir paskutinis vienas klausimas. Ar jūs pats vyksite, kada žada ekspedicija pasiekti tikslą, kada grįš atgal ir kada planuojate naują.
Komisaras tankiai sumirksėjo akutėmis:
-Aš pats nevyksiu, daug reikalų namie. Ačiū už dėmesį.
-Viskas, kamera stop. Nukelkite mane pagaliau kas nors nuo tos kaladės,-sušuko Auksė nuėjus eurokomisarui.
Per kiemą tekinas atbėgo berniukas.
-Stok,- riktelėjo, -Še saldainį,- ištiesė paslaugiam berniukui ranką-Kamera. Gerbiami televizijos mėgėjai, pasimatysime prie žydrųjų ekranų po keleto valandų per didžiąją spaudos konferenciją, kurioje mūsų biznio paramos dėka, mes turėjome galimybę išsipirkti vietas netoli scenos ir tikimės užduoti klausimus mūsų atstovui, o dabar reklama...
-Labas vakaras, gerbiamieji, štai aš ir vėl jūsų namuose,- tyliai šnabždėjo Auksė,- netrukus prasidės spaudos konferencija. Žurnalistai nekantriai laukia, kol susirinks visų šalių atstovai. Pagal patvirtintą reglamentą kiekvienam atstovui bus galima užduoti tik po keturis trumpus arba vieną ilgą klausimą. Prieš prasidedant konferencijai dar kartelį norėčiau padėkoti mūsų verslo atstovams už išpirktą man vietą pačiam centre ir kelias iš šonų ir užnugario mano kepurei, nes mūsų garsaus dizainerio kepurę turi matyti visa Europa. Reklama,- truktelėjo pečiais Auksė ir patogiai įsitaisė savo kėdėje. Salėje visos vietos buvo užimtos, bet spaudos konferencija dar neprasidėjo, nes viena kėdė prezidiume buvo tuščia. Pasigirdo nepasitenkinimo šurmulys. Iš salės pasigirdo raginimai pradėti be Jos nes ir taip dėl įvairių nesklandumų laivo startas vėluojasi. Turėjo nuo žemės atitrūkti 00.01 liepos pirmąją, o dabar jau vakaras. Pagaliau į salę įžengė paskutinė spaudos konferencijos dalyvė. Ji stabtelėjo viduryje scenos, įdėmiai nužvelgė salę, kietai sučiaupus lūpas nusišypsojo ir keletą kartų klaptelėjo akių vokais.
-Jūs manęs laukiate?- paklausė nustebusiu balsu ir lėtai pasuko galvą į Auksės kepurės pusę.
Aukse linktelėjo.
-Oras buvo nepalankus skrydžiams. Vien tik audros ir uraganai per visą skrydį į Kazachstaną ir atgal. Nors aš ir pavargau, bet vis tiek atėjau čia,- ponia vėl kelis kartus klaptelėjo akimis ir atsisėdo į jai skirtą vietą iš krašto.
-Spaudos konferenciją pradedame,- iškilmingai pareiškė pirmininkaujantis,-primenu, užduodate ne daugiau keturių trumpų arba vieno ilgo klausimo. Pirmas klausimas pavėlavusiai rytinio pakraščio atstovei. Kas pirmas?- pirmininkaujantis apžvelgė salę. Mirtinoje tyloje pasigirdo tylus šlamesys. Visi sužiūro į centrą. Auksei niekaip nesisekė išlenkti rankos taip, kad ji pro kepurės šonus pakiltų virš galvos. Galiausiai, nepasisekus po kelių bandymų, ji nusiėmė kepurę, tuo sukeldama salės ovacijas, padavė berniukui, kuris nežinia iš kur atsirado ir grakščiai pakėlė ranką.
-Prašom, pirmas klausimas jūsų tautietei,- tarė eurokomisaras tankiai mirksėdamas ir žiūrėdamas į reporterę.
Auksė atsistojo, paėmė iš berniuko kepurę.
-Še saldainį ir būk šalia,- tyliai tarė jam.
-Sakykite, gerbiamoji, koks buvo mūsų šalies indėlis į šią ekspediciją ir ko tikisi mūsų šalis iš šios ekspedicijos, nes mes žinome, kad mūsų šalis tapo neįveikiamu ruožu rytų kaimynams į europą, mūsų vienintelis tikslas- turėti kažkokios naudos tik iš vakarų. Tai turint....
-Užteks,- nutraukė pirmininkas,- ji suprato klausimą.
Tautos atstovė piktai nužvelgė pirmininkaujantį.
-Mūsų ministerija, sėkmingai vykdydama energetinius projektus, ne tik sėkmingai integruojasi į visos Europos energetinę sistemą, bet ir suteikia galimybę mūsų politikams ir verslo partneriams drąsiau jaustis derybose su rytų kaimynais ne tik energetiniais klausimais, bet ir visais kitais, ką mūsų ūkio ministerija vertina labai palankiai.
-Ponia, jūsų ne apie energetiką klausė,- sušnabždėjo kaimynas tuo momentu kai ji klapsėjo akimis ir gurkšnojo iš buteliuko vandenį.
Ponia pažiūrėjo į jį.
-Jūs klausykite ką aš sakau ir žiūrėkite ką darau. Kiekvienas mano žodis ir veiksmas- tai teigiamas mūsų šalies įvaizdžio formavimas, suteikiantis galimybę pritraukti įvairių rytų šalių investicijasi į energetinius projektus, užkertant kelią japonų militarizmui pabaltijos šalyse. Jūs klausykite ką aš sakau, o ne ką ta kepurė klausia,- atkirto ponia ir kietai sučiaupusi lūpas nusišypsojo.- Aš parskraidinau iš Kazachstano didelę investiciją, kurią planuoju pasiimti į šią kelionę ir pateikti ją mūsų proto broliams Banginio Tau žvaigždyno planetoje. Tai bus mūsų šalies įnašas į šį projektą.
-Teta, jūs išskrendate?- netikėtai šūktelėjo berniukas ir palindo po Auksės kepure.
Teta pažvelgė į akiplėšą berniuką.
-Taip, prižiūrėsiu laive ūkinius reikalus ir stebėsiu energijos sistemų darbą.
-Tai jūs būsite kaip mūsų mokyklos ūkvedė teta Zosė,- vėl paklausė berniukas.
Salėje pasigirdo linksmas šurmulys ir nedrąsūs plojimai.
-Gana, gana,- nutraukė diskusiją pirmininkaujantis,- tikiuosi ponia išsamiai atsakė į įdomų klausimą. Ar dar yra norinčių paklausti?
Auksė vėl bandė nusiimti kepurę.
-Aišku, klausimų mūsų pavėlavusiai poniai daugiau nėra, prašome klausimai sekančiam....
-Laba šį vėlų vakarą. Labai apgailestaujame ir atsiprašome savo žiūrovų, kad negalėjome transliuoti visos spaudos konferencijos. Dėl mums nežinomų priežasčių mūsų verslo partneriai atšaukė mūsų akreditaciją ir pardavė atsilaisvinusias vietas kaimynams, o už gautus pinigus surengė banketą,- reporterė liūdnai pažiūrėjo į operatorių,- Kamera į kosminį laivą. Dėl nestabilių mūsų verslininkų nuotaikų jūs, mieli žiūrovai, tik iš toli galėsite stebėti šio kosminio laivo pakilimą ir palinkėti jam sėkmingai prasmukti pro rusų iškirstą langą į kosmosą. Taigi, mūsų kameros bando priartinti vaizdą. Visas kosminis laivas dega ryškiomis spalvomis, iliuminatoriuose matosi gerai visiem pažįstami ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje veidai. Štai dabar matote centrinį iliuminatorių ir mūsų atstovės veidą. Mūsų šalis gali didžiuotis tokiais atstovais, kurie ir tokią atsakingą, o gal net ir rizikingą akimirką ramiu naktinio paukščio žvilgsniu stebi mūsų mažąją Europą.
Pasigirdo ūžimas ir švilpimas.
-Ponai ir ponios, žiūrėkite ir klausykite,- šaukė reporterė į mikrofoną, bandydama perrėkti variklių gausmą,- jūs dabar tampate istorinio įvykio liudytojais.
Kosminis laivas truputį pakilo nuo žemės ir vėl nusileido, po to dar kartelį ir dar ir dar, bet jam niekaip nesisekė įveikti žemės traukos. Sėdintys prie iliuminatorių kartu su laivo šokčiojimais vieningai mirksėjo akimis. Pakilęs vėjo sūkurys nuplėšė Auksei kepurę ir pradėjo ją traukti į laivo turbinas. Laivas šniokštė, ūžė vis garsiau, bet, kaskart šoktelėjęs į viršų kelis metrus, sunkiai bumbtelėdavo į žemę. Per lauką, nekreipdamas dėmesio į dulkių sūkurius ir griausmus, bėgo berniukas.
-Tu kur,- šaukė jam Auksė,- ten griausmai, žaibai!
Bet berniukas, pačiupęs pro šalį lekiančią Auksės kepurę, dingo dulkių ir dūmų kamuolyje. Pasigirdo sprogimas, dar didesnis ūžimas ir eurokosminis laivas "Taika" atsiplėšė nuo žemės ir staigiai šovė į dangų, nešdamas demokratiją visiems ir kiekvienam atskirai. Luftwaffe asai nepavedė ir šį kartą.
-Nuskrido gražuolis,- tarė Auksė ir nusišluostė ašarą.
-Neverk, tauta tau pasius naują kepurę. O berniukas....- apšvietėjas nutilo, pažiūrėjo į dangų,- viskam dievo valia,- ir toliau vyniojo apšvietimo kabelius.
-Aš verkiau ir verkiu ,nes žinojau, kad manęs nepasiims,- tarė liūdnai Auksė ir pažiūrėjo į laikrodį, kuris rodė
00.01.liepos 2d.
Ekspedicijos vadovas visą naktį miegojo neramiai. Neįprastai minkšta lova, lengvas supimas, naujų baldų kvapas ir kondicionieriaus ūžimas neleido užmigti. „Eurostresas“ pagalvojo žiūrėdamas į laikrodį, kuris jau rodė penkias ryto. Reikia keltis, išsimiegosiu kitąkart. Jis atsikėlė, priėjo prie iliuminatoriaus. Per nedidelį langelį matėsi Žemė. Gana liūdėt, reikia ruoštis vadovavimui ir, kaip dainuoja kaimynai "nusišypsok, kapitone, nes tavo šypsena tai laivo vėliava" ir per iliuminatorių nusišypsojo Žemei.
Lygiai 7.30. ekspedicijos vadovas plačiai pravėrė savo gyvenamo ploto duris ir įžengė į platų koridorių. Vietoj įprasto rytinio šurmulio, kurį keldavo pirmyn atgal lakstantys pavaduotojai, patarėjai ir visi kiti, jį pasitiko mirtina tyla. Pažiūrėjęs kairėn, dešinėn, nedrąsiai įžengė į koridorių. Grindys net akino savo švara ir jis nejaukiai pasijuto metęs žvilgsnį i savo batus. Patikrinęs jų padus žengė pirmuosius žingsnius. Vakar per skubėjimą nieko nespėjo pamatyt. Prižiūrėtoja atvedė, parodė kambarį ir liepė eiti miegot. Na nieko, galvojo palengva žingsniuodamas koridoriumi, laiko daug apžiūrėsiu viską. Sienos dar kvepėjo dažais. Ilgame koridoriuje matėsi ir daugiau durų. Stabtelėjo prie vienų. Visur tylu, jokio krebždėjimo nesigirdėjo. Koridoriaus gale, ant stovelio, buvo lentelė su užrašu "valdančiųjų kvartalas". Teisingai apgyvendino, pagalvo ir pasuko dešinėn. Visur dvelkė švara ir ramybe. Jokio šurmulio, jokio triukšmo, jokių interesantų su storom papkėm pasiūlymų, pranešimų ir kompromatų. Šventa ramybė kaip Nojaus laive, net nejauku. Tikriausiai visi dar miega. Pirmą dieną atleistina, tegu pasiilsi. Jis stabtelėjo prie lentelės su daugybe stulpeliu surašytų žodžių. Susiradęs suprantamą, perskaitė "Valgykla" ir įžengė į vidų. Didžiulėje salėje buvo begalė stalų su paruoštais pusryčiais. Gardžiai kvepėjo kava, bandelės, bet nesimatė nė vieno lankytojo. Dar miega, na tegul pamiega. Staiga triukšmingai prasivėrė durys ir į vidų įlėkė būrys žmonių. Stumtelėję į šoną vadovą, nieko nelaukdami, susėdo prie stalų ir, garsiai klegėdami nesuprantama kalba, kibo į pusryčius.
-Labas rytas,- riktelėjo jis miniai.
Niekas nieko neatsakė. Po kelių minučių kaip triukšmingai įpuolė, taip pat triukšmingai visi ir pasišalino, išsinešdami ir jiems nepriklausančią pusryčių dalį.
-Jūs iš kur,- riktelėjo įkandin, bet iškišęs galvą, nieko nebepamatė, - Kaip vaiduokliai įlėkė ir išlėkė, tik maistą nuo stalų nušlavė,- sumurmėjo po nosim ir nuėjo toliau.
"Jei nori susidaryti nuomonę apie įstaigą, pirma visada užeik į tualetą" prisiminė kažkur girdėtą frazę, stovėdamas ties gerai pažįstamu simboliu. Kyštelėjo galvą vidun. Kokia ideali švara, net miegoti būtų galima iš bėdos, pagalvojo ir nukeliavo toliau.
-Na štai pagaliau radau!- džiaugsmingai šūktelėjo radęs posėdžių salę. Daug nesižvalgydamas nuskubėjo į tribūną ir atsisėdo centre stovinčiame krėsle. Apžvelgė didelę tuščią salę. Miega dar, na atleistina, pirmas dienas nebarsiu.
Sieninis laikrodis rodė devintą ryto, bet ko lkas visur tvyrojo mirtina tyla. Jis pavartė laikraštį, dar kartą pažiūrėjo į laikrodį ir nervingai pabarbeno į stalą.
-Jau pradžia vienuoliktos, o dar nieko nėra. Negerai, kai nuo pirmos dienos nėra darbinės nuotaikos,- kalbėjo tylomis pats su savimi. Neiškentęs jis atsistojo ir nužingsniavo per salę. Neskubėdamas skaitė prie kėdžių prikabintas lenteles su šalių pavadinimais ir vardais. Kokia įvairovė, stebėjosi, net indėnui rado vietą, skaitydamas sunkiai suvokiamą vardą ir nupieštą kovos kirvį. Staiga iš kažkur pasigirdo knarkimas. Jis apsižvalgė, bet nieko nesimatė, todėl tylomis pasuko į garso pusę. Pačioje paskutinėje eilėje, ištiesę kojas ir atsidrėbę miegojo du piliečiai. Abu apsivilkę berankoves kambarines "maikes", šortus, baltas kojines ir šalia pasidėję klumpes mediniais padais. Vadovas su užuojauta žiūrėjo į miegančius. Taip nuvargo vargšeliai, kad iki lovos nebenuėjo. Nepatogu turbūt jiems.
-Ei, piliečiai, laikas pabusti, tuo prasidės rytinis posėdis,- tyliai tarė ir pažiūrėjo į laikrodį, kuris jau rodė pusiaudienį. Nesulaukęs jokios reakcijos, atsargiai palietė miegančio ranką. Atsimerkė viena pikta akis. Vadovas keliomis pagrindinėmis eurokabomis pakalbino prabudusį. Šis tylėjo. Galiausiai kreipėsi rusiškai...
-Klausyk, kas tau brangiau, akiniai ar dantys?- paklausė vienas gimtąja vadovo kalba.
-Ir tas ir tas brangu,- atsakė truputį atsitraukęs.
-Tai tada dink iš čia ir pažadink kai prisišvartuosim gimtajame uoste.
-Tai kad mes ne į tą pusę,- nusistebėjo vadovas.
-Nejuokauk, geriau atnešk alaus.
-Švyturio,- burbtelėjo antrasis per miegus
-Bet mes ne laive, tiksliau laive, bet ne tokiame laive,- mandagiai atsake, bet dėl viso pikto nusiėmė akinius.
-Klausyk, dėde,- prabudo antrasis,- negana to, kad mums nedavė kajutės ir maitinimosi kupono, tai dar tu tuščiomis rankomis gadini nuotaiką iš pat ryto!- ir prunkštelėjo kaip nuvargęs arklys.
-Na, maistu mes pasirūpinsime, o po to pasistengsime išsiaiškinti kaip jūs čia pakliuvote ir kas tokie esate,- piktokai atsakė vadovas.
-Visuomeninis tarpsluoksnis tarp proletariato ir inteligentijos. Atvežėm kalakutų šlauneles, iškrovė, po to liepė daryti pauzę, o toliau neprisimenam. Klausyk, nestovėk ir taip ant sunkios dūšios,- piktokai burbtelėjo.
-Aaa, tolimų reisų vairuotojai. Kaip iš namų išvaryti. Ką planuojate daryti?-paklausė griežtu tonu ir, užsidėjęs akinius, žengė dar žingsnį atgal.
-Čia šefo problemos. Pašauk per garsiakalbį kai pietus suorganizuosi,- atsakė grimzdamas į miegus antrasis vyrukas ir pačepsėjęs vėl užknarkė.
Apsukęs dar ratą apie salę, ekspedicijos vadovas taip ir nesulaukęs kolegų, pasuko į valgyklą. Viskas buvo paruošta. Ideali švara, ant stalų sudėti patiekalai.
-Kaip puikiai dirba tiekimo tarnybos, jaučiasi vokiška tvarka,- pasidžiaugė ir pasuko prie artimiausio stalo. Kilstelėjo puodo dangtį,- o, agurkinė sriuba,-šūktelėjo linksmai ir pakėlė kito puodo dangtį,- paukštiena, kaip puiku, galės valgyti ne tik mūsiškiai, bet ir svečiai iš nelabai tolimų rytų. Kaip viskas suplanuota ir apgalvota,- džiaugėsi vaikščiodamas tarp stalų kol pastebėjo atskirai stovintį staliuką. Ant jo buvo padėta lentelė "Ekspedicijos vadovui ir geriausiam jo draugui". Stalas buvo padengtas dviems. Na kam tos privilegijos. Juk čia visi lygus, pagalvojo, bet prisėdo ir ėmė laukti geriausio draugo. Koridoriuje vėl pasigirdo triukšmas. Kaip ir ryte triukšmingai prasivėrė durys, į valgomąjį sugužėjo būrys įvairiakalbių ir įvairiaspalvių žmonių, tik šįkart, kaip jam pasirodė, truputį gausesnis. Nepastebėję kukliai kamputyje sėdinčio žmogaus, nekreipdami dėmesio į sužymėtus stalus, garsiai klegėdami kibo į maistą. Stebėtinai greitai beveik visi stalai buvo nušluoti ir minia pasišalino, palikusi kalnus kaulų. Vadovas, nesulaukęs geriausio draugo, žvilgtelėjo į stovintį prie stalo mikrofoną. Tik jį palietė ir pasigirdo pranešimas:"Gerbiami sunkvežimių vairuotojai, keleiviai ir svečiai, kviečiame jus pietauti"
-Automatika!- nusistebėjo.
Netrukus tyliai prasivėrė durys ir iš posėdžių salės įslinko du vyrukai. Žengė kelis žingsnius, sustojo ir patyrusiu žvilgsniu nužvelgė valgyklą.
-Visai kaip mūsų "baibokyne". Eime nuo dėdės stalo įsidėsime,- tarė vienas ir nuėjo tiesiai prie vadovo stalo.
-Ko, dėde, nevalgai? Neskanu?- paklausė pildamas į vieną lėkštę sriubos, o į kitą dėdamas kalakuto šlaunelę.
-Skanu, bet ačiū, aš nenoriu,- atsakė žiūrėdamas kaip tuštėja jam skirtas puodas.
-Čia tavo problema,- sumurmėjo antrasis ir susidėjęs viską kas liko, nuėjo paskui kolegą.
Kažkas čia ne taip, na nieko, pirmas dienas visada būna įvairių netikėtumų. Susirinks į posėdį kolegos, sudarysim darbo grupę ir nuspręs kam kada valgyt ir kam kur miegot, mąstė eidamas tuščiu koridoriumi.
-Šventasis teveli, šventasis teveli,- sušuko tolumoje pamatęs einantį pilietį ilgu apsiaustu ir nubėgo paskui,- Gerbiamasis, palaukite, ar jūs pietavote?- paklausė pasivijęs,- atleiskite, apsirikau,- atsiprašė, kai palietus šventą tėvą, atsisuko pietietiškų bruožų žmogus ilgais iki žemės marškiniais,- iš tolo atrodė, kad sutana, apsirikau, dar kartą atsiprašau. How are you?- paklausė, bandydamas draugiškai šypsotis piliečiui, kurio veidas nerodė noro draugauti.
-You are how,- atsakė išdidžiai ir nusisukęs nėjo tolyn.
-Supranta ir atsako. Tikriausiai studentas, studijuojantis anglų kalbą,-apsidžiaugė ir žvilgtelėjo į laikrodį,- Neįtikėtina, kaip čia greitai eina laikas,-nusistebėjo pamatęs, kad jau pradžia šeštos. Laikas namo. Taip ir nesutikęs tą dieną kolegų, grįžo į savo gyvenamajį kampą. Kokia rami diena ir vakaras. Jokių pykčių, jokių intrigų, jokių.....mąstė grimzdamas į miegus. Staiga kurantų skambesys pažadino jį.
-Negali būti,- sušuko, prie sienos pamatęs didžiulį laikrodį, skelbiantį vidurnanktį,- čia sapnas, negali būti. Suprasčiau jei Big Benas skambėtų, bet kremliaus kurantai- nerealu. Nutilus dūžiams laikrodis rodė
00.01.liepos 3 d.
Pramiegojau! Buvo pirma mintis, šovusi galvon tik pramerkus akis, bet pažiūrėjęs į laikrodį, kuris rodė 05.10, nusiramino. Atsikėlė, įsispyrė į nežinia iš kur atsiradusius kroksus ir nušlepsėjo į vonią rytinių procedūrų. 07.30 priėjo prie durų ir pridėjęs ausį įsiklausė. Nesigirdėjo jokio šurmulio. Keletą minučių pasiklausė, atidarė duris ir drąsiai žengė į koridorių. Ideali švara vėl privertė suabejoti savo batų švara. Kad būtų ramiau, jis žengtelėjo atgal ir gerai patrynė padus į kilimėlį, kuris kažkodėl buvo padėtas iš kambario pusės. Pažiūrėjęs šiandien pirma kairėn, o po to dešinėn, patraukė įprastu maršrutu į valgyklą, bet dar iš toli išgirdęs piktus, nesuprantama kalba sakomus žodžius, pasuko į posėdžių salę, kurią ir vėl rado tuščią. Nebuvo net tų dviejų tolimų reisų vairuotojų.
-Rado ir jie kampą,- tarė pats sau, sėsdamas į savo minkštą kėdę. Ant stalų stovėjo stiklinės su vandeniu,- Vakar nebuvo, o šiandien kažkas atnešė. Reiškia yra daugiau gyvų, ne tik tie išalkę ir triukšmingi keleiviai. Yra vandens, bus ir kas jį geria, apsidžiaugė ekspedicijos vadovas ir įsmeigė akis į duris,- Siaubas,- šūktelėjo kai laikrodžio rodyklės prisiartino prie pusiaudienio,- antra diena įpusėjo, o dar nemačiau nė vieno dirbančio, tik valgančius ir anglų kalbą studijuojantį studentą.
Tyliai prasivėrė posėdžių salės durys:
-Na pagaliau,- apsidžiaugė vadovas ir atsistojo. Įšlepsėjo medinėm klumpėm apsiavę du vairuotojai.
-Vade,- riktelėjo vienas tik įžengęs,- nebėr tvarkos, valgykloje viską sušlavė kaip skėriai. Tik juodos forminės duonos kepalą paliko.
-Ką padarysi, jie alkani, bet tikiuosi, kad ateis laikas, kai jie pasisotins ir tada jums kas nors liks.
-Visų mūsų furų neužteks jiems pamaitinti, eime, bratka, savo dujines traukti. Valdžiai mes nerūpime,-ir numoję ranka išėjo.
Netrukus vėl prasivėrė durys ir prasispraudė didelė kepurė. "Kur aš ją mačiau", pagalvojo ir atidžiai stebėjo kaip ji artinosi, nedaug atitrūkus nuo žemės. Kepurė priėjo prie tribūnos. Vadovas atidžiai žiūrėjo iš viršaus į ją. Neiškentęs plačiai išskėtė rankas, paėmė už kraštų ir kilstelėjo.
-Dievo Marija!- sušuko.
Prieš jį stovėjo berniukas. Balti, iki kaklo užsagstyti trumpom rankovėm marškinukai kvepėjo aukštos kokybės skalbimo milteliais. Žydri šortai su petnešėlėm taip pat buvo tik ką iš skalbimo mašinos. Ant nosies galo kabėjo auksiniais rėmeliais apvalus akinukai.„Naminis, prižiūrėtas“,pagalvojo žiūrėdamas į plačiai besišypsantį berniuką:
-Tu kieno ir kaip čia pakliuvai?- paklausė bandydamas prisiminti ar buvo sąrašuose vaikų?
Berniukas nieko neatsakė, atkišo ranką su popieriaus lapeliu. Vadovas uždėjo kepurę atgal, kad galėtų paimti popieriuką, bet po kepure dingo ir berniukas ir popieriukas. Jis vėl pakėlė kepurę ir prieš jį tebestovėjo besišypsantis berniukas su popieriuku rankoje. Jie abu žiūrėjo viens į kitą. Vienas, nežinodamas kaip paimti, kitas laukdamas kol dėdė paims.
-Padėk ant stalo,- paprašė.
-Ne,- papurtė galvą,- tik į rankas.
Vadovas apsižvalgė. Ant stalo buvo stiklinės su vandeniu,mini gongas, kažkokių popierių kalnas, sumuštinis, kavos puodelis, net peleninė,o kepurei vietos nebuvo. Jis greitai paleido kepurę, bet popieriaus lapelio nespėjo pačiupti. Berniukas dingo po kepure.Truputį pamąstęs nulipo į apačią, atsiklaupė ir palindo po kepure. Po kelių minučių kepurė pasišokinėdama išbėgo iš salės, o vadovas skaitė raštelį. "Mes ne priešai ir ne skundikai, bet privalome pranešti. Drąsus pilietis iš Garliavos plento, pasinaudodamas savo intelektu, išskaičiavo, kad per mėnesį praleidus penkis susirinkimus nieko nebūna ir išplatino šia skaičiuotę tarp visų. Ta skaičiuotė visiems patiko. Taigi galite, viršininke, ir jūs ilsėtis penkias dienas, bet nepraraskite budrumo. Jūsų draugas." Vadovas kelis kartus perskaitė, pažiūrėjo į kalendorių, kabantį ant sienos, įdėjo raštelį į peleninę ir sudegino. Baigus degti, pelenus kruopščiai subėrė ant popieriaus lapo įsidėjo į kišenę ir skubiai nuėjo į valgyklą. Priėjęs prie durų, priglaudė ausį. Nesigirdėjo nė jokio garso.
-Drąsiau, gerbiamasis,- išgirdo už nugaros sodrų balsą,- šiandien aš pietauju, tai bus tylu.
Vadovas pasitraukė į šoną ir pro jį praėjo solidaus amžiaus pietietiškos išvaizdos, vešliais ūsais, vyras "Jis man kažką primena", pagalvojo ir nutipeno iš paskos. Nepažįstamasis nuėjo prie tolimiausio stalo ir ramiai, neskubėdamas pradėjo pietauti. Mirtina tyla ir šaukštų skambėjimas veikė slogiai, todėl vadovas, skubiai suvalgęs agurkinę ir kalakutienos kepsniuką, grįžo į posėdžių salę. Pakeliui pastebėjo už kampo besibūriuojančią įvairiaspalvę minią, bet, nusprendęs su ja bendrauti tik posėdžių salėje, o ne gatvėje, nuskubėjo tolyn.
-Antra diena, o salė tuščia,- tarė liūdnai žiūrėdamas į laikrodį, kuris rodė 17.00,- dar viena tuščiai praleista diena dėl drąsuolio intelekto.
Vakare atsigulęs žiūrėjo į sieną, kurioje vakar matė kremliaus laikrodį ir laukė ar vėl jis pasirodys prieš vidurnaktį. 23.58. Jokio laikrodžio.
-Pasivaideno,- giliai atsiduso ir užmigo.
05.00.liepos 4d.
Pypt, pypt, pypt. Vadovas atmerkė akis.
-Čia radijo stotis Majak. Maskvos laikas 8.00., kviečiame pasiklausyti žinių. Kaip praneša eurokosmoso agentūros atstovai, prieš kelias dienas sunkiai nuo žemės atsiplėšęs kosminis erdvėlaivis sėkmingai keliauja nustatytu kursu...
-Pramiegojau,- sušuko ir pašoko iš lovos. Laikrodis rodė 05.20.- Vėl Maskvos provokacija,- tyliai tarė ieškodamas radijo taško.
Iš anksto kruopščiai nusišluostęs į kilimėlį batus, įžengė į koridorių ir nepažiūrėjęs nei dešinėn, nei kairėn, nes žinojo, kad iki penktadienio nieko nesutiks, nuėjo tikrinti valgyklos. Šįryt keistas nepažįstamasis nepusryčiavo, todėl prie stalo sėdėjo tik du vairuotojai ir kramtė sausus sumuštinius.
-Skanaus, vyrai, vėl nuskriaudė?- paklausė su užuojauta žiūrėdamas į tėvynainius.
-Dujų balionai mašinose, o mes nerandame savo MAZų.
-Pakentėkite, pirmadienį susirinks deputatai su visais kitais, tada sudarysime darbo grupę, kuri ir išsiaiškins viską. Skaniai pabaigti,- palinkėjo ir, nužvelgęs betvarkę, kurią paliko neseniai pusryčiavę, nuėjo į savo darbo vietą. Gal kas nors šiandien pasirodys.
Prieš pat pietus ūžesys pasiekė ir posėdžių salę. Susidarė įspūdis, kad valgykla pasistūmėjo arčiau. Sklindantis triukšmas negundė eiti pietauti, todėl radęs stalčiuje hamburgerį, nežinia kada ir iš kur atsiradusį, ramiai kramtė užsigerdamas vandeniu.
-Amerikiečiai turbūt pasirūpino,- tarė pats sau nurijęs paskutinį kasnį,- kyšis,- nusišypsojo.
Durys plačiai prasivėrė ir į posėdžių salę įlėkė nedidelis, energingas vyrukas. Vadovui nespėjus nieko pasakyti, jis sparčiu žingsniu priėjo prie tribūnos ir piktu žvilgsniu pažiūrėjo į sėdintį.
"Kur aš jį mačiau", pagalvojo vadovas, žiūrėdamas į mažus juodus ūsiukus panosėje.
-Jūs, ponas, kokiu reikalu,- paklausė mandagiai stodamasis.
Šis, nieko neatsakęs, sparčiai apėjo tribūną, nuėjo į salės gilumą, vėl grįžo ir, priėjęs prie stovinčio vadovo, rankos gestu parodė, kad pasitrauktų. Bijodamas įžeisti svečią, juo labiau nepažinęs jo, klusniai atsitraukė. Šis įsidrėbė minkštoje kėdėje, pasikraipė, pasisukinėjo, atsistojo, vėl atsisėdo, vėl atsistojo, pavaikščiojo apie tribūną.
-Nicht gut,- tarė griežtu balsu ir sparčiai išėjo lauk.
„Nors ir įtartinas lankytojas, bet vis šis tas“, pagalvojo sėsdamas į savo kėdę.Kas jam nepatiko? Kėdė kaip kėdė.
Durys vėl prasivėrė ir prie prezidiumo tribūnos sugužėjo nemažas būrys įvairiaspalvių svečių. Į priekį išėjo pažįstamas studentas ir, išdidžiai linktelėjęs galvą, tarė:
-You are how.
-Jawoll,- nesutrikęs atsakė vadovas.
Tada penketas paliko dainuoti dainelę, savo melodija labai primenančią "Te visad šviečia saulė", kuri visom pasaulio kalbom skamba vienodai, o likusieji pasklido po salę.
-Te visad būsim meees,- kartu su svečiais savo gimtąja kalba prisijungė vadovas prie paskutinių dainos žodžių ir net susigraudino, kaip jam nuoširdžiai plojo svečiai. Nutilus ovacijoms jie padovanojo vadovui piemenų varpelį ir tyliai išėjo,- Kokie paprasti ir nuoširdūs žmonės ir dainuoja, ir kalbėti stengiasi, ir dovaną paliko. Ne taip kaip tas "nicht gut, nicht gut". Reikės etikos sargų paklausti, kaip traktuoti tą varpelį, kaip kyšį, dovaną ar ūkinį daiktą ūkio ministerijai,- vadovas skambindamas varpeliu pakilo nuo tribūnos ir nuėjo pasivaikščioti po salę.
-Kas čia,- net šūktelėjo iš nuostabos žiūrėdamas į kėdę, ant kurios vietoje lentelės su europos delegato vardu, pareigomis ir tautybe švietė tuščias, šviesus plotelis. Jis pažiūrėjo dar vieną, dar vieną. Visos kėdės buvo be lentelių.
-O,ne, radau,- apsidžiaugė glostydamas vienintelę išlikusią su garbingu užrašu „Ūkio ministerija“ ir ją atstovaujančios ponios vardu. „Gražios buvo lentelės, o gal ir gerai,kad nulupinėjo“, mąstė žiūrėdamas į išlikusį užrašą. „Visi lygūs, vienodi, kodėl reikia skirstyti pagal sėdimas vietas. Visi turime sėdėti kas kur nori ir su kuo nori. Tai čia jų taiki kova už lygias teises“ užbaigė vadovas apmąstymus ir pažiūrėjo į laikrodį.
-O, laikas vakarienei ir namo,- linksmai šūktelėjo ir, neišgirdęs triukšmo, nuėjo į valgyklą. -Turbūt vėl piktas ūsorius vakarieniauja, kad įvairiaspalvė minia tyliai ir kantriai stovi už kampo.
Įėjęs pamatė keistą svečią sėdintį prie jo stalo.
-Aš pagalvojau, kam man užimti visą didelį stalą. Aš telpu ir prie mažo, o didieji tegul lieka liaudžiai,-tarė svečias, gudriai šypsodamasis per ūsą ir kilnodamas lentelę su užrašu „Geriausias draugas“- Prisėsk, liaudis dar ne alkana, kad neina. Tegu pastovi kol išalks.
Na kur aš jį mačiau, vėl pagalvojo vadovas sėsdamasis prie stalo. Abu vakarieniavo tylėdami.
-Na tu, drauge, pabaik be manęs, aš eisiu pailsėti,- staiga tarė ūsuotas svečias ir pakilo nuo stalo.
Jam tik išėjus, vėl sugužėjo marga minia. Kai pradės dirbti mūsų delegatai, kaip jiems reikės valgyti tokiame triukšme ir chaose. Atsiskirti- ne demokratiška, o kartu triukšminga ir neįprasta. Reiks svečią su ūsais pastoviai kviestis. Atsiduso ir, paskambinęs varpeliu, išėjo lauk.
-Dar viena diena ir savaitgalis. Valio, pailsėsiu,- tarė vadovas ir užsitempė antklodę ant galvos.

Labas rytas, mieli radijo klausytojai. Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono.
-Dievo Marija,- pašoko vadovas iš lovos ir nesuprasdamas ar jam vaidenasi, ar iš tikro girdi šaltojo karo balsą , kaip visada pažiūrėjo į laikrodį.
05.30 liepos 5d

Nesuprantu, kas čia turi radijo imtuvą. Juk neleido nei radijo, nei televizorių turėti, kad žemiškos naujienos ir problemos nedarytų įtakos mūsų gyvenimui. O čia tai Majakas iš Maskvos, tai Amerikos balsas iš Vašingtono- piktinosi vadovas, bandydamas susigaudyti iš kur sklinda praeities balsas, bet viskas staiga nutilo.
Jis stovėjo prie durų ir nuoširdžiai trynė padus į kilimėlį. Pro durų apačią įlindo nedidelis baltas vokas.
-Kyšis,- riktelėjo ir atidarė duris. Pažiūrėjęs pirma kairėn, po to dešinėn, nieko nepamatęs vėl jas uždarė. Laikrodis rodė 07.45. Vadovas nedrįso paimti voko, bet ir nedrįso jo peržengti. Galiausiai pirštų galiukais atlenkė ir pažiūrėjo vidun. Atsargiai ištraukė raštelį. "Turiu dėvėtą, bet veikiantį televizorių su ausinėm. Kaina sutartinė. Taip pat galimas variantas "aš tau- tu man". Draugas".
To jau per daug. Atviras papirkinėjimas,pasipiktino vadovas, krito į lovą su visais rūbais ir įsmeigė akis į duris laukdamas kas atneš televizorių. Valanda po pietų pasigirdo tylus beldimas.
-Praveriate duris, iškeliate rankas į viršų ir lėtai įeinate,- griežtai įsakė vadovas, gulėdamas lovoje ir užsiklojęs iki nosies, kad nenufotografuotų. Durys lėtai atsidarė ir tarpduryje iškeltom rankom pasirodė ponia ūkvedė. Ji žiūrėjo į gulintį kambario šeimininką kietai sučiauptom lupom ir retsykiais mirktelėdama.
-Čia jūs!- suriko Vadovas.
-Ne, šventa dvasia!
-Kur televizorius?
-Namie ant naktinio staliuko.
-Tada nuleiskite rankas ir užeikite.
-Tai gal jūs išeikite,- piktai tarė viešnia,- tik jūs prigulėte darbo metu, tuoj tvarkos neliko posėdžių salėje. Kelkis premjere,Europa šaukia.
-Aš žemiškas premjeras, o čia kosmosas.
-Nesijaudink, perrašysim pavadinimą, juk mūsų dauguma. O dabar eime,-griežtai paliepė ir nukaukšėjo į posėdžių salę.
-Kas ten vyksta, trumpai papasakok,- paklausė bėgdamas iš paskos vadovas.
- Šiandien paskutinė drąsuolių iš Garliavos plento iškaičiuota nebaudžiama diena, tai visi renkasi apžiūrėti darbo vietas iš anksto.
-Na ir?
-Lentelių nėra, tai patį centrą, kuris priklauso mums, užėmė įvairiaspalviai svečiai ir nenusileidžia, sako kad su prezidentu suderino,dainas dainavo ir kažkokį varpą padovanojo ir dar jie pareiškė, kad jie turės teisę valgyti valgykloje pirmieji arba antrieji po svečio su ūsais. Kas jis? Tu ji pažįsti?
-Ten viena lentelė išlikusi,- apsimetė nenugirdęs klausimo.
-Aha, laba diena!Tu ką, juokauji!- sustojo ūkvedė,- vienai sėdėti tarp svetimų. Na jau ne. Geriau griaunančiai opozicijai ant kelių, negu tarp svetimų.
-Eurozonoje svetimų nėra. Visi lygus. Atsimink tai, bent kol esame čia.
Ji stabtelėjo prie posėdžių sales durų. Viduje girdėjosi triukšmas stipresnis ir piktesnis nei pietų metu. Ūkvedė mirktelėjo akimis, atvėrė duris ir garsiai riktelėjo
-Štai ir jis.
Salė nutilo. Vadovas, dairydamasis po pilną salę žmonių, slinko link tribūnos. Mirtinoje tyloje girdėjosi tik ponios kulniukų kaukšėjimas. Vadovas atsisėdo į savo vietą. Ant stalo stovėjo stiklinė vandens, hamburgeris ir varpelis. Jis apžvelgė salę. Viduryje, pačiose geriausiose vietose, buvo įsitaisę svečiai, kurie dainavo "Te visad šviečia saulė", bet viena vieta pačiame viduryje buvo laisva.
-Prašom sėstis visi į laisvas vietas,- nedrąsiai prabilo vadovas.
Salėje nugriaudėjo lyg joje būtų sprogus bomba. Visi prabilo vienu metu ir skirtingom kalbom. Ir viskas dėl tų nelemtų lentelių, kurias nusuko kovotojai už lygias teises ir dabar sėdėjo ramūs ir orūs. Vadovas kelis kartus paskambino varpeliu, bet niekas jo negirdėjo. Viename kampe net kilo nedidelis susistumdymas dėl vietų. „Ko jie veržiasi į tą vidurį. Juk mikrofonai yra prie kiekvieno stalo, akustika puiki, krašte sėdint dar ir snustėlti galima. Nesuprantu to troškimo sėdėti centre“, galvojo vadovas ir pasilenkė. Po to atsistojo. Visa sale nutilo. Senosios kėdės vietoje buvo naujas, didelis, ąžuolinis krėslas, aptrauktas juoda oda, o šalia nebuvo ne vienos kėdės.
-Kieno tai darbas, kam to reikėjo, ana kėdė buvo dar visai gera ir kaip aš čia sėdėsiu vienas.
Salėje vėl kilo šurmulys ir niekas nebeklausė nei vadovo, nei jo skambučio, nei jo kvietimo susėsti laikantis lygių teisių. Triukšmo įkarštyje tyliai atsidarė šoninės durys ir pasigirdo tylus batų girgždėjimas. To užteko, kad triukšmas nutiltų. Svečias su ūsais atsisėdo kraštinėje kėdėje. Vyras akmeniniu veidu įnešė pastatomą pakabą ir pasišalino. Ūsorius pakabino ant jos savo kepurę ir pasilenkęs paėmė iš paskos „įėjusią“ kitą, daug didesnę, ir tai pat ją pakabino. Atsiradęs berniukas įsitaisė šalia ūsoriaus ir nužiūrėjo salę per savo apvalius akinukus. Per kitas šonines duris įžingsniavo energingas nedidelis vyrukas su "bite"po nosim ir nieko nelaukdamas ir niekam nieko nesakydamas taip pat atsisėdo iš krašto. Salėje kilo nedidelis šurmulys. Svečiai, už varpelį ir dainą gavę geriausias vietas, staigiai ir tyliai persėdo į galines eiles. Po keliolikos minučių salėje nebebuvo stovinčių ir visi įdėmiai žiūrėjo į ekspedicijos vadovą.
"Na kur aš juos mačiau, nepamenu"pagalvojo vadovas ir, dar kartą apžiūrėjęs naują krėslą, atsistojo.
-Šiandien penktadienis ir jau laikrodžiai rodo darbo dienos pabaigą, todėl aš trumpai. Norėčiau, kad per kitus posėdžius sėdėtumėte taip, kaip dabar,- jis nužiūrėjo didelę posėdžių salę. Kairiame krašte sėdėjo svečias vešliais ūsais ir berniukas, o aplink keletas vietų buvo tuščių. Dešniame krašte sėdėjo energingas vyras su "bite" po nosim. Aplink jį taip pat buvo tuščių vietų. Salės viduryje, nekreipdamas dėmesio į vienitelę išlikusią lentelę įsikūrė indėnas, rezervavęs po kelias vietas visom kryptim. Aplink indėną susėdo vadovo bendražygiai , o tolyn į pakraščius- draugai, kaimynai, broliai ir margaspalviai svečiai.
-Norėčiau pasiūlyti visiems kartu pavakarieniauti ir skirstytis savaitgalio poilsio. Kas už?
Niekas nedrįso pakelti rankos. Vieni šnairavo dešnėn kiti kairėn.
Svečias su vešliais ūsais kelis kartus pliaukštelėjo delnais ir atsistojo. Salėje pasigirdo plojimai.
-Eime vakarienės,- tarė ir pasuko link išėjimo. Berniukas užsidėjęs kepurę ištipeno iš paskos, o energingas vyras su "bite" po nosim skubiu žingsniu išėjo per dešiniąsias duris.
-Ir posėdis pavyko ir vakarienė tyliai praėjo, pagaliau ryt šeštadienis,- šnekėjo pats su savimi vadovas, žiūrėdamas seno modelio "taurą", kuris kažkodėl rodė tik žydiškus kanalus ir be vertimo, bet jų laidos veikė labai migdančiai. Paskutinį ką jis pamatė tai laikrodį, kuris rodė
00.05.liepos 6d. - šeštadienis
Kažkoks monotoniškas skardus kaukimas išvertė vadovą iš lovos. Tamsoje nesusigaudė kas vyksta ir kur jis esąs. Televizorius rodė draugus iš Tei Avivo, bet garsas buvo ne iš ten, nors labai priminė oro pavojaus signalą. Jis įjungė šviesą. Garsas akimirkai nutilo, bet tuoj vėl pasikartojo. Laikrodis rodė 04.00
„Ačiū dievui ne birželio 22“ pagalvojo klausydamasis pratiso kaukimo. Koridoriuje pasigirdo skubūs žingsniai, prislopinti balsai. Kas minutę skubančių ir bėgančių žingsnių vis daugėjo, balsai garsėjo.
-Negi laivas dega!- šūktelėjo vadovas vis dar sėdėdamas ant lovos krašto. Užgeso šviesos, liko degti tik melsvos lemputės kambario kampuose. Tik garsus iš garsiakalbių sklindantis "Achtung, achtung, alarm" lyg viesulas vadovą išpūtė iš lovos. Įšokęs į nacionalinę "treniginę" formą ir įsispyręs į kroksus, išbėgo į koridorių. Žmonių būriai padrikai, be jokios sistemos, lakstė pirmyn atgal, o iš visų pusių skambėjo "Achtung, achtung, alarm". Jis pačiupo už rankos begančią pro šalį visų karių mamą Rasą.
-Kas nutiko?
-Nežinau, ryšio su NATO nėra, o megztosios baretės sako, kad rusai ateina.
-Rasa,- griežtai įsakė vadovas,- jūs mūsų generolė, tai komanduokite pagaliau, o ne lakstykite lyg degtų partiečio tvartelis.
Griežtas vadovo balsas atgaivino Rasą.
-Nors aš dabar ir ne jūsiškė, bet tiek to, jei taip prašote, galiu pabandyti normalizuoti padėtį,- ji atsikosėjo ir užriko,- Stot! Tylėt! Ramiai! Visi prie sienos!-griežtas balsas suveikė. Panikos apimta masė sustojo ir nutilo. Nepakitęs liko sklindantis keistas monotoniškas garsas ir vokiškas "Achtung, achtung, alarm"
-Tu, miškini,- kreipėsi Rasa į šalia netyčia atsiradusį pagrindinį tėvynės miškininką,- nutildyk tuos panikierius.
-O kodėl aš, juk....
-Greitai,- griežtai paliepė ir miškinis nuskuodė į pilotų kabiną.
Jis tyliai pasibeldė.
-Was,- pasigirdo griežtas balsas.
-Bitte, išjunkite alarm,- paprašė mandagiai, kasydamas barzdelę.
-Jawoll,- linksmai atsakė balsas už durų.
Netrukus laive girdėjosi tik tas pats pratisas monotoniškas kaukimas.
-Šaunuolis, miškini, galėsi pereiti į mūsų komandą,- pagyrė Rasa grįžusį miškininką.- Paskui mane,- įsakė vadė ir būrys nusekė ją. Einant į tolimą kampą garsas vis stiprėjo, kol pagaliau ji sustojo prie vienų durų.- Čia pavojaus šaltinis,-bakstelėjo pirštu į jas. Prisirinko pilnas koridorius. Kažkur tarp kojų šmurkštelėjo kepurė, viename šone vešlūs ūsai, kitame „bitė", o vadovui prieš akis kelis kartus sušmėžavo žydiška skrybėlė ir kasytės.
-Prašom, premjere, jūs pirmas,- tarė ponia ir kietai sučiaupė lūpas.
-Aš žemiškas premjeras, o čia kosmosas, neturiu įgaliojimų lįsti į privačią teritoriją. Tokie neaiškūs objektai kariškiam priklauso, o kareivis- jis ir kosmose kareivis.
-Mes tuoj prabalsuosime ir jūs būsite premjeru, pirmininku, prokuroru ir žemišku ir kosminiu. Tada galėsite lįsti ten,- parodė pirštu į duris ponia,- ir visur kitur, nebijokite, mūsų dauguma. Kas už tai?
Draugų, brolių, kaimynų ir net griaunančios opozicijos rankos vieningai pakilo į viršų. Vyras su "bite" po nosim truputį kilstelėjo abi rankas ir įsižiūrėjo į jas lyg svarstydamas kurią kelti.
-Patarčiau neskubėti rankų kilnoti, nes neaišku ar tai trisdešimt trečių Munchenas ar keturiasdešimt penktų Berlynas.
Jis nuleido rankas ir pasisuko. Solidus vyras su ūsais kelis kartus truktelėjo pypkę ir išpūtė dūmus virš iškeltų rankų.
-Adolfas,- ištiesė ranką žmogus su "bite"
Solidus vyras dar kelis kartus truktelėjo pypkę, išpūtė dūmų kamuolį, perėmė ją iš dešinės rankos į kairę ir paspaudė ištiestą Adolfo ranką.
-Josifas,- tyliai tarė.
-Uhra bhroliai, vienbalsiai,- pasigirdo žvalus balsas su keistu kai kurių raidžių neištarimu, girdėtu per televizorių vadovo kambaryje,- jūs ir čia phremjehras ir jum visi įgaliojimai. Phrašom patikhrinti pavojaus šaltinį.
Naujai patvirtintas premjeras apsižvalgė. Priešais stovėjo nedidukas žmogus su juoda skrybėle ir kyšančiom kasytėm iš po jos. "Kur aš jį mačiau", pagalvojo žiūrėdamas į jį , bet šis žmogutis prikišo lūpas prie ausies ir tyliai sušnabždėjo,“Joškė“ ir, paėmęs už rankos, privedė premjerą prie durų. Jis pabeldė, bet niekam neatidarius, atsargiai pravėrė duris.
-O, šventa Marija!- šūktelėjo. Dar kelios galvos pasilenkė prie durų plyšio.
Viduryje kambario, panarinęs galvą kaip bulius, užmerkęs akis ir išpūtęs žandus, stambus vyriškis pūtė dūdą, o trys vyrukai su su maikėm, šortais, baltom kojinėm, apsižergę kėdes lingavo į įvairius šonus, birbė, stukseno medinėm klumpėm į kėdės šonus ir nematė, kad prasidarė durys. Šalia stovėjo dujinė ir ant jos kunkuliavo katiliukas. „Jau trys“,pagalvojo vadovas, skaitydamas užrašą ant nugaros "don't worry be happy-machen pauze 45". Transportinis slengas- nusprendė nesupratęs prasmės ir žengė žingsnelį į vidų, bet dėl visa ko palikęs įkištą tarpduryje koją.
-Ei, tyliau,- šūktelėjo premjeras.- Ei, piliečiai!- riktelėjo bandydamas perrėkti triukšmą. Dūda nutilo. Pūtikas pramerkė akį, vairuotojai atsisuko.
-Dėde, kur lendi kaip į autobusą. Ar bilietą turi?- piktai paklausė vienas, kilstelėjo kepurę, primenančią jaunystėje matytą pas milicininką, ir pajudino viršutinę ūsuotą lūpą,- Aš tavęs klausiu, dėde,- vėl riktelėjo.
-Taip, turiu, elektroninį.
-Mero durys sekančios, ten su elektroniniais. Važiuojam toliau, vyrai.
-Ponai, šiandien šeštadienis, žmonės nori pailsėti, o jūs keliate aliarmą.
-Nu, blemba, negaliu, tark žodį, maestro.
-Transporto darbuotojų pageidavimu kuriame kūrinį „Solo MAZui su orkestru.
-Ką?- šūktelėjo visi stovėję prie durų.
-Darom transportą muzikinį. Supratai? Uždaryk duris,dėde. o tai...- piktai šūktelėjo ūsuotasis ir pakėlė klumpę mediniu padu,- Laisvai europai -laisvas menas.
Premjeras tyliai uždarė duris.
-Ka padarysi, bet koks menas turi teisę egzistuoti demokratinėje visuomenėje, teks prisitaikyti. Eime, tikiuosi neilgai dūduos. Ką jis man primena?-tyliai burbtelėjo premjeras.
-Meškiuką su pahrašiutu - paslaugiai atsakė vyras su skrybėle ir kasytėm.
-O pūtikas?-
-Tai gi kahralius kon...
-Aaaa, prisiminiau,- šūktelėjo premjeras,- Hollywood‘o aktorius. Žadėjo tik indėna atiduot, bet dar ir Hollywood‘o atstovą įkišo. Ką padarysi,- truktelėjo pečiais,- negi pyksimės dėl tokio menkniekio. O televizorius?- staiga griežtai paklausė.
-Ką tu, ponas, tihras tautištas daiktas, negi aš būčiau dhrįsęs,- tankiai akytėm sumirksėjo Joškė.
-Eime,- tarė ir patenkintas gauta informacija paplekšnojo Joškei per petį.
-Kas tas "MAZas"- paklausė Adolfas Josifo.
-Aleksandro jėga,- atsakė ir pridurė,- o vaikinai drąsūs, neišsigando. Eime, netrukdykim, tegul pučia,- ir abu nusekė paskui minią.
Visą dieną premjeras gulėjo lovoje klausydamas žydų kanalo, kuris bent kiek užgožė transportinį meną, o pavakaryje, kai pūtimas nutilo, prie durų ant kilimėlio vėl gulėjo laiškas.
-Šiandien išeiginė,- burbtelėjo ir pakišo voką po kilimėliu.
Netoliese esančiame kvartale suskambo trankus rytietiškas rokas.
-Daugianacionalinė vieninga europa-pavyzdys pasauliui,- bambėjo vadovas, įkišęs galvą į televizorių ir klausydamas žinių žydų kalba,- o ausinių neįdavė, turbūt pasimetė kurtai.
Nutilus šokiams ir rytietiškam rokui, premjeras pažiūrėjo į laikrodį.
00.30.liepos 7d - sekmadienis
- Jėzau,- sušuko premjeras, kai pramerkęs akis pamatė ant sienos Big Beną, kuris rodė 04.00 am,- juk sekmadienis,- sudejavo bandydamas suvokti kas jį vėl pažadino. Tolumoje, bet aiškiai girdėjosi su trumpom pertraukom tariami kažkokie pratisi žodžiai. Jis tyliai išlindo į koridorių ir nutipeno ten, iš kur sklido garsas, pažadinęs ankstų sekmadienio rytą. Vadovas stabtelėjo prie durų. Šalia jų gulėjo viena pora basučių. Jis prikišo ausį. Alach...
-Meldžiasi,- lengviau atsiduso,- gerai, kad meldžiasi, nes kur malda, ten taika. Bet kokie jie pareigingi,- stebėjosi,- nuo ankstaus ryto, ne taip kaip kai kurie tik po pusryčių,- mąstė eidamas atgal į savo kambarį. Žydiškas kanalas neužgožė maldos, todėl susisukus į anklodę teko vienus žiūrėti, kitų klausytis. Kažkas palietė jo ranką. Jis krūptelėjo, nes buvo užsnūdęs. Prieš jį stovėjo Joškė ir geraširdiškai šypsojosi.
-Kaip čia patekai?- piktai paklausė.
-Na tu, phrezidente, palikai mažą tarpelį, aš pagalvojau, kad tai dėl manęs ir neapsirikau, ar ne tiesa?
-Pirmiausia, aš- ne prezidentas.
-Nesvarbu kaip vadinti, svarbu, kad tarpelį palikai, o dar svarbiau, klausyk kaip prezidentas ir daryk, kaip prezidentas, tau laiškas dar nuo vakar,- ramiai atsakė ir ištiesė voką,- na aš bėgsiu,- sušnabždėjo kai premjeras paėmė voką ir dingo.
"MAZ‘ai labai gerai, nes daug gedimų, daug detalių, daug biznio ir labai geras draugas" perskaitė laiškelį.
-Atviras šantažas,- pasipiktino ir įmetė jį į stalčių.- Reik eiti pasivaikščioti, vis tiek nebeužmigsiu - pagalvojo ir išėjo į koridorių. Jis vaikščiojo plačiais švariais koridoriais, žiūrėjo per iliuminatorius, gėrėjosi žvaigždėmis, su kolegomis, pažįstamais bei nepažįstamais žmonėmis, kurie taip pat buvo pažadinti uolių maldininkų, aptarinėjo paskutines naujienas. Koridoriuose jautėsi sekmadienis. Žmonių gausėjo, gausėjo ir spalvų gama. Užsuko į kavinukę. „Kaip maloniai aptarnauja“,džiaugėsi, o svarbiausia mokėt nereikia, nes visas išlaidas padengia ES biuždeto šeimininkė, o griežtos normos nekėlė abejonių, kas ta šeimininkė“-džiaugėsi savo intelektu, skaitydamas meniu su nurodytu kiekiu maisto, duodamo į vieną burną.
-Phrezidente, phrezidente,- pasigirdo tylus šūktelėjimas ir prieš nosį išdygo Joškė,- aš dėl tų MAZ‘ų, gal užpehrkam pas Aleksandrą?
Buvę aplinkui sukluso ir pagarbiai pažvelgė į ekspedicijos vadovą.
-Šiandien sekmadienis, o Europoje sekmadieniais sunkusis transportas, tame tarpe ir MAZ‘ai, nevažinėja,- atsakė premjeras, didžiuodamasis savo žiniomis transporto srityje ir aukštai iškėlęs galvą nuėjo tolyn. Jis sustojo prie alaus baro ir norėjo užeit gurkštelėti tautiško gėrimo, bet iš vidaus pasigirdo garsūs vienišo oratoriaus rėkavimai, primenantys karines pratybas. "Aš tai kažkur esu girdėjęs", pagalvojo išgirdęs aiškiai ištartą frazę überall...-ir negėręs nuėjo tolyn.
-Ponas,ponas,- vėl išgirdo Joškės balsą.
-Kas dar?
-Jau dešimta valanda vakahro.
-Na ir?
-Nuo dešimtos valandos jau galima važiuoti sunkiajam thranspohtui, aš dėl tų MAZ‘ų. Gehras daiktas tas MAZ‘as. Biznis bus, dhraugą gehrą įsigysi, tik pinigų duok thruputį.
-Rytoj, viską rytoj nuspręs darbo grupė.
-Man tik pasihrašyk ant šito popiehriuko ir aš viską gausiu,- neatstojo Joškė bėgdamas paskui premjerą.
-Rytoj,- griežtai atsakė ir užtrenkęs prieš jo nosį duris nubėgo į lovą.
7.00. liepos 8d.
-Pagaliau pirmadienis, pagaliau baigsis praleidinėjimai, bus galima kažką dirbt,- tarė pakiliu balsu, tris kartus pastukseno "Taurui" per "pakaušį", nusišluostė į kilimėlį batus, žengė į koridorių ir kaktomuša susidūrė su Joške.
-Phrezidente, tu nepatikėsi, bet tu tuhri tai pamatyti.
-Ką? MAZ‘ą?
-Ne, baisiau, einame ghreičiau,- paėmęs už parankės kaip seną draugą nusivedė į viešųjų sanmazgų koridorių.
Prie durų susirinkusi įvairiaspalvė minia įvairiom kalbom kažką piktai aiškinosi, kai kurie net stumdėsi badydami viens į kitą pirštais.
-Kelią,- riktelėjo Joškė ir įvedė premjerą į vidų.- Ten,- mostelėjo ranka.
Premjeras pradarė kabinos duris.
-Siaubas!- šūktelėjo pamatęs žmogišką produktą plačiai paskleistą ant kraštų ir uždarė duris.
- Aš taip pat manau,- pritarė Joškė.
-Didelių žmonių yra mūsų europoj ir tradicijų įvairovė didelė.
-Kad ir kokia didelė ta thradicija, bet nebūtina puhrkšti ant khraštų,- piktinosi Joškė,- ghreitai bus ir piešinių, pamatysi.
-O kodėl nevalo?
-Atsisakė. Sako nežino kaip su tokiu ghrožiu elgtis ir paliko patiems hrūpintis neeurostandartinėmis thradicijomis,- atsakė Joškė,- Hreikia pinigėlius imti.
-Čia viskas nemokama, viskas apmokėta finansinio donoro.
-Tu man tik thruputį to khraujo nupilk iš tos donohro gyslos ir aš viską sutvahrkysiu ir smulkų vehrslą paskatinsiu-neatstojo Joškė.
-O...
-Ir vehrslo planą pateiksiu,- neatstojo Joškė.
-Sudarysim darbo grupę ir kai grįšim...
-Bet liaudis dabar nohri phrutuptį ir eilė susihrinko. Tu man tik hraštelį pahrašyk, aš paimsiu pinigėlių, hraštelį parduosiu,- Joškė linktelėjo į netoliese stovintį įvairiaspalvį būrelį,- Jie hraštelį tau ghražins, tu skolą nuhrašysi, o phrocentukus aš su tavim pasidalinsiu, pažadu.
-Kaip tai. O kas jiems?- nustebo vadovas.
-Na dahrbelio tuhrės, pakampiais nesithrainios.
Pasigirdo tvirti kariški žingsniai. Joškė žagtelėjo ir šmurkštelėjo už savo "prezidento" nugaros. Svečias su "bite"pražygiavo pro premjerą, grėsmingu žvilgsniu pažiūrėjo į kyšančią Joškės skrybėlę ir įėjo į WC.
-Scheisse,- pasigirdo riksmas ir išlėkė lauk mojuodamas kumščiais.
Joškė dar kartą žagtelėjo.
-Gal jiems nieko nebereiks, svarbu, kad spėtų raštelį grąžinti,- tyliai tarė Joškė, išlįsdamas iš už plačios nugaros ir nulydėdamas žvilgsniu tolstantį vyriškį.- Jo vardas-Adolfas, netyčia nugirdau,- sušnibždėjo į ausį aiškiai tardamas R raidę.- Štai čia raštelis, negalvok, pasirašyk, bus tvarka ir švara.
„Koks geras logopedas“, pagalvojo premjeras, žvilgtelėjo į tolstantį svečią su "bite" po nosim ir neskaitęs pasirašė kažkokį popieriuką.. Žmonės rinkosi į darbą, sėdo į savo vietas ir dalinosi savaitgalio įspūdžiais. Premjeras, įsigilinęs į ant stalo rastus popierius, nekreipė dėmesio į šurmuliuojančią salę ir tik kai triukšmas staigiai nutilo, pakėlė akis. Į salę įėjo svečias su ūsais. Per savaitgalį kažkas pasistengė ir kampas, kurį jis buvo užsiėmęs, buvo atitvertas raudonmedžio barjeru, o viduryje ložės buvo du dideli raudonmedžio stalai, du minkšti krėslai, prie jų ir kelios kėdės. Jis įėjo, pakabino ant pakabos savo kepurę, berniuko kepurę ir atsisėdo už stalo. Berniukas įsitaisė šalia. Indėnas, be jokių pasikeitimų, nejudėdamas, kaip granitinė uola sėdėjo savo vietoje ir žiūrėjo į vieną tašką. Kitame šone taip pat buvo nežymių pasikeitimų. Adolfo vietoje sėdėjo Joškė. Kitos Adolfo kėdės buvo uždengtos plėvele ir ant jų kabėjo lentelės su užrašu „For sale“, o skliausteliuose mažom raidėm „Verkauft“.
-Lauk iš mano vietos,- piktai riktelėjo Adolfas. Visa salė atsisuko į juos.
-Kam tau jos. Tu su Josifu susidraugavai, tai gali su juo ir sėdėti, juo labiau, kad jis tave kviečia.
-Zy.....
-Ša!- riktelėjo premjeras,- Pas mus negalima tarti to žodžio piktai. Prašom valdytis.
Adolfas pasuko galvą. Iš kito šono jam draugiškai mojo Josifas.
-Gal tikrai pereitumėte ten,- pasiulė vadovas.
Adolis sušniokštė, nužingsniavo į sceną, pastovėjo kelias akimirkas už premjero ir nuėjo į Josifo ložę. Šeiminkas maloniai mostelėjo ranka į laisvą stalą. Netrukus Joškę apsupo įvairiaspalvių žmonių burelis. Po keletos minučių derybų, jis užleido visas vietas naujokams, o pats atsisėdo šalia indėno ir per jo petį pažvelgė į širstantį Adolfą.
-Na, jei visi susėdote gal pradėsime,- tarė premjeras ir atsistojo.
-Salėje nerūkoma,- pasipiktino megztų barečių lyderis, žiūrėdamas į kylančius į viršų dūmus iš Josifo pypkės.
Šis, nieko netaręs, įjungė šalia stovintį ventiliatorių ir stiprus vėjo gūsis pūstelėjo dūmus ir mažą žiežirbą iš pypkės ant megztų barečių.
-Degam,- riktelėjo lyderis kai iš pakaušio pakilo dūmai, bet kolega šliūkštelėjo ant galvos stiklinę vandens ir lauželis užgęso. Nusiėmęs baretę jis pažiūrėjo į išdegusią skylę ir paprašė žodžio.
-Gerbiamasis, negalima taip išdykauti su ugnimi,- ir pagrąsino vadovas pirštu svečiui su ūsais, o po to paėmė ant sato gulėjusį raštelį ,"mano vardas Josifas" perskaitė ir vėl žvilgtelėjo jo pusėn,- supratau, drauge, na štai ir susipažinome,- tyliai sušnabždėjo. Šis atsainiai mostelėjo ranka, o Adolfas nervingai pabarbeno į stalą.
Prie mikrofono atsistojo megzta baretė.
-Mūsų visa frakcija balsavo, kad ekspedicjoje nedalyvautų rusų atstovai. Kaip jis čia pakliuvo?- piktai paklausė lyderis ir pažiūrėjo į vadovą.
-Aš nekaltas, jis pats atėjo, o aš tik ką prisiminiau, kad jis ne rusijos atstovas, o mums draugiškos kaukazo respublikos pasiuntinys.
-Bet tam kaukazo pasiuntiniui rusiškos ausys kyšo,- piktinosi toliau lyderis.
-Na, ką jūs! Jums visur tos ausys. Visą Europą tomis ausimis apstatėte, kad net blusa nepralys, kur ten jau rusiškai meškai su zuikio ausim, juokaujate.
-Kas nori, tas pralenda,- atsakė ir pažiūrėjo į įvairiaspalvę minią, sėdinčią buvusiame Adolfo kampe ir salės gale.
Per salę tekina prie lyderio pribėgo kepurė. Jis plačiai iškėtęs rankas suėmė ją už kraštų ir kilstelėjo. Po ja stovėjęs berniukas blizgančiais apvaliais akinukais šypsodamasis atkišo raštelį. Barečių lyderis prasižiojo.
-Tik į rankas, o ne į dantis,- atsake berniūkštis sumirksėjęs gudriomis akytėmis.
Lyderis grąžino kepurę atgal, apsidairė ir priklaupęs pakišo galvą po ja. Netrukus kepurė bėgo atgal į ložę, o jis skaite raštelį.
-"Orderis"?Arešto!- sukliko ir pilnomis siaubo akimis numetė "pisulką"ant prezidiumo stalo.
-"Orderis"- perskaite premjeras,- Neee, nebijokite, gerbiamasis, ne arešto. Paskaitysiu."Šio orderio pateikėjui išduotuoti iš užsilikusių rezervų šiltą kepurę, vatinuką, dvejas pirštines, vienas vilnones kojines ir veltinius be kaliošų. Nemokamai! Draugas Josifas". Na matote, kokie rūpestingi mūsų draugai, o jūs širstate ant jų. Tikriausiai prognozuoja planetos atšalimą.
-Provokacija!- sušuko lyderis ir nubėgo į WC plautis rankų.
Prie prezidiumo priėjo kepurė ir išlindusi vaikiška ranka padavė premjerui raštelį.
-Yra pasiūlymas eiti pietauti,- perskaitė.
Rankos vieningai pakilo. Josifas, Adolfas ir kepurė išėjo pirmi, o visi kiti tyliai iš paskos. Prie VIP stalo įsitaisė Josifas su Adolfu ir berniuku, o premjeras nuėjo prie bendro europos. Valgant agurinę atkeliavo raštelis. "Mes mėgstame jūsų maistą ir vertiname jūsų kulinarų sugebėjimus, bet kasdien valgyti agurkinę ir kalakutieną- nesolidu". Premjeras kaltai nusišypsojo.
-Viskas sponsorių rankose. Ką įdėjo į kelionę, tą ir valgome. Ką turime, tuo ir dalinamės,- atsakė premjeras, truputį kilstelėjęs ir žvigtelėjo į Joškę. Šis linktelėjo galvą ir pakišo kažkokį lapelį.
-Čia mažas orderiukas. Mažas parašiukas ir draugai, ir svečiai bus patenkinti- tyliai šnabždėjo Joškė, įdėdamas "prezidentui" į ranką parkerį auksine plunksna.
-Reikėtų pažiurėti, bent Akštujų Šimonių dukrai parodyti.
-Tu ką, meine prezidente, ji juk nebe su jumis,-nustebo Joškė.
-Tautos klasika visada su mumis,- ir pasirašė atkištą popieriuką.
-Laikas pailsėti,- tarė Josifas ir visi trys pakilo nuo stalo. Minia pagarbiai atsistojo.-Tęskite be mūsų,- mostelėjo ranka ir išėjo.
Po kelių minučių į valgyklą sugužėjo įvairiaspalvė minia ir, nieko neklausdama, pradėjo "šluoti" maistą nuo stalų tiesiai sėdintiems iš panosės. MAZ‘ų vairuotojai mostelėję kelis kartus medinėm klumpėm atstovėjo savo maistą. Neatidavė savo kalakuto porcijos ir ponia kietai sučiauptom lupom, nes rimta veido išraiška atbaidė net pačius alkaniausius. Na,o likusi europa draugiškai šypsodamasi dalinosi savo porcijomis su įvairiaspalviais svečiais.
-Eime padirbėti,- griežtai tarė kosminis premjeras kai stalai buvo tušti.
-Koks čia darbas. Man sakė, kad tai pažintinė turistinė kelionė,- pasipiktinęs pakilo keliautojas Mikluko-Karalius,- savaitę keliaujame, o dar nieko nematėme išskyrus koridorius ir šią nuniokotą valgyklą.
-Nors kelionė ir pažintinė, bet mes negalime atitrūkti nuo popierių ir privalome ruoštis susitikimui su Banginio Tau gyventojais. Ką mes jiems parodysim?
-Svečiai padainuos "Te visad šviečia saulė",- ironiškai tarė keliautojas ir išdidžiai išėjo iš valgyklos.
-Vyrai, vyrai, žmonės, taip negalima,- šaukė premjeras išeinantiems paskui Mikluką-Karalių.
-Josifas ilsisi ir mes tam turime teisę,- kažkas riktelėjo ir durys užsidarė.
Valkykloje prie tuščių stalų liko jis ir jo pažįstami vairuotojai.
-O kur trečias?-paklausė žiūrėdamas į juos.
-Viza tvarkos, o gal tu nori būt trečias?
-Dzukiška,- tarė vadovas išlenkęs mažą taurelę, įpiltą draugiškų vairuotojų ir užkandęs juodos duonos gabaliuku.
Jau kelias minutes jis žiūrėjo į sieną, ant kurios trys skirtingi laikrodžiai mušė skrtingus signalus. Kurantai aštuonias, Gediminas- septynias, Big Benas- šešias.
-Tai kiek dabar valandų,- šūktelėjo piktai ir pažiūrėjo į ranką.
06.01 liepos 9d.
-Kažkokia nesąmonė, pramiegojau. Reikės laikrodininkės Laimutės paprašyt, kad sureguliuotų laikrodžius, o tai rodo kas ką nori,- bambėjo lipdamas iš lovos.
„Ne dzūkelio darbas“ galvojo lėtai eidamas koridoriumi ir nesižvalgydamas. „Bus kaimynai bulvinius nagus prikišę“.Staiga jis už kažko užkliuvo ir vos išsilaikė nenugriuvęs. Atsisukęs pamatė jau keturias poras batų ir išgirdo maldą už durų.
- Ne, tikra dzūkiška, jei negirdėjau maldų- tarė sau po nosim ir atsargiai pastumęs batus į vietą įsiklausė. Alach....skambėjo keletas balsų,- Tegul meldžias, kuo daugiau maldininkų vienoje vietoje, tuo daugiau šansų pamatyti tą, kuriam meldžiamės,- padarė išvadą vadovas, - o kur mūsų šventasis senelis,- pagalvojo ir sparčiai nužingsniavo į salę.
Pavargusiu žvilgsniu vadovas stebėjo delegatus, kurie vartė kažkokus popierius, kažką siųlė, kilnojo rankas, o gal jam tik tai vaidenosi, bet Joškės veidas, atsiradęs prieš nosį, grąžino jį į realų gyvenimą.
-Tu vėl čia?
-Tai kad aš niekur dingęs nebuvau, meine prezidente. Aleksandras klausė dėl MAZ‘ų. Nežino kuriam laikui vizą darytis.
-Iki pabaigos?
-Kokios?
-Klasyk, būk draugas, nulipk ir taip nuo sunkios dūšios. Rytoj, gerai,- tyliai paprašė ir pažiūrėjo salėn. Josifo ložė buvo tuščia. Visose kitose vietose, išskyrus indėno, snaudė įvairiaspalvė minia, nepanaši į užregistruotus delegatus.
-Kas čia?
-Žmonės iš toli keliavo, daug sunkumų patyrė, tegul pamiega. Aš jiem tas vietas nebrangiai išnuomavau kol tavo kolegos dzukelį smaugia. Kam tuščiai kėdes laikyti. Ką, meine prezidente,- Joškė tankiai sumirksėjo akytėmis.
-Ai, daryk šiandien ką nori,- numojo ranka Joškei prezidentas ir atsilošė krėsle.
Joškė tyliai švilptelšjo. Pasigirdo tylus trepsėjimas, šurmulys ir į salę subėgo didelis būrys įvairiaspalvių piliečių. Jie greitomis paklojo ant grindų čiužinius, sugulė ir užsiklojo galvas.
-Čia....
-Na pagalvok, vienu daugiau, vienu mažiau, negi gatvėje paliksi.
-Bet čia....
-Nebijok, meine prezidente, visi po dušo ir su dokumentu. Šitame pase visi surašyti.
-Juk ju...
-Daugiavaikės šeimos- jų nacionalinis pasididžiavimas, ką padarysi, juk neskaidysim šeimų.
-Aš....
-Meine prezidente, nesinervink, o geriau pasirašyk mažą popieriuką,- tarė Joškė ir padėjo ant stalo parkerį su auksine plunksna ir popieriaus lapelį.
-Kas čia,- pagaliau atsitokėjo pamatęs daugybę skaičių.
-Supuranti, jie vargšai ir neturi kuo susimokėti man už dušą. Aš paimsiu pinigėlių, dėsiu jiems ant rankos kryželius, o kai paskutinis nusiprausęs atneš tau tą lapelį tu nurašysi pinigėlius.
Vadovas pakėlė antakius.
-Kaip tu galėjai pagalvoti taip negerai apie savo draugą. Aš su tamsta procentukus pasidalinsiu, pažadu.
Sunkia galva bet lengva auksine plunksna "prezidentas"pasirašė popieriuką. Juk neapgaus, juk savas, pagalvojo ir numojęs ranka, aplenkęs valgyklą, grįžo į savo kambarį. „O vis dėlto dzūkelis- ne grynas“ pagalvojo ir krito į lovą.
-Ei, maine prezidente, ei maine prezidente,- pasigirdo tylus balsas.
Vadovas pramerkė akį. Prieš jį stovėjo Joškė su buteliuku colos ir hamburgeriu.
-Indėnas atsiuntė, tik nepagalvok, kad tai kyšis.
-O kas. Kaip tu čia patekai?- piktai paklausė.
-Čia maža vakarienė, o patekau pro mažą plyšelį, kurį palikai man ir dar Laimutę buvau atsivedęs,- atsakė Joškė ir pažiūrėjo į sieną.
Ant jos Kurantai, Gediminas, Briuselis, Big Benas ir Vašingtonas rodė
00.01.liepos 10d.
Ryte dzūkelio nebesijautė ir ekspedicijos vadovas įprastu laiku, nusivalęs kojas, įžengė į koridorių. Priešais duris stovėjo jo pažįstamas studentas, tik kiek patamsėjęs. „Kažin ar tamsaus grimo padaugino ar šviesų Joškės duše nusiplovė.
-Jawoll, - tarė jis plačiai šypsodamasis.
-How jawoll,- nesutriko vadovas.
Studentas ištiesė popieriaus lapelį.
"Buk geras draugas, maine prezidente, kol būsi posėdyje, leisk studento šeimai tavo kambaryje pabūti, nes šiandien posėdyje dalyvaus Josifas ir Adolfas. Žinok, tu nesigailėsi tai padaręs, pažadu. Joachimas."
Ką padarysi, reik padėt.
-Jawoll,bet How?
-How you are,- riktelėjo studentas ir iš už kampo išlėkė kelios moterys su bureliu vaikų nuo vieno iki trisdešimties metų amžiaus.
-Turtingi tie studentai, kelias žmonas ir tiek vaikų išlaikyti gali,- tarė žiūrėdamas į studentą kai paskutinis dvidešimtmetis kūdikis tyliai uždarė duris.
-Alles,- linksmai tarė studentas ir, padovanojęs varpelį, nuėjo studijuoti eurokalbų.
Vadovas įbėgo į salę ir sustojo. Visi jau buvo susirinkę ir jam įėjus sužiūro į Josifo ložę. Adolfas piktai nužvelge pavėlavusį, o Josifas atsainiai mostelėjo ranka. Aš nekaltas, čia dzūkelis protą pamaišė,- tyliai pasakė eidamas pro Josifo ložę.
Tądien darbas virė kaip niekada. Prie mikrofono pastoviai buvo eilė. Vieni kažką gyrė, kiti peikė, treti siūle kažkokius projektus, bet ložė nerodė jokio susidomėjimo. Tik kai keliautojas Mikluko-Karalius pasiulė iš ložėje esančių atstovų "išmušti"skolas už karo nuostolius ir už tuos pinigus aplankyti pakeliui esančią Veneros planetą, Josifas pakėlė galvą, o Adolfas trinktelėjo kumščiu į stalą.
-Reikia pasitarti,- pagaliau pirmąkart posėdžiaujantieji išgirdo jo balsą. Josifas įdemiai pažiūrėjo į keliautoją ir pasuko iš salės. Adolfas ir kepurė nuskubėjo iš paskos. Netrukus visi išsilakstė po savo kambarius, palikę valgyklą svečiams, o salėje įsikurė Joškės globotiniai.
Vadovas atsargiai, kad nepažadintų pas jį apsistojusios daugiavaikės šeimos, atsigulė ant kraščiuko ir įsiklausė į tyliai knarkiančius naujakurius. „Negi varysi į gatvę|“ pagalvojo ir žvilgtelėjo į sieną. Laimutė nepavedė, gerai sureguliavo - visi laikrodžiai rodė vienodą laiką.
00.30 liepos 11 d.
Ryte malonus rytietiškos kavos kvapas pažadino kosminį premjerą.
-Čia tu brangioji, ar ne per anksti kava,- tarė lėtai pramerkdamas akis, -A! šūktelėjo kai į jį iš tamsumos žiūrėjo keturios poros mielų, bet tamsių moteriškų akių. Jis atsisėdo. Kambaryje buvo šviesu ir jis suprato kodėl vientisame tamsiame siluete matosi tik akys,- Ištekėjusios, brangioji neprikiš, bet geriau, kad nesužinotų. Ištiestas kavos puodukas sumažino įtampą.
-Jawoll?- paklausė vienos akys.
-Are alles jawoll,- kambario šeiminikas pademonstravo kalbų žinojimą,- o kur jūsų herr?
-Alach,- atsakė ir mostelėjo į duris.
-Meldžias. Tai gerai, kuo pasaulis daugiau melsis, tuo mažiau kariaus.Reiks eiti pas Joškę,- tyliai tarė, kai rado vonioje prikabintą skalbinių ir tuziną besiprausiančių barzdotų vaikų. Visos keturios poros akių palydėjo kambario šeimininką iki durų, įdavė į rankas krepšį su prausimosi reikmenimis, hamburgerį ir pamojavo kaip senam draugui.
-Kaip maloniai išlydi, gerai, kad brangioji nemato, sunku būt įrodyti, kad išeinu iš savo darbo kambario ,o ne iš...apsaugok, viešpatie,- sušuko kai užėjęs už kampo, prie sienos ir viduryje koridoriaus rado kelias dešimtis porų batų. Jis atsargiai pastumė juos į pakraštį ir pasiklausė.
-Meldžias. Tai gerai, gera malda- taikos pranašas, o kodėl mūsiškių nesigirdi,- suraukė kaktą artėdamas prie Joškės sanmazgų kvartalo,- šventasis senelis lygtai buvo sąrašuose. Rieks pasidomėt.
Prie įėjimo į sanmazgų kvartalą sėdėjo stambus vaikinas. Prie kojų gulėjo seifas su nedideliu plyšeliu eurams mesti, o ant seifo- lentelė "Macht arbeiten time are 9am nach 19.15.-7.30pm-bis00.00-and bis08.50-for tik draugams"
-Nieko nesupratau,- pasikasė pakaušį ir pažiūrėjo į laikrodį, kuris rodė 7.30,-kokia turtinga kalbų gama mūsų europoje.
-Aš atbėgu, aš skubu, meine prezidente. Išvarė!- sušuko pamatęs krepšį su prausimosi reikmenimis.
-Ne, atėjau patikrinti smulkaus verslo. Kas čia?
-Truputį nelaiku, na tiek to. Nekriepk dėmesio, čia mokosi eurokalbų, stengiasi berniukai, eime,- tarė Joškė ir atkabino virvutę,- Eurą,- tyliai tarė.
-Kas, eurą?
-Į seifą eurą įmesk, nes mes prieš privilegijas.
-Nepasiėmiau.
-Tai bėda. Nėra euro, nėra kryžiuko ant rankos. Nėra kryžiuko, nėra sisi. Mes juk prieš korupciją. Na bet gi tu atėjai inspektuoti, tai tada eime, pravesiu veltui. Joškė paėmė už parankės savo prezidentą ir nusivedė į sanmazgus.
-O, kaip vėl švaru ir malonu ir nuluptas plyteles spėjai prikiluot, šaunuolis. O kas čia?- nustebo atidaręs dušo kabiną ir ten radęs gulintį žmogų. Kitoje taip pat. Dar vienoje dušo kabinoje- net tris.
-Supranti, maine prezidente, aš pagalvojau, kam žmonėms naktį praustis. Rekia praustis ryte ir vakare, o naktį čia gali keliaujantys maldininkai apsistoti.
-Juk čia...
-Patikėk, maine prezidente, jiems visiems bus uždėti kryžiukai ir išduoti taloniukai, kad tau lengviau būtų nurašyti savo skolą.
Vadovas perbraukė per smakrą. Skustis dar nėra būtina, bet nesiprausęs į posėdžių salę eiti negaliu, pagalvojo ir nuėjo pas draugiškus vairuotojus, kurie vėl pavaišino dzūkišku grybų antpilu.
Aštuonios poros tų pačių tamsių akių švelniai paguldė vadovą ant čiužinio šalia lovos, kad neiškristų. Saugumas- svarbiau visko,- pagalvojo dėdamas galvą ant pagalvės. Vakare nubudo, o ausyse net spengė nuo tylos. Jis pakėlė galvą. Nesimatė nei keturių, nei aštuonių porų akių. Vonioje taip pat buvo švaru ir tylu. Laivą truputį supo, „matyt manevruoja tarp kometų“ pagalvojo vadovas ir sugrįžo į lovą vis dar negalėdamas suvokti ko trūksta jo gyvenamajame plote.
-Netikras dzūkas ir grybai netikri,- suaimanavo ir pakėlęs galvą pamatė kaip tyliai prasiveria durys. Į vidų su nedideliu maišeliu įėjo Josifas, paskui jį- Adolfas ir kepurė. Visi trys susėdo prie lovos.
-Mums pranešė, kad draugas serga,- lėtai tarė Josifas, o Adolfas palietė kaktą.
-Nicht gut.
-Ih be gut,- nesutiko ligonis.
-Nereikia ginčytis,- įsiterpė Josifas,- Draugai ir visas kolektyvas perduoda tau gerų dienų, o Joachimas šį siuntinuką. Saugok sveikatą,- tarė švelniai ir atsistojo. Visi trys kiek pastovėję tyliai išėjo.
-Ir iš kur jis tai gavo,- sušuko vadovas, traukdamas indelį radonųjų ikrų, rūkytą lašišą ir kitokius tolimųjų rytų skanėstus.- Jei taip maitins, tai truputį galima ir pasirgti. Supratau ko trūksta,- staiga riktelėjo skaitydamas saldainių pavadinimą "Raudona aguona",- studento ir jo šeimos. Matyt akademines atostogas pasiėmė, juk ne juokas tokią šeimyną išmaitinti.- sotus ir lamingas dar spėjo pamatyti televizoriuje laikrodį, kuris kaip ir sieniniai rodė
00.10.liepos 12d.
„Euro ekspedicijos vadovas, premjeras žemiškas ir kosminis pirmininkas, ir net "maine prezidentas". Kiek daug garbingų titulų ir gražiausiame sapne nesusapnuosi“ galvojo daugiapareigybinis ligonis žiūrėdamas į lubas. Jautė kad dar anksti, bet nedrįso žiūrėti į laikrodį. Gal neiti šiandien į jokius posėdžius, Josifas patarė saugoti sveikatą. Tur būt planuoja dar kokias atsakingas pareigas suteikti. Na matysim, jei pakvies- eisiu, jei ne- tai reiškia salėje ilsisi svečiai ir man nėr kas ten veikti,nusprendė vadovas ir nugrimzdo į miegą. Bet netrukus vėl pasigirdo nuoširdi malda. Be dzūkelio girių karaliaus neužmigsi, bet ant stalo tebuvo tolimųjų rytų skanėstai ir nė lašelio dzūkiško. Reik keltis, nusprendė ir net murktelėjo iš pasitenkinimo radęs vonios kambarį tuščią. Nieko baisaus, kad studentai į kelionę pasiėmė jo šampūną, muilą ir kitas smulkmenas. Jiems gi reikia, o mums.....Joškė papildomą kryžiuką kam nors ant rankos uždės ir nusipirksiu. Geras žmogus tas mūsų Joškė, rūpinasi visais-mąstė vadovas skusdamas barzdą. Šį rytą nežvigltelėjo į laikrodžius, bet išėjęs į koridorių suprato, kad per anksti ir geriau būtų grįžti atgal. Prie maldos durų buvo sunkiai suskaičiuojamas kiekis batų, o už kampo, apsiklojęs trumpu pledu, ant grindų, be pagalvės gulėjo žmogus. „Maldininkas“ pagalvojo žiūrėdamas į apdulkėjusias, puslėtas, basas kojas, kyšančias iš po pledo,- ilgą kelią teko sukarti. Koks sunkus, bet šventas jų darbas,- tyliai tarė ir palietė"šventą"koją,-Jums, gerbiamas pilieti, nešalta,-paklausė rūpetingu balsu,- nepatarčiau čia gulėti. Čia gatvė, dar kas netyčia užgaus jūsų koją.
Maldininkas nieko neatsakė ir pakišo kojas po pledu.
-Ei,- vėl pajudino rūpestingas vadovas gulintį.
Pagaliau maldininkas sureagavo. Atsisėdo, pažiūrėjo tyru žvigsniu į vadovą ir greitakalbe pradėjo kalbėti kažkokią maldą. „Kur aš tai esu girdėjęs"-pagalvojo,-aaa, prisiminiau, šiauriniame pracūzijos pajūryje, neangliškas anglijos pilietis, vokiečių kalba prašė padėti perplaukti maža valtele per Lamančo sąsiaurį pas vaikus ir žmoną. Drąsūs žmonės tie jūreiviai, bet piktas žandaras atėmė jo laivelį ir dar mane barė. Oi kokie pikti tie žandarai.
-Gerai, gerai, gerai, ilsėkis,- tarė vadovas, kai malda pasidarė energingesnė,-gulėk, gulėk, bet saugok kojas,- patarė vadovas ir grįžo į savo gyvenamą plotą.
-Jėzau,- sušuko, kai ant stalo pamatė garuojantį arbatos puoduką ir trilitrinį stiklainį sklidiną medaus. Pažiūrėjo etiketę- 100% ekologiškas, nuo kaimyno Grigorijaus,- Kaip gera sirgti, kai tiek daug aplink gerų kaimynų,- apsidžiaugė ligonis, pakabino medaus ir atsigulė,- tik kaip tai vertins etikos sargai-kaip kyšį ar kaip vaistą,- mąstė vėl grimzdamas į saldų miegą. Laikrodžiai tyliai išmušė vidurnaktį. Geri vaistai, geras miegas.
05.50.liepos 13d, šeštadienis
Privalgęs ekologiško medaus ir prigėręs arbatos, vadovas miegojo kaip kūdikis ant motinos rankų, bet nepavargstantis Joškė privertė pabusti.
-Kas nutiko?
-Bėda, meine prezidente,,vairuotojai nesąžiningą konkurenciją daro. Reikia tavo parašo.
-Bet juk šiandien šestadienis ir dar 13-ta diena,- pasipiktino,- pažiūrėk kelinta valanda!
-Gera diena ir laikas, meine prezidente. Tu nepyk, bet paklausyk, per tuos vairuotojus mūsu biznis kenčia.
-Na?-pakėle antakius "prezidentas".
-Aš gi ne plėšikas. Sumokėjai eurą ir daryk ką nori į mūsų WC, bet čia WC, o ne skalbykla. Tie kelių karaliai už tą patį eurą ir rūbus skalbti pradėjo. Aš jiems neleidau, tai jie mano klijentams pradėjo tik už 25 centus tuščią plastmasinę tarą pardavinėti.
-Kas čia blogo. Šiukšlių nebus.
-Ai, meine prezidente, koks tu nežemiškas. Į vieną tarą padaro penkiese, išpilti atneša vienas ir tik už 1eurą. Išpila už penkis ir dar savo šeštą. Bankrotas bus!
-Sveika konkurencija.
-Nešvari, antisanitariška konkurencija,- šūktelėjo Joškė,- įtariu, kad ir Adolfas pas juos vaikšto ir agituoja prieš mane, nes seniai jį bemačiau ir kai kas iš tavisškių sukinėjasi apie „truck stop“ kambarį. Aleksandras kažkur dingo, tai jie visai pasileido.
-Ką siūlai?
-Pasirašyk ant to popieriuko ir bus tvarka. Tavo parašo visi bijos.
"Prezidentas" paėmė popierių. "Įsinešti į WC savo tarą griežtai draudžiama"
-Prie sienų statys pilnus,- tarė perskaitęs.
-Tu ką, meine prezidinte, mes europos kosminiame laive, o butelis- ne batas, o be to indėnas žadėjo pažiūrėti, kad nešiukšlintų. Patikėk, ir tvarka bus, ir biznis papildomas bus.
-Koks biznis?
-Indėnas pardavinės savo rankų butelius, tiems, kas negali atprasti nuo tradicijų. Ir tradicijas puoselėsim ir smulkų verslą skatinsim, ir eurą užsidirbsim
-Švara ir smulkus verslas svarbiau visko,- atsiduso vadovas ir pasirašęs įsijungė "Taurą".
-Pietūs iš mūsų pelno ir tiesiai į kambarį,- riktelėjo Joškė iėbėgdamas. Draugas neapgavo. Lygiai pusiaudienį ant stalo garavo agurkinė, kalakutų šlaunelės ir didelis kavos puodukas, nupirktas iš WC pelno.
- Kas remia to ir duoną valgom,- suplojo delnais ir kibo į pietus. Tik išgėrus paskutinį gurkšnį, vėl pradėjo važiuoti MAZ‘ai.
-Jie pasiuto ar ką. Juk šeštadienis,- pašoko nuo stalo ir pripuolė prie iliuminatoriaus. Žemė buvo jau toli ir tik mažas taškelis švietė jos vietoje.- Ištisą pusmetį nematysiu jos, kiek daug ir kiek nedaug. Ką padarysi, pareiga yra pareiga,-tarė tvirtai ir isėjo pasivaikščioti.
Maldininkas tegulėjo savo vietoje, centriniame koridoriuje batų buvo jau tiek, kad buvo sunku bepraeiti, o netoliese už kito kampo buvo įsikūręs nedidelis studentų ir daugiavaikių šeimų miestelis iš ivairiaspalvių palapinių. Kosminis laivas darėsi panašus į triukšmingą rytietišką turgų. O taip gera ir tylu buvo pradžioje. Kaži kur gyvena Josifas su Adolfu. Negi ir ten toks triukšmas. Sukdamas ratus kvartalais atsirėmė į sieną viduryje koridoriaus. Kažkokia keista ta siena, pagalvojo, kaip užtraukiama užuolaida.
-Geležinė,- pasigirdo balsas už nugaros,- Adolfo draugas Krupp padovonojo. Gal užeisite?- pasiūlė Josifas ir siena kaip užuolaida susitraukė į šoną. Už jos tvyrojo kažkokia keista šalta tyla. Niekas nelakstė, niekas nieko nepūtė ir nesimeldė.
-Ačiū, kitąkart,- mandagiai atsakė ir skubiai pasuko atgal.- Paminklų trūksta ir būtų kaip kapinės,- nusipurtė ir paspartino žingsnį. Apsukęs kelis ratus triukšmingais koridoriais, kuriuose sukosi nežinia kaip į laivą pakliuvę žmonės, nukulniavo link posėdžių salės.
-Na suprantu, vieną kitą giminaitį, draugą, vieną kitą nelegaliai su pašto siunta, bet šitiek!- šūktelėjo praverdamas posėdžių salės duris.- Siaubas!
-Aš taip nemanau,- išgirdo Joškės atsakymą iš vidaus,- didesnis siaubas, jei jie visi,- jis mostelėjo į pilną salę ivairiaspalvių žmonių,- būtų europos gatvėse?
-O kur jų namai, ką jie čia daro? Juk čia šventa vieta kiekvienam tautos išrinktajam!
-Jų namai ten kur Joškė leidžia pritūpti ar pastatyti palapinę, o jei čia šventa vieta, tai jie- maldininkai atėję pasimelsti.
-Bet kaip jie čia pateko, juk atranka buvo griežta.
-Kad tu žinotum, meine prezidente, kiek vargo turėjom kol mano geras draugas Briuselyje popieriuką prastūmė.
-Kokį, kodėl aš nežinau?- pasipiktino vadovas.
-O kam tau. Pagal tą popieriuką visi, kurie išskris ir sugrįš gaus eurozonos pilietybę ir pasą. Siaubas, meine prezidente, kiek buvo legalių ir nelegalių norinčių paskraidyti, kad vos sutalpinau. Privargau, bet vietos brangios, tai pinigėlio padarėm.... Ir tau procentukas atskils, pažadu.
-O tie du ir berniukas?- nustebęs paklausė vadovas.
-Šitie savarankiškai išsipirko vietas. Man dėl jų truputį neramu. Nežinau per kokią agenturąa pakliuvo, bet jaučiu- reikalas bus kepurėje.
-Čia aš vadovas ir neleisiu kažkokių jūsų intrigų. Jei pirmadienį čia bus nors vienas tavo nelegal...
-Mūsų- pataisė Joškė.
-Pasiskųsiu Josifui.
-Vai, šito daryti nereikia. Ai, nesuk galvos, šiandien šeštadienis, eik, meine prezidente, pailsėt, aš viską sutvarkysiu ir tau procentuką atsiųsiu, o kadangi esi geras žmogus, tai tau daugiau studentų nesiųsiu,- Joškė šypsodamasis paglostė kasytes ir pasitaisė skrybėlę.
"Prezidentas "apžvelgė salę kurioje stovėjo palapinės, kabėjo sudžiauti rūbai ir būriavosi begalė žmonių.
-Greitai praeiti per juos nebus galima,- tyliai pasipiktino ir išgirdo vėl pratisą pūtiko pučiamą natą,- O šitas?
-Netyčia priklydo, kaip ir vairuotojai,- atsakš Joškė vis šypsodamasis,- eik, gerbiamasis, eik.
Nieko nebesakęs "prezidentas" nuskubėjo į savo kambarį klausytis ramaus žydų kanalo.- Kažkokia nesąmonė,- sudejavo kai vakare po pūtiko suskambo neaiškios kilmės rokas.
Nepajuto kada užmigo, bet
11.50. liepos 14d. sekmadienį
aiškai išgirdo tylų Joškės balsą:
-Meine prezidente, maine prezidente, jūs tai turite pamatyti. Siaubas!
-Klausyk, būk žmogus, duok ramybę.
-Kokia ramybė, kokia ramybė, greitai pietauk, o po to eisime žiūrėti siaubą,-neatstojo Joškė ir tempė šalin antklodę,- juk tu- prezidentas.
Ant stalo garavo sklidina lėkštė sibirietiškų koldūnų ir mažas "sibirietiško dzūkelio" buteliukas.
-Draugas pasidomėjo tavo sveikata ir įdėjo šitą mažą lauktuvę, kelkis, meine prezidente, eisime siaubą žiūrėti. Na, greitai baik tuos koldūnus ir bėgam, o tai nepamatysi ir nežinosi ką daryti rytoj.
Abu išbėgo į centrinį koridorių. Visur tvyrojo tyla, nesimatė nė vieno žmogaus. Nutilo MAZ‘ai ir maldos, iš koridoriaus dingo batai ir palapinės.
-Ko tu nori, tylus gražus sekmadienis,- ėmė piktintis "prezidentas".
-Eik čia ir žiūrėk.
Tolumoje pasirodė spalvota kolona. Ji ėjo tuščiomis, tyliomis gatvėmis. Iš kraštų juos saugojo gausios savanorių tvarkdarių pajėgos. Tai priminė kalinių koloną, tik rūbai buvo kitokie ir veidai švarūs.
-Kas čia blogo? Eina tylai, niekam netrukdo.
-Imk akinius,- Joškė ištraukė akinukus auksiniais rėmeliais.
-O,- nusistebėjo "prezidentas"ir įsižiūrėjo. Mirtinoje tyloje, absoliučioje vienatvėje per miestą žygiavo žydros ir rožinės porelės. Mieliai susikibę berniukai su berniukais, mergaitės su mergaitėm karts nuo karto pasibučiuodami.- Siaubas,- sušuko vadovas,- kada jie spėjo, tik dvi savaitės kaip kelionėje, o jau jie ir čia atsirado! Šitie irgi tau priklauso?
-Ką tu, meine prezidente, geriau su fiureriu vienoj lovoj nei su šitais.
-Nelegalai!?
-Visas siaubas tai, kad jie legalai. Buvęs visų prancūzų žandarų tėvas apmokėjo tą kelionę,- Joškė nusiėmė skrybėlę ir paglostė pakaušį,- sako iš savo lėšų, per kažkokio murzino grafo tur agenturą.

-Jei legaliai, tai ką padarysi, prieš žandarmeriją nepapūsi, reikia leisti. Tegu vaikšto, svarbu kad nesimuštų.
-Tu palauk, maine prezidente, ir paklausyk ko jie tavęs paprašys.
"Prezidentas"mirtinoje tyloje laukė kol jie priartės.
Žydrai rožinė kolona sustojo prieš laivo vadovą.
-Na ir?
-Norime vesti, gauti "šliūbą"bažnyčioje ir palaiminimą, kaip visi dori žmonės. Ir vaikus auginti norime,- tarė vienbalsiai viena vyriška porelė.
Vadovas tylėjo nelabai suprasdamas kam ir kokį šliūbą.
-Tark žodį, meine prezidente,- tyliai sušnabždėjo Joškė.
-Kunigai susimetę be šliūbo gyvena ir nieko, Kristus antrąkart dėl to ant kryžiaus nenuėjo ir neprisikėlė. Jei labai reikalas spaudžia- metrikacijos biure antspaudą į pasą įdės ir gimdykite sau į sveikatą.
-O, mein gott,- riktelėjo Joškė ir pačiupęs už rankos "prezidentą"nusitempė į saugiausią ir ramiausią vietą- WC.
Įmetęs į seifą du eurus įsitempė jį į vidų ir pasodino.
-Ką tu padarei, ką tu pasakiai,- piktinosi Joškė,- prileisk naujoką prie valdžios, tai būtinai ką nors iškrės. Dabar po europą pradės sklisti žydrai-rožinis maras, paminėsi mano žodį!
-Nekalbėk tokių dalykų garsiai,- perspėjo „prezidentas“.
Joškė lakstė pirmyn atgal nieko nesakydams kelias minutes. Po to sustojo ir pakišo sėdinčiam popieriuką.
-Kas čia?
-Pinigėlių reikia, pirksiu žydrai rožinį gobeleną ir gelbėsiu Europą.
-Kaip?
-Ai, geriau neklausk? Baisiai rizikinga, bet pabandysiu.
"Prezidentas"daug negalvojęs pasirašė.
-Iš tos sumos nuskaičiuosiu du erus už WC. Draugystė draugyste, o biznis savo keliu. Oi kiek problemų man sukūrei. Geriau reikėjo vairuotojams duoti kelis "dzūkelius" ir būt su MAZ‘ais išvaikę, o dabar....- palingavo galvą Joškė ir išėjo.
"Prezidentas" mandagiai pasisveikino su kaimynais, išlindusiais iš gretimo kabineto ir sutrikęs grįžo namo. Niekaip negalėjo užmigti. Tik užsimerkdavo, tuoj vaidendavosi bažnyčios altorius, o prieš jį klūpantys du apsikabinę vyrai.
-Siaubas,- suriko ir pažiūrėjo į sieninius laikrodžius.
00.55 liepos 15d.
Ryte, tik išėjęs, pamatė vaizdą kuris darėsi kasdieniu. Batai surikiuoti jau trimis eilėmis, įvairiaspalvis studentų miestelis ir būriai nepažįstamų žmonių.
-Dar tik šešios ryto, ko jūs taip anksti išėjote į gatvę,- paklausė nedidelio būrelio, sutūpusio išilgai sienos.
Vienas iš tupinčių, naudodamas kelis pagrindinius eurozonos žodžius-"work, raus, to sleep, alles kaput", bei įtikinamus rankų žestus davė suprast, kad čia ne jo reikalas.
-Per anksti išėjau, bet pirmadienis, rekia gi pagaliau pradėti dirbti,- murmėjo po nosim eidamas centrine gatve kol atsimušė į reklamos skydą "Indėnų rankų darbo ekskliuzyvinė tara" Na kaip praeiti nepasidomėjus, įsižeis verslinikas, savo gentainį pūtiką užsiundys ant mūsų,- pagalvojo ir pasuko.
Tuščios taros įvairovė bei talpa nustebino ir visko mačiusį vadovą. Reiktų mūsų aludariams pasisemti patirties iš indėno. Dar labiau stebino keisti įvykiai vykstantis Joškės įtakos zonoje. Aplink buvo tylu, tuščia, tik už kampo stovėjo būrelis kažkur anksčiau matytų įvairiaspalvių žmonių ir keletas pažįstamų bei kolegų.
-Kas vyksta?- tyliai paklausė- Nesimiega?
-Svečias ten,- atsakė kolega ir parodė ranka į duris. Ant jų kabėjo lentelė su visiem gerai pažįstamu užrašu "Sanitarinė valanda"- Inspektuoja.
Durys tyliai atsidarė ir išėjo Josifas pūsdamas dūmą. Patapšnojo Joškei per petį ir nuėjo pasižiūrėti indėniškos taros. Joškė tuoj nukabino lentelę, įmetė į seifą eurą už svečią ir prisėdo šalia savo kasininko. Koridoriuje pasigirdo skubūs žingsniai. Adolfas sparčiai pralėkė pro Josifą, apžiūrinėjantį tarą, ir atsirėmė į užtvėrusį kelią Joškę.
-Heraus!- piktai tarė.
-Bezahlen- atsakė nepasimetęs.
Adolfas sušniokštė, apsidairė ir ištraukė banknotą.
-Nicht gut,- atsakė Joškė apžiūrinėdamas gautą pinigą,- šitie pinigai nebegalioja nuo 1945m. Bitte naują pinigėlį.
Adolfas pažiūrėjo į jį ir pasirausęs kišenėse ištraukė kažkokį mažą blizgantį akmenuką ir numetė į lėkštutę. Joškė greitai pačiupo geltoną akmenėlį ir įsikišo į burnaą. Kelias akimirkas pastumdęs jį liežuviu tarp dantų, išsiėmė ir įsikišo į kišenę.
-Ne mano. Už tą daikčiuką, gerbiamasis, galėsi nueiti šešis kartus didelio ir šešis kartus mažo, bet viską per tris kartus.
-Was,- riktelėjo Adofas.
Bet Joškė, nekreipdamas dėmesio į paraudusį iš pykčio klijentą, pravėrė duris.
-Kaputt, alles kaputt,- pasigirdo po kelių akimirkų ir Adolfas išlėkė visas perpykęs.
-Do bis zy.....
-Stop,- treptelėjo koja vadovas,- jau sakiau, kad šitą žodį negalima tarti piktai.
Adolfas pašnairavo ir sparčiu žingsniu nulėkė, o Josifas, paėmęs indėno kūrinį, nusekė paskui.
-Kas, ir vėl nešvaru?- paklausė vadovas kai Joškė, sumokėjęs indėnui už Josifo prekę, prisėdo ant suoliuko.
-Nežinau kas jam nepatiko. Viskas švaru, meine prezidente, sumokėk eurą ir gali nueiti pats pasižiūrėti.
-Ne, ačiū, jau buvau šį rytą,- skubiai atsakė.
-Na, ten nuomininkai nespėjo išsikraustyti, tai dirbo tik viena kabina su numeriu 1945/05/09. Josfui labiai patiko tas numeris, net užsibuvo ilgiau nei įprasta. Kas tam Adolfui nepatiko?- truktelėjo pečiais,- eik, meine prezidente, šiandien žada būt rimtas posėdis, eik,- švelniai pastumė jį ir ištraukęs iš kišenės nedidelį auksinuką dar kartą jį įdėmiai apžiūrėjo,- ne iš mūsų aukso.
Iki pietų nieko ypatingo nevyko. Vadovas nuobodžiaudamas klausė visokių kalbų, skaitinėjo gautus skundus ir atsargiai vis stebėjo ložę ir Joškę, kuris šiandien sėdėjo šalia indėno net įsikibęs jam į parankę. Josifas ir Adolfas kažką intensyviai rašė, kepurė žvalgėsi po salę. Raštelio su pasiūlymu pietauti nebuvo, tai visi dirbo nekriepdami dėmesio į laiką. Pagaliau Josifas išpūtė didelį kamuolį dūmų ir, padavęs raštelį berniukui, atsilošė. Adolfas taip pat padavė kelis popieriaus lapus jam ir pasislinko arčiau savo kaimyno. Josifas uždėjo berniukui kepurę ir šis tekinas nulėkė link tribūnos.
-Stok,- nuskambėjo griežtas moteriškas balsas. Kelią kepurei pastojo drąsuolė iš Garliavos plento. Ji pakėlė kepurę ir įdėmiai pažiūrėjo į berniuką. Bligztelėjo apvalūs akinukai ir jis nusišypsojo.- Kodėl tu lakstai čia vienas? Kur tavo mama?- griežtai paklausė.
-Aš be mamis,- atsakė vis dar šypsodamasis.
-Kaip tai. Vaikų be mamos nebūna,- atsakė ir pažiūrėjo į ložę kur Josifas įdėmiai klausė prisiglaudusio ir kažką šnibždančio į ausį Adolfo. Tyloje iš tos pusės kartais atsklisdavo tylūs žodžiai" i love".
- O tėtis vėl paklausė piktai.
-Aš turiu du tėčius, kurio tau reikia,-garsiai paklausė berniukas. Salėje įsivyravo mirtina tyla. Drąsuolė uždėjo kepurę, o berniukas, nebenunešęs popierių, grįžo į ložę ir įsispraudė tarp Josifo ir Adolfo.
-Štai jie,- bakstelėjo į ložės pusę drąsuolė,- netradiciniai tėvai įsivaikina, o po to neaišku kokių pažiūrų vaikus augina,- sušuko garsiai.
Josifas iš nuostabos ir netikėtumo kilstelėjo antakius ir prasižiojo. Pypkutė iškrito iš burnos ir nukrito ant stalo, pažerdama pelenus ir kelias žiežirbas. Nukritusios pypkutės sukeltas garsas kaip aidas kalnuose nuskambėjo per visą salę. Adolfas pašokom ir trenkė kumščiais į stalą:
-Was!!!- suriko taip, kad sudrebėjo sienos ir sulingavo eurokosminis laivas.
Visi žiūrėjo į išsižiojusį Josifą ir iš pykčio paraudusį Adolfą. O drąsuolė tebestovėjo ištiesusi ranką ložės pusėn. Pasigirdo tylus šnabždesys „ I love, i love“.
-Kas galėjo pagalvoti, kad jie žydri,- kažkas tyliai pasakė ir sukikeno, o drąsuolė nubėgo į salės vidurį ir atsisėdo šalia indėno. Šis ištraukė iš dėklo kovos kirvuką ir pasidėjo ant kelių.
Pagaliau Josifas atgavo žadą. Mirtinoje tyloje girdėjosi kaip jis braukia pelenus nuo stalo ir krato į indėno butelį, o Adolfas žvalgėsi po salę. Vadovas truputį pasikėlė norėdamas kažką sakyti, bet Joškė nežymiu rankos mostu pasodino jį atgal. Josifas apsisuko:
-Dieve mano!- šūktelėjo. Tiesiai už jų buvo dingę stalai, o visos kėdės už jų buvo aptrauktos žydrais ir rožiniais gobelenais. Ten sėdėjo netradicinės porelės ir tyliai šnabždėjo, burkavo.
-Ištisas kvartalas ir tiesiai už mūsų,- pakraipė galvą. Dabar visa salė girdėjo kaip jis kemša pypkę, čirkšteli degtukas ir net kaip virš salės pakyla dūmas.- Adolfai, drąsi mergaitė juos turėjo galvoje, bet visi žiūrėjo į mus ir juoksis iš mūsų, skaudu ar ne. Manau ten tavo klijentai. Išsiaiškink,- tarė Josifas ir mostelėjo pypkute į žydrai rožinį kvartalą.
Adolfas dar kartą nužvelgė salę ir pastebėjo Joškę, kuris prisiglaudęs prie indėno kaip prie mamos, akies krašteliu stebėjo kas dedasi ložėje. Staiga Adolfas išėjo ir priėjo prie sėdinčių žydrai rožiniame kvartale. Šnabždesys nutilo. Jis kelias minutes kažką tyliai jiems aiškino. Su kiekviena minute sėdinčiųjų veidai temo. Po to jis atsitiesė:
-Heraus,- sušuko ir ištiesė ranką durų pusėn.
Nežinia ar dėl galingo balso, ar dėl to, ką sakė tyliai prieš tai, bet visas kvartalas draugiškai pakilo ir skubiai išbėgo iš salės. Jis dar kartą pažvelgė į Joškę ir grįžo į savo vietą.
-Ką jiems pasakei?- tyliai paklausė Josifas, bet jo klausimą išgirdo visi.
-Jiems pasisekė. Dauguma jų žino istoriją ir pažino mane. Ilgai aiškinti nereikėjo,- atsakė taip pat tyliai, bet visa salė tai išgirdo.
Indėnas įkišo kirvuką atgal į deklą, o Joškė mirktelėjo akį savo prezidentui.
-Siūlau eit namo,- nedrąsiai tarė vadovas.
Josifas su Adolfu ir berniuku tyliai atsistojo.
-Reikia steigti "troikę",- tarė Josifas.
-Kas trečias? Tas berniūkštis?- paklausė Adolfas žiūrėdamas į vaiką.
-Čia ne berniūkštis. Kolkas- Lavruša, bet kol grįšime, užaugs ir taps Lavrentijum, bet tu teisus, maine Fiu...- Josifas pasižiūrėjo į įsmigusias į jį salėje esančių žmonių akis ir pasitaisė,- ...Adolfai, jis dar per jaunas.
-Tada Musolini,- žvaliai riktelėjo žiūrėdamas į salę.
Josifas pamąstė.
-Irgi per jaunas, iškasti dar gali. Reikia senesnio, kad neiškastų ir, kad būtų ant ko viską nurašyti. Eime, žmonės namo nori,- ir žvilgtelėję į indėną, šsalia kurio glaudėsi drąsuolė su Joške, išėjo.
Per salę nuvilnyjo palengvėjimo atodūsis Įbėgo būrelis moterų iš įvairiaspalvių svečių atstovų ir gražiai sustojo į eilutę prie žydrai rožinių kėdžių.
Tuoj prisitatė ir Joškė.
-Kvadratas žydro gabeleno- 10eurų, rožinio- 15eurų, jei imate viską kartu su kėdėm - kėdė 20eurų.
-Džabar,- šūktelėjo viena iš moterų.
Įbėgo keletas vyruų ir netrukus vietoje žydrai rožinio kampo buvo tuščia aikštelė, o moterys ant žemės jau klojo čiužinius.
-Eime namo, netrukdykim naujakuriams,- tarė vadovas ir pasuko link durų,-prisižaisi,- tyliai sušnabždėjo eidamas pro ”meine Joškę".
-Aš tik dėl jūsų, nieko asmeniško, meine prezidente,- atsakė taip pat tyliai ir garsiau pridėjo,- iki penktadienio posėdžių nebus, gali net neiti-santarinės dienos.
-Čia aš kolkas vadovas ir aš sprendžiu, kad bus pos....
-Baik juokauti, meine prezidente, kam tie posėdžiai, žmonėms reikia įsikurti, pailsėti. Riekia gi man pagaliau visus ištraukti iš visų kampų, suskaičiuoti ir kryžiukus ant rankų sudėti,- kalbėjo Joškė stebėdamas savo globotinius,-ketvirtadienį jie visi ateis pas tave, maine prezidente, ir galėsi suskaičiuoti kryžiukus. O dabar eik, matai kad dirbu.
Vadovas dar norėjo kažką tarti, bet ūkvedė paėmusi už parankės išsivedė.
05.30. liepos 16d.
Vadovas pavaikščiojo po kambarį, atsigrėrė vėl Joškės atsiustą didelį kavos puodą su hamburgeriu ir prisėdo prie „Tauro“. Vakare nežinia iš kur atsirado mažas buteliukas „Vodkos“, raudonųjų ikrų ir gabaliukas erškėto. „Stengiasi Joškė, nori iš manęs pijoką padaryti. Neišdegs“pagalvojo vadovas, įdėjo buteliuką į spintelę ir valgė sausai.
08.00. liepos 17d.
Į kambarį nepasibeldęs įlėkė Adolfas ir, mostelėjęs ranka, tarė
-Mitkommen!
Vadovas neprieštaraudamas nusekė paskui. Jis sparčiai žingsniavo koridoriais nekreipdamas dėmesio į sudėliotus keliomis eilėmis batus ir sustatytas palapines. Pagaliau sustojo prie ąžuolinių durų.
-Was ist das?- paklausė rodydamas į duris.
Vadovas apsidairė. Šalia stovėjo indėnas, už jo nugaros- Joškė su drąsuole, o ant durų kabėjo lentelė su užrašu "Verkauft".
-Das ist meine!-vėl sušuko jis ir trenkė į duris, ant kurių be lentelės kabėjo didelė spyna.
Indėnas atsikosėjo. Iškišęs galvą iš už plačios jo nugaros Joškė tarė:
-Meine prezidente, aš pagalvojau, kad Adolfas su Josifu kartu sėdi, tai gali kartu ir gyventi. Aš žinau, kad pas Josifą vienam koridoriuje trys atskiri kambariai, na kaip "komunalkėj"- jis paglostė savo kasytes ir pamatęs įsiutusį Adolfą vėl užlindo už indėno.
-Gal ir gerai sako Joškė. Visi turi tik po vieną kambarį, o kai kurie ir dar mažiau.
-Das ist meine,- vėl sušuko Adlfas, trenkė kumščiu į duris ir nulėkė, bet už kelių žingsnių atsitrenkė į netikėtai atsiradusią Josifo krutinę. Šis priėjo, pažiūrėjo į spyną:
-Skriaudžia?- paklausė. Adolfas nieko neatsakė, tik žaibavo akimis,- Eime pas mane, tilpsim,- ir abu neskubėdami nuėjo.
Dingus jiems už kampo, Joškė nukabino spyną, atidarė duris ir tarė:
-Prašom, meine drauge.
-Mersi,- atsakė ji ir įėjo į vidų.
-Juk verta, ar ne taip, meine prezidente,- ir, įėjęs su indėnu, užtrenkė vadovui duris prieš nosį.
-Prisižaisi, meine Joške,- tarė ir per triukšmingus kvartalus grįžo į savo kambarį. Tik įėjęs suprato, kad kažkas ne taip. Pravėrė duris ir pažiūrėjo žemyn. Kilimėlis kojom valytis buvo perneštas į lauko pusę, kaip ir visuose namuose. Ir kas čia viskuo taip laiku pasirūpina?- pagalvojo ir uždarė duris.
09.00 liepos 18d.
Kaip ir žadėjo "meine Joškė, nuo pat ryto prie durų susirinko visi su kryžiukais ant rankų. Kaip gerai sugalvojo Joškė. Permiegojai palapinėje- kryžiukas, pasėdėjai ant puoduko-kryžiukas, nusiprausei euroduše- kryžiukas, suvalgei lėkštę agurkinės- kryžiukas. Kaip kryžiukas, taip lašiukas iš eurogyslos, o kas suskaičiuos kiek pažymėtasis kartų ką darė ir kiek jam kryžiukų sudėjo jų globėjas. Buvo tokių „nukryžiuotų“, kad laivos vietos ant rankos nebuvo. Ir kaip jų tiek čia priėjo, stebėjosi vadovas, na gal Banginio Tau žvaigždyno planetoje bus daug laisvos vietos, galės juos ten Joškė ganyti. Atsiduso vadovas įrašęs į išlaidų knygą paskutinį lankytoją ir pažiūrėjo į laikrodį.
-O mein gott,- suriko,- laikrodis rodė:
02.30.liepos 19d.
Paskutiniu metu pusryčiai ir vakarienė nepastebimai atsiranda kambaryje, todėl nebėra reikalo sėdėti bendroje valkykloje ir kovoti dėl šlaunelės ar sriubos lėkštės. Smulkmena, bet maloni. „Aš nekaltas, juk neišmesi“ galvojo pusryčiaudamas. Ir su tais batų "parkavimais" koridoriuose gaunasi chaosas. Dar tie Joškės studentai su palapinėm, praeiti jau nebeįmanoma,- kalbėjo pats sau piktu tonu, žengdamas per jau keturiom eilėm išrikiuotus batus,- negi jie visą dieną meldžiasi, kad batai pastoviai stovi.
-Jie pamainom.Visi netelpa,- pasigirdo pažįstamas balsas.
Vadovas pakėlė akis. Viduryje koridoriaus, vedančio tiesiai į posėdžių salę, apžergę kėdes sėdėjo jo seni pažįstami, o priekyje, pasiruošęs pūsti savo "MAZ‘inę" natą, pūtikas.
-Gerbiamas pūtike,- kreipėsi jis mandagiai į Hollywood‘o aktorių,- gerbiamas king kon..eee, užmiršau kaip ten jūsų pilnas vardas, negi jūs negalite dar kelias kitokias natas išpūsti.
-Už kiek sumokėjo, tiek ir pučiu, imituoju MAZ‘o važiavimą į eurokalną. Ilga įkalnė, "zubeliai"pavargsta ir deguonies kartais pritrūksta,- atsakė pūtikas ir panarinęs galvą išpūtė žandus.
-Jums jau savo Truc stop parkinge vietos nebeužtenka, kad čia atsikraustėte,- pasipiktino.
-Ten, dėde, nebesaugu, triukšminga. Nupirk naujus MAZ‘us iš kolegos Aleksandro ir mes iškeliausime,- atsakė vienas iš jų ir pasikasė pilvą.
-Čia eurozona, o ne Belovežo giria,- burbtelėjo,- o kur jūs dabar su šitomis kėdemis susiruošėte? Patraukite jas ir leiskite praeiti, aš į posėdį pavėluosiu,-griežtai paliepė vadovas.
-Šiandien posėdžių nebus, nes mes streikuoti sugalvojom ir kelią užtvėrėm.
-Kažkokia nesąmonė, marš į savo Truc stop parkingą ir ten streikuokite.
-Maestro!
Ir užkaukė dūda. Maldos nutilo, palapinės užsidangstė.
-Ko jūs norite?- sušuko bandydamas perrėkti puūtiką ir medinių klumpių kaukšėjimą.
-Nežinom, nuvažiuosim į Briuselį, tada pasakys ko norime,- atsakė visi trys kartu, o ūsorius gudriai nusišypsojo.
Dūdos kaukimas ir medinių klumpių bildėjimas darėsi nebepakenčiamas.
Iš palapinių pradėjo lįsti nepatenkintos gausios studentų bendrijos nariai ir maldininkai.
-Tylos, meilės, laimės ,pinigų,- pradėjo skanduoti minia, žiūrėdama ne į triukšmą sukėlusius vairuotojus, o į vadovą.
-O jūs ko čia lendate. Gaunate maisto, stogą, kryžiuką ant rankos ir dar triukšmaujate,-pasipiktino vadovas žiūrėdamas į gausėjančią minią.
-Rasistas,- kažkas sušuko,- lygių teisių visiems!- ir protestuotojai žengtelėjo pirmyn.
-Atgal,- griežtai įsakė, bet margaspalvė minia grėsmingai supo vadovą iš visų pusių,- keliaukite namo ir ten savo teisių ieškokite,- tai tik suerzino minią,-Help, pomogyte,- suriko, bet jo pagalbos šauksmas dingo minioje,- Už ką?- sušuko, kai kažkas numušė akinius,- juk mes dėl jūsų...
Kažkieno paleistas apelsinas užkimšo burną. Po to pritemo. „Turbūt energetikos ministerija šviesą atjungė“galvojo, bet nelabai besuvokė kas aplink darosi. Kaukė dūda ,bildėjo klumpės, rėkė įvairiaspalvė minia.
-Joške,- suriko dar kartą prieš visai užgęstant šviesoms......
-Nu gerai, kad Josifas išėjo pasivaikščioti. Jei ne jis, tai būtų tekę kojomis į priekį namo nešti,- pasigirdo gerai pažįstamas Joškės balsas.
Vadovas pramerkė akis. Kaip per miglą priešais matėsi geraširdis, bet susirūpinęs jo veidas.
-Čia viskas dėl tų MAZ‘ų, meine prezidente. Turėtų vyrai naujus MAZ‘us ar gi važiuotų su jais į Briuselį. Sėdėtų ramiai ir laistytų, o dabar nėr kas veikti, tai ir sugalvojo po gatves pašliaužioti.
-Ten tavo studentai sukėlė riaušes.
-Ką padarysi,- sutiko Joškė,- nebuvo laiko atrankai. Tu, meine prezidente, pasirašyk popieriuką, aš paimsiu truputį pinigėlių ir daugiau centriniame koridoriuje nebus nei batų, nei palapinių.
-Ką padarysi? O kur aš esu?- paklausė, paplekšnojo delnu per minkštą lovą ir apsidairė.
-Esi savo lovoj, nebijok, vienas. Adolfas labai užpyko ant žydrai rožinių, kad tie taip arti jo sėdėjo, nes mano drąsuolė rodė į juos, o visa europa pamanė, kad tai jis su Josifu žydras. Siaubas, kokia apmaudi klaida, bet žmonės jau anekdotus pasakoja, o tai labai skaudina. Nedovanotina klaida, kad jie taip arti Adolfo įsikūrė.
-Jaučiu kieno ten klaida,- tyliai sumurmėjo.
-Ką tu, meine prezidente, argi aš galėjau žinoti, kad jie susės į nauju gobelenu aptrauktas kėdes!- sušuko Joškė ir tankiai sumirksėjo tyromis akutėmis,-Ai, pamiršk, prieš sėdant reikia pasidomėt kas kaimynas,- ir pažiūrėjo į gulintį,-žinok, meine prezidente, nebesimato jų niekur, net aš jų neberandu. Gerai, kai žmonės žino istoriją. O dėl centrinio koridoriaus, tai turiu gerą draugą džentelmeną iš didžiosios karališkos salos, jis ką nors sugalvos, tik pasirašyk.
Vadovas nieko negalvodamas pasirašė, kad tik duotų ramybę ir pažiūrėjo į laikrodžius. Visi puikios laikrodininkės dėka rodė:
00.01.liepos 22.
Siaubas! Jau vėl pirmadienis. Dvi dienas pramiegojau, na bet užtai išsimiegojau, o svarbiausia- dantys sveiki,- tarė vadovas, pakaukšėjo dantimis ir įsijungė mėgstamiausią tv programą. Kažkas tyliai pabeldė į duris.
-Aš sergu, gamybinė trauma,- riktelėjo vadovas ir užsitempė anklodę ant galvos.
Praslinkus porai valandų vėl pasigirdo beldimas tik šįkart stiprus.
„Savas“, pagalvojo,“neatstos, reikia keltis. Laikrodis rodė pusiaudienį.
- Taip visą ekspediciją pramiegosiu,- tarė piktai ir atsikėlė.
Tik pravėrus duris įlėkė daktaras Andriukas ir, nieko neklausęs, patikrino pulsą, pažiūrėjo į akį ir pastukseno per nugarą.
-Gyvensi, bet jei neini į darbą, tai reikia nedarbingumo lapelio,- tarė Andriukas ir atsisėdo prie stalo,- O!Erškėtas, ikrai, lašiša, o sako, kad privilegijos panaikintos.
-Aš ligonis.
-Aaaaa,- nutęsė daktaras,- tai kokį lapelį rašom?
-O kokie yra?- paklausė primerkęs akis.
-Privatūs ir valdiški.
-Kuo skiriasi?
-Privatūs- padengti tvirta valiuta, o valdiški, tamsta, pats žinai kuo dengiate. Tai kokį?
-Jokio. Eisiu darban,- išdidžiai atsakė vadovas ir pastebėjo prie durų kukliai sėdintį didžiosios karališkos salos atstovą.
-Jūs pas mane?
-Yes, pone. Reikia padaryti mums mažą help.
Vadovas primerkė akis. Gyvena atskirai, į posėdžius nevaikšto, o kai prireikė helpo tai ir mirštantį iš lovos traukia.
-Gal didžiai gerbiamas vadovas aplankys mūsų kuklų kvartalą?-ir jis atsistojo,- mes nesame skūpūs ir mielai dalinamės savo patirtimi, bet kai ta patirtis atsisuka prieš mus pačius-reikia jūsų"helpo".
-Kelkis, kelkis. Aš tau siūliau nedarbingumo lapelį, atsisakei, tai dabar kaltink save,- tarė Andriukas ir atsistojo.
Visi trys išėjo ir pasuko centriniais koridoriais į atskirą karališką kvartalą. Vadovas stabtelėjo. Vietoje batų ir palapinių išilgai sienų buvo nubrėžtos dvigubos storos geltonos linijos. „Kur aš tai jau mačiau“ pagalvojo vadovas, mintyse girdamas Joškę. Koridoriuose vėl buvo tvarka, tik ar ilgam. Kitoks vaizdas atsivėrė pasukus į atskirą kvartalą. Visi studentai su gausiomis šeimomis ir maldininkai susiburė prie karališko kvartalo ribos, nekreipdami dėmesio į apsauginius, drąsiai šokinėjo į jų teritoriją per neplatų melsvą griovį ir jau didelė dalis statėsi palapines ir ruošėsi maldai anapus griovio.
-Kokie drąsūs, be valtelės persikelia,- tarė vadovas Andriukui ir dar nežinia iš kur atsiradusiems keliems kolegoms.
Ramiai bežiūrint esančių gretos šiapus griovio sparčiai mažėjo, o anapus griovio- atitinkamai didėjo.
-Kuo mes galime padėti?- paklausė vadovas, kai paskutinis maldininkas peršoko griovį ir, nusiavęs batus, įbėgo į didelę palapinę.
-Dabar jau niekuo,- atsakė džentelmenas. Pažiūrėjo į nuraudusį vadovą ir, peršokęs griovį, dingo savo kvartale.
-Būtum nusipirkęs privatų nedarbingumo lapelį, būtų netekę raudonuoti prieš visą didžiąją karališkąją salą.
-Pavėlavome ir vis per tas ligas,- tarė vadovas, nekreipdamas dėmesio į Andriuko priekaištus, ir nuėjo į posėdžių salę. Posėdžiautojų nebuvo. Buvusiame žydrai-rožiniame kvartale vėl stovėjo senosios kėdės ir stalai.
-Geriau seni, kad ir padėvėti, negu nauji, bet spalvoti,- sušnabždėjo Andriukui į ausį ir numojęs ranka grįžo į savo gyvenamą plotą.- Na kada gi pagaliau baigsis tas skrydis. Kažzkas nenormalu, nei dirbam nei atostogaujam. Kažkokia nesąmonėe. Ir meine Joškė kažkur dingo, - tyliai atsiduso guldamas į lovą ir net nepažiurėjęs į laikrodžius....
08.00.liepos 23d.
-Joške!!!- pasigirdo piktas vadovo šauksmas, kai pradaręs duris pamatė surikiuotus ant geltonų linijų batus, sustatytas palapines ir į dangų kylančias maldas.
-Kas, meine prezidente,- pasigirdo už nugaros tylus Joškės balsas.
Vadovas atsisuko. Prieš jį stovėjo "ramybės simbolis "-indėnas, o už jo nugaros kyšojo Joškės galva uždengta kapišonu.
-Tu juos grąžinai?- piktai paklausė rodydamas pasienį.
-Ką tu, meine prezidente, ar gi aš būčiau drįsęs. Čia nauja partija. Jie naujokai, spalvų neskiria, tegul pagyvena kol išmoks spalvas skirti.
-Bet...
-Nesinervuok, čia ne bėda. Skubėk į posėdžių salę, aš sušaukiau skubų neeilinį posėdį. Bėda mane ištiko.
-Kokia?- paklausė "meine prezidentas"
-Eik, aš greitai ateisiu,- atsakė ir lydimas indėno skubiai pasišalino.
Posėdžių salėje buvo jau visi susirinkę ir laukė jo. Ant prezidiumo stalo stovėjo dešimt lentelių su užrašu „Geriausias draugas“, o atsiradusiose kėdėse sėdėjo gerai pažįstami kolegos. Josifas su Adolfu kažką intensyviai rašė, berniukas atsitojęs prie ložės barjero žvalgėsi po salę. Drąsuolė sėdėjo indėno vietoje, o buvęs žydrai-rožinis kampas buvo tuščias. Nors kėdžių spalvos buvo kaip visur, bet niekas nenorėjo sėdėti negerą vardą gavusiame kampe. Daug tuščių vietų buvo ir galinėse eilėse. Senieji margaspalviai svečiai buvo anapus griovio, o naujieji dar nespėjo užimti tuščias vietas. Visi tylomis kažko laukė. Mirtinoje tyloje girdėjosi tik dviejų plunksnų skrebėjimas. Pagaliau įžengė indėnas, vesdamas už parankės Joškę. Abu priėjo prie stalo.
-Štai, - tarė indėnas ir, nuėmęs nuo Joškės galvos kapišoną, pastūmė jį į vidurį.
-Siaubas - suriko vieningai visa salė. Josifas kilstelėjo galvą, patraukė kelis kartus pypkutę ir toliau rašė. Adolfas atsilošė ir ironiškai šypsodamasis žiūrėjo į Joškę.
Vietoj išpuoselėtų kasyčių ir tankių plaukų švietė išskustas kaip pas vienuolius pakaušis.
-Meine prezidente, pažiūrėk ką padarė negeri žmonės,- sušuko Joškė ir ėmė daužyti kaktą į indėno nugarą lyg į sieną,- Kaip aš savo tautai pasirodysiu,- raudojo garsiai nuskustasis.
-Skrybėlę užsidėsi.
-Dingo kartu su kasytėm,- atsakė Joškė ir atisuko į ložę,- žmonės, pavojus, žydrasis Adolfas sugrįžta,- ir bakstelėjo ranka į jį.
-Was!- sušuko jis,- kreig,- suklykė ir iškėlęs kumščius puolė lauk iš ložės.
Joškė pasislėpė už indėno, o sėdėję prezidiume pašoko.
-Nedrįsk,- piktai tarė vadovas.
Josifas sugriebė Adolfą už skverno ir įtempė atgal.
-Nesinervink, draugas spalvą sumaišė,- tarė ramiai ir truktelėjo kelis kartus pypkutę,- O skubėti nereikia, kad vėl nepridirbtum šūdo.
Adolfas, pamėlynavęs iš pykčio, atsisėdo.
-Jei vienąkart truputį suklydau, tai negi dabar visą amžių baksnosite mano nosį į tą šūdą?- tarė piktai žiūrėdamas į Joškę ir indėną.
-Geriau kartais pabaksnoti nosį į šūdą negu ją dar kartą nušalti prie Stalingrado,- atsakė šypsodamasis į ūsą ir padavė lapelį berniukui,- tavo sąskaitos paruoštos?
Adolfas atsainiai atkišo kelis popieriaus lapus. Berniukas užsidėjo kepurę ir nubėgo prie tribūnos. Ponia kietai sučiauptom lūpom pakėlė kepurę, o vadovas paėmė popieriaus lapus. Joškė, užmiršęs savo nuskustą pakaušį, užbėgo už nugaros ir per petį žiūrėjo kas ten parašyta.
-Kas čia?- paklausė vadovas, žiūrėdamas į ilgus skaičių stulpelius, procentų ženklus.
-O, meine prezidente, čia atsakymas į Mikluko Karaliaus pasiūlymą nukeliauti pas Venerą už kaimynų skolas mums.
-Nesuprantu,- pakėlė antakius vadovas.
-Ko čia nesuprasti, čia,- bakstelėjo pirštu į popieriaus lapą,- Adolfas pareiškia pretenzijas Vytukui už suniokotus riterių šarvus prie Griunvaldo. Aš irgi nežinojau, kad tiek daug ir, kad tais laikais metalas buvo toks brangus,- nustebęs aiškino Joškė, rodydamas galutinę sumą.
Vadovas nusiėmė akinius, vėl juos užsidėjo ir įdėmiai pažiūrėjo į sumą.
-O čia,- Joškė parodė į kitą lapą,- Josifo pretenzija Vytuko raiteliams už ištryptus pasėlius.
-Siaubas,- sušuko vienigai sėdintys prezidiume.
-Čia ne siaubas, čia hektarai. Siaubas žemiau,- ir Joškė bakstelėjo į smulkiu sriftu parašytą skaičių.
-Nesamonė. Tiek hektarų rusai tais laikas nevaldė. Reikia duoti Akštujų šimonių dukrai paskaičiuot,- griežtai tarė Vadovas. Energinga mergina paėmė popierius ir sparčiu žingsniu nužingsniavo atgal į savo vietą.
-Tu ja pasitiki,- paklausė ponia kietai sučiauptom lūpom,- juk ji ne mūsiškė. Po jos patikrinimo visa energetikos sektorių teks užstatyti.
-Kiek jums reikia sakyti, kad energetika- ne jūsų sritis. Jūs ūkvedė, tai ir rūpinkitės šluotom, muilu ir tualetiniu popieriumi.
-Teisingai, meine prezidente. Ponia nebenori man popieriaus išduoti,-sušnabždėjo už nugaros tebestovintis Joškė.
-Už tokią kainą kurią siūlai, pirk senus laikraščius arba tegu tavo klijentai paišo ant durų.
-Vai kaip vulgaru,- pasipiktino.
-Kokią kainą,- nustebo vadovas ir pažiūrėjo į ponią,- juk čia nemokamai viskas išskyrus WC paslaugas.
Ji mirktelėjo kelis kartus.
-Jo pelnas iškeliaus už eurozonos ribų, o mano liks čia. Juk dėl visų stengiuosi- pasiteisino ponia.
-Ech,- numojo ranka, pamatęs grįžtančią Aukštujų Šimonių palikuonę.
-Viskas teisingai, už šią sumą Miklukas Karalius su draugu galės iš žemės nuskristi pas Venerą, sugrįžt ir dar liks pasigydymui,- tarė energinga mergaitė ir, padėjusi sąskaitas ant stalo, grįžo į griaunančios opozicijos kampą.
-Jūs ką, juokaujate,- pasipiktino ponia,- mes mokėsime o jis skraidys.
-Aš turiu mažą pasiūlymą,- įsiterpė Joškė kasydamas išskustą pakaušį.
-Na?- atsisuko visas prezidiumas.
-Pirma reikia ištraukti skrybėlę ir kasytes, o po to bus nedidelis versliuko planas. Pažadu, patiks.
-Iš kur ištraukti?
Joškė tyliai pašnibždėjo į vadovo ausį.
-Negali būti. Juk jis jau...- sušuko.
-Gali, meine prezidente, šitame laive gali visko būti, eime, patys pamatysit.
Vadovas su kolegomis nusekė paskui Joškę.
-Čia,- parodė jis į duris, tik prašau labai tyliai.
"Meine prezidentas" tyliai pravėrė duris. Viduryje kambario, atsisukęs į durų pusę, ramiai miegojo Jasiras Arafatas, o po jo lova lyg naktinis puodukas gulėjo Joškės skrybėlė, iš kurios kyšojo dvi kasytės. Jis vėl tyliai užvėrė duris.
-Negaliu patikėti, juk jis....
-Kas ten,- garsiai paklausė ponia.
-Tssss,- sušnypštė vadovas, pridėjęs pirštą prie lūpų,- neduok dieve jei jis prabus, tai vėl bus rūpesčio visiems ir net indėnui.
Indėną mini, indėnas čia. Jis priėjo prie durų ir drąsiai, lyg savo kambario, jas pravėrė.
-Oi,- šūktelėjo pamatęs Arafatą ir vėl jas tyliai uždarė,- geriau banda laukinių bizonų nei vienas Jasiras,- ir išdidžiai iškėlęs galvą nuėjo.
Joškė pravėrė duris.
-Gal pagaliuku,- tyliai paklausė.
-Užmuš.
-Kas užmuš?- nustebo Joškė.
-Vaikai užmuš,- dar kartą pasigirdo vaikiškas balsas.
Už nugarų stovėjo berniukas su kepure.
Joškė ją kilstelėjo.
-Atnešk, saldainį duosiu.
-Aha,- linktelėjo berniukas ir tyliai deklamuodamas vaikystėje išmoktą eilėraštuką „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit....“,nušliaužė prie lovos. Tyliai ištraukė skrybėlę ir tekinas parbėgo atgal. Vadovas tyliai uždarė duris.
-Duok jam saldainį, meine prezidente, mano rankos užimtos.
Vadovas pasirausė kišenėse, bet nieko nerado. Padėtį išgelbėjo drąsuolė. Ji davė užsilikusį saldainį, berniukas atidavė Joškei skrybėlę ir, atgavęs savąją, nubėgo savais keliais.
-Skrybėlėj yra ne tik kasytės,- tarė ponia, žiūrėdama į skrybėlę Joškės rankose.
-Bomba,- kažkas riktelėjo ir visi išsilakstė pametę ją viduryje koridoriaus.
Pagaliau drąsuolė ryžosi prieiti ir pažiūrėti kas ten. Ji atsargiai ištraukė kasytes, o po to dirbtinį delną su visiems vairuotojams gerai pažįstama pirštų kombinacija.
-Na, vyrai, vyrai, ar galima tokius daiktus viešai demonstruoti kai aplink tokie kultūringi žmonės,- nuraudo drąsuolė ir, numetusi "krutumo simbolį" ant grindų, nubėgo.
-Nu, Adolfai, palauk,- sušnypštė Joškė.
-Tai koks tavo verslo planas?
-Du planai, bet rytoj,- atsakė ir nubėgo.
-Manau šiandien neverta tęsti posėdžio. Eime namo,- tarė vadovas ir, paspyręs ant žemės gulintį "krūtumo simbolį", kartu su kolegom nupėdino vėl atgijusiais kvartalais namo.
-Meine prezidente, pasigirdo Joškės balsas.
Visi atsisuko. Joškė, paėmęs už rankos indėną, skubėjo prie jų.
-Mes čia pagalvojome ir aš manau, kad pirma pasakysiu mažą planiuką, o po to didelį.
-Klausom,- tarė ponia ir mirktelėjo.
-Kadangi WC popierius turi būti nemokamai, tai ponia neteisingai gautas pajamas grąžins man, tu parašysi man popieriuką, aš jį duosiu indėnui, jis atidarys mažą kirpyklą ir siuvyklą, prisius man kasytes ir grąžins tau popieriuką, tu nurašysi viską ant kryžiukų, o indėnas vystys mažą verslą.
Ponia daug tankiau nei įprastai sumirksėjo.
-Verta, nes kitas planas išgelbės jus visus nuo "amen". O svarbiausia, kad indėnas sutinka. Pasakyk jiems tai.
-Hau,- atsakė trumpai prerijų sūnus.
-Jo planai- tai mokesčių slėpimas,- pasipiktino ponia.
-Ką jūs. Kaip jūs galėjote pagalvoti. Indėnas kas vakarą ateis pas mokesčių komisarą ir išvers kišenes, patys matysite, kad nė vieno euriuko nenuslėpė. Tark žodį, meine prezidente.
-Šalia didelio verslo plano reikia leisti klestėti ir mažam, bet su sąlyga, kad kas vakarą indėnas ir .....,- jis pažiūrėjo į išsigandusias Joškės akis,- na pradžioj tik indėnas,- pasitaisė,- rodys kas vakarą savo kišenes mokesčių komisarui. Aš viską pasakiau,hau,- tvirtai užbaigė vadovas ir nuėjo prieš tai pasirašęs pakištą Joškės popieriuką.
-Nu tikras prerijų valdovas,- sušnibždėjo Joškė nulydėdamas žvilgsniu savo prezidentą.

Vadovas net žagtelėjo, kai netoli jo durų pasigirdo triukšmas labai primenantis muštynes.
-Taip ramu ir gražu buvo pradžioje,- dejavo užsiklojęs galvą antklode,- ir kam tas Joškė jų tiek priėmė į mūsų laivą. Nesuprantu. O kas bus, kai jie grįžę gaus pilietybę ir pasus. Jų taps penkis kartus daugiau, nes jie sugeba būriais gyventi su vienu pasu. Reiškia vienam pasui reik skaičiuoti dar minimum penkis svečius ir giminaičius. O ką padarysi- tolerancija, demokratija, multikultūra. Svabu, kad Big Bene maldos namų neįrengtų ir kad Joškei nereikėtų žydrai rožinių gobelenų užpirkinėti, nes neaišku kas baisiau,- jis pakėlė galvą, pažiūrėjo į senosios gerosios Europos simbolį Big Beną.
00.30.liepos 24d.
-Laikykis, seniuk,- tyliai sušnabždėjo ir užmigo.

Salė tyliai šurmuliavo. Josifas susimąstęs traukė savo pypkutę, o ventiliatorius pūtė dūmus į neutralų šoną link durų. Adolfas po sėkmingos akcijos su Joškės kepure sėdėjo patenkintas ir atsipalaidavęs. Berniukas čiulpė dar vakar gautą iš drąsuolės "čiupa-čiupsą". Pagaliau pasirodė Joškė lydimas indėno.
-Meine prezidente, aš turiu daug darbo, svečiai reiškia nepasitenkinimą dėl maisto, tai aš trumpai pasakysiu planą, tu pasirašysi, o aš bėgsiu.
-Kalbėk,- trumpai tarė vadovas.
-Duosi man truputį pinigėlių, aš atidarysiu turizmo agentūrą "one way ticket". Parduosiu jam,- parodė į Mikluką Karalių,- pigiai kelialapį į "Rytų darbo ir poilsio" stovyklą. Jis su draugais prikas metalo rūdos, draugas Aleksandras nukals šarvus, tu užpirksi MAZ‘us, su jais mūsų vairuotojai nuveš šarvus į Berlyną, parduos juos Adolfui, jis apmaus jais visus žydrai rožinius ir kitokius margaspalvius svečius, atves tą kariauną prie Grunvaldo ir galės su Vytuku aiškintis kas kam kiek skolingas. Svarbiausia, kad Josifas sutinka. Pažadėjo vizas veltui išduoti ir orderiuką išrašyti, kaip megztų barečių lyderiui.
Visi pažiūrėjo į ložę. Josifas linktelėjo, o Adolfas pašoko ir piktai šūktelėjo:
-Neisiu į rytus su žydrai rožine armija!!
-Nusiramink,- tyliai tarė Josifas,- Griunvaldas, tai ne Maskva, svarbu toliau nelįsk, nors.....,- Josifas patraukė kelis kartus pypkutę, išpūtė didelį dūmų kamuolį ir šyptelėjęs pratęsė,- Vytuko berniukai labai kieti, vargu ar bebus kam toliau eiti ar grįžti, bet senoji europa tau šį pralaimėjimą atleis.
Adolfas piktai pažiūrėjo į Joškę, kuris vėl užlindo už indėno.
-Nicht gutt,- piktai burbtelėjo.
-Reikia, Adolfai, reikia,- ir Josifas pakėlė ranką.
Nerukus visi iškėlė rankas į viršų ir pasiūlymas buvo primtas vienbalsiai. Adolfas pašnairavo į Joškę ir išėjo lauk.
Vadovas pasirašė Joškės pakištą lapelį ir paskelbė posėdžio pabaigą.
-Ko čia tuščiai laiką gaišti. Nuskrisim į Banginio Tau žvaigždyną, pasidalinsime savo demoratijos patirtimi, laimėjimais, grįšime atgal, tada ir pradėsime rimtai dirbt. Kas čia?- parodė jis į nežinia iš kur atsiradusią ant stalo dėžutę su dideliu raudonu mygtuku.
-Provokacija,- šūktelėjo iš salės megztos baretės ir skubiai išbėgo iš salės.
Pirmąkart per visą skrydį prie stalo priėjo Josifas. Jis paėmė ant stalo gulėjusį voką ir tyliai perkaitė.
-Čia jums dovanėlė nuo Lavrovo, rašo, kad tai kažkoks Restart. Nežinau kas tas Lavrovas ir nežinau kas tas restart, bet mygtukas gražus,- tarė Josifas ir paspaudė.
Už nugaros pasigirdo kažkoks traškesys. Atsisukę pamatė kaip į šonus traukiasi metalinės užuolaidos ir po kelių minučių per visą sieną atsivėrė didžiulis langas į lauką.
-Vau,- riktelėjo visa salė vienu balsu. Per jį matėsi milijonai žvaigždžių, o viena iš jų buvo ypač ryški ir mirksėjo. Buvo matyti kaip ji sparčiai artėja ir didėja.
-Ponai, draugai, broliai, valio,- sušuko vadovas,- tai Marsas. Greitai Luftwaffe veteranai įjungs Hadron Colliderius ir mes suskilsime į Higso Bozon daleles tam, kad fantastišku greičiu pasiekę Banginio Tau žvaigždyną, taptume nauja vieninga eurošeima,- pažiūrėjo į šalia stovinčią ponią ir pridėjo,- Su kaikuriomis kaimynų savybėmis.
-Aš nenoriu kaimyno savybių,- pasipiktino ponia, žiūrėdama tai į vadovą tai į Josifą.
-Nieko nepadarysi, prieš išskrendant visi buvote informuoti.
-Bet niekas nesakė, kad bus tiek įvairių margaspalvių svečių,- pasigirdo piktas balsas iš salės.
-Nenorime susilieti su žydrais ir rožiniais,- pasipiktino trumpai kirpti jaunuoliai,- Mes norime namo.
-Ramybės,- vadovas bandė raminti vis labiau įsiaudrinančią salę,- Visos dalelės pagal mokslininkų paskaičiavimus sugrįš į tas pačias vietas, o jei viena kita susimaišys, tai dėl to bėdos nebus.
-O kur garantija, kad mano abi ausys bus baltos?
-Kur garantija, kad netapsiu žydras ar rožinis,- rėkė balsai iš salės.
-Dėl įvairiaspalvių būkite ramūs, juos Adolfas išves į Griunvaldą, o Vytukas savo darbą išmano,- tai kiek apramino aistras ir vadovas tęsė toliau,- vis dėlto patarčiau saviems būti arčiau savų, nes tai pirmasis eksperimentinis skrydis ir tikrai gali kaikurios dalelės grįžti ne ten iš kur ištrūko,- ir jis pažiūrėjo į Josifą, kuris ramiai papsėjo pypkutę ir klausėsi mokslinės diskusijos. Jis norėjo kažką sakyti rodydamas pypkute į vadovą.
-Aš nerūkantis,- paskubėjo paaiškinti.
Josifas nieko nebesakė, nusišypsojo ir išėjo lauk.
-Aš nenoriu į tą "jedrioną kalaiderį",- graudžiai tarė buvusi kareivių mama Rasa,- neaišku kokia ir kieno dalelė prilips prie manęs.
-Josifo maršalo žvaigždės,- pajuokavo Andriukas.
-Prašom nusiraminti, viskas bus gerai, jūs žinojote kur einate, o kažkokie nedideli, nemalonūs niuansiai- tai kaina už laimingą gyvenimą laimingoje Europoje.
-Noriu namo,- vėl pasigirdo verkšlenimas salėje.
-Dar kartą prašau ramybės, skirstomės, puošiamės, renkamės kaimynus ir laukiame išsiskaidymo ir susijungimo. Manau turime tam dar kelias dienas. Posėdis įvyks tik prieš pat "jedriono kalaiderio"įsijungimą,- pakiliai tarė ir išėjo iš salės. Jis neskubėdamas ėjo koridoriais. Žinia, kad artėja išsiskaidymo ir susijungimo valanda pasiekė ir gatvėje gyvenančius svečius ir maldininkus. Aplink girdėjosi pikti nesuprantami žodžiai, labai primenantys nesenus įvykius. Jis paspartino žingsnį, bet žmonių masė tirštėjo ir darėsi vis sunkiau prasibrauti. Laimei tai buvo naujokai ir ne tokie drąsūs, tai šiap taip pavyko pasiekti savo kambarį, bet už durų pasiliko nepatenkinta minia, kuri nesiruošė skirstytis ir savo kalba kažko reikalavo.
Pirmąkart per visą ekspedicijos laikotarpį jis užsirakino duris ir užstūmė stalą.
-Jei ta minia panorės su manim susijungti-durys neatlaikys. Bet manęs vieno neužteks jiems visiems, net jei tik po vieną lastelę išsidalinčiau,- kalbėjo savo draugui "Taurui"klausydamas vis didėjančio triukšmo už durų.- Nenori jungtis į bendrą kultūrą, o valgyti iš bendro katilo nori,- piktinosi,- kur tas Joškė dingo, čia jo nelegalus kontingentas! Prileido pilną laivą, o pats kažkur dingo....
Triukšmas visą naktį anapus durų tai didėjo tai mažėjo. Vadovas įsitempęs sėdėjo ir laukė kada prasidės durų šturmas, bet veržtis į vidų triukšmadariai nedrįso.
04.01 liepos 25d.
-Aliarm! Alles kaput,- nugriaudėjo laukinis Adolfo riksmas ant viso laivo.
-Negi jau Griunvaldas!- riktelėjo vadovas ir pašoko,- ar "jedrionas kolaideris" įsijungė. Pripuolė prie durų, bet atidaryti nedrįso. Anapus girdėjosi panikos apimtų žmonių riksmai, bėgiojimas.
-Prasidėjo,- tarė ir nubėgo į spintą apsirengti išeiginiais rūbais, kad nebūtų gėda dėl atskirų dalelių. Po keliolikos minučių jis pasiruošęs išnykimui ir naujam susiliejimui stovėjo prie durų, bet už jų girdimas nepažįstama kalba keliamas triukšmas neskatino žengti į naują multikultūrinę ateitį.
-Reikia palaukti gal kas iš savų ateis. Vis lengviau bus susijungti su savo kraujo broliais,- pagalvojo vadovas ir atsitraukė nuo durų. Triukšmas netilo, bet labiausiai išsikyrė Adolfo rėkimas „aliarm,kaput“ ir dar keletas specifinių jo epochos išsireiškimų.- Nenorėčiau nei gauti, nei atiduoti jam savo dalelių, nes po to nežinosiu kurioj pusėje stovėti Griunvalde ir kokia kalba mokytis. Pasigirdo stiprus beldimas į duris ir isteriškas Adolfo rėkimas.
-Offen, bite,- rėkė jis, daužydamas duris.
Vadovas pasitraukė į vonią. Pagaliau daužymas ir rėkimas nurimo. Pasigirdo mandagus beldimas ir ramus Josifo balsas:
-Nebijok, čia mes.
-Va čia tai bus hibridas, jei ir jo dalelių gasiu,- riktelėjo vadovas ir pabandė įsivaizduoti tą europakaukazinį junginį. Sėdėdamas ant vonios krašto jis pamatė kaip prasivėrė durys,- Amen,- tarė, bet atsitojo ir pasiruošė garbingai vykdyti europos misiją. Prasivėrė vonios durys ir Josifas už rankos įvedė basą, tik naktiniais marškiniais vilkintį Adolfą,- galėjo ir apsirengti,- piktai burbtelėjo.
-Mūsų draugą ištiko kažkokia bėda, bet sakė paskys tik jums esant. Kalbėk, Adolfai, nebijok, čia visi savi.
Adolfas nieko nesakęs kilstelėjo marškinius.
-Siaubas,- suriko vadovas ir atsisėdo ant vonios krašto.
Josifas per šoną palenkė galvą ir pažiūrėjo žemyn. Jis išpūtė didelį kamuolį dūmų.
-Žiauru, bet reikia pripažinti atlikta gerai. Dirbo profesionalas.
-Na gal nereik dėl to taip krimstis. Higieniška,- bandė raminti vis labiau raustantį iš pykčio Adolfą.
-Ką!!!- pagaliau jis sušuko, kad net „Tauras“, rodęs žydišką programą, pats uzžgęso,- higieniška, ką aš paskysiu savo frau, kaip aš nueisiu į pirtį. Ką pasakys draugai ir partiečiai. Užjuoks. Kur tai matyta- žydai miegantį Adolfą apipjaustė. A-dol-fą,- šaukė jis mojuodamas kumščiais.- Karas, Griunvald!- suriko ir išlėkė lauk.
-O prie ko čia Grinvaldas? Ten žydų nebuvo,- nusistebėjo vadovas, žiūrėdamas į Josifą.
-Nuves žydrai rožinę kariuomenę prie Griunvaldo, Vytukas sutryps ją ir grįš kaip pralaimėjęs nugalėtojas, o europa kaikurias nuodėmes jam atleis. Na ir gudrus tas Joškė,- nusišypsojo Josifas ir išėjo.
Po Adolfo aliarmo laive įsivyravo mirtina tyla. Iki vakaro visi sėdėjo užsidarę savo kambariuose, palapinėse ar maldos namuose. Vadovas taip pat su išeiginiu kostiumu sėdėjo prie stalo ir, kramtydamas hamburgerius, laukė kažko, bet nežinojo ko. Vakare pro durų plyšį kažkas įkišo laiškelį. "Ryt skubus neeilinis posėdis. 09.00 dalyvavimas būtinas." Parašo nebuvo.
06.00 liepos 26d.
Eurokosminio laivo vadovas pabeldė tris kartus į seną savo draugą "Taurą" ir pravėrė duris. Kilimėlis kojom valytis buvo iš lauko pusės, bet jis dėl visa ko nusivalė krupščiai batų padus ir žengė į tuščią koridorių. Už kampo pamatė įprastą vaizdą. Palapines, batų kalnus ir išgirdo tylią maldą. Žmonės, išskyrus maldininkus, miegojo. Už kampo, ištiesęs kojas per visą koridorių, užsiklojęs trumpa antklode, miegojo tas pats piktas maldininkas, kuris prieš keletą dienų aiškino kaip perplaukti Lamanšą. Prie jo galvugalio stovėjo Adolfas, o išilgai koridoriaus pirmyn atgal vaikščiojo susirūpinęs Josifas. Jis karts nuo karto stabtelėdavo ties miegančiuoju, išpūsdavo į jį dūmus, bet šis užtvėręs praėjimą, miegojo nekeipdamas į tai jokio dėmesio.
-Užsigrūdinęs,- tyliai sušnabždėjo vadovas žiūrėdamas iš už kampo.
-Nenori pasitraukti,- liūdnai tarė Adolfas,- ir kaip jį patraukti iš kelio, nepažeidžiant žmogaus teisių?
-Reikia kažkaip demokratiškai,- atsakė Josifas rodydamas į maldininką,-nesugalvoju kaip padaryt, kad ir šis pilietis gulėtų savo vietoje ir humanistai būtų ramūs.
-Nach ost,- šūktelėjo Adolfas.
-Aš tau,- pagrąsino pirštu Josifas ir pridėjo,- ne toliau Griunvaldo.
-Jawoll,- atsakė.
Prie miegančio pribėgo berniukas su kepure. Jis patampė jį už nosies, ausies, pakuteno padus, bet šis tik suprunkštė nepatenkintas ir užknarkė.
-Jokios pagarbos, nei mažam nei senam. Atsigulė viduryje eurokoridoriaus ir nesitraukia, nicht gutt,- atsiduso Josifas kraipydamas galvą.
Tuo metu mažylis atsitūpęs prie miegančio kojų kažką darė. Iš po didelės kepurės nebuvo galima matyti kuo jis ten užsiiminėja. Pasigirdo degtuko čirkštelėjimas ir berniukas pašokęs pasislėpė už Josifo. Miegančio kojų tarpupirščiuose liepsnojo įkištos laikraščio skiautės.
-Tikiuosi ne "Pravda"padegei?- paklausė Josifas, įdėmiai žiūrėdamas kas bus. Adolfas net pritūpė.
Ugnis pradėjo kaitinti padus. Miegantysis truktelėjo kojas, po to staiga jas iškėlė ir pradėjo jomis minti kaip dviratį aerobikos salėje. Adolfas atšoko, Josifas atsitraukė kelis žingsnius į šalį ir net išsižiojęs stebėjo besisukančius ugninius ratus. Maldininkas pabudo, pašoko ir, šaukdamas kažkokius keršto žodžius, su degančiais padais nulėkė į Joškės WC gesinti gaisro.
-Och kaip greitai numynė, kaip "Dinamo"sportinikas,- šūktelėjo Josifas, mostelejęs įkandin bėgiko.
-Nach ost,- ironiškai tarė Adolfas.
-Negerai, Lavruša, taip žmones skriausti,- pabarė Josifas mažylį,- bet ką paimsi iš vaiko. Paišdykavo. O kas liečia „nach ost“,- Josifas pažiūrėjo Adolfui į akis,- nejuokauk. Atvesi Vytuko kariams žydruolius ir pats greit namo. Aišku?
-Treniruojasi, greit užaugs ir bus Lavrentijus,- tarė Adolfas, praleidęs Josifo perspėjimą negirdom. Paplekšnojo per kepurę ir visi trys nukeliavo atsilaisvinusiu koridoriumi. Staiga stabtelėjo ir pasisukęs į Josifą paklausė,- O Vytukas- tai trečias?
-Geras vyras, karingas, iš senosios epochos, nieks neprikibs ir neiškas. Pamojuos kuoka ir vėl galės ramiai ilsėtis. Pats matai, kad be bizūno ir kuokos nesupranta, kad tai daryti negražu.
-Per anksti išėjau. Nugirdau ko nereikėjo nugirsti. Sąžinė dabar užgrauš,-sušnabždėjo vadovas ir tyliai grįžo į savo kambarį,- Kiek kartų sakė kolegos-nelįsk niekur anksčiau laiko ir visur spėsi. Per anksti atejęs visad gali pamatyti ar išgirsti tai, ko nereikia. Palauksim savo laiko. Och ta Laimutė. Ir graži, ir gabi,- šūktelėjo žiūrėdamas į sieninius laikrodžius.
Prieš devynias jis išėjo iš kamario. Prie durų žmonių nebuvo, bet už artimiausio kampo buvo sausakimša. Sugrįžo ir tie, kurie buvo peršokę per "Lamanšą".Vadovui einant visi traukėsi į šonus, bet mirtina tyla ir kažkokie keisti žvilgsniai kėlė norą bėgti, bet kaip sakoma ant begančio dar labiau puola. Kelią pastojo keletas vyrų:
-Paskyk mums, mula, kai mes suskilsim į tas keistas daleles, tai mes pakliūsime pas savo dievą ir jis mus išnaujo padarys?
Vadovas pasimetė. Nežinojo ką atsakyt. Pagal jų maldų gausumą tai tikrai jų tikėjimo dievas juos pasitiks, nes mūsų švento senelio taip ir nemačiau. Pasiklydo matomai. Bet ką jis vėl nulipdys ir ar įmaišys europietiškų dalelių, neaišku. Visdėlto viską nulems "edrionas kolaideris"ir mokslininkai jį sukūrę. Įvairiaspalvė minia laukė atsakymo.
-Viskam dievo valia, jis nuspręs ką daryti ir ką su kuo jungti.
-O kai skrisime atgal, tai mus vėl skaidys ir žemėje jungs?- neatstojo vyrai.
-Kas pasiliks Banginio Tau žvaigždyne, to jau antrąkart nebeskaidys,- atsakė ir žengė pirmyn. Minia suūžė.
-Nenorim skaidytis ir susilieti su kitatikiais ir kitaminčiais,- riktelėjo kažkas iš minios.
-Nenorime jūsų tradiciju ir tvarkos,- rėkė iš kitos pusės.
Vadovas pajuto, kad vėl gręsia akinių nuėmimas ir dantų skaičiavimas. Iš visų pusių pradėjo spausti pikta minia.
-Ko jūs norite pagaliau,- piktai užriko,- savo tėvynėje gyventi nenorite, susilieti su europa nenorite. Ko jūs norite,- dar kartą sušuko ir pasmuistė. Piktas tonas kiek nuramino triukšmadarius. Pasigirdo tylus kostelėjimas. Minia prasiskyrė.
-Aš būsiu jūsų dievas tėvas ir padišachas,- tarė piktai Josifas ir priėjo prie vadovo,- Jūs vėluojatės, gerbiamasis, visi jau susirinkę ir laukia jūsų. Eime. Pro netikėtai atsiradusį tarpąa abu nuėjo į posėdžių salę, o buvę koridoriuje nusekė iš paskos.
Salė buvo pilnut pilnutėle. Net apie indėną ir tuščiame plote už ložės buvo įsitaisę žmonės.
Josifas palydėjo jį į prezidiumą, o pats nuėjo į savo ložę ir kažką pašnibždėjo Adolfui.
Paspaudus raudoną mygtuką vėl atsitraukė geležinė užuolaida ir netoli už lango visi pamatė kitą kosminį laivą, kuris priminė didžiulį vagoną. Šis laivas mirksėejo šviesomis ir artėjo.
-Nagi tuoj atsitrenks į mus,- riktelėjo vairuotojai,- ką jie ten užmigo.
Bet didžiulis kosminis "vagonas" prisiglaudė prie jų lango. Laivas truputį krestelėjo, pasigirdo ūžimas, o pokelių minučių viskas nutilo.
-Vau,- suriko salė vienbalsiai,- še tau ir Marsas!
-Bus gražaus pinigėlio,- pasigirdo tylus balsas už nugaros.-Jei Miklukas Karalius prikraus tokį vagoną metalo, tai jo užteks sukišti į Aleksandro šarvus visus iškrypėlius. Oi bus daug darbelio Vytukui prie Griunvaldo,- pakraipė galvą Joškė.
-Kur buvai dingęs, tavo kontingentas vos vėl man akinių nesudaužė.
-Nebijok, meine prezidente, aš turiu atsarginius, specialiai tau paėmiau,- ir padavė Vadovui.
Šis norėjo kažką sakyti, bet langas į kosmosą pradėjo slinkti į šoną. Buvę scenoje akimirksniu nušoko žemėn ir ant jos liko tik vadovas ir Joškė. Į sceną įženge du vyrukai. Pirmasis, nedidelis atletiško sudėjimo, plika galva, antrasis truputį aukštesnis, trumpu kaklu, taip pat praplikęs. Pirmasis priėjo prie vadovo ir ištiesė ranką.
-Banginio Tau žvaigždyno atstovas Vladimir-Tau.
-Laivo vadas Algird-Jum,- atsakė vadovas ir paspaudė ranką.
-Čia mano padėjėjas Borisas Berzinis.
-Bet jis juk....
-Mes savų nepaliekam ir po amen. Išpirkom, atleidom ir toliau draugaujam.
Borisas mandagiai linktelėjo galva ir ismeigė žvilgsnį į Joškę. Vienas mirktelėjo, kitas linktelėjo.
-Kur skrendam, ką gabenam?
-Skrendam į Banginio Tau žvaigždyną, gabename žemišką intelektą ir demokratijos patirtį.
-Vizas turite?
-Kokias, juk čia kosmosas, visur galioja bevizis režimas.
-Nemačiau tokio nutarimo niekur,- piktai atsakė Vladimir-Tau,- negi manote, kad sukūrėte "Nojaus"laivą ir galite keliauti kur pakliuvo. Bus vizos, prašom, vizų nėra- kelio toliau nėra.
Kol atstovas aiškino vadovui apie vizas, Joškė su Borisu atsitraukę pašalin kažką šnibždėjosi. Borisas pažiūrėjo į Vladimir-Tau ir linktelėjo.
-Na, mes pasistengsime kaip nors tą reikalą sutvarkyti,-tarė Vladimi-Tau.
-Busime dėkingi jums,- atsakė Algird-Jum,- gal vakarienės?
-Reikia pasitarti,- atsakė ir nuėjo į ložę.
Josifas atsistojo ir ištiesė ranką. Vladimir-Tau tvirtai ją paspaudė. Adolfas taip pat atsitojo, bet tik truputį linktelėjęs vėl atsisėdo. Berniukas vyriškai ištiesė ranką.
-Kažkokios problemos?- paklausė Josifas Vladimr-Tau atsisėdus.
-Vizos,- atsakė.
Josifas išpūtė kamuolį dūmų.
-Kokie reikalai tolimuose rytuose, seniai nebuvau ten. Ar dar liko vietų aktyviam poilsiui?
-Dar yra ir nemažai.
-Mes turime daug turistų, išsiilgusių aktyvaus poilsio.
-Mes prieš nelegalią migraciją ir darbo jėgą, bet dėl demokratijos disidentų pakalbėsiu su pasienio tarnybom.
Josifas minutėlę pamąstė.
-Nereikia pasieniečių painioti į šį reikalą. Mes turime gerą turagenturą "One way ticket"ir puikų vadovą, dabar vadinamą menedžeriu-Mikluką Karalių.
-Mūsų vienas pagrindinių tikslų- vystyti turizmą.
-Na, o mūsų - aprūpinti jus turistais. Ar tilps visi vienu kartu?- paklausė Josifas ir užrašė ant lapelio skaičių.
-O, tiek daug,- nustebo,- tilps visi,-atsakė ir pažvelgė į sceną.
-Situ nereikia,jie ne turistai jie seslus.
-Tada gal po lašelį?
-Galim. Adolfai, gali kurti krosnį, kad būtų kur pasišildyti atsilikusiems nuo sastato. Lavruša padės, jis moka su ugnim elgtis,- tarė Josifas ir paglostė berniuką.
Adolfo akys net blykstelėjo.
-Jawoll,- šūktelėjo ir su Lavruša nubėgo ieškoti krosnies.
-Siūlau papietauti,- garsiai tarė Josifas ir su Vladimir-Tau išėjo iš ložės. Algird-Jum su likusiais nusekė paskui.
Stalai pagaliau buvo padengti ne tik kulšelėm ir agurkinėm, bet ir visokiais skanėstais iš Tolimųjų rytų- Joškė sulakstė su "orderiuku".
-Už tautų draugystę,-nuskambėjo pirmas Josifo tostas, o po to tostų niekas nebeskaičiavo. Valgykloje skambėjo linksmas juokas, kalbos, indai ir stikliukai. Pagaliau įtampa atslūgo ir užsimiršo numatomas "Jedriono kalaiderio" sistemų įsijungimas. Anapus durų kartais pasigirsdavo skubūs žingsniai, triukšmas, kažkokie rėkavimai, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, nes buvo įsitikinę, kad ir ten švenčiamas susitikimas su Banginio Tau atstovais. Tik Borisas ir Joškė buvo kažkur dingę.
-Vizas ir kelialapius spauzdina,- tyliai sušnabždėjo Vladimir-Tau Algirdui-Jums, kai tas paklausė kur kolega.
-Joškės ieško,- taip tyliai sušnabždėjo Josifas, kai pasidomėjo kur Adolfas.
-Ai,- numojo ranka,- Banginio Tau žvaigždyne susitiksim visi,- tarė vadovas ir užkando lašisos gabalėliu išgertą kaukazietiško konjako stikliuką.- Primena senus linksmus laikus,- sušnabždėjo iki šiol laive nematytiems vyrukams, kurie jį švelniai paėmę už parankių vedė į kambarį. Jis kaip pro miglą matė kažkokį aktyvų judėjimą koridoriais, bet nelabai suvokė ko jie laksto. Tikriausiai ieško geriausio ir tinkamiausio draugo, su kuriuo norėtų susijungti po susikaldymo. Poruojasi,-prunkštelėjo,- o kas mano kaimynai,- staiga paklausė lydinčių vyrukų.
-Nesijaudink, viršininke, aplik bus tik savi,- trumpai atsakė ir paguldė į lovą.
Jis dar bandė įžiūrėti ką rodo Laimutė ant sienos, bet viskas susiliejo į vieną didelį laikrodį su neaiškiais skaičiais.
08.00 liepos 28d. sekmadienis
Vadovas, žiūrėdamas į sieninius laikrodžius, stengėsi susigaudyti, kas kada atskrido, kas ką darė ir kur dingo liepos 27 diena. Ar tik nebus ją Joškė kam pardavęs, ar Laimutė per stipriai pasuko rodykles į priekį, bet mažas žodelis "sekmadienis"ant sieninio kalendoriaus su besišypsančia žavinga moterim, primenančia "laikrodininkę" veike raminančiai. Aplink nesigirdėjo jokio triukšmo. Nei maldų, nei roko, nei MAZ‘ų, nei kažkokių viskuo nepatenkintų balsų. „Sekmadienis, jis ir kosmose sekmadienis, kaip senoj tylioj europoj“ pagalvojo ir su šypsena apsivertė ant kito šono. O gal mes jau po išsiskaidymo vėl esame susilieję,- staiga šovė galvon mintis. Jis pašoko iš lovos, apžiūrėjo rankas, kojas, nubėgo į vonią, prieš veidrodį pasitikrino kitas kūno dalis. Išorinių pakitimų nėra, jau ir tas gerai, o vidinių...Jis susimąstė. Kotai troškina ir labai norisi raugintų agurkų užpiltinės. Ar tik nebus kokia "draugo" molekulė įšokusi į jo kūną, su siaubu pagalvojo. Jei taip, tai brangioji net į kiemą nebeišleis. Nerimavo vadovas vaikščiodamas pirmyn atgal, vis žvilgtelėdamas į ant stalo stovinčią raugintų agurkėlių lėkštutę. Skanūs- konstatavo sukramtęs vieną ir paėmęs antrą. Ir rūbai tie patys, įprasti, europietiški. Apsidžiaugė pažiūrėjęs spinton. Dar turbūt nebuvo įsisjungęs "Jedrionas Kolaideris. Geriau, kad ir neįsijungtų, kaip gera prabusti ryte ir žinoti, kad spintoje tie patys rubai, o už durų ramybė ir nėra jokių rytmetinių maldų, batų, palapinių viduryje kelio ir kriokiančių MAZ‘ų-mąstė rengdamasis-bet eurozonos pragrama aukščiau asmeninių interesų ir norų. Jei vadovybė pasakė į "Jedrioną kolaiderį"-tai pirmyn. Kelio atgal nėra- tarė griežtai pats sau ir žengė prie durų.
-O, kilimėlis vėl kambario pusėje,- maloniai nustebo ir pravėrė duris. Tyla, švara, malonus kvapas vėl priminė pačią šios ekspedicijos pradžią. Visdėlto tie greitintuvai jau padarė savo darbą ir dabar turėčiau pamatyti Banginio Tau žvaigždyno planetą su jos gyventojais. Apžiūrėjęs savo rūbus ar nėra kokių neatitikimų eurostandartui, žengė į atsinaujinusį eurokoridorių. Atsargiai žvilgtelėjo už kampo. Švaru, tylu. Užsuko į sanmazgų kvartalą- jokių Joškės darbuotojų su seifu, nei indėno su buteliukais ir tualete net malonu būti ir vėl galima drąsiai pasnausti reikalui prispaudus. Valgykloje taip pat tylu, švaru, stalai padengti. Vadovas priėjo prie savo staliuko, pakėlė puodo dangtį- agurkinė. Pakėlė kitą- šlaunelės. Nors ir kasdienės ir kiek atsibodusios, bet savos. Paėjęs dar kelis kvartalus išgirdo kažkokį keistą garsą, primenantį šluotos braukymą per asfaltą. Jis atsargiai žvilgtelėjo. Mielas senukas pražilusia galva kruopščiai šlavė koridorių. Kalnus batų, skudurų, palapinių ir kitokių šiukšlių, dar neseniai tvarkingai stovėjusius išilgai visų koridorių, ramiai krovė į konteinerius, o jo pagalbininkas, laibai kažką primenantis vyrukas, vežiojo į kitą koridoriaus galą, kuriame buvo didžiulės durys. „Sanitarinė diena“ pagalvojo ir priėjo prie senuko.
-Rytą labą.
-Morgen,- atsakė senukas plačiai ir geraširdiškai šypsodamasis.
-Ne per sunku tokiuose metuose šluota mosuoti?
-Sunkoka, bet malonu. Juk savo kiemą šluoju.
-O kur savininkai viso šito turto?- paklausė.
Šlavėjas pastatė šluotą prie sienos, jo pagalbininkas, labai primenantis iš senosios istorijos gerai žinomą pilietį, pakišo jam kėdutę.
-Jaaa,- nutęsė, išsitraukė alaus buteliuką ir dešrelę. Pagalbininkas nieko nesakęs nulėkė į koridoriaus galą su pilnu konteineriu šiukšlių ir dingo už didelių geležinių durų.
-Aš nelabai susigaudau jūsų šiuolaikiniuose manevruose. Mūsų laikais buvo viskas paprasčiau. Čia savi, čia draugai, čia svečiai, o ten,- jis mostelėjo galva į krūvą šiukšlių,- pasiklydėliai.
Senukas pasiūlė alaus vadovui.
-Ne, ačiū, aš jau po pusryčių.
-Jawoll,- tęsė senukas,- kol, gerbiamasis, miegojai, čia viskas susitvarkė. Miklukas Karalius pasiūlė visiems keliauti pas banginį per jo agenturą be tarpininko "jedrionkos". Pradžioje niekas nenorėjo, bet kai pasakė, kad į vieną pusę veltui, o atgal kaina sutartinė, tai metė viską ir puolė imti kelialapius. Adolfas surikiavo visus gražiom kolonom, Josifas pasirūpino, kad niekas nepasiklystų, Vladimir-Tau skirstė į kosminio vagono skyrius, o ponas su megzta barete žiūrėjo, kad visi turistai turėtų šiltas kepures, pirštines ir veltinius.
-Tai visi savanoriškai susėdo!- šūktelėjo iš nuostabos.
-Buvo keletas, kurie norėjo pasilikti, bet pamatę Adolfo krosnį, prie kurios pasiūlė pasišildyti, persigalvojo. Nepatikėsi, herr,- senukas vėl gurkštelėjo alaus,-Susėdo visi tvarkingai ir greitai. Matosi, kad organizatoriai turi didelę patirtį. Visi turistai vieningai užtraukė darbininkų mėgstamiausią dainą ir nuskrido....
-Ar liko kas,- nusigando vadovas.
-Liko tie, kurie turėjo vietinę registraciją ir pasus. Vladimir-Tau pažiūrėjo jų pasus ir pasakė, kad pasas be vizos- tai ne pasas ir liepė pirma vizas įsigyti, o po to į kosmosą skraidyti. Nepasisekė jiems. Grįžo visi į savo kambarius.
Atbėgęs padėjėjas vėl nieko nesakęs nustumė konteinerį į koridoriaus galą.
- O šitas?
-Ten kūrikas. Vaidina Leniną, kuris važiuodamas nelegaliai iš Suomijos į Rusiją buvo persirengęs garvežio kūriku. Nori pažiūrėti kokia galinga krosnis?-paklausė senukas pakeldamas antakius ir gurkštelėdamas alaus.
-Ačiū, gal kitąkart, kai atauš.
-Na, kaip nori, tada eik man laikas šluoti.
-Sėkmės,- tarė vadovas ir, pasigrožėjęs kelias minutes kaip senukas kruopščiai šluoja kiekvieną kampelį, nuėjo į posėdžių salę. Salėje sėdėjo daug žmonių, bet daug vietų buvo tuščių. Nors jis įėjo tyliai, sėdintieji atsisuko. Beveik visi veidai buvo pažįstami. Linktelėjęs atsisėdo kraštinėje eilėje. Scenoje stovėjo Josifas, Adolfas, berniukas ir visi trys įdėmiai žiūrėjo į didįjį langą, kuriame mirksėdamas įvairiomis šviesomis tolo kosminis vagonas iš Banginio Tau žvaigždyno.
-Gražus vaizdas,- tarė Josifas kai šviesos pranyko ir žibėjo tik daugybė mažų žvaigždelių.
-Jokio grožio, šaltas kosmosas,- atsakė Adolfas.
-Ne ten žiūri,- jis mostelėjo į langą, kuriame atsispindėjo jo ir Adolfo atvaizdai.
-O ja. Naturlich,- sutiko pamatęs save,- o kur mažylis?- paklausė nematydamas berniuko atspindžio.
-Dar neužaugo, per ankst jam,- atsakė ir atsisuko į salę. Metalinės užuolaidos palengva užslinko ant lango.
- O ir vadovas pasirodė,-šūktelėjo pamatęs sėdintį gale, - nesigėdinkite, prašom pas mus. Kviečiu iškilmingų pietų,- kalbėjo modamas ranka. -Juk ne kas dieną tenka susitikti su kitų planetų atstovais.
Josifas priėjo prie vadovo, paplekšnojo per petį.
-Eime pietų, manau ten bus daug geresnių patiekalų nei agurkinė,- tarė nusišypsojęs ir išėjo iš salės. Visi draugiškai nusekė paskui.
Pirmą tostą pasakė Adolfas.
-Už švarią, šiltą ir laimingą tevynę,- norejo kilstelti ranką ir kažką šūktelti, bet Josifas sulaikė:
-Nereikia, ne ta epocha ir ne tas laikas.
Adolfas tyliai atsisėdo.
-Palauksime ir gurkštelėjo mažą gurkšnelį gėrimo.
Tą vakarą vėl visi atsipalaidavo, nes kažkas pasakė, kad šianakt bus įjungtas "Jedrionas Kolaideris", o po dviejų dienų visi būsime vietoje, iš naujo suformuoti. Tai dėl drąsos išgėrė visi, net ir tie, kurie niekada nieko negerdavo iš nepažįstamų butelių..
-O kur meine Joškė?- tai buvo paskutinis klausimas, kurį tą vakarą ištarė vadovas, bet negavęes atsakymo užmigo minkštoje lovoje.
10.00. liepos 31d.
-Laba diena, gerbiamieji žiūrovai, štai ir vėl mes centriniame eurozonos kosmodrome. Netrukus čia turėtų nusileisti eurokosminis liavas, kurį mes išlidėjome prieš mėnesį.
-Kamera,- tarė griežtai Auksė,- ne mane, dangų. Tie, kurie turi geras akis jau gali matyti artėjantį prie žemės šį gražuolį. Kodėl jis grįžta anksčiau laiko mums papasakos eurokomisaras. Prašom arčiau, pone, aš be kepurės.
-Dėl nenumatytų aplinkybių, kurias aiškinsis sudaryta darbo grupė, laivas grįžta į žemę anksčiau numatyto laiko, tai tiek galiu pasakyti šiuo momentu.
-O....
-Kolkas nieko daugiau, bet galiu su visais pasidžiaugti, kad laivas sveikas grįžta. Tikėsimės, kad sėkmingai nusileis. Daugiau jokių kometarų,- eurokomisaras pakėlė rankas ir nubėgo į aikštę, kurioje būriavosi minios žmonių.
-Paskui mane,- griežtai įsakė Auksė ir operatorius su apšvietėju tekini nulėkė paskui korespondentę.
-Kamera. Aikštę ir mane. Gerbiami žiūrovai, mūsų verslininkai vėl pasistengė, kad mes galėtume stovėti pirmose eilėse, o mes pasistengsime, kad jūs pirmieji pamatytumėte tai, ką turite pamatyti. Štai jūs visi matote, kaip gražuolis mirksėdamas įvairiaspalvėm lemputėm iš lėto leidžiasi. Kaip švelniai ir lengvai jis paliečia žemę lyg būtų daug lengvesnis nei prieš išskrendant. Ir taip, gerbiamieji žiūrovai, dabar lauksime kol prasivers durys ir pažiūrėsime kas pirmas išeis. Aukščiausi eurozonos vadovai su gėlėmis ir vėliavomis stovi pirmose eilėse ir taip pat laukia kada nutils variklių ūžimas ir pasirodys pirmieji kosmonautai.
Nutilo gausmas, užgęso šviesos. Durys tyliai prasivėrė, nusileido trapas. Keli darbuotojai nutiesė raudoną kilimą. Kolkas niekas nesirodė. Pagaliau pasirodė Luftwaffe asai veteranai. Jie nulipo trapu, šoktelėjo į šoną, kad neužliptų ant raudono kilimo ir neskubėdami nuėjo prie eurokomisaro. Visi klausiamai sužiūro į juos.
-Daug kartų skraidžiau iš Berlyno į Maskvą ir atgal, teko visko patirti, bet kad skrydžio metu nusuktų greitintuvus ir juos parduotų Aeroflotui, to net baisiausiame sapne negalėjau susapnuoti. Skraidykite patys po tą kosmosą,- ir įdėjęs į komisaro delną rakčiukus nuo pilotų kabinos su kolegom nužingsniavo namo.
Eurokomisarą kiek sutrikdė toks nedraugiškas asų pasakymas, bet ką norėti iš veteranų, ne tie laikai, ne ta epocha. Jis perdavė rakčiukus padėjėjui, pasiėmė didelę puokštę gėlių ir priėjo arčiau trapo. Pirmasis pasirodė Josifas. Jis išėjo, apžvelgė susirinkusius ir išpūtė kamuolį dūmų. Netrukus pasirodė Adolfas, o į tarpą įsispraudė berniukas su Auksės kepure. Per susirinkusųjų gretas nuvilnijo šurmulys. Kelias minutes nustebusi europa žiūrėjo į netikėtus svečius.
-Duonos ir druskos,- sušnabždėjo eurokomisaras. Po keletos minučių lakstymo, stumdymosi, šnabždesio jo rankose vietoje gėlių buvo didelis kepalas duonos su įstatytu nedideliu indeliu druskos.
-Prisimena,- tarė Josifas Adolfui rodydamas ranka į pilną aikštę žmonių.
-Kaip trisdešimt trečiais, tik tyla neįprasta,- su nostalgija atsakė Adolfas.
-Sugrįžo,- pasigirdo mirtinoje tyloje Auksės balsas.
Visi atsisuko į ją.
-Mano kepurė sugrįžo,- laimingu balsu tarė korespondentė, perdavė mikrofoną operatoriui ir nubėgo prie trapo. Sparčiai užbėgo laiptukais, stumtelėjo į šoną Josifą su Adolfu ir pritupė prie berniuko. Ji atsargiai kilstelėjo kepurę.
-Jėzau,- šūktelėjo,- Oi, berniuk, kaip tu pasenai, o kur plaukai!
-Indėnas,- tyliai atsakė šis ir nuleido galvą.
-Imk saldainį,- tarė Auksė ir užsidėjus kepurę padavė mažyliui "čiupa čiupsą".
-Mersi,- galantiškai atsakė berniukas ir pabučiavo jai ranką.
Josifas irgi norėjo nusiimti kepurę ir pabučiuoti poniai ranką, bet staiga susilaikė ir tik draugiškai paspaudė ištiestą Auksės ranką. Adolfas galantiškai linktelėjo.
-O jūsų plaukai?- paklausė tyliai.
-Senstam, ponia,- atsakė Josifas ir pridurė,- o jūs drąsi, mums tokie kadrai reikalingi.
Auksė koketiškai sukikeno, pažiūrėjo į visą trijulę iš po savo kepurės ir atsisuko į esančius aikštėje. Ji iš aukšto nužvelgė iš nuostabos net išsižiojusią minią ir nubėgo prie savo kolegų. Užlindusi už plačios operatoriaus nugaros korespondentė nusiėmė kepurę ir ištraukė iš jos kažkokį nedidelį daiktą.
-Lėk į studiją ir ruošk reportažą,- tarė įduodama padėjėjui tai, ką išėmė iš kepurės.
-Kas čia?
-Čia slapta kamera. Mūsų žiūrovai galės sužinoti viską kas ten vyko.
-Čia tai bent kepurė,- nusistebėjo padėjėjas ir nubėgo.
-Va taip,- išdidžiai atsakė Auksė,- o jūs visi juokėtės iš jos. Kamera. Ne į mane, į sugrįžusius.- Ir taip, gerbiamieji žiūrovai, tęsiame tiesioginį reportažą. Jūs ką tik matėte, kaip Luftwaffe asai, perdavę europai raktus nuo laivo ir kažką nedraugiško pasakę eurozonos komisarui, nuėjo namo. Netikėtų personų pasirodymas sukėlė sumaištį europos kosminių skrydžių aikštelėje. Teko pakeisti sutikimo programą ir dekoracijas. Jūs matote mūsų eurokomisarą, kuris laiko rankose didžiulį ragaišį ir druskos indelį. Trūksta stikliuko su agurkėliu. Mes visi nekantriai laukiame kol svečiai iš kosmoso nusileis trapo laipteliais ant žemės. Bet jie, gerbiamieji žiūrovai, neskuba. Įdėmiai žvalgosi, tikriausiai ieško savų arba ne savų. Mano kepurės dėka, (kamera į mane) mūsų kanalo žiūrovai pirmieji sužinos, ką eurokosminiame laive veikė šios išskirtinės asmenybės, bet tai po kelių dienų, o dabar laukiame.
Pagaliau trijulė pajudėjo. Josifas su Adolfu lipo neskubėdami įdėmiai žvalgydamiesi, tik berniukas pasišokinėdamas greitai pasiekė raudoną kilimą ir nulėkė pas Auksę tikėdamasis dar vieno"čiupa čiupso". Jo akinukai ir plika galva bliksėjo saulėje lyg veidrodiniai. Jis įsmeigė prašančias akis į korespondentę.
-Nebeturiu, Lavruša. Kitąkart pasiimsiu daugiau, kad visiems užtektų.
-Aš jau Lavrentijus,- atsakė įsižeidęs ir nubėgęs atgal įsikibo Josifui į ranką.
Trijulė priėjo prie eurokomisaro.
-Sveiki.....aaa,- komisaras pasimetė nežinodamas ką sakyti.
Josifas šypsojosi. Adolfas nepatenkitas žiūrėjo į duonos kepalą, o Lavrentijus iš apačios stebėjo virpančias komisaro rankas.
-Kvietėte, tai ir atvykome,- pagaliau nutraukė nejaukią tylą Josifas. Atsilaužė duonos, pamirkė druskon ir lėtai įsidėjo burnon,- ne mūsiškė, bet nebloga,- tarė kramtydamas,- ragauk, Adolfai, žmonės stengėsi.
-Nein,- griežtai atsakė.
-Mes ten truputį apvalėme jūsų Europą,- ir jis atsisuko į kosminį laivą. Iš kamino, esančio šone ir kurio nebuvo prieš iškrendant, rūko dūmai.
-Kaip,- pagaliau atgavo žadą eurokomisaras?
-Mūsiškai,- atsakė Josifas ir truktelėjo pypkutę,- eime, Adolfai, kurį laiką bus švaru, galėsime pailsėti.
-Jawoll,- atsakė jis ir paėmę už rankučių Lavrušą nuėjo.
Žmonės tylomis traukėsi į šonus ir su baugia pagarba žiūrėjo į praeinančius.
-Kai vėl prisirinks šiukšlių, pakambinkit, ateisime,- šūktelėjo atsisukęs Josifas ir tarstelėjo,- ech tie demokratai, net savo kiemo patys negali išsivalyti.
-Jawoll,- pritarė Adolfas ir trejetas, apgaubtas Josifo pypkės dūmų, nuėjo tolyn.
- Į laivą,- šūktelėjo komisaras jiems nuėjus ir nubėgo trapu į virsu- tik komisijos nariai,- tarė griežtai ir prie įėjimo pastatė tvarkdarius.
Komisija atsargiai įėjo vidun. Koridoriuose buvo ideali švara ir tyla.
-Kur jie visi?- paklausė eurokomisaras. Juk buvome pilną laivą prikišę ir legalių ir nelegalių, ne gi tikrai visi čia,- paklausė kolegų ir parodė į duris su užrašu „Krosnis“- mes taip neplanavome,- tyliai tarė komisaras šalia stovėjusiam,- jūsų tarnybos žadėjo tik išvežti, perdaryti ir grąžinti atgal.
-Proceso metu paaiškėjo, kad jie nepasiduoda perdarymui, situacija tapo nebekontroliujama.
-Nesurengs Europa mums dar vieno Niurnbergo proceso?- paklausė komisaras ir tyliai pravėrė duris. Viduje girdėjosi degančios krosnies ūžimas, kampe gulėjo didelis kalnas įvairių daiktų, pradedant batais ir baigiant įvairiais skudurais bei baldais, o viduryje sėdėjo du vyrai ir prie stalo žaidė kauliukais.
-Dega?- paklausė eurokomisaras tyliai.
-Jawoll,- atsakė senukas ir pakėlė galvą,- čia turbūt pas tave,- tyliai sušnabždėjo savo partneriui. Šis atsisuko.
-O, meine gott! Dar vienas,- šūktelėjo komisaras kai į jį atsisuko proletariato vadas Leninas?
Į priekį išėjo pagyvenęs, aukštas, pasitempęs vyriškis-eurosaugumo komisaras.
-Kur Joškė?- paklausė.
Leninas pažiūrėjo į ūžiančią krosnį.
-Negali būti, tai mūsų geriausias agentas!- tarė jis.
Leninas pradarė krosnį, o senukas įmetė į ugnį partiją šiukšlių.
Po kelių akimirkų Leninas nusitempė kaukę ir įmetė ją į krosnį.
-Joškė,- suriko saugumietis ir pripuolęs apkabino,- išgasdinai.
-Aš nors ir vienas geriausių agentų, bet aš ne Džeimsas Bondas. Reikėjo perspėti, kad kartu skris tokios ypatingos personos. Gerai Vladimiras su Borisu laiku pasirodė. Borisui pardaviau tuos jūsų Jedriona kolaiderius, o Volodia davė Lenino kaukę. Jei ne jie, tai Adolfas būtų į pečių mane įkišęs.
- Nebūtų, nes tai kitų, bet mums draugiškų agentūrų agentai. Veikė savais metodais, bet tikslas buvo bendras. Nespėjome suderinti bendrų veismų.
-Tai reikėjo perspėti. Aš galvojau, kad jie originalai ir aš Adolfą....- Joškė tyliai sukikeno.
-Jie įsiliejo į eurovalymo operaciją paskutiniu metu, todėl ir skrydis vėlavosi.
-O kur svečiai, turistai ir vietiniai?- suglumęs įsikišo eurokomisaras.
-Viskas gerai,- Joškė atsisėdo,- svečiai su turistais išvyko į darbo ir poilsio stovyklą pakeleiviniu transportu, todėl atsirado galimybė parduot Hadron Collider sistemą Borisui ir ramiai grįžti namo. Kam maišyti savus su savais. Jūs indėną irgi neperspėjote, kad ta trijulė neoriginali,- paklausė žiūrėdamas į eurosaugumietį.
-Indėnas veikė savarankiškai. O kur jis?- nusigando saugumietis,- mes jį buvom tik pasiskolinę ir žadėjom grąžinti Amerikai gyvą.
-Sekite paskui. Helmutai, pabaik be manęs deginti šiukšles,- tarė Joškė ir atistojo.
-Jawoll,- atsakė senukas ir gurkštelėjo alaus.
Komisija su Joške priešakyje ėjo ilgais švariais koridoriais.
-Už parduotą Hadron Collider galime turėti daug problemų,- sušnabždėjo eurosaugumietis.
-Nurašysim ant ant Vytuko.
-Kas jis ir kur?
-Kietas vyrukas, dabar prie Griunvaldo triuškina žydrai rožinę armiją.
-Bet mokesčius vistiek teks sumokėti tau,- neatstojo nuo Joškės saugumietis.
-Nesijaudink, meine komisare, sumokėsiu ir dar liks. Jis čia,- parodė ranka į duris.
Komisija sugužėjo į didelį kambarį. Viduryje stovėjo indėniška palapinė, o ant šalia stovinčios karties kabėjo trys skalpai.
-Jie kieno?- tyliai paklausė sugumietis.
-Reikėjo perspėti, kad ten artistai, o ne originalai. Taip gerai vaidino, kad nieks neabejojo jų tikrumu.
-Brangiai kainuos mums tie skalpiai.
-Amerika turtinga, kompensuos,- atsakė Joškė,- How are you,- riktelėjo indėnui.
-You are how,- atsakė indėnas net nemirktelėjęs.
-Ką jis pasakė? Aš maniau, kad indėnai per tiek metų išmoko anglų kalbą,-nustebo eurokomisaras.
-Jis gi indėnas, ne amerikietis. Netrukdykim jam, eime į posėdžių salę.
Komisija neskubėdama ėjo koridoriais. Nedidelėse kavinukėse sėdėjo žmonės ir gurkšnojo kavą. Visi maloniai šypsojosi sveikinosi, nors matė komisijos narius pirmąkart. Aplink buvo švara, ramybė, nesimatė nei surikiuotų išilgai sienų batų, nei margaspalvių palapinių, nei triukšmingų jų gyventojų.
-Kada būsime namie?- paklausė solidi ponia einančiė pro šalį.
Euro komisaras stabtelėjo, minutėlę pagalvojo ir atsakė:
-Manau, kad jūs jau namie, ponia,- ir apsižvalgė.
Salėje buvo susirinkę visi, kas privalėjo dalyvauti posėdyje. Prezidiume maloniai šypsojosi ponia kietai sučiauptom lupom, indėno vietoje sėdėjo drąsuoliai iš Garliavos plento, į ložę niekas nedrįso sėst. Tuščios buvo ir vietos, į kurias Joškė buvo laikinai susodinęs žydrai rožinį kontingentą. Nebuvo salėje dar ir pačio vadovo.
-Gal kas pakvies vadovą?- paklausė eurokomisaras, kai komisija užėmė tuščias vietas, esančias už ložės.
-O, meine gott,- sušnabždėjo Joškė, o per salę nuvilnijo tylus juokas.
-Aš pakviesiu,- pasisiūlė ponia iš prezidiumo ir išbėgo.
Jau kelios minutės kažkas beldėsi į vadovo duris. Jis per miegus girdėjo tą įkyrų beldimą, bet negalėjo suvokti kas kur ir į ką beldžia. Vėl "dzūkelio" padauginau, šmėkštelėjo mintis. Beldimas vis nesiliovė ir, kaip jam atrodė, vis stiprėjo, bet jis neturėjo jėgų atmerkti akis. Už durų pasigirdo žmonių balsai ir daug stipresnis beldimas. „Kur aš esu tai girdėjęs“ pagalvojo, bet akių neatmerkė ir nepasikėlė.
-Reikia laužti. Gal numirė,- išgirdo vadovas gerai pažįstamą Andriuko balsą.
-Šitas išlauš. Reikia keltis,- vadovas atmerkė akis ir pažiūrėjo į sieną, bet laikrodžių nebuvo,- negi mūsų Laimutė išvažiavo su visais laikrodžiais. Bus sunku be jos,- sudejavo.
Už durų suskambo metalas.
-Laužia, sugadins duris,- pagalvojo,- gyvas aš, gyvas. Tuoj atidarysiu,- sušuko vadovas ir nupėdino prie durų. Atrakino ir palčiai pravėrė.
Priešais stovėjo ponia kietai sučiauptom lūpom, Andriukas, Joškė be kasyčių ir dar nemažas būrys pažįstamų ir nepažįstamų žmonių.
-Sakykite, prašau, jūs jau po "Jedriono Kolaiderio"? Jeigu po, tai jūs, ponia, visai nepasikeitėte, o Joškės kasos tikriausiai prilipo kokiamnors turistui.
-Jūs ką, juokaujate, premjere,- nustebo Andriukas. Mes jau visi seniai susirinkę, o jūs užsirakinęs nuo pat ryto čia sėdite. Galvojom, kad numirėte. Pavėluosime į lėktuvą.
-Kokį?
-Kaip į kokį? Į Briuselį skrendam visi!- sušuko ponia.
-Palaukite, tai mes jau grįžome į žemę.
-Pervargo žmogus, imkite, vyrai, jį už parankės ir veskite, autobuse išsiaiškinsim,- griežtai tarė ponia ir nubėgo.
Joškė ir Andriukas paėmė premjerą už parankių ir nusivedė.
-O kur tavo kasos ir skrybėlė?
-Premjere, jei aš žydas, tai nereiškia, kad turiu vaikščioti su kasom ir skrybėle,- pasipiktino,- ir aš ne Joškė, o Emanuelis.
-Nieko nebesuprantu,- tarė premjeras, bet klusniai ėjo vedamas vyrų. Išėjęs į lauką apsižvalgė. Aplinka buvo gerai pažįstama, tad suvokė, kad kosminis laivas nusileido tiesiai prie seimo rūmų. Kieme stovėjo naujas seimo MAZ‘as, o už jo vairo ūsuotas vairuotojas. Jis norėjo kažką klausti, bet ponia pakišo po nosim kažkokį skystį ir jam užėmė kvapą.
-Tikras vargas su tais mūsų vyrais. Pražūsite Briuselyje be mūsų. Teks kartu skristi.
Po galingo čiaudulio jis pravėrė akis.
-Klausykite, Birute, ką jūs čia man po nosim pakišote?- pasipiktino premjeras, vis dar neatgavęs pilnai kvapo.
-Na va, lygtai atsigavo. Kad kitaip su jumis negalima.
-Paleiskite mane, laikote už parankių kaip nusikaltėlį. Aš pats eisiu.
-Tai gerai,- tarė Emanuelis,- paskubam,- ir visi nuskubėjo į autobusą.
-O vis dėlto, kur mes važiuojame ir kokia šiandien diena?- paklausė premjeras, įtariai žvalgydamasis.
-Į Briuselį, ryt pradėsime europai vadovauti ir tvarką daryti,- atsakė Vytenis,- o jūs savo kabinete užsirakinęs miegate visą dieną.
-Pervargo,- atlaidžiai tarė Birutė,- o diena-birželio 31d., kalendorius priešais kabo.
-Bet kiek aš pamenu, birželis turi 30 dienų,- tarė premjeras, įdėmiai žiūrėdamas į autobuse kabantį kalendorių, kuris iš tikro rodė birželio31d.
-Taip, js teisus, bet kažkoks Joškė nupirko vieną dieną iš eurosąjungos. Siūlė mums pirkti ir pradėti viena diena anksčiau. Jūsų negalėjome niekur rasti, tai mes nusprendėme nepirkt jos be jūsų sutikimo. Tada jis pasiūlė airiams. Tie nupirko, nes buvo nespėję kažkokių reikalų užbaigt,- energingai aiškino Birutė,- tai va. Gavosi visiems gerai. Airiai pabaigė reikalus tvarkyti, o jūs gavote progą pailsėti. Juk teisngai pasielgėm kol jūs miegojote,- paklausė gudriai šypsodamasi.
Premjeras truktelėjo pečiais ir vis žiūrėjo į keistą kalendorių.
-O kur jūs buvote tą visą parą?- toliau kalbėjo ponia,- mes kelis kartus buvome ir jūsų kabinete ir namuose. Niekur negalėjome jūsų rasti. Tik šiandien pilietis, labai panašus į Josifą Staliną, pasakė, kad jūs savo darbo vietoje.
-Tikriausiai premjeras turi slaptą išėjimą iš savo kabineto, kai grįšime, išsiaiškinsime, o dabar pirmyn „nach west“,- žvaliai tarė Emanuelis ir pasilenkęs prie premjero ausies sušnabždėjo,- nebijok, meine prezidente, tavo procentukas saugiai padėtas ir duos dar daug procentukų.....

Komisaras-Banginiui.
Visiškai slaptai.
Neskaitant nedidelių buitinių traumų, kurias patyrė agentai, operacija "One way ticket" laikome įvykdyta sėkmingai. Operacijos dėka viename iš ES "objektų" nepageidaujamų įvairiaspalvių piliečių sumažėjo iki 90%. Siūlome pratęsti operaciją likusiuose objektuose.

Banginis-Komisarui.
Visiškai slaptai.
Mes už glaudų bendradarbiavimą ir prisidėsime vykdant panašias operacijas kituose ES objektuose. Tik ateityje stengsimės labiau koordinuoti skirtingų agentūrų veiklą.
P.S.Įpatinga padėka Vytukui, sustabdžiusiam žydrai rožinį marą ties Griunvaldu.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta (red. pastaba)

 (Komentarų: 11)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: