Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Minint sausio 13-tąją – Anglija.lt skaitytojo Kęstučio, tą naktį 1991 metais su armatūros strypu rankose budėjusio prie Klaipėdos savivaldybės, prisiminimai. „Sausio 13-tos naktį niekas nežinojo kuo viskas baigsis. Ir ten, kur šūviai neaidėjo, žmonės taip pat rizikavo viskuo, bet nepasitraukė...“
*Kalba netaisyta.

Buvęs vairuotojas S. kaip viesulas įlėkė į remonto dirbtuves ir surinko besitrinančius remonto dirbtuvėse vairuotojus.
-Greitai visi į raudonąjį kampelį. Aš tokią kalbą sukūriau! Visi darbininkų sąjungos suvažiavimo dalyviai plos net atsistoję. Reikia pasitarti ir išrinkti delegatą.

Visi klusniai suėjome, juk buvo pats atgimimo įkarštis, daugelis kartu su komjaunuoliškais bilietais turėjo Sąjūdžio ženkliukus ir aktyviai dalyvavo naujos epochos kūrime. Išklausėme, paplojome lyderiui, delegavome nuo savo įmonės ir tas lyg ant sparnų nulėkė kovoti su tarybinės dvasios persisunkusia įmonės valdžia. O visos tos kovos prasidėjo nuo Gorbačiovo „Perestroikos“ ir jos „prožektoriaus“, bandžiusio tamsumas pašalinti ir kelią į naują šviesų rytojų nušviesti. Deja, „Iljičiaus lemputė“ neatlaikė įtampos ir sprogo taip, kad visą TSRS iš tos tamsumos išspjovė, bet iki to mega sprogimo teko nemažai griausmingų kalbų paklausyti ir mitinguose vėliavomis pamojuoti.

Pirmiausiai, neperspėję įmonės valdžios (kas buvo neįprasta tais laikais) pasirodė kostiumuoti vyrai iš nevietinio komjaunimo komiteto. Kaip tik tuo momentu išlindau iš po remontuojamo Kamazo ir pakliuvau tiesiai jiems į glėbį. Draugiškai ištiesė ranką, kurią nedrąsiai paspaudęs apsidairiau. Mūsų kolektyvas nemėgo „švaruolių“ vaikštančių po nelabai švariai atrodančias remonto dirbtuves, tai visada stengdavosi pasislėpti. Visi spėjo išsibėgioti, o aš pakliuvau. Prisistatė ir paklausė, kaip man sekasi važiuoti atgimstančios tarybinės šalies keliais. Tą dieną buvau labai murzinas ir piktas, todėl, įkvėptas pirmųjų televizijos laidų apie „Pertvarkos prožektorių“, išsakiau viską, pradedant mažu atlyginimu, sena mašina, po kuria reikia dažnai gulėti ir „nepelningais“ reisais. Tik partijos ir savo valdžios neliečiau.

Nors šalia nieko nebuvo ir jie neklausė mano nei vardo, nei pavardės, sekančią dieną išsikvietė vienas iš viršininkų L. Jis pažadėjo įdėmiai stebėti mano reisus, o netyčia užėjęs partinės organizacijos sekretorius Š. tarė „tavo „popieriniai“ planai ir neteisėtas važinėjimas savivarčių į sodus, tai juoda dėmė, (šviesiame pertvarkos kelyje) griaunanti Tarybų šalį“. Pažadėjo duoti naują savivartį ir prikabinti prie jo didelę priekabą, su kuria į sodus užsukti bus didelė problema.

Tada gailėjausi tos savo spaudos konferencijos, bet praslinkus daugeliui metų, savimeilę glosto tai, kad savo „griaunamaisiais“ veiksmais prisidėjau prie savotiško kenkimo okupacinei valdžiai ir Tarybų šalies kracho artėjimo.

Draugas Š. savo žodžio laikėsi. Nepraėjus nė pusmečiui iš Minsko parsivariau naują Mazą, o pirmas vizitas buvo į jo kabinetą. Draugiškai pasiūlė pagausinti naujos, bet stipriai praretėjusios LKP gretas ir nedviprasmiškai užsiminė, kad mano apsisprendimas turės įtakos važinėsiu be priekabos ar su.

Kadangi jau turėjau Sąjūdžio ženkliuką, mandagiai pažadėjau pagalvoti. Š. buvo supratingas ir, prisikabinus didelę priekabą, kelią į sodus teko užmiršti.

Mūsų kolektyvas buvo daugianacionalinis, todėl Sąjūdžio dvasia įmonėje buvo labai silpna, o tepalais persisunkęs gruntas netinkamas jai bujoti, tačiau įkvėptas naujų vėjų prie MAZ-o veidrodžio prisitvirtinau uošvienės pasiūtą trispalvę. Sekantį rytą radau ją nuplėštą ir pamestą po ratais.

Supratęs, kad mūsų trispalvei ne vieta ant tarybinio savivarčio veidrodžio, nusinešiau ją į mitingą, kurių vis daugėjo. Tolygiai su mitingų gausa daugėjo norinčių pripulti prie mikrofono ir patekti į naujai besiformuojančios valdžios gretas. Iniciatyviajam S. prie Sąjūdžio mikrofono nepavyko prišokti, tai jis ėmėsi kurti Darbininkų sąjungos skyrių mūsų įmonėje. Skambus žodis „darbininkų“ sujudino įmonės vairuotojus ir šaltkalvius ne ką mažiau nei proletarus septynioliktais metais. Užgrūdinta įmonės vadovybė pradžioje atsainiai stebėjo pirmuosius susirinkimus raudonajame kampelyje, aktyvistų vizitus į valdžios kabinetus, keistus reikalavimus kelti atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas. Jie žinojo, kad viso to reikalauja tik supuvusiame kapitalizme engiama darbo liaudis, o tarybų šalyje visi darbininkai yra patenkinti valdžios skiriamais atlygiais ir darbo sąlygomis. Galiojo nerašyta taisyklė- „ kiek valdžia nedavė, pasiimk pats“, nes juk visi pinigai lieka toje pačioje šalyje. Vadovai nė kalbėti nenorėjo apie kažkokius atlyginimų kėlimus, bet kai prie sąjungos prisijungė „kontoros“ darbuotojas, kurio dėl kvailumo ar kitokių priežasčių neprileisdavo prie „lovio“, valdžios nervai truputį suvirpėjo.

Nuskriaustasis pravarde „Šniūras“ daug žinojo, tai prisidengdamas plačia darbininkiška krūtine pradėjo suvedinėti sąskaitas su tais, kurie savo „nepakeliamu“ darbu kovojo su okupacine valdžia daug didesniais mąstais nei paprasta liaudis. O kai prie iniciatyvaus S. ir nuskriausto „Šniūro“ prisijungė vairuotojas R., kaip du vandens lašai panašus į Leniną, valdžia rimtai sunerimo. Triukšmingai buvo nuverstas profsąjungos vadovas ir jo vietą užėmė atgimęs S.
R., „Leninas“, kuris savo išvaizda vienus gąsdino, kitus juokino, stojo darbininkiško kumščio priekyje ir vesdavo tą kumštį į įmonės kontorą ar miesto mitingą.
„Šniūras“, išsitraukęs seną krokodilo odos sakvojažą, kaip revizorius ėmė knaisiotis popieriuose ir kelti į paviršių vadovų nuodėmes, siekdamas vienintelio tikslo - užimti aukštą vieno iš direktorių postą, kurį, jo manymu, neteisėtai užgrobė N. Daug kas tada, beje kaip ir dabar, buvo neteisėtai, bet kiekvienas kilbukas žinojo savo kabliuką ir ramiai ant jo kabėjo, o tiems, kurie bandė spurdėti, kabliukas buvo ištraukiamas su žiaunomis.
Tačiau papūtę nauji vėjai, prasidėjusios „perstroikos“, atgimimai daugeliui suteikė galimybę, išspjovus kabliuką ir išmetus nereikalingus žodžius, vėl užgiedoti:
„Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim–
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.”

Tačiau tie visi „seną išardysime“ turi vieną problemą – po visų ardymų pergalės vaisių būna daug mažiau nei norinčių juos nuskinti, todėl po eilinio „išardysime“ vėl atsiranda tie, kurie tampa „nieks“ ir tie, kurie bus „viskuo“. Tas dėsningumas neaplenkė ir mūsų įmonės, bet valdžia nenorėjo užleisti savo vietų naujiems ir turėjo patirties kaip kovoti su tais griovikais.

Pirmasis, prisidengdamas skambiais ir grėsmingais darbininkų sąjungos šūkiais ir siekdamas tapti įmonėje vienu iš „viskuo“, krito „Šniūras“. „Kovotojas“ turėjo silpnybę darbo metu gražių dispečerių kompanijoje gurkštelėti vieną kitą taurelę, o valdžia tai žinodama ėmė jį medžioti kaip zuikį. Eilinį kartą pastebėję įtartiną jo lingavimą, akių neužmerkė. Supakavo, nuvežė į ligoninę, surašė aktą ir, kadangi tai buvo ne pirmas kartas, džiaugsmingai atleido.

S. ir „Leninas“, pradžioje ėję vieningoje gretoje, susikirto kai reikėjo nutarti, kuriam važiuoti į Kaune įvyksiantį Darbininkų sąjungos suvažiavimą. Taip stipriai susikirto, kad užmiršo kovą su valdžia ir net draugą „Šniūrą“. Tas nelaimingasis, išmestas iš darbo už girtavimą, bergždžiai beldėsi į jų darbininkišką sąžinę, siūlydamas įvairius kovos planus. Galiausiai nusipjovė ir, nešinas savo krokodilo odos sakvojažu, nukeliavo į miesto vykdomąjį komitetą ieškoti prieglobsčio (kiek pamenu jį ten priėmė ir net kažkokias pareigas patikėjo, bet neilgam).

Įmonės valdantieji, pastebėję dviejų kovotojų nesutarimus, kad dar labiau pakurstytų aistras, numetė kaulą vadinamą Žiguliu. Anksčiau įmonė gaudavo paskyras automobiliams įsigyti. Apsirūpinę patys, vieną kitą paskyrą duodavo eiliniams darbuotojams, o prieš sugriūnant tarybinei sistemai, įmonė gavo paskyrą dviem automobiliams - Žiguliui ir naujesnio modelio Zaporožiečiui. Vadovybė susirinko į posėdį nuspręsti kuriam kovotojui skirti Žigulį, o Zaporožietį paliko paguodai.

-Tik per mano lavoną S. gaus Žigulį,- pareiškė „Leninas“ ir mušdamasis į krūtinę pagrasino pakartoti septynioliktųjų Žiemos rūmų šturmą.

S. priminė, kad Žiemos rūmai toli, jo profsąjunga pašonėje, o į Kaune vyksiantį Darbininkų sąjungos suvažiavimą nesolidu važiuoti visuomeniniu transportu.
Profsąjunga - rimtas „organas“ ir geriau kai jis ramiai kabo ir valdžiai prieš nosį netabaluoja, bet ir dar vieno „Lenino“ lavonas niekam nereikalingas. Kai buvusių bičiulių nesantaika peržengė visas padorumo ribas ir prasidėjo stuksenimas, pasitarusi valdžia kilniaširdiškai nusprendė draugui-ponui S. skirti Žigulį, kad profsąjunga ramiai sėdėtų, o „Leninui“ paguodai - Zaporožietį.

Gordijaus mazgas perkirstas, aistros nuramintos. „Leninas“ pajutęs pažeminimą, nebegalėjo dirbti po vienu stogu su buvusiu draugu ir netrukus švilpiančiu „Zapuku“ išlėkė į kitą įmonę. Iniciatyvusis S. nauju Žiguliu nuvežė savo kalbą į Klaipėdos Darbininkų sąjungos skyrių, bet...
Nėra tiksliai žinoma, ar kalba prasta buvo, ar Klaipėdos skyriuje savų, trokštančių pripulti prie mikrofono buvo sočiai, ar „Leninas“ kiaulę pakišo. Viena aišku, kad Darbininkų sąjungos suvažiavimas S. kalbos neišgirdo ir vadu išsirinko traktorininką.

Įmonės valdžia, nugesinusi karštą Darbininkų sąjungos liepsną, lengviau atsipūtė. Kad profsąjungos vadovas draugas S. taptų visai savu, direktorius, atsilaisvinusiame sandėlyje, leido atsidaryti parduotuvę.

„Šniūras“, gavęs kažkokio ale revizoriaus pareigas atgimstančioje miesto valdžioje, vėl pabandė įkąsti vienam iš direktorių. Deja, neapskaičiavo savo dantų kietumo ir išnyko kaip dūmas.

Kur nušvilpė Zaporožiečiu „Leninas“ – neaišku, bet jo daugiau nebesigirdėjo ir nebesimatė triukšmaujančių gretose.

Kiekvienas gavo tiek, kiek save įvertino. Iš Darbininkų sąjungos liko tik vardas, bet tie, kuriems rūpėjo Sąjūdis, ir toliau dalyvavo jo veikloje. Vieni aktyviau, kiti pasyviau, bet sausio tryliktąją visi vieningai stojo ginti nepriklausomybės.

Praėjus daugeliui metų, sėdint prie kompiuterio, gal šiek tiek juokingai atrodo, bet tada, sausio dvyliktąją, būdamas savanoriu į karinį komisariatą išėjau kaip į karą. Prisiminus uošvio (buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio) ir uošvienės (laukusios jo dešimt metų grįžtančio iš Sibiro) palaiminimą bei žmonos ašarą, suvirpa širdis. Juk tada niekas nežinojo kas ir kaip bus, kuo viskas baigsis. Puikiai supratome, kad nesėkmės atveju daugelis neteks darbo, žlugs karjera, o gal net ir negrįš namo. Bet apie tai negalvojome ir ėjome.

Tą naktį Klaipėdos savivaldybės kieme, prie tarnybinio įėjimo, buvo užstatytas autobusas. Norint patekti į vidų, reikėjo įlipti per priekines duris ir išlipti per vidurines. Man su autobuso vairuotoju davė po armatūros strypą ir liepė saugoti įėjimą. Turbūt keistai atrodėme su tais strypais. Nebūdami profesionalais net nežinojome kas geriau - durti ar duoti per galvą bandančiam įlysti ginkluotam kariui. Tikrai nežinojome ir nemokėjome, bet vis tiek visą naktį atsėdėjome šaltame autobuse, o kaskartą išgirdę šūksnius „ateina, ateina“, atsistodavome prie priekinių durų.

Prisiminus kaip viskas vyko ir kaip atrodė savivaldybė, nupurto šiurpas. Prie pagrindinio įėjimo, iš dabartinės Liepų gatvės - masė žmonių. Viduje taip pat pilna. Antro aukšto tualete - keletas dėžių Molotovo kokteilių ir prie praviro lango rūkantis sargybinis.

Nereikėjo jokios armijos, kad kiltų chaosas, dėl kurio būtume apkaltinti patys. Mažiausia provokatoriaus kibirkštėlė ar išmestas Molotovo kokteilis būtų sukėlęs skaudžias pasekmes. Matydami ir suprasdami kuo viskas gali baigtis, niekas nesiskirstė. Žiūrėjo kas dedasi Vilniuje ir vis laukė kada prasidės čia.

Naktį kilo panika. Nuo Danės upės pasirodė būrys ginkluotų milicininkų.
-OMON-as,- kažkas riktelėjo.

Pritilo dainos, žmonės susispietė, o iš savivaldybės, apimti panikos, per mūsų saugomą autobusą išbėgo apie dešimt „gynėjų“. Uždarėme autobuso duris ir, spausdami rankose strypus, atsisėdome ant priekinės sėdynės.

Ne OMON-as ten buvo, o ginkluoti milicininkai, apsisprendę kartu su taikiais gyventojais ginti nepriklausomybę. Kiek pamenu juos nukreipė prie Girulių televizijos bokšto, o savivaldybę liko saugoti taikūs, beginkliai žmonės.

Po daugelio metų mėgstama liaupsinti vadovus ir kalbėti apie tragedijų vietas. Tačiau ir ten, kur šūviai neaidėjo, žmonės taip pat rizikavo viskuo, bet nepasitraukė. Manau didžiausią pagarbą nusipelnė pareigūnai, išdrįsę tuo lemiamu momentu pereiti į laisvę ginančių pusę. Paprasti piliečiai nesėkmės atveju būtų netekę darbo, karjeros, gal ką „parų“ būtų pasodinę ar į atitinkamą ligoninę paguldę. Kas būtų laukę pareigūnų, kurie sulaužę priesaiką tarybinei sistemai, su ginklu rankose perėjo į sukilėlių pusę?

Tą sausio tryliktos naktį niekas nežinojo kuo viskas baigsis. Jiems reikia paminklą statyti.

Kęstutis Grubliauskas