„Esame kryžkelėje: turime grįžti atgal, tačiau nenorime“, – sako Švedijoje su šeima gyvenanti Inga.

11Rožinė svajonė apie nuostabų gyvenimą Švedijoje subliuško vos ten nuvykus: buvo apgauti, jautė vietinių diskriminaciją, o kurį laiką nauja vieta pasidžiaugę sūnūs netrukus pradėjo prašytis grįžti atgal. „Nevažiuosiu, net jei per prievartą tempsi“, – taip į šeimos planus vėl važiuoti į Švediją reaguoja vyriausias sūnus.

Lietuvoje atostogavusi šeima skaičiuoja, kad ir čia šeimos galva rastų tokį darbą, kurio atlygio užtektų pakankamai sočiam gyvenimui.

Gyvenimą Švedijoje Inga apibūdina vos vienu sakiniu: „Žadėjo aukso kalnus, o patekome į pragarą.“

Bilietai nupirkti, bet nežinia, ar bus panaudoti

Inga pasakoja, kad Lietuvoje vasarą praleidusi šeima vis abejojo: lipti į lėktuvą ir skristi atgal, ar ne. „Vaikams prasidės mokslo metai, bet jie labai nenori grįžti. Labiausiai nenori vyriausias sūnus – keturiolikmetis“, – pasakoja mama.

Moteris skaičiuoja, kad nors švediškas atlyginimas yra didesnis, kitos išlaidos vis tuština piniginę. „Statybų verslas Lietuvoje atsigauna, o mano vyras visą gyvenimą dirbo statybininku ir čia, ir Švedijoje. Jei pasiliktume, jis ir čia rastų panašiai apmokamą tokį patį darbą“, – įsitikinusi moteris.

Švedai nebuvo svetingi

Švedija Ingos šeimai nebuvo netikėta kryptis. Statybose dirbantis vyras prieš tai net keturis sezonus vis vykdavo čia užsidirbti.

„Žmonės, pas kuriuos vykome, žadėjo ir darbą, kad vaikai eis į mokyklą, tačiau kai nuvažiavome – jokio darbo nebuvo. Vyras turėjo dirbti nelegaliai, niekas nepadėjo susitvarkyti jokių dokumentų, tik padėjo užsiregistruoti“, – apie pirmą nusivylimą švedais kalbėjo moteris.

Šeima pirmiausia apsistojo viename name, kur, pagal susitarimą, galėjo gyventi nemokamai. Vienintelės sąlygos: turėjo būti tvarkoma aplinka ir mokami mokesčiai. Deja, po trijų mėnesių namo šeimininkai pareikalavo milžiniškos nuomos.

Šią kliūtį įveikusiai šeimai kiti švedai ištiesė pagalbos ranką ir pradėjo susirasti kitus namus. „Vieni švedai žlugdė, kiti padėjo“, – atsiduso moteris.

Laimės ieškoti išvykusi šeima draugų tolimojoje Švedijoje taip ir nerado. „Buvo tokie lietuviai... Bet jie ne tiek mums padėjo, kiek dar labiau... Toks lietuviškas pavydas. Lietuvis lietuviui ne lietuvis, – atsiduso Inga. – Bet kai vyras perėjo į kitą darbą, tai net viršininko švedo žmona padėjo susitvarkyti dokumentus. Kiek galėdavome, tiek pasikalbėdavome tai prie kavos puodelio, tai šiaip. O vėliau ne, buvome visiškai vieni, nieko neturėjome.“

Emigravo dėl vaikų

Vyras iš karto žinojo, kad ieškos darbo statybose, o jo žmona nebuvo nusiteikusi ieškoti darbo. „Mano darbas – vežioti vaikus į mokyklą ir atgal“, – pasakojo Inga.

Tiesa, moteris rankų sudėjusi nesėdėjo. „Ėjau į mokyklą mokytis švedų kalbos, norėjau iš pradžių kalbą išmokti. Nors pagrindinis mūsų tikslas buvo vaikai – išvykome dėl geresnių sąlygų jiems“, – tikino moteris.

Tris mėnesius atrodė, kad tikslas pasiektas. „Jiems buvo labai gerai. Spalį pirmą kartą grįžome atostogų į Lietuvą. Tada klausiau savo vyresnėlio, ar nori vėl važiuoti į Švediją, sakė tikrai taip, kad nenori likti Lietuvoje, bet vėliau, dar po pusmečio, pradėjo stresuoti, nebesimokyti, galvojo tik apie Lietuvą, sakė, kad nieko nenori, – paauglio išgyvenimus apibūdino mama. – Tada labai padėjo Švedijos mokyklos darbuotojai, kad tik jam būtų geriau, bet jis vis tiek nieko nenorėjo, jautė didelį stresą, verkė.“

Kelerius metus Švedijoje prabuvusi šeima jau ėmė svarstyti: gal grįžti į Lietuvą? Tačiau nusprendė neskubinti įvykių: „Dėl vaikų negalėjome to padaryti. Vaikai juk ne lagaminai.“

Švediškas gyvenimas pasirodė nelabai saldus ir čia jau ne pirmus metus dirbančiam Ingos vyrui. „Iš pradžių viskas buvo kaip ir gerai. Jie dirba keturiese, visi kiti švedai. Iš pradžių visi kalbėjo angliškai, o vėliau pradėjo kalbėti švediškai, kalbėtis tarpusavyje, apkalbinėti, įžeidinėti, – pasakojo Inga. – Kai išvykome su šeima, išryškėjo tas požiūris, kad štai mes esame emigrantai.“

Suskaičiavo, kiek pinigų reiktų rugsėjo 1-ajai

Ingos šeimoje auga trys sūnus: pirmokas, septintokas ir devintokas. Jau netrukus jie vėl pradės naujus mokslo metus švediškoje mokykloje. Inga vardija, kad tai beveik nieko nekainuoja.

„Švedijoje niekas nekainuoja. Net savo pieštukų neleido atsinešti, – pasakoja moteris. – Kiekvienas vaikas gauna po kompiuterį. Man reikia pasirūpinti kuprine ir sportine apranga, o visos kitos kanceliarinės prekės ir panašiai – viską duoda nemokamai: sąsiuviniai, pieštukai, rašymo priemonės. Jei pameta – duoda kitą. Aš buvau nunešusi, tai viską sukrovė atgal ir liepė neštis namo.“

Mama taip pat džiaugiasi, kad švediškoje mokykloje maitinimas – vienodas. „Visi mokiniai ir visas personalas valgo vienodai, tą patį maistą. Nėra taip, kad tas asocialus, o tas gerai gyvena. Nėra tos socialinės atskirties“, – teigė Inga.

Beje, ji suskaičiavo, kiek lėšų reiktų norint tris vaikus palydėti į rugsėjo pirmąją Lietuvoje: „Suskaičiavau, kad vien pagrindinėms prekėms reiktų 670 eurų. Bet čia be pratybų, be maisto, už kurį reiktų kasdien mokėti.“

5 asmenų šeimai per mėnesį užtenka 1300 eurų

Inga skaičiuoja, kad per mėnesį svarbiausioms išlaidoms penkių asmenų šeimai užtenka 1300 eurų. 500 Eur nuomai, dar po 200 eurų per savaitę – maistui ir kitoms būtiniausioms išlaidoms. Dar šiek tiek sudaro komunaliniai mokesčiai.

Kartą per savaitę maistą perkanti mama skaičiavo, kad kassavaitiniam krepšeliui Lietuvoje pakanka 98-105 eurų. Panašiai kainuoja ir Švedijoje, tačiau, jos teigimu, kai kurios kainos akivaizdžiai skiriasi.

„Nors Švedijoje būna ir pigiau. Bananai pigesni, sūris taip pat gerokai pigesnis. Daug dalykų brangiau, bet daug dalykų ir pigiau, – vardijo Inga. – Būna akcijų, jei pasiseka pataikyti.“

Ir nors maisto kainos panašios, Ingos teigimu, švediškos pramogos kur kas pigesnės. „Jei nuvažiuojame į atrakcionų parką visai dienai, tai už bilietą sumokame 200 švediškų kronų, arba 20 eurų. Ir tada vaikai visą dieną eina ten, kur nori. O čia 5 minutės kainuoja 6-7 eurus“, – nuogąstavo moteris.

Kalba kai kuriems tapo barjeru

Pati Inga švedų kalbos mokėsi sunkiai, vyras su aplinkiniais bendraudavo daugiausia angliškai, o vaikai greitai įgudo ir priprato prie naujos kalbos.

„Dvylikametis labai greitai išmoko, – džiaugėsi mama. – Būsimas pirmokas tris mėnesius lankė pamokas, per juos nebuvo jokio streso, šypsodavosi, o po trijų mėnesių ir pats pradėjo kalbėti. Vaikai tikrai labai greitai išmoko, o mums su vyru buvo sunkiau.“

Tiesa, švedišką mokyklą pradėję lankyti vaikai tris mėnesius mokėsi tik švedų kalbą. "Aš jiems sakau, kad jei grįšime į Lietuvą, bus labai sunku. Lietuvoje labai spaudžia, o ten - nori darai - nori nedarai. Na, atsiskaityti reikia, bet ten kitaip", - nusišypsojo moteris.

Beje, švedų kalbą pramokęs jaunėlis nustebino mamą savo pastaba: „Buvome Nidoje, o ten labai daug rusų. Mano vaikas vos ne verkdamas manęs klausė, kodėl jie Lietuvoje, o kalba rusiškai. Sakė, kad jis tai Švedijoje turėjo švediškai kalbėti. Jam likusi tokia nuoskauda, kol buvo kalbos barjeras... Likusi nuoskauda, kad kodėl jis turėjo laužyti galvą ir išmokti švedų kalbą, o jiems to nereikia.“

Lietuvoje vieną vietą aplenkia ratu

Šeima Lietuvoje atostogauja jau nuo birželio. Per šį laiką jau spėjo aplankyti ne vieną Lietuvos kampelį, nors vieną vietą aplenkė ratu – ten koją kelti yra per brangu.

„Grįžome labai pasiilgę Lietuvos. Važiavome į Nidą, kitur. Tiesiog lankėme Lietuvą, – pasakojo Inga. – Lietuva – labai graži šalis. Neįvertiname to, kol neišvažiuojame į užsienį.“

Beje, nors šeima lankė daugybę gimtinės vietų, į vieną vieną kojos kelti nedrįso. „Praeiti J. Basanavičiaus gatve su trim vaikais – kosmosas tėvams, – apie išlaidas kalbėjo mama. – Todėl vaikams net negadinome nuotaikų, važiavome ten, kur ramiau ir nėra atrakcionų.“

Spėjo pamilti švedišką kultūrą

Nors kelio pradžia Švedijoje nebuvo lengva, Inga iki šiol žavisi švedų kultūra ir tradicijomis. Vienas kone labiausiai įstrigęs kultūros akcentas – ilgos ir ramios vakarienės.

„Pasiilgstame cepelinų, bet švediškas maistas labai skanus, – pasakojo Inga. – Skaniausiai turbūt kepsniai, o jie mėsą valgo su uogiene. Keista, bet labai skanu. Mane pakerėjo tos švediškos vakarienės, tas kruopštus stalo ruošimas, tokia kultūra... To labai pasigedome grįžę į Lietuvą.“

Beje, į Lietuvą grįžusią šeimą labiau nei kainos nustebino vietiniai. „Važiavome pro Raseinius, o ten – nė vieno jauno žmogaus. Arba prasigėrę, arba vos paeina. Automobiliais laksto. Kultūros nei kelyje, nei tarp žmonių nėra“, – kalbėjo Inga.