Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Emigracijos paliestų šeimų vaikų likimas dažniausiai išmarginamas randais, kurie, nors ir užgyja, matomi visą gyvenimą. Anglija.lt skaitytoja Svetlana, kuri pasakojo apie paliktų vaikų likimus, šį kartą dalijasi detalesniu pasakojimu apie neigiamus emigracijos rezultatus.

Apie tai, kaip vaikai be tėvų priežiūros tampa suaugusiais, skaitykite šiame laiške.
*Kalba netaisyta.

Jau daug metų praėjo nuo to įvykio. Tai buvo 1995-1997m. Nežinau, kodėl, bet ši istorija jaudina iki šių dienų. Ją papasakojo septyniolikmetė mergina. Aišku, jos pasakojimas skambėjo vulgariau, naudojant gavės žargoną ir riebius žodelius. Taip, kaip pasakojo ji, nesigėdydama, atvirai, net su intymiomis smulkmenomis, viešai kalbėti bei rašyti negalima. Praslinkus daug metų, gal kaip simbolišką atminimą, pabandžiau jos monologą parašyti priimtinesniu tekstu, bet išlaikant tą mažo žmogaus didelės tragedijos realybę.

Mažosios Emilijos iš trasos išpažintis

Mano tėvai nebuvo nei raudonieji, nei baltieji, nei demokratai, nei komunistai. Paprasti darbo žmonės vienoje didelėje gamykloje. Kaip ir daugelis atvykę su komjaunuoliškais kelialapiais ar įprastos tarybinių laikų migracijos įtakoje. Iš vietinių tik vienas kitas dirbo gamyklose. Jie į mus žiūrėjo iš aukšto, bet jei ne mes, tai patys nieko nebūtų pastatę ar pagaminę.

Pažiūrėkite, kas atsitiko, kai išvarė pagrindinę darbo jėgą. Dirbti nemoka, nenori, tai jiems liko tik kariauti, o mums po svetimus namus trintis. Tėvas dingo per pačius neramumus su mama. Atsikraustėme į šį miestą, nes jame, mažame dviejų kambarėlių churščioviniame bute gyveno mamos motina. Po kelių mėnesių mama mirė nuo infarkto.. Palikau močiutės ir jos sugyventinio globoje. Su vietiniu jaunimu bendros kalbos neradau, nes jie niekino pabėgėlius.

Šalia namų statė gamyklą, tai mūsų gatve pastoviai važinėjo savivarčiai. Vienas vairuotojas pasiūlė pasivažinėti. Daug negalvojus sutikau ir beveik visą laiką leidau sunkvežimio kabinoje, nes namuose močiutė pastoviai bambėjo, o jos sugyventinis gan atvirai priekabiavo.

Vairuotojai buvo ne vietiniai ir gyveno krovinių stoties bendrabutyje. Ten buvo pigi valgykla, pietus valgiau kartu su vairuotoju S. Po visų perversmų ekonomika pradėjo atsigauti, krovinių stotyje vėl buvo pilna mašinų, net užsienietiškų su užsienietiškais numeriais. Buvau šešiolikos ir labai patiko būti tarp suaugusių vyrų.

Jie man atrodė protingi, dideli, stiprūs, viską žinantys, o, svarbiausia, turintys pinigų. Sėdėdama pilname dulkių S. savivartyje, su pavydu žiūrėjau į iš toli atvykusius įvairius sunkvežimius. Kaip jiems įdomu, galvojau, tai Maskvoje, tai Minske ar Berlyne. Labai norėjau pakeliauti su jais, pabėgti iš tos pilkos kasdienybės. Vieną dieną S. nuvežė į privačias statybas betono. Net seilė ištįso, kai pamačiau, kokį pluoštą pinigų gavo, o jis pamojavęs jais prieš nosį išdidžiai pasakė „mokykis, kaip reikia pinigą kalti“. Pasakiau, kad močiutei trūksta pinigų už butą sumokėti. Melavau, nes nei man močiutė rūpėjo, nei aš jai. Jos namuose tik permiegodavau, nusiprausdavau, ir kartais pavalgydavau.

Vairuotojas padavė pornografinį žurnalą. Nieko aš ten naujo nepamačiau. Ne kartą mačiau normaliai besimylinčius tėvus, o iškrypėliškų scenų buvo galima pažiūrėti aikštelėje prie krovinių terminalo. Kartais vairuotojai nė užuolaidų neužsitraukdavo, ar nesigėdydami vietines murzes prie galinio rato klupdydavo. Skirtumas tas, kad žurnale buvo viskas gražu ir spalvota, o aikštelėje - žemiškai žemiškame purve.

Pasakiau, kad aš dar mergaitė ir nepilnametė, jis be kompleksų pasiūlė patenkinti jį oraliniu būdu.

Visą likusį gyvenimą persekiojo bjaurus kvapas, pykinantis skonis ir grubios, dyzelinu prasmirdusios rankos, stipriai suspaudusios galvą. Nors gauti, kaip man, nemaži pinigai atpirko tą šleikštulį. Po to įvykio kažkokia baimė laikė namuose ir nedrįsau vėl išeiti į kelią. S. kas kartą pravažiuodamas pro mano namą papypindavo, o aš pasislėpus už užuolaidos stebėdavau murziną savivartį ir išlindusį per langą apšepusį vairuotojo veidą. Močiutės sugyventinis atrado mano uždirbtus pinigus ir tiesiai šviesiai paklausė:

-Vagiliauji ar paleistuvauji? Jei vagiliauji, pasmaugsiu savo rankomis, jei paleistuvauji - tavo reikalas.
-Radau,- atkirtau naiviai.
-Tame savivartyje,- nusikvatojo ir pridūrė,- jei patinka, važinėkis, bet aš tavo perų neauginsiu. Į maišą ir į pelkę.

Sekančią dieną vėl sėdėjau savivartyje. S. jau be ceremonijų pradėjo tenkinti savo aistrą per daug nesislėpdamas, tik truputį nusukęs nuo kelio ir užtraukęs užuolaidas. Liepdavo nusirengti iki pusės, žemiau nelindo, bet pinigų kas kartą duodavo vis mažiau.

Kartą stovint prie terminalo priėjo simpatiškas, švariai apsirengęs vyras.
-Važinėji?- paklausė ir pasiūlė pasėdėti jo užsienietiškame sunkvežimyje.
Taip, tai ne murzinas, dulkinas savivartis. Ta mašina kaip muziejus. Užuolaidėlės, užtiesalai, normali radija, magnetofonas, kavos aparatas, video aparatūra ir, svarbiausia, ideali švara ir malonus kvapas.

-Nori pasivažinėti?- paklausė be užuolankų ir aš sutikau nedvejojus. Grįžęs S. manęs nerado ir daug neieškojęs nuvažiavo. Dar tą patį vakarą pasičiupus iš namų pasą ir keletą asmeninių daiktų išvažiavau į Maskvą, po to į Sankt Peterburgą. Pamačiau tai, ką matydavau per televizorių. Net Raudonojoje aikštėje buvau. Tos trys savaitės, praleistos su M., buvo laimingos. Nupirko rūbus, maitino, lepino ir nesikabinėjo. Po savaitės pati neprašoma suteikiau jam malonumą. Dar po kelių dienų atsidaviau. Labai bijojau to pirmo karto, bet nepajutau nei skausmo, nei ypatingo malonumo. Manau, kad jis skubėjo, nors niekada nesužinojau, koks jausmas, kai neskuba.

Vieną dieną jis pasakė, kad man reikia namo, nes jis važiuoja į užsienį. Ten manęs niekas neįleis. Perdavė mane kolegai, kuris važiavo link mano miesto ir tapau, vairuotojų žargonu tariant, plečevaja (nuo sąvokos perduoti per petį). Naujas mano vairuotojas buvo visai kitoks. Jam aš buvau tuo kuo ir turėjau būti – plečiucha. Po poros dienų pasakė, kad atsibodau ir paliko aikštelėje.

Du mėnesius basčiausi Rusijos keliais mėtoma per petį iš vienos mašinos į kitą. Vienoje ilgiau pagyvendavau, kitoje tik kelias valandas ar pusvalandį. Prisitaikiau, net pradėjo patikti tas laisvas trasos gyvenimas. Įvairiapusis vairuotojų poreikių tenkinimas, be jokių jausmų, meilės tapo kasdienybe. Nebejaučiau nei skonio, nei kvapo, tiesiog dirbau, kad gyvenčiau gyvenimą, kurį lėmė likimas ir aplinkybės. Badauti neteko, pinigų truputį gaudavau, kartais pasitaikydavo galimybė normaliai nusiprausti ar net pirtelėje išsimaudyti, bet tas servizas būdavo tik arčiau Maskvos. Kuo toliau nuo jos, tuo mažiau trasoje aikštelių su dušais bei tualetais. Viskas ant trasos, po fūra. Iš butelio apsiprausi, pasikabinus bakelį nusimaudai.

Kartą vienas vairuotojas, kad jo nebaustų kelių inspektoriai, pasiūlė jiems mane. Tai buvo kažkoks košmaras. Aš jiems buvau kaip manekenė. Nusivedę į savo postą vartė, kilnojo, tai kėlė ant stalo, tai kišo po juo, liepė tai šokti, tai dainuoti.. Elgėsi ne tik kaip iškrypėliai, bet kaip sadistai. Vienas net cigaretę į sėdmenis užgesino, bet tame košmare skausmo nejutau. Per tą valandą kol mane tąsė, daug vairuotojų prasmuko nemokėdami duoklės. Tačiau tai ne taip baisu palyginus su tuo, kaip dvi savaites gyvenau vienoje iš Čeliabinsko krovinių stočių. Dušo nėra, tualetas - baisesnis negu galima įsivaizduoti, dulkės, šiukšlių kalnai, apdergti patvoriai, girti murzini vairuotojai, dažnos peštynės, valkataujantys šunys ir žiurkės kaip katės.

Toje aikštelėje buvo tik Maz‘ai ir Kamaz‘ai. Nors daugumoje buvo vairuotojai iš Rusijos, bet ir jie turėjo savo atskirus kampus. Mane atsivežęs užgėrė. Kad nepabėgčiau, būčiau jo ir saugočiau mašiną, paslėpė pasą. Dvi savaites – karštyje, dulkėse, purve, be dušo, ant siauros Kamaz‘o lovos, o dažniau ant sėdynių, nes lovoje knarkdavo prigėręs mano vairuotojas.

Kai nebeturėjo pinigų, pradėjo mane siūlyti kolegoms, bet ten buvo ne ta liaudis, kuri mokėtų pinigus už murziną seksą. Jiems labiau rūpėjo alkoholis, o ne mergos, nebent veltui. Vienas kitas susigundė, bet pinigų nedavė, o davė maisto ir išgerti mano vairuotojui. Netoliese į gamyklą buvo atvažiavę apie dešimt įvairių mašinų iš Pabaltijo. Tai manasis pardavinėjo jiems viską, ką tik buvo galima parduoti. Padangas, veidrodžius, akumuliatorius – viską, net mane nusivedė, bet atrodžiau prastai ir nepaklausiai. Manasis, gavęs pinigus, prisigėręs miegodavo atvirais langais, iškišęs kojas, o aš leisdavau laiką tai vienoje, tai kitoje mašinoje. Be paso negalėjau bastytis.

Kartais nueidavau pas pabaltijiečius. Vienas kitas susigundydavo ir kaip vergei numesdavo ant žemės kelis rublius. Prašiau, kad pavežtų link Maskvos, bet vežti be paso, pasislėpusią lovoje, kategoriškai atsisakė. Likau tarp savų. Dar po kelių dienų atvažiavo mano pijoko kolegos, nes krovinių stoties darbuotojai pranešė firmai, kad iš jų mašinos liko vieni rėmai. Rado mano pasą, mane nuvežė į miesto pirtį, išmaudė, pamylėjo ir įsodino į mašiną, važiuojančią link Maskvos. Tik po dviejų savaičių pasibaščius įvairiomis kryptimis parsiradau į savo miestą. Visą šį laiką niekas manęs neieškojo, niekas nepasigedo.

Tęsinys – netrukus.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana