Leicester'io lietuvių bendruomenė kartu pasitiko Jonines  

Įkėlė Romualdas Rima. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Lietingi ir vėsoki Anglijos orai pakeitė besikuriančios Leicester'io lietuvių bendruomenės organizatorių planuotą pirmąjį pasimatymą gamtoje, bet nesumažino noro ir ryžto susitikti.

Savaitę vėliau nei buvo planuota, saulėtą birželio 23 – osios popietę, Western parke suskambo lietuviška kalba ir muzika.

Kad tautiečiams būtų lengviau vienas kitą surasti, organizatoriai pakabino nuorodas – spalvotus balionus. Įvažiavimas į parką kaip niekada gausiai buvo užpildytas automobiliais.

Prieš penkiolika metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mūsų tautiečiai važinėdavo po Angliją automobiliais su lietuviškais numeriais. Tuomet juos būdavo galima lengvai atpažinti, ir tie automobiliai būdavo nebe pirmos jaunystės. Šiandien jie susilieja su vietiniais, nei modeliais, nei amžiumi nesiskiria nuo britų, todėl niekada nepasakysi, iš kokio automobilio išlips lietuvaitis ar lietuvaitė. Tai jau šioks toks žingsnelis į britišką visuomenę ir gyvenimą. Jau nekalbant apie iš bankų paskolų įgytus nuosavus namus.

Bet tas savotiškas įsitvirtinimas svetimoje šalyje, jos kultūroje ir visame kame mūsų lietuvaičiams laikui bėgant pradeda nusibosti. Juk šaknys lieka Lietuvoje, todėl anksčiau ar vėliau norisi išgirsti gimtąją kalbą ir ja pabendrauti su savo tautiečiais. Tokie susitikimai padeda neužmiršti savo kilmės ir kalbos.

Šį kartą buvo smagu matyti nemažą būrį lietuvaičių, linksmai besišnekučiuojančių tarpusavyje. Dar smagiau buvo žiūrėti į mažąsias atžalas, kurie gana greitai susidraugavo ir žaidė vienas su kitu. Juokinga buvo išgirsti kaip jie kalba: vienas žodis angliškai, kitas lietuviškai. Toks ir buvo organizatorių tikslas – kad mažyliai nepamirštų gimtosios kalbos, kad galėtų grįžę į Lietuvą susikalbėti su savo seneliais.

Susitikimo organizatorės Rūta Švedkauskaitė ir Asta Lebek pasirūpino, kad žaidimų netrūktų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ypač populiarus buvo lauko tinklinis, kurį atsivežė kažkas iš susitikimo dalyvių. Vyrai žaidė su tokiu azartu, kad net minutei nusifotografuoti buvo sunku prikalbinti. Linksma ir draugiška atmosfera palietė ne tik žmones - susidraugavo ir jų augintiniai.

R. Švedkauskaitė pasidžiaugė bendravimo išsiilgusiais tautiečiais ir su jais sutarė, kad tokie susitikimai bus organizuojami maždaug kas mėnesį per vasarą ir šiltuoju metų laiku.

Organizatorė sakė besitikinti, kad ateityje dalyvių daugės, ir gal kada nors visa tai išaugs į oficialų bendruomenės statusą. Kaip ten bebūtų, pirmieji žingsniai suvienyti Leicester'io lietuvius pavyko. O susitikimo dalyviai liko dėkingi organizatorėms už suteiktą progą turiningai praleisti laiką lietuviškoje aplinkoje.

Įkėlė Romualdas Rima. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Lietingi ir vėsoki Anglijos orai pakeitė besikuriančios Leicester'io lietuvių bendruomenės organizatorių planuotą pirmąjį pasimatymą gamtoje, bet nesumažino noro ir ryžto susitikti.

Savaitę vėliau nei buvo planuota, saulėtą birželio 23 – osios popietę, Western parke suskambo lietuviška kalba ir muzika.

Kad tautiečiams būtų lengviau vienas kitą surasti, organizatoriai pakabino nuorodas – spalvotus balionus. Įvažiavimas į parką kaip niekada gausiai buvo užpildytas automobiliais.

Prieš penkiolika metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mūsų tautiečiai važinėdavo po Angliją automobiliais su lietuviškais numeriais. Tuomet juos būdavo galima lengvai atpažinti, ir tie automobiliai būdavo nebe pirmos jaunystės. Šiandien jie susilieja su vietiniais, nei modeliais, nei amžiumi nesiskiria nuo britų, todėl niekada nepasakysi, iš kokio automobilio išlips lietuvaitis ar lietuvaitė. Tai jau šioks toks žingsnelis į britišką visuomenę ir gyvenimą. Jau nekalbant apie iš bankų paskolų įgytus nuosavus namus.

Bet tas savotiškas įsitvirtinimas svetimoje šalyje, jos kultūroje ir visame kame mūsų lietuvaičiams laikui bėgant pradeda nusibosti. Juk šaknys lieka Lietuvoje, todėl anksčiau ar vėliau norisi išgirsti gimtąją kalbą ir ja pabendrauti su savo tautiečiais. Tokie susitikimai padeda neužmiršti savo kilmės ir kalbos.

Šį kartą buvo smagu matyti nemažą būrį lietuvaičių, linksmai besišnekučiuojančių tarpusavyje. Dar smagiau buvo žiūrėti į mažąsias atžalas, kurie gana greitai susidraugavo ir žaidė vienas su kitu. Juokinga buvo išgirsti kaip jie kalba: vienas žodis angliškai, kitas lietuviškai. Toks ir buvo organizatorių tikslas – kad mažyliai nepamirštų gimtosios kalbos, kad galėtų grįžę į Lietuvą susikalbėti su savo seneliais.

Susitikimo organizatorės Rūta Švedkauskaitė ir Asta Lebek pasirūpino, kad žaidimų netrūktų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ypač populiarus buvo lauko tinklinis, kurį atsivežė kažkas iš susitikimo dalyvių. Vyrai žaidė su tokiu azartu, kad net minutei nusifotografuoti buvo sunku prikalbinti. Linksma ir draugiška atmosfera palietė ne tik žmones - susidraugavo ir jų augintiniai.

R. Švedkauskaitė pasidžiaugė bendravimo išsiilgusiais tautiečiais ir su jais sutarė, kad tokie susitikimai bus organizuojami maždaug kas mėnesį per vasarą ir šiltuoju metų laiku.

Organizatorė sakė besitikinti, kad ateityje dalyvių daugės, ir gal kada nors visa tai išaugs į oficialų bendruomenės statusą. Kaip ten bebūtų, pirmieji žingsniai suvienyti Leicester'io lietuvius pavyko. O susitikimo dalyviai liko dėkingi organizatorėms už suteiktą progą turiningai praleisti laiką lietuviškoje aplinkoje.

 (Komentarų: 0)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: