Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (2 dalis) - Anglija.lt
 

Detektyvinis apsakymas "Baltas šokoladas" (2 dalis) 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Prieš savaitę Anglija.lt pasirodė mūsų skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvo 1 dalis (ją rasi paspaudęs čia). Šį kartą Jūsų dėmesiui - 2oji šio detektyvinio apsakymo dalis.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 2 dalis.

Sušilęs ir uždusęs užlėkė į antrą aukštą ir, atsistojęs prie durų, gaudė orą, kaip karosas ištrauktas iš vandens. "Reikia pradėti sportuoti“ pagalvojo ir, mandagiai pasibeldęs, įkišo galvą į kabinetą.

-Ak čia Ričardas, tas paslaptingas lankytojas, pasiųstas pas mane pačio Promkaičio,- skėstelėjo rankom Algis ir nuėjo pasitikti buvusio kolegos,- Kokiu klausimu?

Ričardas kelias minutes tylėjo, ir, tik atgavęs kvapą, paklausė:
-Tau viskas aišku Beno byloje?

Algis keletą minučių nustebęs žiūrėjo į svečią.

-Jis mano senas draugas ir aš norėčiau įdomumo dėlei tylomis panagrinėti. Jaučiu savo pakaušiu, kad ten ne viskas švaru,- išpyškino Ričardas ir, nusiėmęs kepurę, paglostė viršugalvį.

Algis pasilenkė prie Ričardo ir sušnibždėjo:
-Tik iš pagarbos tavo nuopelnams tėvynei ir, atsižvelgiant į tavo pilvą, duosiu tau dešimt minučių, kad pabėgtum ir bėgtum neatsigręždamas iki pat namų.

-O aš iš pagarbos tau, padovanosiu savo tapytą paveikslą ir pažadu nepasiskųsti Promkaičiui kaip tu tyčiojiesi iš veterano, vaikydamas jį basą po Šiaulius.

-Tu supranti, kad aš neturiu teisės su tavim apie tai kalbėti, ir man net nusispjauti į Promkaičio protekciją.

-Na, nereikia spjaudytis, gali pro šalį praspjauti ir kam nereikia pataikyti,- atsakė Ričardas primerkęs akį.

Doleba tylėjo ir, užsigulęs ant stalo, įdėmiai stebėjo savo buvusį kolegą.
-Na, jei paveikslą...- pagaliau prabilo,- gerai. Klausyk, bet neužsirašinėk,- Algis palinko dar arčiau,- ten labai viskas aišku. Nuodai, suplanuotas pasikėsinimas nužudyti vieną ir nužudymas kito, o svarbiausia, ne bet ko, o Salakausko dukters. Jei bent būtų gailėjęsis, ar pasakęs iš kur nuodų gavo, gal būtų gavęs keliais metas mažiau. Įsikando vieną versiją, kad pas bomžą turguje nusipirko ir kartojo ją kaip užsuktas. Ir dar...- Algis pasilenkė prie Ričardo ausies ir sušnibždėjo,- mergaitės tėvelis labai pergyveno ir reikalavo maksimumo. Jei būtų mirties bausmė, tai būtų ir ją nupirkęs specialiai Benui, nes nuteistasis kažkada dirbo jo firmoje vairuotoju ir gal yra kokių paslėptų uodegų.

-Čia jau labai įdomu.

-Nieko įdomaus, tai buvo laukiniais devyniasdešimtais. Vežė visi ir viską. Į vieną pusę- šnapsą, į kitą- metalą. Ko nenušovė tada, tas tapo šiais laikais garbingais ir gerbiamais verslininkais.

-Iš praeities nėra jokių motyvų nemėgti vienas kito?- paklausė Ričardas taip pat tyliai.

-Nieko neradome. Ten viskas normos ribose. Dirbo, dirbo, po to pats išėjo į danų firmą ir iki šio įvykio jokių ryšių ar kontaktų su buvusiu šefu neturėjo. Tikrinau.

-Tai koks tikslas Benui nuodyti jo dukrą?

-Viską nurašė atsitiktinumui. Nuodus prarijo ne tas, kas turėjo praryti. Taip visi mano, bet Salakauskas galvoja, kad jis specialiai nunuodijo jo dukrą, tik neaišku, ar dėl to, kad ji prie Beno sūnaus lindo, ar kažkas iš konkurentų pasistengė, ar kokios senos sąskaitos.

-Manai, kad Benas tik vykdytojas?

-Nuteistasis neprisipažino, o tik pastoviai kartojo "kaltas, kaltas" ir jokių vardų ar draugų. Matyt kažko bijojo ir prisiėmė viską sau. Teismas, atsižvelgdamas į visas sunkinančias aplinkybes, davė maksimumą.

-Ar tu tiki, kad paprastas vairuotojas pas paprastą bomžą turguje nusipirko rimtus nuodus.

-Iš ku žinai, kad rimti?- įtariai paklausė Algis.

-Per panoramą sakė,- atšovė.

-Tai eik ir klausykis panoramos, ko pas mane atėjai. Paprastas kalio cianidas...- pakėlė balsą Algis.

-Nebijote, kad tas bomžas gali ir daugiau parduoti ir dar ką nors nunuodyti?- burbtelėjo Rišardas.

-Tai- ne mano daržo pupos,- taip pat burbtelėjo po nosim Algis ir atilošęs tęsė,- dabar turguje ir rusišką tanką gali nusipirkti. Nori, duosiu koordinates?- Doleba pabarbeno pirštais į stalą,- pats puikiai žinai, kad tarp tų, kurie trinasi apie konteinerius ir po šiukšlynus, yra daug ir buvusių profesorių, inžinierių ir tų, kurie tarybiniais laikais dirbo įvairiose laboratorijose, ligoninėse ir taip toliau.

Vyrai tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.

-Atvirai pasakius, netikiu,- prabilo pareigūnas po kelių minučių tylos,- bet niekuo padėti negaliu. Visus bomžus patikrinom, bet niekas nieko nežino, nematė ir jokių nuodų nepardavinėjo. Nuotraukas rodėme nuteistajam, bet jis nė vieno nepažino. Aš vieno nesuprantu,- tęsė Algis,- kam senam žmogui prireikė nuodyti žentą. Na davei į nosį, numetei nuo laiptų ir viskas. O čia, kaip serijaluose,- jis palinko prie pat Ričardo ausies ir sušnibždėjo,- nuosprendžio teisingumu neleidžia suabejoti aukos tėtukas ir kvailas nusikaltėlio prisipažinimas. Kaltas, kaltas kniaukė nuo pat pirmos dienos. Nežinau, gal ten žmona norėjo ką nunuodyti, ar vaikai vienas kitą, bet jis garbingai viską pasiėmė sau. Tai tegul ir sėdi.

-Duok man bylą paskaityti,- griežtai paprašė Ričardas.

-Tu ką, galvą pašalei,- riktelėjo Algis,- išlindo kažkoks komisaras iš miško ir paprašė bylos.

-Nekniauk, skambink į arhyvą, arba pasiskųsiu Promkaičiui ir paveikslo negausi.

Doleba žiūrėdamas į primerktas Ričardo akis surinko numerį ir tarstelėjo:
-Hipnotizuoji kaip smauglys triušį,- po to trumpai pakalbėjęs telefonu tarė,-važiuok, sakysi, kad nuo manęs. Uždarys tave keliom parom į kamerą, galėsi skaityti, bet pažadėk, kad lapų neplėšysi.

-Pažadu,- tarė Ričardas ir ištiesė ranką.

Tik išėjes tuoj paskambino Mindaugui.

-Ačiū, kaimyne, nupiešiu tave nuogą šalia krokodilo, o jei dar paskolinsi kokią mašiną iš savo firmos, tai ir Reginą pripiešiu.

-Per pietus parvarysiu,- trumpai atsakė Mindaugas.

Ričardas, grįžęs namo, padedamas žmonos, beviltiškai bandė įsisprausti į seną policininko uniformą.

-Tu nesijuok, o imk adatą, siūlą ir įsiūk kokius trikampius,- pyko jis, žiūrėdamas į besijuokiančią žmoną.

Galiausiai numetė švarką, kelnes, įsipyrė į batus, užsidėjo kepurę, po pažastim pasikišo juodą, seną segtuvą ir atsistojo viduryje kambario:
-Na ir kaip?

Tuo metu kaip tik įėjo Mindaugas. Pamatęs draugą su batais, vienomis trumpikėmis, segtuvu po pažastim ir kepure, iškilmingai tarė:
-Karieta paduota, gerbiamas Juodlės komisare.

-Visai neblogai skamba. Komisaras iš Juodlės,- suplojo delnais Violeta ir išėjo į kiemą.
Kieme stovėjo aštuoniasdešimtųjų kadilakas.

-Dideliam vyrui- didelė karieta,- nusišypsojo Mindaugas.

-O kiek tam krokodilui benzo reiks. Juk su užvestu varikliu pilno bako nepripilsi!- šūktelėjo Ričardas, eidamas prie kieme vos telpančio giganto.

-Nebijok, susimesime, juk negali Juodlės komisaras važinėti paprasta mašina.

Ričardas, gavęs naują vardą, pasikėlė kepurę, paglostė pakaušį ir įsėdo į krokodilą, o jau po pietų įsisodinęs Violetą, pasiėmęs savo senąjį segtuvą, skriejo į Klaipėdą.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Prieš savaitę Anglija.lt pasirodė mūsų skaitytojo Kęstučio parašyto detektyvo 1 dalis (ją rasi paspaudęs čia). Šį kartą Jūsų dėmesiui - 2oji šio detektyvinio apsakymo dalis.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

"Baltas šokoladas", 2 dalis.

Sušilęs ir uždusęs užlėkė į antrą aukštą ir, atsistojęs prie durų, gaudė orą, kaip karosas ištrauktas iš vandens. "Reikia pradėti sportuoti“ pagalvojo ir, mandagiai pasibeldęs, įkišo galvą į kabinetą.

-Ak čia Ričardas, tas paslaptingas lankytojas, pasiųstas pas mane pačio Promkaičio,- skėstelėjo rankom Algis ir nuėjo pasitikti buvusio kolegos,- Kokiu klausimu?

Ričardas kelias minutes tylėjo, ir, tik atgavęs kvapą, paklausė:
-Tau viskas aišku Beno byloje?

Algis keletą minučių nustebęs žiūrėjo į svečią.

-Jis mano senas draugas ir aš norėčiau įdomumo dėlei tylomis panagrinėti. Jaučiu savo pakaušiu, kad ten ne viskas švaru,- išpyškino Ričardas ir, nusiėmęs kepurę, paglostė viršugalvį.

Algis pasilenkė prie Ričardo ir sušnibždėjo:
-Tik iš pagarbos tavo nuopelnams tėvynei ir, atsižvelgiant į tavo pilvą, duosiu tau dešimt minučių, kad pabėgtum ir bėgtum neatsigręždamas iki pat namų.

-O aš iš pagarbos tau, padovanosiu savo tapytą paveikslą ir pažadu nepasiskųsti Promkaičiui kaip tu tyčiojiesi iš veterano, vaikydamas jį basą po Šiaulius.

-Tu supranti, kad aš neturiu teisės su tavim apie tai kalbėti, ir man net nusispjauti į Promkaičio protekciją.

-Na, nereikia spjaudytis, gali pro šalį praspjauti ir kam nereikia pataikyti,- atsakė Ričardas primerkęs akį.

Doleba tylėjo ir, užsigulęs ant stalo, įdėmiai stebėjo savo buvusį kolegą.
-Na, jei paveikslą...- pagaliau prabilo,- gerai. Klausyk, bet neužsirašinėk,- Algis palinko dar arčiau,- ten labai viskas aišku. Nuodai, suplanuotas pasikėsinimas nužudyti vieną ir nužudymas kito, o svarbiausia, ne bet ko, o Salakausko dukters. Jei bent būtų gailėjęsis, ar pasakęs iš kur nuodų gavo, gal būtų gavęs keliais metas mažiau. Įsikando vieną versiją, kad pas bomžą turguje nusipirko ir kartojo ją kaip užsuktas. Ir dar...- Algis pasilenkė prie Ričardo ausies ir sušnibždėjo,- mergaitės tėvelis labai pergyveno ir reikalavo maksimumo. Jei būtų mirties bausmė, tai būtų ir ją nupirkęs specialiai Benui, nes nuteistasis kažkada dirbo jo firmoje vairuotoju ir gal yra kokių paslėptų uodegų.

-Čia jau labai įdomu.

-Nieko įdomaus, tai buvo laukiniais devyniasdešimtais. Vežė visi ir viską. Į vieną pusę- šnapsą, į kitą- metalą. Ko nenušovė tada, tas tapo šiais laikais garbingais ir gerbiamais verslininkais.

-Iš praeities nėra jokių motyvų nemėgti vienas kito?- paklausė Ričardas taip pat tyliai.

-Nieko neradome. Ten viskas normos ribose. Dirbo, dirbo, po to pats išėjo į danų firmą ir iki šio įvykio jokių ryšių ar kontaktų su buvusiu šefu neturėjo. Tikrinau.

-Tai koks tikslas Benui nuodyti jo dukrą?

-Viską nurašė atsitiktinumui. Nuodus prarijo ne tas, kas turėjo praryti. Taip visi mano, bet Salakauskas galvoja, kad jis specialiai nunuodijo jo dukrą, tik neaišku, ar dėl to, kad ji prie Beno sūnaus lindo, ar kažkas iš konkurentų pasistengė, ar kokios senos sąskaitos.

-Manai, kad Benas tik vykdytojas?

-Nuteistasis neprisipažino, o tik pastoviai kartojo "kaltas, kaltas" ir jokių vardų ar draugų. Matyt kažko bijojo ir prisiėmė viską sau. Teismas, atsižvelgdamas į visas sunkinančias aplinkybes, davė maksimumą.

-Ar tu tiki, kad paprastas vairuotojas pas paprastą bomžą turguje nusipirko rimtus nuodus.

-Iš ku žinai, kad rimti?- įtariai paklausė Algis.

-Per panoramą sakė,- atšovė.

-Tai eik ir klausykis panoramos, ko pas mane atėjai. Paprastas kalio cianidas...- pakėlė balsą Algis.

-Nebijote, kad tas bomžas gali ir daugiau parduoti ir dar ką nors nunuodyti?- burbtelėjo Rišardas.

-Tai- ne mano daržo pupos,- taip pat burbtelėjo po nosim Algis ir atilošęs tęsė,- dabar turguje ir rusišką tanką gali nusipirkti. Nori, duosiu koordinates?- Doleba pabarbeno pirštais į stalą,- pats puikiai žinai, kad tarp tų, kurie trinasi apie konteinerius ir po šiukšlynus, yra daug ir buvusių profesorių, inžinierių ir tų, kurie tarybiniais laikais dirbo įvairiose laboratorijose, ligoninėse ir taip toliau.

Vyrai tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.

-Atvirai pasakius, netikiu,- prabilo pareigūnas po kelių minučių tylos,- bet niekuo padėti negaliu. Visus bomžus patikrinom, bet niekas nieko nežino, nematė ir jokių nuodų nepardavinėjo. Nuotraukas rodėme nuteistajam, bet jis nė vieno nepažino. Aš vieno nesuprantu,- tęsė Algis,- kam senam žmogui prireikė nuodyti žentą. Na davei į nosį, numetei nuo laiptų ir viskas. O čia, kaip serijaluose,- jis palinko prie pat Ričardo ausies ir sušnibždėjo,- nuosprendžio teisingumu neleidžia suabejoti aukos tėtukas ir kvailas nusikaltėlio prisipažinimas. Kaltas, kaltas kniaukė nuo pat pirmos dienos. Nežinau, gal ten žmona norėjo ką nunuodyti, ar vaikai vienas kitą, bet jis garbingai viską pasiėmė sau. Tai tegul ir sėdi.

-Duok man bylą paskaityti,- griežtai paprašė Ričardas.

-Tu ką, galvą pašalei,- riktelėjo Algis,- išlindo kažkoks komisaras iš miško ir paprašė bylos.

-Nekniauk, skambink į arhyvą, arba pasiskųsiu Promkaičiui ir paveikslo negausi.

Doleba žiūrėdamas į primerktas Ričardo akis surinko numerį ir tarstelėjo:
-Hipnotizuoji kaip smauglys triušį,- po to trumpai pakalbėjęs telefonu tarė,-važiuok, sakysi, kad nuo manęs. Uždarys tave keliom parom į kamerą, galėsi skaityti, bet pažadėk, kad lapų neplėšysi.

-Pažadu,- tarė Ričardas ir ištiesė ranką.

Tik išėjes tuoj paskambino Mindaugui.

-Ačiū, kaimyne, nupiešiu tave nuogą šalia krokodilo, o jei dar paskolinsi kokią mašiną iš savo firmos, tai ir Reginą pripiešiu.

-Per pietus parvarysiu,- trumpai atsakė Mindaugas.

Ričardas, grįžęs namo, padedamas žmonos, beviltiškai bandė įsisprausti į seną policininko uniformą.

-Tu nesijuok, o imk adatą, siūlą ir įsiūk kokius trikampius,- pyko jis, žiūrėdamas į besijuokiančią žmoną.

Galiausiai numetė švarką, kelnes, įsipyrė į batus, užsidėjo kepurę, po pažastim pasikišo juodą, seną segtuvą ir atsistojo viduryje kambario:
-Na ir kaip?

Tuo metu kaip tik įėjo Mindaugas. Pamatęs draugą su batais, vienomis trumpikėmis, segtuvu po pažastim ir kepure, iškilmingai tarė:
-Karieta paduota, gerbiamas Juodlės komisare.

-Visai neblogai skamba. Komisaras iš Juodlės,- suplojo delnais Violeta ir išėjo į kiemą.
Kieme stovėjo aštuoniasdešimtųjų kadilakas.

-Dideliam vyrui- didelė karieta,- nusišypsojo Mindaugas.

-O kiek tam krokodilui benzo reiks. Juk su užvestu varikliu pilno bako nepripilsi!- šūktelėjo Ričardas, eidamas prie kieme vos telpančio giganto.

-Nebijok, susimesime, juk negali Juodlės komisaras važinėti paprasta mašina.

Ričardas, gavęs naują vardą, pasikėlė kepurę, paglostė pakaušį ir įsėdo į krokodilą, o jau po pietų įsisodinęs Violetą, pasiėmęs savo senąjį segtuvą, skriejo į Klaipėdą.

Apsakymo tęsinys - kitą savaitę.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: