Emigrantai rūpinasi Lietuvoje paliktais artimaisiais – per metus jie namiškiams atsiunčia daugiau nei 4 mlrd. litų. Tačiau ne veltui sakoma, kad ne piniguose laimė.
Suaugusių vaikų palikti ligoti tėvai Lietuvoje lieka vieniši.

Vieni sukasi patys, sakydami, kad jiems labiau trūksta žmonos nei vaikų, kiti patys iki vaistinės keliauja 10 metų, treti atsiduria socialinių darbuotojų rankose.

Emigracijoje neištvėrė

Aštuntą dešimtmetį skaičiuojanti Stasė dviejų kambarių bute Vilniuje gyvena viena. Anksčiau čia ji gyveno kartu su dukra ir anūkais, dar vėliau, kai dukra laimės ieškoti išvažiavo į Angliją, tik su anūkais. Po poros metų Stasės dukra savo vaikus pasiėmė į Angliją, jie ten pradėjo lankyti mokyklą, vėliau ji susirado vyrą ir ištekėjo antrą kartą. Stasei tapo aišku – dukra nebegrįš.

Pensininkė sunkiai vertėsi – mažos pajamos, didelės išlaidos komunalinėms paslaugoms, o iš dukros finansinės paramos prašyti nesinorėjo – ji laukėsi trečio vaiko ir niekur nedirbo.

„Kai gimė anūkė, po kelių mėnesių dukra pradėjo prašyti, kad atvažiuočiau pas ją – sakė, kad aš prižiūrėsiu vaikus, o ji dirbs. Sutikau ir nuvažiavau“, - pasakojo Stasė. Tačiau išbuvo ji ten tik kelis mėnesius. Rugsėjį išskridusi, gruodį ji jau vėl buvo Lietuvoje.

„Jaučiausi ten kaip šuniui penkta koja. Žentas visada piktas atrodė, su juo susikalbėti negalėjau, o ir šiaip nelabai ten su kuo pasikalbėsi. Dukra darbo taip ir nesusirado, tai ir veikti neturėjau ką. Ir oras bjaurus – visada lyja ir šalta, vėjas pučia, o ką jau apie maistą kalbėti – nei duonos normalios, nei varškės, nei vištienos rūkytos“, - emigracijos minusus vardijo Stasė.

Jau septynerius metus senolė taip ir vargsta viena – į parduotuvę eina kelis kartus per savaitę – eitų rečiau, bet sunku nešti pirkinius vienu kartu. Kartais nueina į bažnyčią, o paklausus apie sveikatą, tris kartus pabeldžia, paspjaudo per petį ir sako, kad nesiskundžia. Pagalbos iš socialinių darbuotojų ji negauna ir sako, kad jos nereikia.

Su vyru išsiskyrusiai Stasei Lietuvoje neliūdna – ir su kaimynais pasikalba, ir su giminaičiais, ir su pačia dukra telefonu. Emigravusi šeima senolę aplanko, retai – kartą per metus, bet, kaip ji sako, vis šis tas. „Paskutinį kartą anūkė su vaikinu buvo atvažiavusi žiemą. Sakė, kad kelionė jiems į Lietuvą kainavo tiek, kiek kainuotų į šiltus kraštus savaitei pailsėti. Tai gal kitą kartą ir važiuos į tuos šiltus kraštus. Aš jiems ir sakau – tai kam tų lauktuvių tiek pripirkti?“ - pasakojo Stasė.

Sunkiausia ne be vaikų

Trakų rajone gyvenančiam Pranui savimi pasirūpinti sekasi ne taip gerai. Du sūnus išauginęs ir išleidęs juos dirbti į Norvegiją bei Ispaniją, senolis jau daugiau nei šešerius metus gyvena vienas. „Vyresnis sūnus maždaug prieš 10 metų išvažiavo dirbti į Ispaniją, o ir jaunesnis po ketverių metų Norvegijoje įsidarbino statybininku. Vyresnysis buvo kelis kartus atvažiavęs, o jaunesniojo nuo to laiko ir nemačiau, - sakė šešiasdešimtmetis, - paskambina kartais, bet tik tiek. O ir pinigų neatsiunčia“.

Trečią neįgalumo grupę turintis vyras gyvena iš neįgalumo pensijos, kartais prisiduria dirbdamas pas netoli gyvenančius ūkininkus. Prano žmona mirė jau prieš 15 metų, todėl dabar jis savo troboje gyvena tik su katinu ir šuniu.

„Kai tik namuose reikia būti, tai nieko, jokių problemų, bet kai iki miestelio vaistų nusipirkti arba į parduotuvę reikia, tai jau sunkiau“, - pasakojo Pranas. Iki artimiausios parduotuvės jam – keturi kilometrai, iki vaistinės – 10. Iki ten jis važiuoja su kaimynais arba, paėjęs du kilometrus iki stotelės, keliauja autobusu. „Bet visa diena susigadina, nes autobusas tik ryte ir vakare važiuoja, o aš visus reikalus per valandą susitvarkau“, - skundėsi vyras.

Didžiausia problema, pasak jo, yra ne tai, kad namuose nėra vaikų, o tai, kad nėra žmonos: „Sunku vyrui vienam. O ką tie vaikai – vis tiek nebūtų kartu gyvenę. Ką jiems čia kaime veikti. Kol krutu, tol dar gerai, bet va senatvėj ką vienas darysiu – nežinau. Svarbu jokia liga prie lovos neprirakintų, nes tada tik ligoninėse gyvensiu, niekas manim namie nesirūpins. Jau dabar sunku vaikščioti, nes kojos kaip medinės“.

Nėra kam prižiūrėti

„Tai yra tragedija. Emigrantas savo tėvo neišsiveža į tą mylimą šalį. Ir visi senukai, visi tėvai su sunkiausiomis ligomis vieniši lieka Lietuvoje. Jei koks insultas tuos tėvus ištinka, iškyla klausimas – kas juos prižiūrės. Ir vaikai klausia to manęs, o išsivežti – niekada neišsiveža“, - pasakojo Elektrėnų pirminės sveikatos centro gydytoja Laimutė Ablingienė, paklausta apie paliktų senyvų žmonių padėtį.

Kad daugėja vienišų pagyvenusių žmonių, kuriuos paliko emigravę vaikai, pastebėjo ir Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų namuose vedėja Vilija Puodžiuvienė. „Tikrai labai nemažai turime tokių senukų, kurių vaikai gyvena užsienyje. Prižiūrime juos taip, kaip ir tuos, kurie vaikų visai neturi, nes emigrantai tėvus aplanko retai. Taip, galbūt jie atsiunčia tėvams pinigų, bet ne tai vienišiems tėvams yra svarbiausia – reikia padėti jiems susitvarkyti, pasigaminti valgyti, nuvežti iki gydymo įstaigos, galiausiai – tiesiog pabendrauti“, - svarstė pašnekovė.