Emigranto dienoraštis: angliškas gimtadienis ir kasdieniai darbai [FOTO] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Neseniai į JK atvykusio lietuvio nuotykiai tęsiasi! Šį kartą - apie emigracijoje nuveiktus darbus ir anglišką gimtadienio šventę.
Ankstesnę Emigranto dienoraščio dalį rasite ČIA.

*Kalba netaisyta.

Sutemo. Kaip ir daug kas mūsų gyvenime, taip ir šis savaitgalis prabėgo greitai ir nepastebimai. Batai, susigražinę savo šeimininkus, tyliai nušlepsėjo į automobilius. Paskutiniu metu kolegos vis dažniau batams duoda darbo – vaikšto pėsti į aikštelę. Smulkmena, bet naudinga.

O šiaip tai migracijoje nieko naujo. Kaip ir Lietuvoje- už lango ruduo, lyja lietus, stiprus vėjas verčia medžius nusilenkti iki žemės nueinančiai vasarai. Lankstosi vargšeliai, šaltas šiaurys su pasimėgavimu nurenginėja žalius apdarus. Fu, begėdis, negaliu žiūrėti į tą egzekuciją ir įsitaisau ofise.

Per kaimyno tvorą nesimato to skausmingo atsisveikinimo su vasara. Nukreipiu žvilgsnį į sieną. Čia jokio rudeninio šėlsmo, aistrų. Čia šalta ir amžina ramybė įkalinta laikrodyje. Kolegos įdėjo elementus, kažką pakrapštė ir jis pradėjo rodyti man ir visiems kitiems skirtą laiką.
Šykštuolis tas laikrodis. Gaili pridėti vienos kitos valandėlės miegui ar darbui, bet nepykstu. Laikas eina savo keliu, aš- savo, tik kas kartą slenkant pro šalį tam mano magiškam atskaitos taškui angliškam vidurnakčiui, lyg primindamas kas yra visa ko šeimininkas tyliai suskamba mažasis namų Big Benas. Vyrai įdėjo elementus ir į naminį Big Beną, kad nepramiegočiau vidurnakčio. Pripratau prie to skimbčiojimo, bet šiandien jis suskambėjo tvirčiau ir priminė, kad prasidėjo ypatingas pirmadienis - mano bobutės su šuniuku gimimo diena.

Gal ir negražu taip vadinti moterį, bet kai tai sakai be ironijos, pykčio - nematau nieko žeidžiančio. Vienas žinomas veikėjas prezidentę boba pavadino ir nei jam, nei jai nieko neatsitiko, bet aš gal daugiau nebepiktžodžiausiu ir nuo šiol kaimynę vadinsiu tiesiog ponia, kaimyne.

Mes su ja bendromis jėgomis truputį apgavome neklystantį laiką ir gimtadienį atšventėme diena anksčiau - sekmadienį. Gražiai, ramiai, kukliai.

Ponia kaimynė visą savaitę vis užklausdavo ar ateisiu. Kai paklausiau kelintą valandą, atsakė abstrakčiai- po pietų. Užeiti į svečius, trumpai pasėdėti, kad ir nepažįstamų žmonių kompanijoje nieko ypatingo, bet niekaip negalėjau nuspręsti ką padovanoti anglei, kurios artimai nepažįstu ir nežinau ko jai reikia. Artimam žmogui dažniausiai perki kažką praktiško, kitiems- dabar dažniausiai įteiki vokelį ar dovanų čekį. O ką kaimynei?!

Kartą ji prasitarė, kad pastoviai perka loterijos bilietus, nes tikisi išlošti pinigų ir grąžinti paskolą bankui. Kaip tai panašu į mūsų žmones, bet kaimynei truputį lengviau, nes ji turi neįgalumą ir jai tereikia mokėti palūkanas, kurios sudaro tarp 200 ir 300 svarų. Ne, apie loterijos bilietą net negalvojau, nes tai labai rizikinga dovana. Jei nieko neišlos- bus lašelis neigiamos emocijos gimtadienio dieną. Na, o jei išloš..... taip negali būti, nes mano ranka nelaiminga ir niekados nieko nesu išlošęs, tai kam skaudinti ponią kaimynę ir jos šuniuką. Aš sugalvojau originalesnę dovaną.

Ryte paprašiau duoti savo automobilį. Davė, net nepaklausus kam jo reikia. Pirmiausiai nuvažiavau nupirkau gėlių, vazą ir butelį gėrimo, kurį kaimynė labai mėgsta, bet labai retai perka, nes jis brangokas (0,5. 15 GBP), po to užsukau į kolonėlę ir pripyliau į pustuštį baką degalų. Grįžęs nieko nesakiau, gėles slapta parsinešiau, nuėjau tvarkyti namų ir ruošti antrąją dovanos dalį. Nusprendžiau padovanoti lietuviška knyga. Retai dabar kas dovanoja knygas, bet esmė yra palinkėjime. Kadangi lietuvių kalba yra labai sunki, tai palinkėsiu jai ją išmokti ir perskaityti knygą. Manau tam prireiks daug laiko.

Nešant šiukšles kaimynė kartu su šuniuku prirėmė prie sienos. Kam to reikėjo, kam taip padarei, kam pylei kurą, galiausiai susigraudino, nuoširdžiai padėkojo ir atsisveikino iki vakaro.

Visą dieną per langą užmesdavau akį į pastatytą palapinę ir kuo arčiau vakaras, tuo labiau norėjau, kad kas nors iškviestu į trasą. Bet kaip tyčia šį sekmadienį visi vyrai buvo namuose ir draugiškai traukė per dantį.

Tylėjau, tvarkiau suneštas ataskaitas, važtaraščius ir laukiau to neapibrėžto laiko „po pietų“.

Pagaliau žvalgas pranešė, kad pradėjo rinktis žmonės. Nors kaimynė šventė jubiliejų, bet šurmulio kieme nebuvo. Iš miegamojo lango viskas puikiai matėsi, tai kaip seklys žiūrėjau kada prasidės kažkokia ceremonija, dovanų teikimas ar balius.
Nesulaukiau. Pamačiau ateinančią kaimynę, tai išėjau pasitikti. Vyrai akimirksniu kažkur dingo. Išgaravo kaip kamparas.

Tikriausiai skaitytojai tikisi kažkokių pikantiškų vakarėlio detalių, šokių, bučinių ar kažko panašaus. Deja. Prie stalo lauke buvo dvi draugės ir mūsų namo šeimininko šeima. Alkoholio nebuvo, maisto pakankamai, bet tik šalti užkandžiai. Dalis pačios daryta, kai kas pirkta. Visiems patiko mano palinkėjimas ilgai gyventi ir mokytis lietuvių kalbos. Įstrigo keistas momentas- niekas iš svečių nepadovanojo gėlių, tai mano dovanota rožių puokštė, vaza ir gėrimas, esantis vazoje, šiek tiek išsiskyrė. Jubiliatė parodė visas gautas dovanas, atvirutes. Atvirutės labai gražios, dovanėlės standartinės- rankinė, pluoštelis pinigų priklijuotas atvirutės viduje (manau, tai pasitikėjimo ženklas), laikrodis, dar keletas smulkmenų.

Prie stalo? Jokių „būk sveikas“ ar dainų „mūsų galas geria, jūsų galas - ne“ Pakalbėjome apie šį bei tą. Kai jie kalbėjo tarpusavyje - daug ko nesupratau, bet daug dėmesio skyrė ir man - aiškiau, trumpiau paaiškindami. Jaučiausi pilnateisiu vakarėlio dalyviu.

Nesėdėjau iki pabaigos. Nutaikęs momentą kai baigėsi diskusija, mandagiai atsiprašiau ir išvažiavau į aikštelę. Grįžau jau sutemus. Lauke vakarėlis buvo pasibaigęs, bet mano kaimynė su savo drauge sėdėjo virtuvėje ir pamačiusios pasikvietė į namą.
Pirmą kartą dalyvavau grynai angliškame gimtadienyje ir dar pora valandų sėdėjau grynai angliškos kaimynės virtuvėje.

Pasirodo, per anksti išėjau, nes buvo desertas, bet man buvo paliktas gan nemažas gabalas torto. Smulkmena, bet tikrai labai maloni.

Padėjau sunešti iš lauko indus, produktus ir nukeliavau į savo ofisą. Čia mano karalystė, čia mano vieta. Vyrai trasoje, namuose mirtina tyla.

Tik „Mažasis Big Benas“ ir sieninis laikrodis tyliai primena apie praėjusi ir ateinantį laiką. Pabandau apibendrinti trumpą emigracijos laikotarpį, bet nenuorama Mūza pradeda glaustytis ir kišti į galvą įvairias kvailas mintis. Pagrasinu jos darbą ir poilsį, kaip ir kolegų, įsprausti į griežtą grafiką. Supyko. Pareiškė, kad tai piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, išvadino storžieviu, chamu, bejausmiu darboholiku ir išlėkė mokyti kaimynės lietuvių kalbos.

Ir ji mane paliko. Beliko ant sienos kabantis visada ramus ofiso sargybinis. Su juo ir aptariu darbines temas. Jei trumpai, tai jokių kalnų nenuverčiau, žygdarbių neatlikau, tiesiog dariau tai, ką reikia.

Dar vasarą gavau konkrečias pareigas, kortelę patvirtinančią įgaliojimus ir atsakomybę. Nors pareigos skamba rimtai, bet dirbu tai, ką ir dirbau, kostiumo nenešioju, bet beveik viską tenka daryti savarankiškai. Pripažinsiu, kai niekas nieko nepasako kaip ką daryti, tai pasitaiko ir klaidų, vienas kitas nesusipratimas, bet visumoje sekasi neblogai. Kaip patvirtinimas, kad viskas normos ribose, tai labai reti tiesioginio direktoriaus skambučiai, per tris mėnesius tik vienas vizitas, na o pats vyriausias vadovas dar nė karto nepaskambino ir neapsilankė. Jei valdžia neskambina, nesilanko -reiškia viskas gerai, nors dar daug ko reikia mokytis.

Įmonė ne tik po truputį plečiasi, bet ir atsinaujina. Pavyko susidraugauti su servisu. Dabar mūsų mašinas aptarnauja pirmoje eilėje, be išankstinių derinimų. Užtenka ryte parašyti ir tuoj gaunu atsakymą „jokių problemų, kada reikia“. Smulkmena , bet labai svarbi.

Buvo asmeninė nesėkmė. Pabandžiau savarankiškai įdarbinti keletą mašinų. Išskyrė keletą vilkikų, darbas įsilingavo, bet deja, kur ką turi vežti mūsų mašinos sprendžiu ne aš ir net ne mano direktorius. Nepavyko įtikinti, kad nusimato neblogos perspektyvos. Mašinas permetė į kitą darbą.

Vasarą turėjome labai rimtą autoįvykį. Mūsų vairuotojas nekaltas, bet rūpesčių daug. Įvykio vietoje buvau už poros valandų tai dar viskas buvo kaip buvę. Apie 8 valandas buvo uždarytas kelias ir visa tą laiką buvau įvykio vietoje.

Daugiau kažkokių ypatingų įvykių nebuvo. Kasdienė transportinė rutina. Prieš savaitę pradėjo dirbti dvi naujos mašinos, dar keturios laukia savo eilės. Po žingsnelį, bet į priekį.

Įsijautęs į darbinę diskusiją su kabančiu ant sienos, nepastebėjau, bet išgirdau kaip su trenksmu sugrįžo Mūza. Paleido debesį įvairiausių minčių, pareiškė, kad kaimynė beviltiška mokinė ir besimokydama lietuvių kalbos pergyvens mus visus kartu paėmus. Dar kažką nepatenkinta sumurmėjo, įsitaisė ant palangės, papūtė lūpas ir įsmeigė smerkiantį žvilgsnį į ūgtelėjusią žolę. Dingtelėjo mintis- kas ką mokė- ji kaimynę lietuvių kalbos, ar kaimynė ją daržininkystės.

Kas supras tas moteris, o gal ir nereikia stengtis jų suprasti, manau, reikia jas tiesiog mylėti.

Atlaidžiai žiūrėdamas į Mūzą pamačiau ne tik vešlią žolę, bet ir kad jau prašvito. Išjungiu kompiuterį, nulenkiu monitorių ir su nauju sunkiu pirmadienio rytu pasveikina mūsų linksmasis nykštukas įsitaisęs ant stalo. Jis visada šypsosi, na o jo šypsena sako - nesvarbu koks rytas, juk kiekvienas rytas tiesiog nuostabus.

Dedu paskutinį emigranto dienoraštyje tašką ir susimąstau, kas įkvėpė šiam rašiniui.
Pasipūtėlė Mūza? Ant sienos kabantis sargybinis? Miela kaimynė? Linksmasis nykštukas ar už lango vis labiau įsigalintis ruduo? Tikriausiai ruduo todėl, kad
aš rudenį labai myliu, nes esu rudenį gimęs.....

Anglija.lt skaitytojas Tiesiog emigrantas

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Neseniai į JK atvykusio lietuvio nuotykiai tęsiasi! Šį kartą - apie emigracijoje nuveiktus darbus ir anglišką gimtadienio šventę.
Ankstesnę Emigranto dienoraščio dalį rasite ČIA.

*Kalba netaisyta.

Sutemo. Kaip ir daug kas mūsų gyvenime, taip ir šis savaitgalis prabėgo greitai ir nepastebimai. Batai, susigražinę savo šeimininkus, tyliai nušlepsėjo į automobilius. Paskutiniu metu kolegos vis dažniau batams duoda darbo – vaikšto pėsti į aikštelę. Smulkmena, bet naudinga.

O šiaip tai migracijoje nieko naujo. Kaip ir Lietuvoje- už lango ruduo, lyja lietus, stiprus vėjas verčia medžius nusilenkti iki žemės nueinančiai vasarai. Lankstosi vargšeliai, šaltas šiaurys su pasimėgavimu nurenginėja žalius apdarus. Fu, begėdis, negaliu žiūrėti į tą egzekuciją ir įsitaisau ofise.

Per kaimyno tvorą nesimato to skausmingo atsisveikinimo su vasara. Nukreipiu žvilgsnį į sieną. Čia jokio rudeninio šėlsmo, aistrų. Čia šalta ir amžina ramybė įkalinta laikrodyje. Kolegos įdėjo elementus, kažką pakrapštė ir jis pradėjo rodyti man ir visiems kitiems skirtą laiką.
Šykštuolis tas laikrodis. Gaili pridėti vienos kitos valandėlės miegui ar darbui, bet nepykstu. Laikas eina savo keliu, aš- savo, tik kas kartą slenkant pro šalį tam mano magiškam atskaitos taškui angliškam vidurnakčiui, lyg primindamas kas yra visa ko šeimininkas tyliai suskamba mažasis namų Big Benas. Vyrai įdėjo elementus ir į naminį Big Beną, kad nepramiegočiau vidurnakčio. Pripratau prie to skimbčiojimo, bet šiandien jis suskambėjo tvirčiau ir priminė, kad prasidėjo ypatingas pirmadienis - mano bobutės su šuniuku gimimo diena.

Gal ir negražu taip vadinti moterį, bet kai tai sakai be ironijos, pykčio - nematau nieko žeidžiančio. Vienas žinomas veikėjas prezidentę boba pavadino ir nei jam, nei jai nieko neatsitiko, bet aš gal daugiau nebepiktžodžiausiu ir nuo šiol kaimynę vadinsiu tiesiog ponia, kaimyne.

Mes su ja bendromis jėgomis truputį apgavome neklystantį laiką ir gimtadienį atšventėme diena anksčiau - sekmadienį. Gražiai, ramiai, kukliai.

Ponia kaimynė visą savaitę vis užklausdavo ar ateisiu. Kai paklausiau kelintą valandą, atsakė abstrakčiai- po pietų. Užeiti į svečius, trumpai pasėdėti, kad ir nepažįstamų žmonių kompanijoje nieko ypatingo, bet niekaip negalėjau nuspręsti ką padovanoti anglei, kurios artimai nepažįstu ir nežinau ko jai reikia. Artimam žmogui dažniausiai perki kažką praktiško, kitiems- dabar dažniausiai įteiki vokelį ar dovanų čekį. O ką kaimynei?!

Kartą ji prasitarė, kad pastoviai perka loterijos bilietus, nes tikisi išlošti pinigų ir grąžinti paskolą bankui. Kaip tai panašu į mūsų žmones, bet kaimynei truputį lengviau, nes ji turi neįgalumą ir jai tereikia mokėti palūkanas, kurios sudaro tarp 200 ir 300 svarų. Ne, apie loterijos bilietą net negalvojau, nes tai labai rizikinga dovana. Jei nieko neišlos- bus lašelis neigiamos emocijos gimtadienio dieną. Na, o jei išloš..... taip negali būti, nes mano ranka nelaiminga ir niekados nieko nesu išlošęs, tai kam skaudinti ponią kaimynę ir jos šuniuką. Aš sugalvojau originalesnę dovaną.

Ryte paprašiau duoti savo automobilį. Davė, net nepaklausus kam jo reikia. Pirmiausiai nuvažiavau nupirkau gėlių, vazą ir butelį gėrimo, kurį kaimynė labai mėgsta, bet labai retai perka, nes jis brangokas (0,5. 15 GBP), po to užsukau į kolonėlę ir pripyliau į pustuštį baką degalų. Grįžęs nieko nesakiau, gėles slapta parsinešiau, nuėjau tvarkyti namų ir ruošti antrąją dovanos dalį. Nusprendžiau padovanoti lietuviška knyga. Retai dabar kas dovanoja knygas, bet esmė yra palinkėjime. Kadangi lietuvių kalba yra labai sunki, tai palinkėsiu jai ją išmokti ir perskaityti knygą. Manau tam prireiks daug laiko.

Nešant šiukšles kaimynė kartu su šuniuku prirėmė prie sienos. Kam to reikėjo, kam taip padarei, kam pylei kurą, galiausiai susigraudino, nuoširdžiai padėkojo ir atsisveikino iki vakaro.

Visą dieną per langą užmesdavau akį į pastatytą palapinę ir kuo arčiau vakaras, tuo labiau norėjau, kad kas nors iškviestu į trasą. Bet kaip tyčia šį sekmadienį visi vyrai buvo namuose ir draugiškai traukė per dantį.

Tylėjau, tvarkiau suneštas ataskaitas, važtaraščius ir laukiau to neapibrėžto laiko „po pietų“.

Pagaliau žvalgas pranešė, kad pradėjo rinktis žmonės. Nors kaimynė šventė jubiliejų, bet šurmulio kieme nebuvo. Iš miegamojo lango viskas puikiai matėsi, tai kaip seklys žiūrėjau kada prasidės kažkokia ceremonija, dovanų teikimas ar balius.
Nesulaukiau. Pamačiau ateinančią kaimynę, tai išėjau pasitikti. Vyrai akimirksniu kažkur dingo. Išgaravo kaip kamparas.

Tikriausiai skaitytojai tikisi kažkokių pikantiškų vakarėlio detalių, šokių, bučinių ar kažko panašaus. Deja. Prie stalo lauke buvo dvi draugės ir mūsų namo šeimininko šeima. Alkoholio nebuvo, maisto pakankamai, bet tik šalti užkandžiai. Dalis pačios daryta, kai kas pirkta. Visiems patiko mano palinkėjimas ilgai gyventi ir mokytis lietuvių kalbos. Įstrigo keistas momentas- niekas iš svečių nepadovanojo gėlių, tai mano dovanota rožių puokštė, vaza ir gėrimas, esantis vazoje, šiek tiek išsiskyrė. Jubiliatė parodė visas gautas dovanas, atvirutes. Atvirutės labai gražios, dovanėlės standartinės- rankinė, pluoštelis pinigų priklijuotas atvirutės viduje (manau, tai pasitikėjimo ženklas), laikrodis, dar keletas smulkmenų.

Prie stalo? Jokių „būk sveikas“ ar dainų „mūsų galas geria, jūsų galas - ne“ Pakalbėjome apie šį bei tą. Kai jie kalbėjo tarpusavyje - daug ko nesupratau, bet daug dėmesio skyrė ir man - aiškiau, trumpiau paaiškindami. Jaučiausi pilnateisiu vakarėlio dalyviu.

Nesėdėjau iki pabaigos. Nutaikęs momentą kai baigėsi diskusija, mandagiai atsiprašiau ir išvažiavau į aikštelę. Grįžau jau sutemus. Lauke vakarėlis buvo pasibaigęs, bet mano kaimynė su savo drauge sėdėjo virtuvėje ir pamačiusios pasikvietė į namą.
Pirmą kartą dalyvavau grynai angliškame gimtadienyje ir dar pora valandų sėdėjau grynai angliškos kaimynės virtuvėje.

Pasirodo, per anksti išėjau, nes buvo desertas, bet man buvo paliktas gan nemažas gabalas torto. Smulkmena, bet tikrai labai maloni.

Padėjau sunešti iš lauko indus, produktus ir nukeliavau į savo ofisą. Čia mano karalystė, čia mano vieta. Vyrai trasoje, namuose mirtina tyla.

Tik „Mažasis Big Benas“ ir sieninis laikrodis tyliai primena apie praėjusi ir ateinantį laiką. Pabandau apibendrinti trumpą emigracijos laikotarpį, bet nenuorama Mūza pradeda glaustytis ir kišti į galvą įvairias kvailas mintis. Pagrasinu jos darbą ir poilsį, kaip ir kolegų, įsprausti į griežtą grafiką. Supyko. Pareiškė, kad tai piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, išvadino storžieviu, chamu, bejausmiu darboholiku ir išlėkė mokyti kaimynės lietuvių kalbos.

Ir ji mane paliko. Beliko ant sienos kabantis visada ramus ofiso sargybinis. Su juo ir aptariu darbines temas. Jei trumpai, tai jokių kalnų nenuverčiau, žygdarbių neatlikau, tiesiog dariau tai, ką reikia.

Dar vasarą gavau konkrečias pareigas, kortelę patvirtinančią įgaliojimus ir atsakomybę. Nors pareigos skamba rimtai, bet dirbu tai, ką ir dirbau, kostiumo nenešioju, bet beveik viską tenka daryti savarankiškai. Pripažinsiu, kai niekas nieko nepasako kaip ką daryti, tai pasitaiko ir klaidų, vienas kitas nesusipratimas, bet visumoje sekasi neblogai. Kaip patvirtinimas, kad viskas normos ribose, tai labai reti tiesioginio direktoriaus skambučiai, per tris mėnesius tik vienas vizitas, na o pats vyriausias vadovas dar nė karto nepaskambino ir neapsilankė. Jei valdžia neskambina, nesilanko -reiškia viskas gerai, nors dar daug ko reikia mokytis.

Įmonė ne tik po truputį plečiasi, bet ir atsinaujina. Pavyko susidraugauti su servisu. Dabar mūsų mašinas aptarnauja pirmoje eilėje, be išankstinių derinimų. Užtenka ryte parašyti ir tuoj gaunu atsakymą „jokių problemų, kada reikia“. Smulkmena , bet labai svarbi.

Buvo asmeninė nesėkmė. Pabandžiau savarankiškai įdarbinti keletą mašinų. Išskyrė keletą vilkikų, darbas įsilingavo, bet deja, kur ką turi vežti mūsų mašinos sprendžiu ne aš ir net ne mano direktorius. Nepavyko įtikinti, kad nusimato neblogos perspektyvos. Mašinas permetė į kitą darbą.

Vasarą turėjome labai rimtą autoįvykį. Mūsų vairuotojas nekaltas, bet rūpesčių daug. Įvykio vietoje buvau už poros valandų tai dar viskas buvo kaip buvę. Apie 8 valandas buvo uždarytas kelias ir visa tą laiką buvau įvykio vietoje.

Daugiau kažkokių ypatingų įvykių nebuvo. Kasdienė transportinė rutina. Prieš savaitę pradėjo dirbti dvi naujos mašinos, dar keturios laukia savo eilės. Po žingsnelį, bet į priekį.

Įsijautęs į darbinę diskusiją su kabančiu ant sienos, nepastebėjau, bet išgirdau kaip su trenksmu sugrįžo Mūza. Paleido debesį įvairiausių minčių, pareiškė, kad kaimynė beviltiška mokinė ir besimokydama lietuvių kalbos pergyvens mus visus kartu paėmus. Dar kažką nepatenkinta sumurmėjo, įsitaisė ant palangės, papūtė lūpas ir įsmeigė smerkiantį žvilgsnį į ūgtelėjusią žolę. Dingtelėjo mintis- kas ką mokė- ji kaimynę lietuvių kalbos, ar kaimynė ją daržininkystės.

Kas supras tas moteris, o gal ir nereikia stengtis jų suprasti, manau, reikia jas tiesiog mylėti.

Atlaidžiai žiūrėdamas į Mūzą pamačiau ne tik vešlią žolę, bet ir kad jau prašvito. Išjungiu kompiuterį, nulenkiu monitorių ir su nauju sunkiu pirmadienio rytu pasveikina mūsų linksmasis nykštukas įsitaisęs ant stalo. Jis visada šypsosi, na o jo šypsena sako - nesvarbu koks rytas, juk kiekvienas rytas tiesiog nuostabus.

Dedu paskutinį emigranto dienoraštyje tašką ir susimąstau, kas įkvėpė šiam rašiniui.
Pasipūtėlė Mūza? Ant sienos kabantis sargybinis? Miela kaimynė? Linksmasis nykštukas ar už lango vis labiau įsigalintis ruduo? Tikriausiai ruduo todėl, kad
aš rudenį labai myliu, nes esu rudenį gimęs.....

Anglija.lt skaitytojas Tiesiog emigrantas

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: