Emigranto dienoraštis: ką išmoksi, ant kupros nenešiosi 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo nuotykiai emigracijoje tęsiasi. Praeitą savaitę tautietis dalijosi savo pirmųjų žingsnių Anglijoje įspūdžiais. Šiandien – dar daugiau patirčių, persisunkusių gailesčiu, jog jaunystėje skyrė nepakankamai dėmesio mokslui.

Apie tolimesnius Anglija.lt skaitytojo nuotykius emigracijoje skaitykite redakcijai atsiųstame laiške apačioje.

*Kalba netaisyta

Tą protingą patarlę, manau, žino kiekvienas, bet ne visi ja tiki. Kai buvau moksleivis, labai bijojau, kad tai ką išmoksiu teks visą gyvenimą ant kupros nešioti. Tos baimės įtakoje neskyriau reikiamo dėmesio mokslams ir tik dabar pradedu suprasti kaip klydau. Labai norėčiau grįžti į jaunystę ir iš naujo prisėsti prie vadovėlių. Deja.

Mano kartos žmonės su kompiuteriais susipažino būdami solidaus amžiaus ir mums ne taip lengvai sekasi suvokti ir juos perprasti. Didžioji dalis išmoko pažiūrėti filmus, prisijungti prie interneto ir, iššokus kokiai neaiškiai lentelei, paspausti „No“.

Ir aš per daug nesigilinau į naujausias technologijas, bet kadangi esu geras žmogus, tai kompiuteryje dažnai spausdavau „Yes“, nors nesuvokdavau ko jis nori. Pasekmės būdavo įvairios, bet su jomis aiškindavosi kompiuterių specialistai.

Taigi, kaip minėjau, atvežė kompiuterį ir kopijavimo - skanavimo aparatą. Gerai, kad vienas iš jaunų kolegų gan neblogai susigaudo tuose dalykuose tai pajungė, instaliavo ir parodė kaip iš dėžės perketi į kompą, iš kompo į dėžę ir kažką nukopijuoti. Nesunku, bet dėl visa ko užsirašiau. Maža ką, paspausiu ne tą ir.... O kompas tai valdiškas! Po darbo vakare pradėjau „dirbti“. Šefas sakė pačiam pasidaryti kokias noriu lenteles, svarbu, kad pats suprasčiau ir ką reikia surasčiau. Viskas prasideda nuo Word... Ai šitą moku, kas kita Exsel. Elementarias lenteles moku pasidaryti, bet rimtesnes su formulėmis – ne.

Ką daro vyrai kai ko nors nemoka. Kvailiai apsimeta, kad moka, mokantys piktinasi, kad kažkas nemoka to ką moka jie, o protingi vyrai paklausia žmonos. Pamokė, paaiškino, bet ... Kol aiškina viskas gaunasi, kai palieka savarankiškai daryti – viskas išeina ne taip. Ten paspaudžiu, ten užjuodinu, ten nubraukiu, ten įrašau ir prasideda. Tai kažkokios punktyrinės juostelės bėga ratu, kažkokie skaičiai atsiranda, kas reikalinga- kažkur dingsta, ko nereikia- atsiranda ir kažką taip užseivinu , kad kompas nebereaguoja nei į „Ecs“, nei į „Backspace“, o aš žiūriu į „kineskopą“ kaip ožys į naujus vartus ir skambinu brangiajai. Jos desperatiškas šūksnis, kad taip negali būti, nieko nekeičia. Nei kompiuteris, nei brangioji nesupranta ką aš padariau.

- Na, tik pas tave gali atsirasti tokios anomalijos,- tarė griežtai kaip mokytoja, liepė viską uždaryti, kas įmanoma ištrinti ir pradėti iš naujo.

Uždarau, trinu, išklausau instruktažo ir sėdžiu iki paryčių. Pradėjo šis tas gautis. Pasidariau lenteles, susivedžiau man reikiamus duomenis, pirmąsias ataskaitas nusiunčiau į centrą ir išvažiavau į reisą.

Centrui tiko, o vieną, bendromis jėgomis pakoregavus, pradėjo pildyti visi mūsų vairuotojai. Pakeitė seno pavyzdžio į naują.

Taip besidarbuojant prabėgo dar viena savaitė. Jei kas paprašytų konkrečiai pasakyti ką aš dirbu, kokios mano pareigos, net nežinau ką reiktų atsakyti.

Ryte ketvirtą išvažiuoju. Vieną dieną keletą valandų, kita dieną visas devynias praleidžiu už vairo. Po darbo surenku vairuotoju atskaitas, surūšiuoju, sudėlioju, nuskanuoju, išsiunčiu į centrą. Be šitų darbų dar tenka atlikti įvairių smulkių darbelių, kurių nefiksuoju ir vykdau be jokio nurodymo iš viršaus. Iš idėjos. Dienos pralekia akimirksniu ir net nepastebėjau kaip atėjo didysis penktadienis. Ne, ne tas, kuris būna vieną kartą metuose ir kurį mini visas katalikiškas pasaulis, o vairuotojiškas.

Dar nuo sovietinių laikų vairuotojams kiekvienas penktadienis yra didysis skambiu pavadinimu vairuotojų diena. Nieko nuostabaus, viskas žinoma, pažįstama, šimtus kartų dalyvauta. Bet šis penktadienis šiek tiek neįprastas. Trylikta mėnesio diena, vieno vairuotojo gimtadienis ir tuo pačiu jo išleistuvės. Kolega vyksta namo trumpų atostogų. Tokie sutapimai šiaip sau nebūna, todėl nuo ryto šiek tiek neramu.

Kaip ten bebūtų esu atsakingas už tvarką namuose, draugiškus santykius su kaimynais, o apie tai kas vyksta penktadieniais vyrų kolektyvuose, esančiuose toli nuo šeimų, yra ne kartą rašyta. Po darbo susirinko tik pusė kolektyvo. Kiti buvo kelyje. Vyrai sėda į autobusiuką ir išvažiuoja į parduotuvę. Lieku namuose, rūšiuoju važtaraščius ir laukiu. Grįžo. Parsivežė pilną krepšį. Duonos, dešros, paruoštų šonkauliukų, gaivių gėrimų, pyragaičių ir ....tik keletą butelių alaus. Akivaizdu, bet neįtikėtina.

Vienas vyras skuta bulves, kitas pjausto salotas, trečias ruošia kepsnį, verda kavą, dengia stalą ir tik retsykiais gurkšteli alaus. Manau visos pasaulio moterys alptų iš pasitenkinimo žiūrėdamos tokį realybės šou. Nesikišu, nes juk ne mano gimtadienis, aš būsiu svečias. Prisėdu prie savo darbelio, kartais užeinu pasikalbėti. Stalas padengtas ir mielai prašom į mėnesio tryliktos dienos, penktadienio, vairuotojišką vakarėlį.

Kolegai padovanoju knygą ir duodu pirmą draugišką įsakymą - vakarais ne serialus žiūrėti, knygą skaityti. Prigrasinu, kad po mėnesio klausinėsiu ir privalės mintinai visus veikėjus įvardyti. Tvirtai prisiekia, kad įpareigos žmoną pirma perskaityti. Ir vėl žmona. Ką padarysi, jei žmona tai žmona. Ir ką mes darytume be jūsų, mūsų mielos žmonelės. Vakarėlio vaizdas vertas ne foto kadro, o menininko teptuko. Reikės pasidomėti, gal kas iš mūsų moka tapyti.

Vakarienė jauki, paprasta ir blaivi, neskaitant keleto butelių alaus. Išsiskirstome jau po angliško vidurnakčio. Kadangi nedalyvavau vaišių ruošime, tai suplaunu indus.

Trečią valandą ryto kolega išvyko namo, o ketvirtą aš išvažiavau padirbėti po „vietinį karjerą“.
Nieko, mes pratę mažai miegoti....

Dar tą patį vakarą atvyko naujas žmogus. Anglijoje važinėjęs, patyręs, bet, kaip ir mes visi, pratęs prie vairo kairėje. Nespėjo nė kojų apšilti, o ryte jau reikia išvažiuoti į pirmą grynai anglišką reisą. Gerai kai žmogus patyręs, tai daug nieko aiškinti nereikia. Trumpas instruktažas dėl vietinės tvarkos, kur ką dėti, ką iš kur paimti, kam kada skambinti ir t.t. Žmogus šiek tiek pasimetęs. Tikėjosi keletą dienų pasivažinėti po vietą, apsitrinti, sulaukti sunkvežimio iš tėvynės su pagrindiniais vairuotojiškais daiktais, nes skrisdamas lėktuvu nieko doro neįsidėsi.

Sekantį rytą ketvirtą valandą reikia išvažiuoti keletui dienų, o jis nė šaukšto neturi. Kadangi aš niekur toli nevažiuoju tai duodu savo, o kai ką ir iš namo inventoriaus. Vairuotojui daug nereikia. Dujinė, dubenėlis, šauktas, puodelis arbatai, kavai ir makaronams išsivirti. Laikinai galima ir vienu indu naudotis. Kolega neišsiduoda, bet, turėdamas daugiau nei trisdešimties metų patirtį, jaučiu jo jaudulį. Iš namų tiesiai į mašiną su vairu dešinėje, į nežinomą darbo sistemą be jokio apšilimo. Prie viso to ankstų sekmadienio rytą reikia važiuoti į įmonę, iš kurios imame krautas priekabas.

Daug kas priklauso nuo pirmo reiso. Jei jis pasiseka gerai, tai ir tolimesnis darbas eisis kaip iš pypkės. Kolegos iš vakaro iki smulkmenų išaiškina maršrutą ir visus niuansus, susijusius su konkrečiu reisu. Paimant priekabas yra šiokių tokių subtilybių, kurių žodžiu nepaaiškinsi, reikia tiesiog parodyti. Man šis sekmadienis laisvas, tai, kad nereikėtų kolegai ketvirtą ryto blaškytis, pasisiūlau kartu nuvažiuoti iki įmonės. Tokiu laiku nebus ko paklausti, tai viską parodysiu. Bekalbant nė pastebime, kaip vėl laikrodžio rodyklės persirito per anglišką vidurnaktį.

Anglijoje yra keletas europiniams vairuotojams nesuvokiamų keistenybių. Tos šalies priekabos yra be valstybinių registracijos numerių. Vilkikų vairuotojai turi papildomus savo automobilio numerius. Kas kartą prisikabinę priekabą jos gale užkabina numerį. Na mat jį šunys, tegu kabina anglišką vilkiko numerį ant angliškos priekabos, bet to jiems negana!

Kai į Angliją keltu atplaukia europinė priekaba su europiniais numeriais, angliško vilkiko vairuotojas privalo užsikabinti savo numerį. Vieno numerio negana! Anglas nori dviejų. Nenuostabu, kad dažnai gumelėmis ar grandinėlėmis prikabinti numeriai nukrenta ir voliojasi gatvėse. Pasitaiko, kad atkabinę priekabas vairuotojai užmiršta juos nusikabinti. Bet tai ne bėda, nuvažiavai į servisą ir išpjauna naujus.

Mano kolegos, tame tarpe ir aš, pirmomis dienomis taip pat keletą kartų užmiršome nusiimti numerius. Teko grįžti. Kad naujokui būtų lengviau, didelėmis raidėmis atspausdinau perspėjimą „Nepamiršk užsikabinti - nusikabinti numerį“ . Ryte įteikiu ir patariu pirmąsias dienas laikyti tą lapą prieš nosį. Nieko, naujokas ne žioplas - susitvarkys.

Prisikabina pirmąją priekabą ir išvažiuoja. Palinkiu gero kelio, ties sankryža iššoku iš kabinos, neskubėdamas pareinu namo ir prisėdu rimtam pokalbiui su nauju draugu – kompiuteriu. Reikia dar vieną gudrią lentelę pasidaryti. Jau išeina – išmokau.

Sekmadienio vakaras. Gavau žinutę, kad naujokas sėkmingai nuvažiavo, išsikrovė ir ilsisi. Viskas gerai, nes jis tiesiog profesionalas. Rytoj atvyksta šefas, tai kad nebūtų gėda einu pakankinti dulkių siurblį. Geras siurblys. Kaukia kaip lėktuvas, bet ir siurbia viską iš eilės.

Ką tik išvažiavo likę keli kolegos ir likau vienas. Nieko, pratęs. Prisėdu prie savo kompiuterio ir pabandau tęsėti pažadą, duotą pirmą emigracijos dieną- vesti dienoraštį ir rašyti tiesą ir tik tiesą.

Anglija.lt skaitytojas Tiesiog emigrantas

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojo nuotykiai emigracijoje tęsiasi. Praeitą savaitę tautietis dalijosi savo pirmųjų žingsnių Anglijoje įspūdžiais. Šiandien – dar daugiau patirčių, persisunkusių gailesčiu, jog jaunystėje skyrė nepakankamai dėmesio mokslui.

Apie tolimesnius Anglija.lt skaitytojo nuotykius emigracijoje skaitykite redakcijai atsiųstame laiške apačioje.

*Kalba netaisyta

Tą protingą patarlę, manau, žino kiekvienas, bet ne visi ja tiki. Kai buvau moksleivis, labai bijojau, kad tai ką išmoksiu teks visą gyvenimą ant kupros nešioti. Tos baimės įtakoje neskyriau reikiamo dėmesio mokslams ir tik dabar pradedu suprasti kaip klydau. Labai norėčiau grįžti į jaunystę ir iš naujo prisėsti prie vadovėlių. Deja.

Mano kartos žmonės su kompiuteriais susipažino būdami solidaus amžiaus ir mums ne taip lengvai sekasi suvokti ir juos perprasti. Didžioji dalis išmoko pažiūrėti filmus, prisijungti prie interneto ir, iššokus kokiai neaiškiai lentelei, paspausti „No“.

Ir aš per daug nesigilinau į naujausias technologijas, bet kadangi esu geras žmogus, tai kompiuteryje dažnai spausdavau „Yes“, nors nesuvokdavau ko jis nori. Pasekmės būdavo įvairios, bet su jomis aiškindavosi kompiuterių specialistai.

Taigi, kaip minėjau, atvežė kompiuterį ir kopijavimo - skanavimo aparatą. Gerai, kad vienas iš jaunų kolegų gan neblogai susigaudo tuose dalykuose tai pajungė, instaliavo ir parodė kaip iš dėžės perketi į kompą, iš kompo į dėžę ir kažką nukopijuoti. Nesunku, bet dėl visa ko užsirašiau. Maža ką, paspausiu ne tą ir.... O kompas tai valdiškas! Po darbo vakare pradėjau „dirbti“. Šefas sakė pačiam pasidaryti kokias noriu lenteles, svarbu, kad pats suprasčiau ir ką reikia surasčiau. Viskas prasideda nuo Word... Ai šitą moku, kas kita Exsel. Elementarias lenteles moku pasidaryti, bet rimtesnes su formulėmis – ne.

Ką daro vyrai kai ko nors nemoka. Kvailiai apsimeta, kad moka, mokantys piktinasi, kad kažkas nemoka to ką moka jie, o protingi vyrai paklausia žmonos. Pamokė, paaiškino, bet ... Kol aiškina viskas gaunasi, kai palieka savarankiškai daryti – viskas išeina ne taip. Ten paspaudžiu, ten užjuodinu, ten nubraukiu, ten įrašau ir prasideda. Tai kažkokios punktyrinės juostelės bėga ratu, kažkokie skaičiai atsiranda, kas reikalinga- kažkur dingsta, ko nereikia- atsiranda ir kažką taip užseivinu , kad kompas nebereaguoja nei į „Ecs“, nei į „Backspace“, o aš žiūriu į „kineskopą“ kaip ožys į naujus vartus ir skambinu brangiajai. Jos desperatiškas šūksnis, kad taip negali būti, nieko nekeičia. Nei kompiuteris, nei brangioji nesupranta ką aš padariau.

- Na, tik pas tave gali atsirasti tokios anomalijos,- tarė griežtai kaip mokytoja, liepė viską uždaryti, kas įmanoma ištrinti ir pradėti iš naujo.

Uždarau, trinu, išklausau instruktažo ir sėdžiu iki paryčių. Pradėjo šis tas gautis. Pasidariau lenteles, susivedžiau man reikiamus duomenis, pirmąsias ataskaitas nusiunčiau į centrą ir išvažiavau į reisą.

Centrui tiko, o vieną, bendromis jėgomis pakoregavus, pradėjo pildyti visi mūsų vairuotojai. Pakeitė seno pavyzdžio į naują.

Taip besidarbuojant prabėgo dar viena savaitė. Jei kas paprašytų konkrečiai pasakyti ką aš dirbu, kokios mano pareigos, net nežinau ką reiktų atsakyti.

Ryte ketvirtą išvažiuoju. Vieną dieną keletą valandų, kita dieną visas devynias praleidžiu už vairo. Po darbo surenku vairuotoju atskaitas, surūšiuoju, sudėlioju, nuskanuoju, išsiunčiu į centrą. Be šitų darbų dar tenka atlikti įvairių smulkių darbelių, kurių nefiksuoju ir vykdau be jokio nurodymo iš viršaus. Iš idėjos. Dienos pralekia akimirksniu ir net nepastebėjau kaip atėjo didysis penktadienis. Ne, ne tas, kuris būna vieną kartą metuose ir kurį mini visas katalikiškas pasaulis, o vairuotojiškas.

Dar nuo sovietinių laikų vairuotojams kiekvienas penktadienis yra didysis skambiu pavadinimu vairuotojų diena. Nieko nuostabaus, viskas žinoma, pažįstama, šimtus kartų dalyvauta. Bet šis penktadienis šiek tiek neįprastas. Trylikta mėnesio diena, vieno vairuotojo gimtadienis ir tuo pačiu jo išleistuvės. Kolega vyksta namo trumpų atostogų. Tokie sutapimai šiaip sau nebūna, todėl nuo ryto šiek tiek neramu.

Kaip ten bebūtų esu atsakingas už tvarką namuose, draugiškus santykius su kaimynais, o apie tai kas vyksta penktadieniais vyrų kolektyvuose, esančiuose toli nuo šeimų, yra ne kartą rašyta. Po darbo susirinko tik pusė kolektyvo. Kiti buvo kelyje. Vyrai sėda į autobusiuką ir išvažiuoja į parduotuvę. Lieku namuose, rūšiuoju važtaraščius ir laukiu. Grįžo. Parsivežė pilną krepšį. Duonos, dešros, paruoštų šonkauliukų, gaivių gėrimų, pyragaičių ir ....tik keletą butelių alaus. Akivaizdu, bet neįtikėtina.

Vienas vyras skuta bulves, kitas pjausto salotas, trečias ruošia kepsnį, verda kavą, dengia stalą ir tik retsykiais gurkšteli alaus. Manau visos pasaulio moterys alptų iš pasitenkinimo žiūrėdamos tokį realybės šou. Nesikišu, nes juk ne mano gimtadienis, aš būsiu svečias. Prisėdu prie savo darbelio, kartais užeinu pasikalbėti. Stalas padengtas ir mielai prašom į mėnesio tryliktos dienos, penktadienio, vairuotojišką vakarėlį.

Kolegai padovanoju knygą ir duodu pirmą draugišką įsakymą - vakarais ne serialus žiūrėti, knygą skaityti. Prigrasinu, kad po mėnesio klausinėsiu ir privalės mintinai visus veikėjus įvardyti. Tvirtai prisiekia, kad įpareigos žmoną pirma perskaityti. Ir vėl žmona. Ką padarysi, jei žmona tai žmona. Ir ką mes darytume be jūsų, mūsų mielos žmonelės. Vakarėlio vaizdas vertas ne foto kadro, o menininko teptuko. Reikės pasidomėti, gal kas iš mūsų moka tapyti.

Vakarienė jauki, paprasta ir blaivi, neskaitant keleto butelių alaus. Išsiskirstome jau po angliško vidurnakčio. Kadangi nedalyvavau vaišių ruošime, tai suplaunu indus.

Trečią valandą ryto kolega išvyko namo, o ketvirtą aš išvažiavau padirbėti po „vietinį karjerą“.
Nieko, mes pratę mažai miegoti....

Dar tą patį vakarą atvyko naujas žmogus. Anglijoje važinėjęs, patyręs, bet, kaip ir mes visi, pratęs prie vairo kairėje. Nespėjo nė kojų apšilti, o ryte jau reikia išvažiuoti į pirmą grynai anglišką reisą. Gerai kai žmogus patyręs, tai daug nieko aiškinti nereikia. Trumpas instruktažas dėl vietinės tvarkos, kur ką dėti, ką iš kur paimti, kam kada skambinti ir t.t. Žmogus šiek tiek pasimetęs. Tikėjosi keletą dienų pasivažinėti po vietą, apsitrinti, sulaukti sunkvežimio iš tėvynės su pagrindiniais vairuotojiškais daiktais, nes skrisdamas lėktuvu nieko doro neįsidėsi.

Sekantį rytą ketvirtą valandą reikia išvažiuoti keletui dienų, o jis nė šaukšto neturi. Kadangi aš niekur toli nevažiuoju tai duodu savo, o kai ką ir iš namo inventoriaus. Vairuotojui daug nereikia. Dujinė, dubenėlis, šauktas, puodelis arbatai, kavai ir makaronams išsivirti. Laikinai galima ir vienu indu naudotis. Kolega neišsiduoda, bet, turėdamas daugiau nei trisdešimties metų patirtį, jaučiu jo jaudulį. Iš namų tiesiai į mašiną su vairu dešinėje, į nežinomą darbo sistemą be jokio apšilimo. Prie viso to ankstų sekmadienio rytą reikia važiuoti į įmonę, iš kurios imame krautas priekabas.

Daug kas priklauso nuo pirmo reiso. Jei jis pasiseka gerai, tai ir tolimesnis darbas eisis kaip iš pypkės. Kolegos iš vakaro iki smulkmenų išaiškina maršrutą ir visus niuansus, susijusius su konkrečiu reisu. Paimant priekabas yra šiokių tokių subtilybių, kurių žodžiu nepaaiškinsi, reikia tiesiog parodyti. Man šis sekmadienis laisvas, tai, kad nereikėtų kolegai ketvirtą ryto blaškytis, pasisiūlau kartu nuvažiuoti iki įmonės. Tokiu laiku nebus ko paklausti, tai viską parodysiu. Bekalbant nė pastebime, kaip vėl laikrodžio rodyklės persirito per anglišką vidurnaktį.

Anglijoje yra keletas europiniams vairuotojams nesuvokiamų keistenybių. Tos šalies priekabos yra be valstybinių registracijos numerių. Vilkikų vairuotojai turi papildomus savo automobilio numerius. Kas kartą prisikabinę priekabą jos gale užkabina numerį. Na mat jį šunys, tegu kabina anglišką vilkiko numerį ant angliškos priekabos, bet to jiems negana!

Kai į Angliją keltu atplaukia europinė priekaba su europiniais numeriais, angliško vilkiko vairuotojas privalo užsikabinti savo numerį. Vieno numerio negana! Anglas nori dviejų. Nenuostabu, kad dažnai gumelėmis ar grandinėlėmis prikabinti numeriai nukrenta ir voliojasi gatvėse. Pasitaiko, kad atkabinę priekabas vairuotojai užmiršta juos nusikabinti. Bet tai ne bėda, nuvažiavai į servisą ir išpjauna naujus.

Mano kolegos, tame tarpe ir aš, pirmomis dienomis taip pat keletą kartų užmiršome nusiimti numerius. Teko grįžti. Kad naujokui būtų lengviau, didelėmis raidėmis atspausdinau perspėjimą „Nepamiršk užsikabinti - nusikabinti numerį“ . Ryte įteikiu ir patariu pirmąsias dienas laikyti tą lapą prieš nosį. Nieko, naujokas ne žioplas - susitvarkys.

Prisikabina pirmąją priekabą ir išvažiuoja. Palinkiu gero kelio, ties sankryža iššoku iš kabinos, neskubėdamas pareinu namo ir prisėdu rimtam pokalbiui su nauju draugu – kompiuteriu. Reikia dar vieną gudrią lentelę pasidaryti. Jau išeina – išmokau.

Sekmadienio vakaras. Gavau žinutę, kad naujokas sėkmingai nuvažiavo, išsikrovė ir ilsisi. Viskas gerai, nes jis tiesiog profesionalas. Rytoj atvyksta šefas, tai kad nebūtų gėda einu pakankinti dulkių siurblį. Geras siurblys. Kaukia kaip lėktuvas, bet ir siurbia viską iš eilės.

Ką tik išvažiavo likę keli kolegos ir likau vienas. Nieko, pratęs. Prisėdu prie savo kompiuterio ir pabandau tęsėti pažadą, duotą pirmą emigracijos dieną- vesti dienoraštį ir rašyti tiesą ir tik tiesą.

Anglija.lt skaitytojas Tiesiog emigrantas

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: