Emigranto laiškas: neduoda ramybės, ką daro Lietuvos valdžia 

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Paskutinis trijų Seimo valdančiosios koalicijos narių tikslas perpus sumažinti neigiamos informacijos kiekį žiniasklaidoje visai pribaigė mano kantrybę. Pats daugybę metų dirbau žiniasklaidoje, ir ačiū Dievui, niekas niekada man nediktavo ką ir kaip rašyti. O dabar kažkokių nevisžalių atstovų smegenyse gimė labai originali, bet ne, tiksliau, stalinistinė idėja – įstatymiškai užčiaupti žurnalistams burnas. Žinot, kelis kartus savo kompiuteryje pasitikslinau datą – gal šiandien balandžio 1-oji? Gal sakau, netyčia man amnezija, o aš taip jautriai reaguoju į vaikiškus pokštus. Laimei, mano smegenims kol kas viskas tvarkoje, bet dėl šių trijų narių iš Seimo abejoju.

Teisybę sakant, man čia visai nereikėtų burnoti dėl tų nesusipratėlių akibrokšto. Matau, kad jiems ko gero, nepritaria visų Seime esančių partijų atstovai. Tik vienintelis klausimas neduoda ramiai užmigti: kodėl tos trijulės galvose gimė tokios ateiviškos mintys? Gal jie patekę į Seimą pasijuto didžiuliais valdovais? Kaip ir tie ponai, pasiūlę naujovių dėl alkoholio. Kokios dar banko kortelės, kokios specializuotos parduotuvės? Negana to, kiti Seimo protinguoliai (du iš jų jau žinomi politikos ir šiaip klounai ano akimis) nusprendė žiniasklaidą „apdovanoti“ baudomis už mažiausią informacijos iškraipymą ar panašią klaidą. Tai pagalvokit ponuliai, argi čia kvepia laisve? Argi nuo šitos pusės reikia keisti gyvenimą? Kas norėjo nusibaigti degtinės butelyje, tas anksčiau ar vėliau nusibaigs. Suaugę žmonės nėra maži vaikai. Jau istorija sako, kad ir amžiną atilsį Jurijus Andropovas nieko nepešė įvedęs „sausą“ įstatymą dar mano jaunystės sovietmečiu. Viena aišku, kad draudimais ir baudomis niekas pasaulyje dar nesukūrė tikros demokratijos. O mes rodos ją dar tik kuriame, nors esame priimti į demokratiškų valstybių šeimą.

Tai kaip čia yra, kad visi pakliuvę į išsvajotą namelį spindinčiais langais, tampa nebeatpažįstamais? Ne išvaizda, bet smegenimis. Niekas nesiteikia jų pakrutinti, kaip išauklėti dorą Lietuvos pilietį, kad jis šiandien neplėšikautų, nesmurtautų ir kad niekada nebepasikartotų tragiškas Ievos likimas. Aukšti policijos pareigūnai suvokia, kad kaltas auklėjimas, bet mes jau pavėlavome. Gaila, bet Lietuvos vardas minimas ir užsienio nusikaltimų suvestinėse. Čia mūsų gėda, ir atsakomybę privalo prisiimti tik mūsų renkama valdžia, kada ir kokia tik bebuvo. Nes ir čia buvo viskas daroma ne nuo to galo. Užaugo karta, kuri labai įtakingoje auklėjimo priemonėje – televizijoje – kasdien matė (ir visi dabar tebemato) filmus ir filmukus su kertamomis galvomis, smaugiamais ir šaudomais žmonėmis ir ne visai žmogiško pavidalo būtybėmis. Tai štai, išmanioji seimo trijule, argi nepamąstėte, kur tada ir dabar reikėjo nukreipti dėmesį? Tai vadinasi auklėjimu, ir mūsų valdžios protingi sprendimai būtų pakeitę viską iš esmės. Bet tai nebūtų vadinama žiniasklaidos cenzūra. Tik dar kartą sakau – protingi sprendimai, nesvarbu, ar kokie nors teisės aktai, ar dar kažkas galėjo užkirsti kelią tokiam auklėjimui, kurio liūdnas pasekmes matome šiandien...

Anglija.lt

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Paskutinis trijų Seimo valdančiosios koalicijos narių tikslas perpus sumažinti neigiamos informacijos kiekį žiniasklaidoje visai pribaigė mano kantrybę. Pats daugybę metų dirbau žiniasklaidoje, ir ačiū Dievui, niekas niekada man nediktavo ką ir kaip rašyti. O dabar kažkokių nevisžalių atstovų smegenyse gimė labai originali, bet ne, tiksliau, stalinistinė idėja – įstatymiškai užčiaupti žurnalistams burnas. Žinot, kelis kartus savo kompiuteryje pasitikslinau datą – gal šiandien balandžio 1-oji? Gal sakau, netyčia man amnezija, o aš taip jautriai reaguoju į vaikiškus pokštus. Laimei, mano smegenims kol kas viskas tvarkoje, bet dėl šių trijų narių iš Seimo abejoju.

Teisybę sakant, man čia visai nereikėtų burnoti dėl tų nesusipratėlių akibrokšto. Matau, kad jiems ko gero, nepritaria visų Seime esančių partijų atstovai. Tik vienintelis klausimas neduoda ramiai užmigti: kodėl tos trijulės galvose gimė tokios ateiviškos mintys? Gal jie patekę į Seimą pasijuto didžiuliais valdovais? Kaip ir tie ponai, pasiūlę naujovių dėl alkoholio. Kokios dar banko kortelės, kokios specializuotos parduotuvės? Negana to, kiti Seimo protinguoliai (du iš jų jau žinomi politikos ir šiaip klounai ano akimis) nusprendė žiniasklaidą „apdovanoti“ baudomis už mažiausią informacijos iškraipymą ar panašią klaidą. Tai pagalvokit ponuliai, argi čia kvepia laisve? Argi nuo šitos pusės reikia keisti gyvenimą? Kas norėjo nusibaigti degtinės butelyje, tas anksčiau ar vėliau nusibaigs. Suaugę žmonės nėra maži vaikai. Jau istorija sako, kad ir amžiną atilsį Jurijus Andropovas nieko nepešė įvedęs „sausą“ įstatymą dar mano jaunystės sovietmečiu. Viena aišku, kad draudimais ir baudomis niekas pasaulyje dar nesukūrė tikros demokratijos. O mes rodos ją dar tik kuriame, nors esame priimti į demokratiškų valstybių šeimą.

Tai kaip čia yra, kad visi pakliuvę į išsvajotą namelį spindinčiais langais, tampa nebeatpažįstamais? Ne išvaizda, bet smegenimis. Niekas nesiteikia jų pakrutinti, kaip išauklėti dorą Lietuvos pilietį, kad jis šiandien neplėšikautų, nesmurtautų ir kad niekada nebepasikartotų tragiškas Ievos likimas. Aukšti policijos pareigūnai suvokia, kad kaltas auklėjimas, bet mes jau pavėlavome. Gaila, bet Lietuvos vardas minimas ir užsienio nusikaltimų suvestinėse. Čia mūsų gėda, ir atsakomybę privalo prisiimti tik mūsų renkama valdžia, kada ir kokia tik bebuvo. Nes ir čia buvo viskas daroma ne nuo to galo. Užaugo karta, kuri labai įtakingoje auklėjimo priemonėje – televizijoje – kasdien matė (ir visi dabar tebemato) filmus ir filmukus su kertamomis galvomis, smaugiamais ir šaudomais žmonėmis ir ne visai žmogiško pavidalo būtybėmis. Tai štai, išmanioji seimo trijule, argi nepamąstėte, kur tada ir dabar reikėjo nukreipti dėmesį? Tai vadinasi auklėjimu, ir mūsų valdžios protingi sprendimai būtų pakeitę viską iš esmės. Bet tai nebūtų vadinama žiniasklaidos cenzūra. Tik dar kartą sakau – protingi sprendimai, nesvarbu, ar kokie nors teisės aktai, ar dar kažkas galėjo užkirsti kelią tokiam auklėjimui, kurio liūdnas pasekmes matome šiandien...

 (Komentarų: 0)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: