Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Londone gyvenančios lietuvės istorija, kaip ji priėmė į svečius nepažįstamą vaikiną iš Lietuvos ir kas iš to išėjo. O tu ar mėgsti svečius? Ar dažnai priimi gimines / draugus iš Lietuvos? Kaip elgiasi tavo svečiai? Gal teko patirti ką nors panašaus, kaip šios istorijos autorei?
*Kalba netaisyta.

Kas mane gerai pažįsta, žino, kad labai mėgstu bendrauti ir ypač myliu svečius. Man patinka, kai namuose gyvenimas verda, durys neužsidaro, vieni išeina, kiti ateina, taip įnešdami man ir mano vaikams naujos energijos, veiksmo. Gyvenant Lietuvoje tai darėme taip dažnai, kad kartais pati nuo to pavargdavau, tačiau Londone neturime tiek nei draugų, nei giminių, kad durys neužsidarytų. Todėl aš dažnai kviečiu ką nors į svečius, ar priimu pernakvoti kokį menininką, studentą. Dažniausiai tai būna draugai, pažįstami arba jų draugai. Bet kartais nutinka ir šiek tiek kitaip...

Prieš kelias savaites vienoje FB grupėje pamačiau jaunuolio skelbimą, kuris ieškojo kur nors galvą padėti ant kokios sofos ir pernakvoti, nes ruošėsi važiuoti į Londoną, rengti savo parodą. Aš tą jaunuolį patikrinau, pagūglinau, paskaitinėjau, apžiūrėjau jo FB ir pasiūliau pernakvoti pas mus: vietos yra, bendrauti su naujais, jaunais žmonėmis man visada patinka, o jeigu dar vadovausimės patarle: „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi pasielgtų“, tai iš karto galima plačiai duris atverti.

Sutarėm, kad jis pas mus nakvos savaitę ir už tai padarys mano ir vaikų nuotraukų, nes yra fotografas. Su bendromis nuotraukomis pas mus bėda ir jeigu pavyksta visus keturis pagauti viename kadre, tai manęs ten nebūna. Laukiau Roko su dideliu smalsumu ir tam tikru naivumu. Tokiu, kai nepažįsti žmogaus, bet tikiesi pačio geriausio, tokio, kurį pamilsi visa širdimi ir bendrausi visą gyvenimą, tokio, su kuriuo rasi bendrą kalbą, kuris kartais persimes keliais žodžiais ir pasidalins patirtimi su mano sūnumis.

Rokas – perspektyvus jaunuolis, mokslus tris metus krimtęs UK. Man visad norisi tokius jaunuolius tyrinėti, išklausinėti, tarsi jie žinotų kokią sėkmės formulę. Visada noriu žinoti kaip būnant vos dvidešimt kažkelių surengti savo parodą Londone, kokiu reikia būti, kad išvažiuotum studentauti į užsienį, kokių gebėjimų reikia norint dirbti London Sityje. Tarsi būčiau pati kažką savo gyvenime praleidus, laiku nepadarius. Tarsi jie turėtų ar žinotų kažką, ko aš neturiu ir nežinau. Visada tokius jaunuolius laikau ypatingais, sėkmingesniais nei aš, turinčius kažkokių super gebėjimų, kurių neturėjau aš, kai man buvo dvidešim kažkeli. Visada svajoju išsiaiškinti tą kažką ir perduoti nors savo vaikams, jeigu jau pati neturėjau.

Žmonės yra labai skirtingi – vienų nesinori išleisti, o kitais atsibodi jau po dienos. Esu ir pati ne kartą važiavus pas menkai pažįstamus ar net visai nepažįstamus. Galiu suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kai važiuoja pas nepažįstamus. Jis jaudinasi taip pat, kaip ir tas, kuris jo laukia atvažiuojant. Rokas ne pirmas žmogus, kuris atvažiavo į svečius. Paskambino dar iš Lietuvos, suderinom detales, tačiau kai gavau žinutę: „Aš jau baigiu susikrauti daiktus, greitai važiuosiu į oro uostą.“ – jau tada supratau, kad bus nelengva. Nesu niekada gavusi tokios žinutės iš nieko ir ji man pasirodė keista. Kodėl vaikinas, kuris paprašė nakvynės, man aprašinėja kiekvieną savo žingsnį? Beje, dar jam neatvažiavus žinojau visą jo nelaimingos meilės istoriją, kad mergina jį paliko. Ar man turėtų rūpėti? Matyt taip manė Rokas, bet pats net nežvilgtelėjo į mano FB ir neturėjo jokio supratimo pas ką važiuoja, ką aš veikiu ir kuo užsiimu.

Nuo Roko pavargau labai greitai. Stebėjau save ir savo šeimos narius. Ne man vienai gedo nuotaika dėl pakitusios energijos namuose. Rokas atvažiavo ne kažką duoti, o imti tikra to žodžio prasme. Jis apsigyveno kaip pilnateisis namų gyventojas. Dažniausiai visą dieną prasėdėdavo namuose, jeigu kur eidavo, smulkiai instruktuodavo kur eina ir ką ketina veikti.

„Man atrodo, kad kažkas mano duoną čia valgė,“ – pareiškė pretenziją vieną rytą prie stalo. „Ne, tu savo duoną jau vakar pabaigei, čia tu mūsų valgai,“ – netekusi kantrybės išpyškino mano sesuo Rasa. „O galiu aš pas Kristupą kambaryje alų gerti?“. Ne, negali, nes mes pačios niekada negeriam tol, kol vaikai neužmiega ir tai darome tik virtuvėje. Supratusi, kad negerai taip, iš pradžių norėjau jam kažką pradėti aiškinti, bet paskui persigalvojau, nes tai neturi jokios prasmės. Aš tokius žmones vadinu „be elementaraus supratimo“. Tai žmonės, kuriems Dievas ar tėvai davė labai daug, bet nedavė nei krislo empatijos – gebėjimo jausti tai, ką jaučia ir išgyvena kitas. Jis paprašė tik sofos galvai naktimis padėti, o elgėsi taip, tarsi aš pasidalinau su juo savo gyvenimu: derino su manimi ir Rasa net batų, kuriuos ketino pirkti spalvą. Ir kai vakare nešė man juos rodyti, aš nebeištvėriau ir pasakiau: „Ar tu manai, kad man rūpi tavo batų spalva?“

Roko buvimas pas mus buvo tikrai varginantis, bet labai prasmingas. Viena vertus, tai puikus pavyzdys to, kaip nereikia išauklėti savo sūnų – jeigu kuris nors iš jų būdamas dvidešimt kažkelių prieš pirkdamas batus, derins su manimi jų spalvą, tikrai žinosiu, kad kažkur suklydau juos auklėdama. Kita vertus, labai norėčiau perduoti tokiems jaunuoliams žinią, kaip elgtis kai važiuoji pas kažką į svečius tik galvą ant sofos padėti. Nesvarbu, ar važiuotum pas draugus, ar pas gimines, ar nepažįstamus. Tokiu atveju tavo vienintelis siekis yra būti nematomu ir jeigu tik reikia, stengtis būti naudingu. Tu negali atsinešti savo lagaminų ir sukrovęs juos tiesiai prie durų, nueiti gerti kavos, nes čia gyvena dar šeši žmonės ir tuo siauručiu koridorium laksto keturi vaikai. Tu negali išsimaudęs po dušu palikti jo aukštai pakabinto, nes kiti nepasiekia jo nuimti ir kai visa vonia plaukia, o devynmetis visas šlapias klykia, nes apsipylė vandenį atsukęs, pasakyti: „Atsiprašau, kitą kartą žinosiu.“ Atsiprašymo yra per maža – turėtum viską ir išvalyti. Tu negali prašyti kavos, jeigu per savaitę taip ir nesugebėjai jos nusipirkti.

Daug galvojau apie Roką, bandžiau iminti jo mįslę, vieną vakarą net surepetavau mintyse kalbą, kad imsiuosi jį auklėti ir viską pasakysiu. Bet persigalvojau, nes tai turėtų daryti jo tėvai. Likimo ironija, bet abu Roko tėvai yra pedagogai. Jaunuolis pas mus išbuvo beveik dvi savaites, bet nei vienos nuotraukos su vaikais taip ir nepadarė.
Kaip išmokti empatijos aš nežinau. Gal būt iškalti kelis klausimus ir nuolat uždavinėti šalia esantiems žmonėms: „Kuo galėčiau būti naudingas?“, „Kuo galėčiau jums padėti?“, „Gal galėčiau kažkaip prisidėti prie namų ūkio, buities, gal į parduotuvę nueiti, gal jums ką parnešti?“, „Kaip tu jautiesi?“. Prisimenu, kaip gyvendama Milane pas nepažįstamas moteris visą savo buvimo laiką ploviau indus po kiekvieno valgymo, nes kitaip nesuradau kaip prisidėti prie jų buities.

Žinau, kad Rokas yra talentingas vaikinas, bet jo talentas yra nieko nevertas tol, kol neišmoko būti šalia žmonių atsigręžęs į juos, o ne į save. Nesiseks jam nei darbo rasti, nei asmeninių santykių kurti, nei vystyti savo talentą. Jokie mokslai, net ir užsienyje pabaigti, nepadės būti sėkmingu, jeigu neugdysi savo empatijos.

Antrą savo buvimo savaitę Rokas suprato, kad geriau man akyse nesirodyti, todėl visas savo istorijas pasakojo mano sesei. Paskutinę dieną prieš mano skrydį jis buvo išėjęs į miestą. Ir jau visai prieš pat išeinant į lėktuvą vėl pamačiau jo žinutę toje pačioje FB grupėje. Rokas klausė, ar neatsirastų žinančių kur Londone atsispausdinti boarding pasą. Tada nebeiškenčiau ir jam parašiau: „Tu tikrai nesiorentuoji erdvėje, namuose yra printeris.“ Rokas man kėlė didelį norą elgtis su juo grubiai, tačiau iš tikrųjų tai jis yra didelis mano mokytojas – tolerancijos, pakantumo ir priėmimo.

Paklausit, kodėl neišmečiau jo? Negaliu žmogaus išmesti į gatvę vien dėl to, kad jis toks susireikšminęs, bet apie mamos padarytas auklėjimo klaidas jam užsiminiau. Gal būt ir aš taip užauginsiu savo sūnus. Jeigu taip nutiks, būsiu dėkinga, jeigu kas nors juos taip, per aplinkui, paauklės.

Paklausit manęs, iš kur tas naivumas priiminėti nemokamai nepažįstamus žmones pas save pagyventi kelioms savaitėms? Noriu, kad atvažiuotų svečių, todėl kai draugai ir giminės ilgai neatvažiuoja, ieškau laimės su nepažįstamais (šypsenėlė).

Prisipažinsiu, tai istorija, kuria nesmagu išgyventi, nesmagu apie tai rašyti - man tai tarsi kalbėti apie savo apatinius, kito apatinius. O gal kaip tik ir reikia apie tai kalbėti, nes visiems kuklu, nesmagu, kažkaip gėdinga?...

Birutė Jakučionytė
www.jakucionyte.lt