Suaugusiųjų sprendimas emigruoti į užsienį dažniausiai būna gerai apgalvotas ir apsvarstytas. Tačiau tie, kurie turėdami vaikų išvyksta gyventi svetur, dažnai iki galo nesuvokia, su kuo teks susidurti vaikui, išvežtam iš tėvynės. O patirta trauma vaiką gali lydėti labai ilgai.
Jaučiuosi atėmusi iš savo vaiko dalį vaikystės

Vaineta Birtelienė į Norvegiją gyventi atvyko prieš šešerius metus. “Nemačiau galimybių išgyventi Lietuvoje. Dirbau pardavėja po dvylika valandų per parą, o uždirbdavau tik šiek tik daugiau nei minimumą. Todėl kai mokyklos laikų draugė, gyvenanti Stavangeryje, pasakė, kad gali rasti man darbo, labai apsidžiaugiau. Pirmuosius metus sūnų Beną palikau Lietuvoje su savo mama. Norėjau pirma apsidairyti, įsikurti, o tik paskui atsivežti sūnų. Daugelis mane smerkė, kaip galiu palikti vaiką ir išvažiuoti, tačiau man atrodė geriau metus pakentėti, bet paskui gyventi geriau. Juo labiau, dėl mano darbo grafiko vaikas ir taip retai mane matydavo, o jei ir grįždavau iš darbo anksčiau, būdavau tokia pavargusi, kad neturėdavau jėgų net kalbėti. Deja, atsivežus Beną į Norvegiją viskas nebuvo labai paprasta. Berniukas buvo atpratęs nuo manęs, kiekvieną vakarą verkdavo ir prašydavo vežti jį atgal pas močiutę į Lietuvą. Jis liūdėjo be draugų, likusių Lietuvoje, bijojo eiti į mokyklą, nes nesuprasdavo kalbos, netgi pradėjo naktimis šlapintis į lovą. Aš ir pati kartais dėl to jausdavausi beviltiškai. Bijojau, kad jei sūnus nepritaps Norvegijoje, reikės grįžti į Lietuvą. Ačiū dievui, palaipsniui viskas susitvarkė. Dabar Benas turi naujų draugų, laisvai kalba norvegiškai, o vasaras mielai leidžia Lietuvoje pas močiutę. Tačiau aš kartais vis dar jaučiu kaltę, kad atėmiau iš savo vaiko dalį vaikystės, kad vardan geresnio gyvenimo jį traumavau.
Norvegijos mokykloje mano vaikai neužgauliojami, kad nedėvi firminių drabužių

Kita Norvegijoje gyvenanti lietuvė Sandra Lukauskienė šiuo klausimu labai kategoriška. ” Apie kokias dar traumas vaikams galima kalbėti? Juk vaikai taip lengvai ir greitai prisitaiko prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Man, mano vyrui ir mūsų keturiems vaikams Norvegijoje prasidėjo naujas gyvenimas, žymiai geresnis už tą, kurį turėjome Lietuvoje. Lietuvoje į mus, daugiavaikę šeimą, nuolat žiūrėdavo kaip į kažkokius asocialus, kurie gimdo vaikus dėl pašalpų ar dėl dar kažkokių priežasčių. Norvegijoje mano vaikai mokykloje nėra užgauliojami, kad nedėvi firminių drabužių ar kad į mokyklą važiuoja autobusu. Be to, Lietuvoje gyvenę dviejų kambarių bute, čia su valstybės pagalba įsigijome erdvų namą. O mano vyro atlyginimo pilnai užtenka mums visiems prasimatinti. Todėl manau emigravusi į Norvegiją priėmiau gerą sprendimą ne tik savo, bet ir savo vaikų naudai”.
Visi emigrantų vaikai turi adaptacinių sunkumų

Pasak psichologų, visi emigrantų vaikai, atvykę gyventi į svetimą šalį, turi vienokių ar kitokių adaptacinių sunkumų. Tik ne visi yra linkę apie juos kalbėti. Todėl tėvai turėtų laiku pastebėti vaiko elgesio pakitimus ir atitinkamai į tai reaguoti.

Ieva Marcinkevičiūtė