Emigruoji į Angliją – tarnauji rusams! 

Lietuva gyvena karo nuotaikomis. Kiek kartų skambinau artimiesiems ir draugams, tiek kartų teko atkalbėti vyresniuosius, kad nekauptų druskos ir kruopų atsargų, o jaunesniuosius, kad nesikarščiuotų svarstydami, ar emigruoti, ar kovoti. Net mano anglakalbiai draugai susijaudino ir visą savaitę, išgąsdinti prezidentės Grybauskaitės komentarų, klausinėja, kas Lietuvoje dedasi.

„Jūsų prezidentė sako, kad Lietuvai gresia okupacija,“ – štai tokią žinutę prieš keletą dienų gavau iš pažįstamo londoniečio. „Suprantu tavo nerimą, bet šiąnakt tai tikrai neatsitiks,“ – parašiau atsakymą. Ir buvau teisi. Nei tą naktį, nei kitą, nei dar kitą Lietuva nebuvo okupuota. Bet nerimas išlieka ir nenuostabu, kad dar didesnis nerimas kamuoja likusius Lietuvoje.

Bet dar labiau neramu, kai priešų imama ieškoti ne tik už sienos, bet ir savoje teritorijoje. Ir svarbiausia - tų priešų daugėja. Pagal neseną Valstybės saugumo departamento vadovo pasisakymą, grėsme valstybei paskelbti visi, kurie keliauja į Rusiją.

O kaip su tais, kurie važinėja į Angliją? Kas gali žinoti, ką jie ten veikia? Gal Londone persėda į kitą lėktuvą ir varo į Maskvą? Bet nė Maskvos nereikia - Londonas pilnas rusų. Pažįstu porą lietuvaičių, dirbančių Rusijai priklausančioje įmonėje. O ir pati buvau ne kartą kviečiama į Londono centre įsikūrusiame Puškino institute vykstančius renginius ir už dyka gėriau kažkokio (pavardės neatsimenu) iš alkoholinių gėrimų gamybos praturtėjusio oligarcho svečiams pavaišinti dovanotą degtinę.

Gal jau ir aš esu nupirkta ar kaip kitaip paveikta? Pati savęs išsigąstu ir imu svarstyti, nejaugi nepastebimai, nežinia kokiu būdu, nes juk Rusijos televizijos nežiūriu ir rusiškų interneto puslapių nenaršau, į mane sugebėjo prasiskverbti kažkokios visagalės „minkštosios Rusijos galios.“ Nes juk nesilieju į panišką chorą apie Rusijos keliamas grėsmes ir nedainuoju ditirambų narsiajai, vieną šūvį iššauti pažadėjusiai Lietuvos Daliai.

Taip, Rusija pasinaudojo proga ir nugvelbė Krymą. Bet kita vertus, ar iki Maidano revoliucijos Ukrainos vientisumui Rusija grasino? Kažkaip negirdėjau. Neteisinu Putino, tačiau Europos Sąjungos ir Lietuvos kovos dėl Ukrainos skubaus suvakarietinimo labai priminė tigro tampymą už ūsų.

Kovo 11-osios proga buvo daug bandymų palyginti 1990 m. Lietuvą ir 2014 Ukrainą. Nemanau, kad tai sulyginama. Maidano revoliucija kilo Ukrainai esant savarankiška šalimi su teisėtai išrinktu prezidentu. Prorusiškas, korumpuotas, bet ką padarysi, kad žmonės tokį išsirinko. Juk mūsų politikai irgi daug kam ne prie širdies, man irgi, bet pabandyčiau dabar paraginti sukilti ir juos nuversti. Baisu pagalvoti. Kiek žinau, raginimai nuversti teisėtą valdžią užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Juk prieš keletą metų kai prie Seimo susirinkęs būrelis pensininkų patriukšmavo, organizatoriai be išimčių buvo patraukti į teismą.

Jautresnėms ausims turbūt pasirodys, kad pašnekėjau kaip Putinas ir Janukovyčius kartu sudėjus. Ką jau padarysi, jei tos Rusijos minkštosios galios (taip rusišką propagandą įvardino Lietuvos konservatoriai) tokios galingos ir skvarbios, net Anglijoje nuo jų nepasislėpsi. Bet manau, kad tos baisiosios minkštosios galios būtų ne tokios pavojingos, jei Lietuvos valdžia būtų mažiau išskydusi ir turėtų tvirtesnį stuburą ir aiškesnę poziciją ir vidaus gyvenimo, ir užsienio klausimais. Manding tada neprireiktų ieškoti priešų tarp savų.

Zita Čepaitė

Lietuva gyvena karo nuotaikomis. Kiek kartų skambinau artimiesiems ir draugams, tiek kartų teko atkalbėti vyresniuosius, kad nekauptų druskos ir kruopų atsargų, o jaunesniuosius, kad nesikarščiuotų svarstydami, ar emigruoti, ar kovoti. Net mano anglakalbiai draugai susijaudino ir visą savaitę, išgąsdinti prezidentės Grybauskaitės komentarų, klausinėja, kas Lietuvoje dedasi.

„Jūsų prezidentė sako, kad Lietuvai gresia okupacija,“ – štai tokią žinutę prieš keletą dienų gavau iš pažįstamo londoniečio. „Suprantu tavo nerimą, bet šiąnakt tai tikrai neatsitiks,“ – parašiau atsakymą. Ir buvau teisi. Nei tą naktį, nei kitą, nei dar kitą Lietuva nebuvo okupuota. Bet nerimas išlieka ir nenuostabu, kad dar didesnis nerimas kamuoja likusius Lietuvoje.

Bet dar labiau neramu, kai priešų imama ieškoti ne tik už sienos, bet ir savoje teritorijoje. Ir svarbiausia - tų priešų daugėja. Pagal neseną Valstybės saugumo departamento vadovo pasisakymą, grėsme valstybei paskelbti visi, kurie keliauja į Rusiją.

O kaip su tais, kurie važinėja į Angliją? Kas gali žinoti, ką jie ten veikia? Gal Londone persėda į kitą lėktuvą ir varo į Maskvą? Bet nė Maskvos nereikia - Londonas pilnas rusų. Pažįstu porą lietuvaičių, dirbančių Rusijai priklausančioje įmonėje. O ir pati buvau ne kartą kviečiama į Londono centre įsikūrusiame Puškino institute vykstančius renginius ir už dyka gėriau kažkokio (pavardės neatsimenu) iš alkoholinių gėrimų gamybos praturtėjusio oligarcho svečiams pavaišinti dovanotą degtinę.

Gal jau ir aš esu nupirkta ar kaip kitaip paveikta? Pati savęs išsigąstu ir imu svarstyti, nejaugi nepastebimai, nežinia kokiu būdu, nes juk Rusijos televizijos nežiūriu ir rusiškų interneto puslapių nenaršau, į mane sugebėjo prasiskverbti kažkokios visagalės „minkštosios Rusijos galios.“ Nes juk nesilieju į panišką chorą apie Rusijos keliamas grėsmes ir nedainuoju ditirambų narsiajai, vieną šūvį iššauti pažadėjusiai Lietuvos Daliai.

Taip, Rusija pasinaudojo proga ir nugvelbė Krymą. Bet kita vertus, ar iki Maidano revoliucijos Ukrainos vientisumui Rusija grasino? Kažkaip negirdėjau. Neteisinu Putino, tačiau Europos Sąjungos ir Lietuvos kovos dėl Ukrainos skubaus suvakarietinimo labai priminė tigro tampymą už ūsų.

Kovo 11-osios proga buvo daug bandymų palyginti 1990 m. Lietuvą ir 2014 Ukrainą. Nemanau, kad tai sulyginama. Maidano revoliucija kilo Ukrainai esant savarankiška šalimi su teisėtai išrinktu prezidentu. Prorusiškas, korumpuotas, bet ką padarysi, kad žmonės tokį išsirinko. Juk mūsų politikai irgi daug kam ne prie širdies, man irgi, bet pabandyčiau dabar paraginti sukilti ir juos nuversti. Baisu pagalvoti. Kiek žinau, raginimai nuversti teisėtą valdžią užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Juk prieš keletą metų kai prie Seimo susirinkęs būrelis pensininkų patriukšmavo, organizatoriai be išimčių buvo patraukti į teismą.

Jautresnėms ausims turbūt pasirodys, kad pašnekėjau kaip Putinas ir Janukovyčius kartu sudėjus. Ką jau padarysi, jei tos Rusijos minkštosios galios (taip rusišką propagandą įvardino Lietuvos konservatoriai) tokios galingos ir skvarbios, net Anglijoje nuo jų nepasislėpsi. Bet manau, kad tos baisiosios minkštosios galios būtų ne tokios pavojingos, jei Lietuvos valdžia būtų mažiau išskydusi ir turėtų tvirtesnį stuburą ir aiškesnę poziciją ir vidaus gyvenimo, ir užsienio klausimais. Manding tada neprireiktų ieškoti priešų tarp savų.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 29)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: