Pasaulis globalėja, darbuotojai beatodairiškai blaškosi iš vienos šalies į kitą, o keliaujančių tėvų vaikams sunkiausia suprasti – kas jų namai, portale bbc.com rašo žurnalistė ir tyrėja Kate Mayberry.

Išvykdami iš Kvala Lumpūre, Malaizijoje, įsikūrusios tarptautinės mokyklos „Garden International School“, vaikai gauna atsisveikinimo rinkinuką – saldžiarūgštį užkandį, raištelį, sąvaržėlę, kempinę ir gumelę.

Būtent toks rinkinuko turinys pasirinktas siekiant paskatinti diskusiją apie tai, ką reiškia atsisveikinti ir išvykti – karčiai saldžias emocijas, palaidų galų sutvirtinimą ir prisiminimus.

„Norime padėti jiems suprasti, kaip svarbu yra tinkamai atsisveikinti, – sako mokyklos profesinio orientavimo skyriaus vadovė, pagal britų mokymo programą dirbanti mokytoja Mariella Vittetoe. – Jei šioje vietoje padėsime tašką, perėjimas į kitą etapą bus sklandesnis.“

Apie 65 proc. iš dviejų tūkstančių „Garden School“ mokykloje besimokančių vaikų yra ne malaiziečiai. Daugeliui iš jų Malaizija – nebe pirma gyvenamoji šalis.

„Čia vyksta nuolatinė kaita, – sako iš Hondūro kilusi M. Vittetoe. – Vieni vaikai atvyksta, kiti išvyksta, ir taip nuolatos.“

Namai – ir visur, ir niekur

Šie vaikai – trečiosios kultūros vaikai (angl. third culture kids, TCK). Taip šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje juos pavadino amerikiečių sociologė Ruth Hill Useem. Trečiosios kultūros vaikai – tai tokie vaikai, kurie auga ir yra ugdomi ne savo tėvų gimtojoje aplinkoje. Pasauliui globalėjant, trečiosios kultūros vaikų vis daugiau.

Daugiausia tai – emigrantų vaikai, tačiau šiai kategorijai taip pat priskiriami skirtingų tautybių tėvų vaikai ir, kaip itin populiaru Azijoje, tarptautines mokyklas savo gimtosiose šalyse lankantys vaikai. Kaip nurodo K. Mayberry, trečiosios kultūros vaikų tapatybės formavimuisi didesnę įtaką daro juos supantys žmonės, o ne konkreti vieta.

Philippa Matthew iš Didžiosios Britanijos darbo reikalais keliavo 14 metų. Jos vaikai, dabar jau pilnamečiai, augo ir JAV, ir Indonezijoje, ir Norvegijoje. Pasak Ph. Matthew, jos sūnus ir duktė džiaugiasi tuo, kad užaugo ypatingoje aplinkoje, suteikusioje jiems galimybę geriau pažinti pasaulį.

„Grįžę jie neišvengiamai laikomi kitokiais, tačiau privalo su tuo susitaikyti, – sako prieš metus kartu su vyru Kvala Lumpūre įsikūrusi pašnekovė. – [Aplinka, kurioje prabėgo jų vaikystė] juos suformavo lankstesnius, gebančius lengviau prisitaikyti prie pokyčių.“

Leidinio „Denizen“, skirto būtent trečiosios kultūros vaikų problematikai, 2011 m. atliktos internetinės apklausos duomenimis, dauguma iš 200 apklausos dalyvių pirmą kartą kraustėsi būdami jaunesni nei devynerių metų amžiaus ir gyveno vidutiniškai keturiose šalyse. Dauguma iš jų išsilavinę: 30 proc. yra įgiję antrosios studijų pakopos išsilavinimą, 85 proc. kalba bent dviem kalbomis. Dėl šių savybių žmonės, augę kaip trečiosios kultūros vaikai, yra patrauklūs darbdaviams.

Tarp pasaulinio garso trečiosios kultūros atstovų – JAV prezidentas Barackas Obama (jo tėvas – kenietis, motina – amerikietė). Motinai ištekėjus už indoneziečio, šeima persikėlė gyventi į Džakartą (Indonezija). Britų aktorius Colinas Firthas gyveno Nigerijoje, kur jo tėvas dirbo švietimo srityje, vėliau persikėlė į JAV.

1999 m. amerikiečių sociologai Davidas Pollockas ir Ruth van Reken išleido knygą „Trečiosios kultūros vaikai: užaugę tarp pasaulių (angl. Third Culture Kids: Growing Up Among Worlds). 2004 m. D. Pollockas mirė, tačiau R. van Reken ir toliau nagrinėja šią sritį ir skaito paskaitas. Pasak jos, trečiosios kultūros vaikai paprastai kalba daugiau nei viena kalba, pasižymi platesne pasaulėžiūra ir yra labiau kultūriškai išprusę. Vis dėlto ji įspėja, kad tokie asmenys gali jaustis nejaukiai ir netvirtai dėl to, kad jie tarsi neturi šaknų. Jų namai – ir visur, ir niekur.

Sunkiausia – netekti senų draugų ir susirasti naujų

Trečiosios kultūros vaikai – pagrindiniai Indianos valstijoje (JAV) dirbančios šeimos psichiatrės Lois Bushong pacientai. Jos teigimu, pasikartojantys praradimai, susiję su nuolatiniu kraustymusi iš vienos šalies į kitą, gali sukelti tam tikrą nerimą ir stresą. Savo įžvalgas ji yra aprašiusi knygoje „Kai priklausai visur ir niekur: ką patarti keliaujantiesiems per pasaulį“ (angl. Belonging Everywhere and Nowhere: Insights into Counseling the Globally Mobile).

Daugelis ekspatriantų dirba pagal laikinas, dažniausiai – dvejų metų trukmės, darbo sutartis. Dėl reguliarių persikėlimų jų vaikai yra priversti nuolat palikti artimiausius draugus ir megzti naujas draugystes. Šios permainos gali neigiamai paveikti ir tuos, kurie yra paliekami.

Ph. Matthew prisimena, kad didžiausią sukrėtimą jos vaikai patyrė tada, kai būdami paaugliai grįžo į Britaniją. Jų naujosiose mokyklose nebuvo pereinamojo laikotarpio programų, panašių į tas, kurios taikomos tarptautinėse mokyklose. Vaikams sunkiai sekėsi savo patirtį bendraklasiams pateikti taip, kad šie jų pasakojimų nepriimtų kaip bandymo pasipuikuoti.

„Pradėti lankyti tarptautinę mokyklą yra daug lengviau, nes visi – toje pačioje valtyje, – sako Ph. Matthew sūnus Chrisas. – Kai būdamas šešiolikos grįžau į Aberdyną (Jungtinė Karalystė), sunkiausia buvo rasti naujų draugų – visi toje mokykloje, į kurią patekau, mokėsi nuo pradinių klasių.“

Panašia patirtimi dalijasi ir aštuoniolikmetė Gillian Tapp, šiuo metu studijuojanti Šiaurės rytų universitete (JAV). Į Jungtines Valstijas iš Amsterdamo (Nyderlandai) ji grįžo būdama keturiolikos.

„Iš mokyklos, kurioje buvo dirbama pagal itin gerai naujokams pritaikytą programą, aš persikėliau į tokią mokyklą, kurioje buvau pirma naujokė per ilgus metus, – pasakoja ji. – Visi pažinojo vieni kitus, tik manęs – ne. Jie puikiai jautėsi savoje aplinkoje, o ieškoti ryšių su nauja mergaite iš Amsterdamo, kuri nebūtinai buvo perpratusi amerikietišką madą ir galbūt net kalbėjo su akcentu, nebuvo vienas jų prioritetų.“

Tėvai turi padėti vaikams įveikti širdgėlą

Tėvai paprastai stengiasi, kad pokyčiai vaikams sukeltų kuo mažiau nepatogumų. Persikėlimai iš vienos vietos į kitą planuojami atsižvelgiant į semestrų ar trimestrų trukmę, egzaminų sesijas ir pan.

Konsultantai atkreipia dėmesį, kad daugiausia sunkumų dėl gyvenamosios vietos keitimo patiria 9–10 metų vaikai, nes tokiame amžiuje įsitvirtinusi draugystė daro didžiausią poveikį vaiko tapatybės formavimuisi, ir tai ypač svarbu paauglystėje. Vaikai gali pasijusti atstumti ir užsisklęsti nuo klasės draugų, imti pykti ant aplinkinių ar net tapti agresyvūs, rašoma straipsnyje.

L. Bushong augo misionierių šeimoje Pietų Amerikoje. Ji prisimena nuolatinius atsisveikinimus: „Kaskart atsisveikindama su geriausiais draugais ir suprasdama, kad tikriausiai jų jau niekada nebepamatysiu, jausdavausi taip, tarsi būtų atplėšiama dalelė mano širdies.“

Ji skatina tėvus kalbėtis su vaikais apie tai, kaip susidoroti su stresu, kuris tokiose situacijose yra neišvengiamas. „Stebėkite savo vaikus, o jei jų elgesys pasidaro keistas arba jei jie pernelyg užsisklendžia savyje, kalbėkitės su jais apie tai, kas vyksta, – pataria L. Bushong. – Įsiklausykite į jų širdgėlą ir padėkite ją išsklaidyti. Tai padės jiems žengti pirmyn.“

Tam tikrose situacijose tai gali būti sunku. Pavyzdžiui, vaikui, augusiam tokioje aplinkoje, kurioje būta smurto, grobimų, žiaurių nusikaltimų ar politinių neramumų, gali pasireikšti potrauminio streso sutrikimas. Nepakankamas dėmesys galimoms problemoms vaikystėje gali nulemti didesnius sunkumus ateity.

Pastaraisiais metais trečiosios kultūros vaikams dėmesio skiriama vis daugiau. Daugiau pagalbos šiems vaikams teikia ir mokyklos, savo programas pakoreguodamos taip, kad jos labiau atitiktų per pasaulį keliaujančių vaikų poreikius nuo pat jų atvykimo momento iki tol, kol išvyksta.