Emigrantų grįžimas į politiką būtų labai sveikas - Anglija.lt
 

Emigrantų grįžimas į politiką būtų labai sveikas 

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Apie emigraciją ir grįžimą, apie protų nutekėjimą, apie tai, kas rašo piktus komentarus internete po straipsniais apie užsienio lietuvius, apie pastarųjų dalyvavimą rinkimuose ir neišnaudotą jų potencialą bei nepakankamą ir neteisingą valstybės dėmesį jiems šįkart kalbamės su Demokratinės politikos instituto prezidentu dr. Mantu Adomėnu.

Neseniai teko kalbėtis su airiu advokatu, neretai dirbančiu su lietuvių bylomis. Jis manęs paklausė, kodėl mūsų tautiečių Airijoje yra daug daugiau nei latvių ar estų. Prisiminiau kažkada girdėtą paaiškinimą, kad lietuviai turi tarsi emigracijos geną. O kaip jūs jam atsakytumėte?
Visų pirma reikia konstatuoti, kad mūsų emigracija yra daug didesnė nei kitų tautų, kurios yra panašiose ekonominėse sąlygose. Ir tai griauna tą paaiškinimą, kad vieninteliai emigracijos veiksniai yra ekonominiai ir su ekonominiais susiję socialiniai faktoriai. Ir iš tiesų Lietuvoje yra ta emigracijos atmintis. Dabar jau iš šiokios tokios perspektyvos galėčiau sakyti, kad tai net susiję su mūsų unikaliu santykiu su valstybingumu. Mes į didžiuosius kataklizmus reaguojame emigruodami, taip buvo po 1963 metų sukilimo, kai kilo emigracijos banga, būtent po to nepavykusio bandymo atgauti valstybingumą; kita banga buvo po atgauto valstybingumo – po 1918 metų; tuomet vėl po prarasto 1945-aisiais; ir jau šiais laikais vėl atgavus nepriklausomybę. Nusivylimas dar XIX amžiuje neatgautu valstybingumu ir buvo ta emigracijos bangų pradžia. Lenkai, beje, irgi panašiai reagavo, tačiau didesnio krašto dinamika yra visai kita. Prie lietuviško emigracijos intensyvumo prisideda tai, kad net palyginus nedidelio žmonių kiekio išvažiavimas yra labai ryškiai juntamas, nes mūsų šalis maža. Mažame krašte emigracija labai greitai gali tapti tendencija, nes išvažiavus kelioms dešimtims tūkstančių žmonių, netrunki pastebėti, kad iš tavo pažįstamų rato kažkuri dalis irgi emigravo.
Tad lietuvių emigracija paaiškinama emigracijos atmintimi ir polinkiu taip reaguoti į didžiuosius šalies kataklizmus.

O kodėl dabar Airijoje tiek daug lietuvių? Todėl, kad prasidėjęs emigracijos procesas labai greitai Lietuvoje kuria emigravimo madą, nes visi ima mąstyti: „O kuo aš blogesnis? Ir aš galiu išvykti.“ Čia tokia mažo krašto dinamika, kai palyginus nedidelis reiškinys kelia sniego gniūžtės efektą. Antras dalykas – tie išvažiavusieji ima kurti socialinius tinklus, jau pats jų kiekis ima veikti kaip katalizatorius. Kai yra nemažai išvažiavusių, tada yra lengviau pas juos išvykti, susirasti darbą, apsistoti ir pan. Važiavimas pas draugus ir pažįstamus suteikia saugumo. Tie socialiniai tinklai veikia kaip tolesnis procesų skatintojas.
Šie du paaiškinimai ir atskleidžia kodėl Lietuvos diaspora yra didžiausia iš visų trijų Baltijos šalių, kurios turi panašias ekonomines sąlygas.

Būtina suvokti, kad toje labai nestabilioje emigracijos pusiausvyroje, kuri lemia ar žmogus išvyksta, ar pasilieka, ekonominiai faktoriai nėra vieninteliai.
Rezultatas šiandien yra toks, kad lietuvių tautos būvis labai radikaliai pasikeitė. Tačiau to mes dar nesame iki galo suvokę, gyvename kaip teritoriškai vientisa tauta, tačiau per penkiolika metų esame tapę diasporos tauta. Ir tai yra didžiulis iššūkis mums, jei norime toliau sėkmingai gyvuoti kaip tauta. Žinoma, galime išsisklaidyti ir nekreipti į tai dėmesio, o vieną dieną mus jungs nebent lietuviškos pavardžių šaknys, kai iš kokio Zakarausko bus likę tik Zakar. Tačiau jei norime atlaikyti globalizacijos, tautų maišymosi spaudimą, turime labai radikaliai permąstyti savo kaip tautos ir valstybės išgyvenimo ir veikimo scenarijų. Turime mokytis iš tokių tautų kaip armėnai, žydai ar airiai, kaip reikia gyventi būnant diasporos tauta, kai itin didelė jos dalis yra kažkur kitur. Reikia nustoti mąstyti, kad valstybės veikimas apima tik tą teritoriją pažymėtą žemėlapyje. Reikia galvoti apie Lietuvą, kurios dalis yra Airijoje, dalis Jungtinėje Karalystėje, JAV ir pan. Ir turiu omenyje viską, pradedant socialinių paslaugų prieinamumo modeliu, konsulinių paslaugų teikimu ir pan.. Reikia žiūrėti į išvykusius ne kaip į kažkokius atsitiktinius užsieniečius, bet kaip į mūsų piliečius, kurių yra nemažai ir jiems reikia pastovių paslaugų. Dabar jau banaliai skamba, bet jei Airijoje yra tiek lietuvių kiek gyventojų Panevėžyje, o aptarnauja juos vos keli ambasados darbuotojai, kai tuo tarpu Panevėžio savivaldybėje panašias paslaugas teikia koks šimtas, tai nėra labai gerai. Nesakau, kad Airijoje reikia šimto darbuotojų, bet padėtis turėtų būti šiek tiek kitokia.

Arba pavyzdžiui mūsų kultūra. Mūsų visas kultūros modelis orientuotas į čia esančius lietuvius. O juk turėtų vykti kultūrinė apykaita su užsienyje dirbančiai mūsų menininkais. Turėtume matyti iš naujos patirties kylančias naujas kultūrines išraiškas, nes jau mūsų kultūrinė atmintis yra kitokia. Net mano paties kultūrinė atmintis yra paženklinta aštuonių metų praleistų Anglijoje. Tačiau šiuo požiūriu esu gan tipiškas lietuvis, tokių yra gana daug. Gyvenimo svetur patirtis jau tampa mūsų tapatybės dalimi. Tačiau kultūra vis dar suprantama tik kaip tai, kas sukuriama Lietuvoje esančių menininkų. O juk po pasaulį pasklidę mūsų kūrėjai yra didžiulė nauja patirtis. Tai didžiulė galimybė kultūrinei kūrybai, jeigu tik mes pajėgtume įprasminti, artikuliuoti tas naująsias patirtis: ar lietuvių patirtį daugiataučiame, įvairių rasių Londono „tautų katile“, ar Valensijos lietuvių patirtis tarp apelsinų giraičių ir vaikštant į rusiškas bažnyčias, nes ten mat kalba suprantama, nors religija ir kita. Būtina įgytas patirtis atvežti, sugrąžinti į Lietuvą.
Trūksta tokių žmonių kaip Gintaras Beresnevičius, kurie galėtų tas patirtis įprasminti ir tą mūsų pasikeitusį būvį artikuliuoti mums patiems.

Kita vertus reikia kalbėti ir apie atvirkščią procesą, kad svetur esantys mūsų žmonės tampa lietuviškos kultūros švyturiais užsienyje. Airiai galėtų žinoti apie Lietuvą ne tik kaip apie statybininkų ir alkoholikų kraštą, bet ir kaip apie savitos kultūros, net panašios į jų šalį. Nes mes esame katalikiškos kultūros paribiuose esančios tautos. Tačiau mes tam neskiriame jėgų, nesiimame kūrybiško mąstymo ir neišnaudojame turimų galimybių.

Prieš pora metų buvo prognozuojama, kad netrukus darbininkų emigraciją keis protų nutekėjimas. Ar prognozės pasitvirtina? Panašu, kad protų nutekėjimas prasideda itin jauname amžiuje. Švietimo ir mokslo ministras neseniai sakė, kad svetur studijuoti išvyksta apie 40% licėjų abiturientų.
Tą citatą apie 40% geriausių mokyklų absolventų ministras ko gero bus pasiskolinęs iš manęs. Sakyčiau, kad protų nutekėjimas prasidėjo žymiai anksčiau nei mes manėme. Jis visą laiką tyliai vyko, nes protų nutekėjimas turi tokią savybę – vykti tyliai. Emigravo vienas gydytojas, kitas mokslininkas ir staiga pastebime, kad nebetenkame jaunų mokslininkų, gabių doktorantų sluoksnio. Lietuvoje esanti bazė, ypač technologiniuose moksluose, nė iš tolo negali susilyginti su užsieniu.

Aukštojo mokslo reforma žadama jau daug metų, bet taip niekad ir neprasideda. Negalima vienu metu žadėti ir kiekybės – visuotinio prieinamumo – ir kokybės, reikia ribotus finansus koncentruoti gabiausiems arba duoti mokslą visiems, bet prastos kokybės ir tada visi gabiausi išvažiuos. Nevykstanti aukštojo mokslo reforma lemia tai, jog susidaro išankstinis nepasitikėjimas mūsų aukštuoju mokslu. Ir ima veikti aksioma, kad jei nori deramai išvystyti savo talentus, reikia važiuoti svetur.

Apskritai matome labai ryškią globalią konkurenciją, kai į studijų muges Lietuvoje atvažiuoja Vakarų Europos universitetų atstovai ir siūlo mokytis gabiausiems mūsų abiturientams pas save. Iš pradžių konkurencija vyko dėl mokslininkų, dabar jau dėl jaunųjų talentų, nes būtent jie vėliau taps mokslininkais. O Lietuvos valstybė vis dar nesuvokia, kad ta paaštrėjusi kova dėl protų intensyviai vyksta. Vis dar manoma, kad už kelis elgetiškus tūkstančius galima pasiekti kažkokią kokybę. Vietoj to, kad būtų investuojama į gabiausius duodant jiems stipendijas mokytis ne tik Lietuvos universitetuose, bet su sąlyga, kad jie grįžtų. Ir taip susidaro uždaras ratas, jaunimas išvažiuoja, gilėja nusivylimas Lietuvos aukštuoju mokslu, nebėra čia talentingų dėstytojų. Ir išvažiuoti ima vis jaunesni.

Tai sustabdyti gali tik greita, radikali reforma, kad ir kokia ji atrodytų nepopuliari, tačiau būtina ją orientuoti į kokybę. Galbūt po kelerių metų ji duotų vaisių ir pavyktų pristabdyti protų nutekėjimo procesus.

Man truputį gaila tų abiturientų, kurie išvažiuodami studijuoti svetur svarsto galimybę grįžti į Lietuvą. Labai aiškiai reikia suprasti, kad ir kokias kokybiškas bakalauro studijas gautum užsienyje, ten negausi vieno dalyko: savotiškos iniciacijos į buvimą lietuvišku intelektualu, Lietuvos kultūrinio elito dalimi. Mokydamasis Lietuvoje išmoksti čionykščius mąstymo, kalbėjimo ir rašymo būdus, tam tikrą intelektualinį, kultūrinį „žodyną“, kurio neišmoksi svetur. Baigęs Harvardą negalėsi parašyti straipsnio į lietuvišką laikraštį, daug lengviau galėsi parašyti į anglišką. Aš siūlyčiau užsienyje siekti magistro laipsnio, o bakalaurą vis dėlto įgyti Lietuvoje.

Kalbantis su užsienio lietuviais neretai iš jų išgirstu klausimą: tai ar mes jau grįžtame ar dar ne? Mat jie sekdami Lietuvos žiniasklaidą jau patys nebesupranta ar grįžimo procesai prasidėjo, o gal emigruoti vis dar populiariau.
Mano supratimu, kalbėjimas apie išvažiavimą ir grįžimą kaip apie atskirus faktus būtų neteisingas, nes nėra taip, kad vienu metu iš Lietuvos tik išvažiuojama, o kitu tik į ją grįžtama, tie procesai vyksta į abi puses. Skiriasi tik srautai. Antras dalykas tai, kad grįžimas iš išvažiavimas dabar nebeturi tokio galutinumo atspalvio kokį turėjo pokarinė emigracija. Dabar gyvename labai mobiliame pasaulyje, kai tie patys išvažiavusieji labai nemažai laiko praleidžia Lietuvoje. Gyvendamas ir dirbdamas Anglijoje pora mėnesių vasarą ir mėnesį per Kalėdų periodą praleisdavau Lietuvoje, vadinasi ketvirtadalį metų būdavau čia. Tad tas grįžimas dabar reiškia tik tai, kad svarstyklės nukrypsta Lietuvos naudai praleidžiamo čia laiko prasme.

Grįžimo procesai visad vyko. Mano vertinimu, jie šiek tiek intensyvėja. Tam turi įtakos Airijos ir Britanijos ekonomikų lėtėjimas, kuris nėra toks dramatiškas kaip Lietuvos, bet imigrantų bendruomenei jis turi didesnės įtakos nei tikriesiems tų šalių gyventojams. O Lietuva visad yra tas atsarginis variantas, kur galima grįžti bulvių augintis. Vis dėlto svarstyklės dar tvirtai pakrypusios į emigravimo pusę. Ir negalima mąstyti taip, kaip kažkada Algirdas Brazauskas pasakė, kad užsidirbs pinigų ir grįš. Tai visiškai primityvus mąstymas. Turėtume siekti pusiausvyros, kad išvykstančių srautai nebūtų didesni už grįžtančių. Kadangi jau yra susikūrę socialiniai tinklai, emigracija visiškai tikrai nesibaigs. Be to, ir ekonominių sąlygų nelygumas irgi veikia, kaip emigraciją skatinantis veiksnys. Svarbus ir nusivylimas politiniais procesais Lietuvoje. Reikia pasiekti, kad su išvykusiais nebūtų prarastas ryšys, kad jie daug laiko praleistų Lietuvoje. Mat kuo rečiau grįžtama, tuo tas galutinis grįžimas darosi mažiau įmanomas. Paskui, jeigu vaikai ima eiti į mokyklą užsienio kalba, grįžimas tampa ir beveik visai nebeįmanomas.

Kol kas valstybės politika nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Mano supratimu pirmiausia dėl to, kad tai daro neteisinga institucija, ne ta, kuri turėtų tuo užsiimti, turiu omenyje Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą (TMID). Jis netinkamas ir struktūriškai, ir dėl žmogiškųjų išteklių. Aš darbą su išeivija įsivaizduoju visai kitaip nei tautinių rūbelių dalijimą. Manau, kad Užsienio reikalų ministerija (URM), kuri turi savo žmones vietoje, kurie jau ir taip dirba su išeivija ir turėtų tuo užsiimti.

Jau pradėjote kalbėti apie Lietuvos valdžios institucijų, politikų dėmesį išeivijai. Kaip jį vertinate? Jis pakankamas, o gal net pernelyg didelis?
Galbūt paskutinį pusmetį galėjo susidaryti toks įspūdis, kad to dėmesio užsienio lietuviams skiriama labai daug, mat buvo svarstoma dvigubos pilietybės problema. Tačiau šis klausimas iškilo dabar tiesiog dėl parlamentinio darbo chronologijos. O iš tikrųjų Lietuvos valstybės politikoje tikrai to dėmesio išeivijai skiriama nepakankamai.

Geriausiu atveju dėmesys išeiviams traktuojamas kaip viešųjų ryšių priemonė, neva reikia kažką gero padaryti prieš rinkimus užsienio lietuviams ir tikėtis iš jų balsų. Arba rengiantis prezidento rinkimams vienai ministrei pasišvaistyti ir aplankyti tuos išeivius kokioje Ispanijoje. Bet sisteminio požiūrio beveik nėra. Mes vis dar gyvename rūpesčiais tos tautos dalies, kuri yra geografinėje Lietuvos teritorijoje, o juk jau esame tapę diasporos tauta. Ir ką su tuo daryti, Lietuvos valstybė visai nemąsto. Nors santykių su išeivija strategijoje, kurią rengiant pats dalyvavau, buvo iškelta globalios Lietuvos koncepcija, bet ji netapo Lietuvos politikos atspirties tašku, reiškiančiu, kad reikia permąstyti visus mūsų tautos gyvavimo principus. O tai būtų buvę Lietuvai itin naudinga, būtų leidę globalizacijos procesus pasukti sau reikalinga kryptimi. Tas mąstymo lėtumas mums dar atsilieps.

Tačiau neseniai Vyriausybė patvirtino Ilgalaikę Lietuvos valstybės santykių su užsienio lietuviais strategiją, kuri diktuos kaip turime elgtis su užsienio lietuviais artimiausius dvylika metų.
Tai galiu pavadinti tokiu tipišku Lietuvos valstybės retrogradiniu veiksmu. Strateginių studijų centras parašė ganėtinai neblogą santykių su išeivija strategiją. Tačiau jau rašymo eigoje Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) ėmėsi ją koreguoti taip, kad pritemptų prie savo kurpalio. Pavyzdžiui buvo nustatyti keli institucinės veiklos scenarijai ir pagal vieną jų pagrindinės darbo su išeiviais funkcijos perduodamos Užsienio reikalų ministerijai. Tačiau TMID tam prieštaravo. Galiausiai iš tos strategijos buvo išmesta viskas kas geriausia, o tai kas naudinga TMID buvo palikta. Pasikeitus valdžiai reiks siekti, kad ta strategija būtų nedelsiant anuliuota ir tiek. Toji strategija tik įtvirtina esamą santykių modelį, kuris yra tikrai nepakankamas. Tai kas joje buvo naujo, buvo kruopščiai išvalyta ir palikta tik tai, kas naudinga ponui Antanui Petrauskui, kuris vadovauja minėtam departamentui.

Jei paliktume valdžią kiek nuošaliau ir pakalbėtume apie paprastus žmones. Iš internetinių komentarų po straipsniais apie užsienio lietuvius galima pamanyti, kad išvykusieji ir likusieji pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti.

Nenoriu nuskambėti kaip koks sąmokslų teoretikas, tačiau kalbėdami apie internetinius komentarus negalime neįvertinti poveikio jėgų, kurios siekia mus skaldyti. Turime tikrai patikimų žinių, kad labai didelė dalis tų komentarų yra parašyta žmonių, kurie už tai gauna pinigus iš kaimyninės valstybės. Jie rašo komentarus ne tik po straipsniais apie išeiviją, bet būtent po jais parašyti komentarai siekia įskelti pleištą tarp likusių ir išvykusių. Kalbantis su gyvais žmonėmis, o ne su samdytais interneto komentatoriais, išeivių atžvilgiu matosi visai kitos nuostatos. Juk kiekvienas turi užsienyje gyvenantį giminaitį ar draugą, tad noras emigrantus vertinti blogai dėka šio asmeninio santykio greitai išgaruoja. Tad labai norisi, kad išeiviai žinotų, jog nemaža dalis tų pagiežingiausių komentarų yra užsakyti rusų. Siekiama tiesiog silpninti mūsų solidarumą ir patriotizmą. Apie tai mes tikrai turime patikimus duomenis.

Tad man atrodo, kad likusieji į išvykusius žiūri vis palankiau, santykis minkštėja. Kita vertus, kartais ir išeivijoje pasitaiko nelabai gražių požiūrių, neva tie, kurie liko yra tik nevykėliai. Tai mažiausiai simpatiška išeivijos dalis. Kitaip sakant, abiem atvejais yra moraliai nesimpatiškų žmonių, bet jų nėra tiek daug, tik jie gerai girdimi.

Ant nosies Seimo rinkimai. Jau iškelta pirmoji užsienio lietuvių kandidatė juose. Girdime apie įvairias išeivius balsuoti skatinančias iniciatyvas. Kita vertus girdime ir tokių balsų, kad nėra teisinga, jog valdžią čia gyvenantiems renka užsienio lietuviai. Net dažnai mums pavyzdžiu tampantys airiai savo rinkimuose leidžia balsuoti tik šalyje gyvenantiems airiams. Taip pat diskutuojama ir apie tai, kad užsienio lietuviai turėtų Seime turėti kokius 10 parlamentarų, nes svetur gyvena bent koks pusmilijonis mūsų tautiečių. Visgi skeptikai sako, kad to leisti negalima, nes paprastai iš 0,5 mln. balsuoja vos keli tūkstančiai.

Pagrįstiems užsienio lietuvių norams labiausiai trukdo demokratijos deficitas, jie atstovaujami visiškai neproporcingai atsižvelgiant į jų skaičių. Šiuose Seimo rinkimuose dar nieko radikaliai naujo nematysime, nes nepakako politinės valios. Nors ir gaila, kad dar neturėsime elektroninio balsavimo, tačiau negalėjome jo leisti, kai matome, kad Vyriausioji rinkimų komisija nesugeba susidoroti su rinkimų pažeidimais net ne virtualioje, o realioje erdvėje. Tad tai nebuvo veiksmas prieš užsienio lietuvius, o tiesiog mūsų pačių neįgalumo pripažinimas. Manau, kad kol veiks šios sudėties Vyriausioji rinkimų komisija ir su tokiu vadovu, jokių ryškesnių žingsnių nebus žengta. Tačiau kitiems rinkimams – prezidento rinkimams, jau reikėtų orientuotis link priartėjimo prie pačių išeivių. Reikia balsavimo ne tik ambasadose ir konsulatuose, bet apskritai visur, kur yra didelė koncentracija Lietuvos piliečių.

Džiugu, kad jau yra iniciatyvų skatinančių apskritai balsuoti išeivius rinkimuose. Tačiau mes matome, kad valstybė iš savo pusės neina atitinkamų žingsnių, pasitinkant tas iniciatyvas. Kartais nuskristi prabalsuoti į Romą yra paprasčiau nei iš kokio Lydso (Leeds) nuvažiuoti į Londoną.

Manau, kad dar kitame Seime jau turėtume turėti išeivių atstovus. Manau, kad vertėtų įkurti dvi rinkimų apygardas, viena būtų skirta senajai išeivijai, o kita naujajai, nes jos turi skirtingus poreikius. Tai sociologiškai perskeltų užsienio lietuvius į du blokus: naująją išeiviją senajame pasaulyje ir senąją išeiviją naujajame pasaulyje. Manau, tai būtų gan proporcinga.

Kalbant apie kitą jūsų klausimo dalį, galima pasakyti, jog pasaulio praktikoje yra įvairių sprendimų. Mūsų atveju lemiamas dalykas yra pilietybė, jos turėjimas suteikia ir teisę bei pareigą balsuoti. Kita vertus, Lietuvoje balsuoja ir kaliniai – žmonės, kurie nusižengė įstatymams. Jie turi teisę rinkti įstatymų leidėjus. Tad nemanau, kad išeiviai tos teisės turėtų netekti vien todėl, kad gyvenimas juos nubloškė svetur. Manau, kad tas politinio ryšio išlaikymas yra apskritai svarbus ryšio su Tėvyne išlaikymui.

Mano supratimu, tai, kad Lietuvoje sustiprėjo populistinės partijos irgi iš dalies yra nulemta emigracijos. Tie, kurie ryžtasi išvykti, imasi iniciatyvos, nelaukia kol koks suvirintojas jiems atneš kažką ant lėkštutės tikrai nėra populistų rinkėjai. Jei didžioji dalis emigrantų balsuotų, tai politinis balansas tikrai pasikeistų į rimtų, tradicinių partijų pusę. Tad užsienio lietuvių grįžimas į politinę erdvę būtų labai sveikas.

Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

Apie emigraciją ir grįžimą, apie protų nutekėjimą, apie tai, kas rašo piktus komentarus internete po straipsniais apie užsienio lietuvius, apie pastarųjų dalyvavimą rinkimuose ir neišnaudotą jų potencialą bei nepakankamą ir neteisingą valstybės dėmesį jiems šįkart kalbamės su Demokratinės politikos instituto prezidentu dr. Mantu Adomėnu.

Neseniai teko kalbėtis su airiu advokatu, neretai dirbančiu su lietuvių bylomis. Jis manęs paklausė, kodėl mūsų tautiečių Airijoje yra daug daugiau nei latvių ar estų. Prisiminiau kažkada girdėtą paaiškinimą, kad lietuviai turi tarsi emigracijos geną. O kaip jūs jam atsakytumėte?
Visų pirma reikia konstatuoti, kad mūsų emigracija yra daug didesnė nei kitų tautų, kurios yra panašiose ekonominėse sąlygose. Ir tai griauna tą paaiškinimą, kad vieninteliai emigracijos veiksniai yra ekonominiai ir su ekonominiais susiję socialiniai faktoriai. Ir iš tiesų Lietuvoje yra ta emigracijos atmintis. Dabar jau iš šiokios tokios perspektyvos galėčiau sakyti, kad tai net susiję su mūsų unikaliu santykiu su valstybingumu. Mes į didžiuosius kataklizmus reaguojame emigruodami, taip buvo po 1963 metų sukilimo, kai kilo emigracijos banga, būtent po to nepavykusio bandymo atgauti valstybingumą; kita banga buvo po atgauto valstybingumo – po 1918 metų; tuomet vėl po prarasto 1945-aisiais; ir jau šiais laikais vėl atgavus nepriklausomybę. Nusivylimas dar XIX amžiuje neatgautu valstybingumu ir buvo ta emigracijos bangų pradžia. Lenkai, beje, irgi panašiai reagavo, tačiau didesnio krašto dinamika yra visai kita. Prie lietuviško emigracijos intensyvumo prisideda tai, kad net palyginus nedidelio žmonių kiekio išvažiavimas yra labai ryškiai juntamas, nes mūsų šalis maža. Mažame krašte emigracija labai greitai gali tapti tendencija, nes išvažiavus kelioms dešimtims tūkstančių žmonių, netrunki pastebėti, kad iš tavo pažįstamų rato kažkuri dalis irgi emigravo.
Tad lietuvių emigracija paaiškinama emigracijos atmintimi ir polinkiu taip reaguoti į didžiuosius šalies kataklizmus.

O kodėl dabar Airijoje tiek daug lietuvių? Todėl, kad prasidėjęs emigracijos procesas labai greitai Lietuvoje kuria emigravimo madą, nes visi ima mąstyti: „O kuo aš blogesnis? Ir aš galiu išvykti.“ Čia tokia mažo krašto dinamika, kai palyginus nedidelis reiškinys kelia sniego gniūžtės efektą. Antras dalykas – tie išvažiavusieji ima kurti socialinius tinklus, jau pats jų kiekis ima veikti kaip katalizatorius. Kai yra nemažai išvažiavusių, tada yra lengviau pas juos išvykti, susirasti darbą, apsistoti ir pan. Važiavimas pas draugus ir pažįstamus suteikia saugumo. Tie socialiniai tinklai veikia kaip tolesnis procesų skatintojas.
Šie du paaiškinimai ir atskleidžia kodėl Lietuvos diaspora yra didžiausia iš visų trijų Baltijos šalių, kurios turi panašias ekonomines sąlygas.

Būtina suvokti, kad toje labai nestabilioje emigracijos pusiausvyroje, kuri lemia ar žmogus išvyksta, ar pasilieka, ekonominiai faktoriai nėra vieninteliai.
Rezultatas šiandien yra toks, kad lietuvių tautos būvis labai radikaliai pasikeitė. Tačiau to mes dar nesame iki galo suvokę, gyvename kaip teritoriškai vientisa tauta, tačiau per penkiolika metų esame tapę diasporos tauta. Ir tai yra didžiulis iššūkis mums, jei norime toliau sėkmingai gyvuoti kaip tauta. Žinoma, galime išsisklaidyti ir nekreipti į tai dėmesio, o vieną dieną mus jungs nebent lietuviškos pavardžių šaknys, kai iš kokio Zakarausko bus likę tik Zakar. Tačiau jei norime atlaikyti globalizacijos, tautų maišymosi spaudimą, turime labai radikaliai permąstyti savo kaip tautos ir valstybės išgyvenimo ir veikimo scenarijų. Turime mokytis iš tokių tautų kaip armėnai, žydai ar airiai, kaip reikia gyventi būnant diasporos tauta, kai itin didelė jos dalis yra kažkur kitur. Reikia nustoti mąstyti, kad valstybės veikimas apima tik tą teritoriją pažymėtą žemėlapyje. Reikia galvoti apie Lietuvą, kurios dalis yra Airijoje, dalis Jungtinėje Karalystėje, JAV ir pan. Ir turiu omenyje viską, pradedant socialinių paslaugų prieinamumo modeliu, konsulinių paslaugų teikimu ir pan.. Reikia žiūrėti į išvykusius ne kaip į kažkokius atsitiktinius užsieniečius, bet kaip į mūsų piliečius, kurių yra nemažai ir jiems reikia pastovių paslaugų. Dabar jau banaliai skamba, bet jei Airijoje yra tiek lietuvių kiek gyventojų Panevėžyje, o aptarnauja juos vos keli ambasados darbuotojai, kai tuo tarpu Panevėžio savivaldybėje panašias paslaugas teikia koks šimtas, tai nėra labai gerai. Nesakau, kad Airijoje reikia šimto darbuotojų, bet padėtis turėtų būti šiek tiek kitokia.

Arba pavyzdžiui mūsų kultūra. Mūsų visas kultūros modelis orientuotas į čia esančius lietuvius. O juk turėtų vykti kultūrinė apykaita su užsienyje dirbančiai mūsų menininkais. Turėtume matyti iš naujos patirties kylančias naujas kultūrines išraiškas, nes jau mūsų kultūrinė atmintis yra kitokia. Net mano paties kultūrinė atmintis yra paženklinta aštuonių metų praleistų Anglijoje. Tačiau šiuo požiūriu esu gan tipiškas lietuvis, tokių yra gana daug. Gyvenimo svetur patirtis jau tampa mūsų tapatybės dalimi. Tačiau kultūra vis dar suprantama tik kaip tai, kas sukuriama Lietuvoje esančių menininkų. O juk po pasaulį pasklidę mūsų kūrėjai yra didžiulė nauja patirtis. Tai didžiulė galimybė kultūrinei kūrybai, jeigu tik mes pajėgtume įprasminti, artikuliuoti tas naująsias patirtis: ar lietuvių patirtį daugiataučiame, įvairių rasių Londono „tautų katile“, ar Valensijos lietuvių patirtis tarp apelsinų giraičių ir vaikštant į rusiškas bažnyčias, nes ten mat kalba suprantama, nors religija ir kita. Būtina įgytas patirtis atvežti, sugrąžinti į Lietuvą.
Trūksta tokių žmonių kaip Gintaras Beresnevičius, kurie galėtų tas patirtis įprasminti ir tą mūsų pasikeitusį būvį artikuliuoti mums patiems.

Kita vertus reikia kalbėti ir apie atvirkščią procesą, kad svetur esantys mūsų žmonės tampa lietuviškos kultūros švyturiais užsienyje. Airiai galėtų žinoti apie Lietuvą ne tik kaip apie statybininkų ir alkoholikų kraštą, bet ir kaip apie savitos kultūros, net panašios į jų šalį. Nes mes esame katalikiškos kultūros paribiuose esančios tautos. Tačiau mes tam neskiriame jėgų, nesiimame kūrybiško mąstymo ir neišnaudojame turimų galimybių.

Prieš pora metų buvo prognozuojama, kad netrukus darbininkų emigraciją keis protų nutekėjimas. Ar prognozės pasitvirtina? Panašu, kad protų nutekėjimas prasideda itin jauname amžiuje. Švietimo ir mokslo ministras neseniai sakė, kad svetur studijuoti išvyksta apie 40% licėjų abiturientų.
Tą citatą apie 40% geriausių mokyklų absolventų ministras ko gero bus pasiskolinęs iš manęs. Sakyčiau, kad protų nutekėjimas prasidėjo žymiai anksčiau nei mes manėme. Jis visą laiką tyliai vyko, nes protų nutekėjimas turi tokią savybę – vykti tyliai. Emigravo vienas gydytojas, kitas mokslininkas ir staiga pastebime, kad nebetenkame jaunų mokslininkų, gabių doktorantų sluoksnio. Lietuvoje esanti bazė, ypač technologiniuose moksluose, nė iš tolo negali susilyginti su užsieniu.

Aukštojo mokslo reforma žadama jau daug metų, bet taip niekad ir neprasideda. Negalima vienu metu žadėti ir kiekybės – visuotinio prieinamumo – ir kokybės, reikia ribotus finansus koncentruoti gabiausiems arba duoti mokslą visiems, bet prastos kokybės ir tada visi gabiausi išvažiuos. Nevykstanti aukštojo mokslo reforma lemia tai, jog susidaro išankstinis nepasitikėjimas mūsų aukštuoju mokslu. Ir ima veikti aksioma, kad jei nori deramai išvystyti savo talentus, reikia važiuoti svetur.

Apskritai matome labai ryškią globalią konkurenciją, kai į studijų muges Lietuvoje atvažiuoja Vakarų Europos universitetų atstovai ir siūlo mokytis gabiausiems mūsų abiturientams pas save. Iš pradžių konkurencija vyko dėl mokslininkų, dabar jau dėl jaunųjų talentų, nes būtent jie vėliau taps mokslininkais. O Lietuvos valstybė vis dar nesuvokia, kad ta paaštrėjusi kova dėl protų intensyviai vyksta. Vis dar manoma, kad už kelis elgetiškus tūkstančius galima pasiekti kažkokią kokybę. Vietoj to, kad būtų investuojama į gabiausius duodant jiems stipendijas mokytis ne tik Lietuvos universitetuose, bet su sąlyga, kad jie grįžtų. Ir taip susidaro uždaras ratas, jaunimas išvažiuoja, gilėja nusivylimas Lietuvos aukštuoju mokslu, nebėra čia talentingų dėstytojų. Ir išvažiuoti ima vis jaunesni.

Tai sustabdyti gali tik greita, radikali reforma, kad ir kokia ji atrodytų nepopuliari, tačiau būtina ją orientuoti į kokybę. Galbūt po kelerių metų ji duotų vaisių ir pavyktų pristabdyti protų nutekėjimo procesus.

Man truputį gaila tų abiturientų, kurie išvažiuodami studijuoti svetur svarsto galimybę grįžti į Lietuvą. Labai aiškiai reikia suprasti, kad ir kokias kokybiškas bakalauro studijas gautum užsienyje, ten negausi vieno dalyko: savotiškos iniciacijos į buvimą lietuvišku intelektualu, Lietuvos kultūrinio elito dalimi. Mokydamasis Lietuvoje išmoksti čionykščius mąstymo, kalbėjimo ir rašymo būdus, tam tikrą intelektualinį, kultūrinį „žodyną“, kurio neišmoksi svetur. Baigęs Harvardą negalėsi parašyti straipsnio į lietuvišką laikraštį, daug lengviau galėsi parašyti į anglišką. Aš siūlyčiau užsienyje siekti magistro laipsnio, o bakalaurą vis dėlto įgyti Lietuvoje.

Kalbantis su užsienio lietuviais neretai iš jų išgirstu klausimą: tai ar mes jau grįžtame ar dar ne? Mat jie sekdami Lietuvos žiniasklaidą jau patys nebesupranta ar grįžimo procesai prasidėjo, o gal emigruoti vis dar populiariau.
Mano supratimu, kalbėjimas apie išvažiavimą ir grįžimą kaip apie atskirus faktus būtų neteisingas, nes nėra taip, kad vienu metu iš Lietuvos tik išvažiuojama, o kitu tik į ją grįžtama, tie procesai vyksta į abi puses. Skiriasi tik srautai. Antras dalykas tai, kad grįžimas iš išvažiavimas dabar nebeturi tokio galutinumo atspalvio kokį turėjo pokarinė emigracija. Dabar gyvename labai mobiliame pasaulyje, kai tie patys išvažiavusieji labai nemažai laiko praleidžia Lietuvoje. Gyvendamas ir dirbdamas Anglijoje pora mėnesių vasarą ir mėnesį per Kalėdų periodą praleisdavau Lietuvoje, vadinasi ketvirtadalį metų būdavau čia. Tad tas grįžimas dabar reiškia tik tai, kad svarstyklės nukrypsta Lietuvos naudai praleidžiamo čia laiko prasme.

Grįžimo procesai visad vyko. Mano vertinimu, jie šiek tiek intensyvėja. Tam turi įtakos Airijos ir Britanijos ekonomikų lėtėjimas, kuris nėra toks dramatiškas kaip Lietuvos, bet imigrantų bendruomenei jis turi didesnės įtakos nei tikriesiems tų šalių gyventojams. O Lietuva visad yra tas atsarginis variantas, kur galima grįžti bulvių augintis. Vis dėlto svarstyklės dar tvirtai pakrypusios į emigravimo pusę. Ir negalima mąstyti taip, kaip kažkada Algirdas Brazauskas pasakė, kad užsidirbs pinigų ir grįš. Tai visiškai primityvus mąstymas. Turėtume siekti pusiausvyros, kad išvykstančių srautai nebūtų didesni už grįžtančių. Kadangi jau yra susikūrę socialiniai tinklai, emigracija visiškai tikrai nesibaigs. Be to, ir ekonominių sąlygų nelygumas irgi veikia, kaip emigraciją skatinantis veiksnys. Svarbus ir nusivylimas politiniais procesais Lietuvoje. Reikia pasiekti, kad su išvykusiais nebūtų prarastas ryšys, kad jie daug laiko praleistų Lietuvoje. Mat kuo rečiau grįžtama, tuo tas galutinis grįžimas darosi mažiau įmanomas. Paskui, jeigu vaikai ima eiti į mokyklą užsienio kalba, grįžimas tampa ir beveik visai nebeįmanomas.

Kol kas valstybės politika nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Mano supratimu pirmiausia dėl to, kad tai daro neteisinga institucija, ne ta, kuri turėtų tuo užsiimti, turiu omenyje Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą (TMID). Jis netinkamas ir struktūriškai, ir dėl žmogiškųjų išteklių. Aš darbą su išeivija įsivaizduoju visai kitaip nei tautinių rūbelių dalijimą. Manau, kad Užsienio reikalų ministerija (URM), kuri turi savo žmones vietoje, kurie jau ir taip dirba su išeivija ir turėtų tuo užsiimti.

Jau pradėjote kalbėti apie Lietuvos valdžios institucijų, politikų dėmesį išeivijai. Kaip jį vertinate? Jis pakankamas, o gal net pernelyg didelis?
Galbūt paskutinį pusmetį galėjo susidaryti toks įspūdis, kad to dėmesio užsienio lietuviams skiriama labai daug, mat buvo svarstoma dvigubos pilietybės problema. Tačiau šis klausimas iškilo dabar tiesiog dėl parlamentinio darbo chronologijos. O iš tikrųjų Lietuvos valstybės politikoje tikrai to dėmesio išeivijai skiriama nepakankamai.

Geriausiu atveju dėmesys išeiviams traktuojamas kaip viešųjų ryšių priemonė, neva reikia kažką gero padaryti prieš rinkimus užsienio lietuviams ir tikėtis iš jų balsų. Arba rengiantis prezidento rinkimams vienai ministrei pasišvaistyti ir aplankyti tuos išeivius kokioje Ispanijoje. Bet sisteminio požiūrio beveik nėra. Mes vis dar gyvename rūpesčiais tos tautos dalies, kuri yra geografinėje Lietuvos teritorijoje, o juk jau esame tapę diasporos tauta. Ir ką su tuo daryti, Lietuvos valstybė visai nemąsto. Nors santykių su išeivija strategijoje, kurią rengiant pats dalyvavau, buvo iškelta globalios Lietuvos koncepcija, bet ji netapo Lietuvos politikos atspirties tašku, reiškiančiu, kad reikia permąstyti visus mūsų tautos gyvavimo principus. O tai būtų buvę Lietuvai itin naudinga, būtų leidę globalizacijos procesus pasukti sau reikalinga kryptimi. Tas mąstymo lėtumas mums dar atsilieps.

Tačiau neseniai Vyriausybė patvirtino Ilgalaikę Lietuvos valstybės santykių su užsienio lietuviais strategiją, kuri diktuos kaip turime elgtis su užsienio lietuviais artimiausius dvylika metų.
Tai galiu pavadinti tokiu tipišku Lietuvos valstybės retrogradiniu veiksmu. Strateginių studijų centras parašė ganėtinai neblogą santykių su išeivija strategiją. Tačiau jau rašymo eigoje Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) ėmėsi ją koreguoti taip, kad pritemptų prie savo kurpalio. Pavyzdžiui buvo nustatyti keli institucinės veiklos scenarijai ir pagal vieną jų pagrindinės darbo su išeiviais funkcijos perduodamos Užsienio reikalų ministerijai. Tačiau TMID tam prieštaravo. Galiausiai iš tos strategijos buvo išmesta viskas kas geriausia, o tai kas naudinga TMID buvo palikta. Pasikeitus valdžiai reiks siekti, kad ta strategija būtų nedelsiant anuliuota ir tiek. Toji strategija tik įtvirtina esamą santykių modelį, kuris yra tikrai nepakankamas. Tai kas joje buvo naujo, buvo kruopščiai išvalyta ir palikta tik tai, kas naudinga ponui Antanui Petrauskui, kuris vadovauja minėtam departamentui.

Jei paliktume valdžią kiek nuošaliau ir pakalbėtume apie paprastus žmones. Iš internetinių komentarų po straipsniais apie užsienio lietuvius galima pamanyti, kad išvykusieji ir likusieji pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti.

Nenoriu nuskambėti kaip koks sąmokslų teoretikas, tačiau kalbėdami apie internetinius komentarus negalime neįvertinti poveikio jėgų, kurios siekia mus skaldyti. Turime tikrai patikimų žinių, kad labai didelė dalis tų komentarų yra parašyta žmonių, kurie už tai gauna pinigus iš kaimyninės valstybės. Jie rašo komentarus ne tik po straipsniais apie išeiviją, bet būtent po jais parašyti komentarai siekia įskelti pleištą tarp likusių ir išvykusių. Kalbantis su gyvais žmonėmis, o ne su samdytais interneto komentatoriais, išeivių atžvilgiu matosi visai kitos nuostatos. Juk kiekvienas turi užsienyje gyvenantį giminaitį ar draugą, tad noras emigrantus vertinti blogai dėka šio asmeninio santykio greitai išgaruoja. Tad labai norisi, kad išeiviai žinotų, jog nemaža dalis tų pagiežingiausių komentarų yra užsakyti rusų. Siekiama tiesiog silpninti mūsų solidarumą ir patriotizmą. Apie tai mes tikrai turime patikimus duomenis.

Tad man atrodo, kad likusieji į išvykusius žiūri vis palankiau, santykis minkštėja. Kita vertus, kartais ir išeivijoje pasitaiko nelabai gražių požiūrių, neva tie, kurie liko yra tik nevykėliai. Tai mažiausiai simpatiška išeivijos dalis. Kitaip sakant, abiem atvejais yra moraliai nesimpatiškų žmonių, bet jų nėra tiek daug, tik jie gerai girdimi.

Ant nosies Seimo rinkimai. Jau iškelta pirmoji užsienio lietuvių kandidatė juose. Girdime apie įvairias išeivius balsuoti skatinančias iniciatyvas. Kita vertus girdime ir tokių balsų, kad nėra teisinga, jog valdžią čia gyvenantiems renka užsienio lietuviai. Net dažnai mums pavyzdžiu tampantys airiai savo rinkimuose leidžia balsuoti tik šalyje gyvenantiems airiams. Taip pat diskutuojama ir apie tai, kad užsienio lietuviai turėtų Seime turėti kokius 10 parlamentarų, nes svetur gyvena bent koks pusmilijonis mūsų tautiečių. Visgi skeptikai sako, kad to leisti negalima, nes paprastai iš 0,5 mln. balsuoja vos keli tūkstančiai.

Pagrįstiems užsienio lietuvių norams labiausiai trukdo demokratijos deficitas, jie atstovaujami visiškai neproporcingai atsižvelgiant į jų skaičių. Šiuose Seimo rinkimuose dar nieko radikaliai naujo nematysime, nes nepakako politinės valios. Nors ir gaila, kad dar neturėsime elektroninio balsavimo, tačiau negalėjome jo leisti, kai matome, kad Vyriausioji rinkimų komisija nesugeba susidoroti su rinkimų pažeidimais net ne virtualioje, o realioje erdvėje. Tad tai nebuvo veiksmas prieš užsienio lietuvius, o tiesiog mūsų pačių neįgalumo pripažinimas. Manau, kad kol veiks šios sudėties Vyriausioji rinkimų komisija ir su tokiu vadovu, jokių ryškesnių žingsnių nebus žengta. Tačiau kitiems rinkimams – prezidento rinkimams, jau reikėtų orientuotis link priartėjimo prie pačių išeivių. Reikia balsavimo ne tik ambasadose ir konsulatuose, bet apskritai visur, kur yra didelė koncentracija Lietuvos piliečių.

Džiugu, kad jau yra iniciatyvų skatinančių apskritai balsuoti išeivius rinkimuose. Tačiau mes matome, kad valstybė iš savo pusės neina atitinkamų žingsnių, pasitinkant tas iniciatyvas. Kartais nuskristi prabalsuoti į Romą yra paprasčiau nei iš kokio Lydso (Leeds) nuvažiuoti į Londoną.

Manau, kad dar kitame Seime jau turėtume turėti išeivių atstovus. Manau, kad vertėtų įkurti dvi rinkimų apygardas, viena būtų skirta senajai išeivijai, o kita naujajai, nes jos turi skirtingus poreikius. Tai sociologiškai perskeltų užsienio lietuvius į du blokus: naująją išeiviją senajame pasaulyje ir senąją išeiviją naujajame pasaulyje. Manau, tai būtų gan proporcinga.

Kalbant apie kitą jūsų klausimo dalį, galima pasakyti, jog pasaulio praktikoje yra įvairių sprendimų. Mūsų atveju lemiamas dalykas yra pilietybė, jos turėjimas suteikia ir teisę bei pareigą balsuoti. Kita vertus, Lietuvoje balsuoja ir kaliniai – žmonės, kurie nusižengė įstatymams. Jie turi teisę rinkti įstatymų leidėjus. Tad nemanau, kad išeiviai tos teisės turėtų netekti vien todėl, kad gyvenimas juos nubloškė svetur. Manau, kad tas politinio ryšio išlaikymas yra apskritai svarbus ryšio su Tėvyne išlaikymui.

Mano supratimu, tai, kad Lietuvoje sustiprėjo populistinės partijos irgi iš dalies yra nulemta emigracijos. Tie, kurie ryžtasi išvykti, imasi iniciatyvos, nelaukia kol koks suvirintojas jiems atneš kažką ant lėkštutės tikrai nėra populistų rinkėjai. Jei didžioji dalis emigrantų balsuotų, tai politinis balansas tikrai pasikeistų į rimtų, tradicinių partijų pusę. Tad užsienio lietuvių grįžimas į politinę erdvę būtų labai sveikas.

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: