Rytų Europos valstybėms iš pavydo gali seilė tįsti – mažutė Estija euro zonos nare taps nuo kitų metų sausio. Tačiau už sėkmės istorijos slypi ir daug Baltijos krašto skaudulių. Vienas jų – nedarbas, siekiantis beveik 12 procentų.

„Nemaniau, kad susirasti darbą bus taip sunku. Jaučiu, jog turint du mažus vaikus tai beveik neįmanoma. Estijoje svarbiausios sritys – švietimas ir socialinė pagalba – turi labai daug trūkumų. Valdžia nepadarė nieko, kad būtų daugiau vaikų darželių ar dienos centrų, prieinamų šeimoms su vidutinėmis pajamomis“, – sakė 26-erių kvalifikuota sekretorė Egle Molder, dviejų mažamečių motina. Kad patektų į euro zoną, Estijai reikėjo suvaldyti deficitą ir valstybės skolą. Tad valdžia ėmėsi taupymo priemonių, kurios labiausiai kirto per socialinę apsaugą - nedarbo pašalpas ar vaikų dienos priežiūrą.

Estija turi 1,2 mln. gyventojų, iš jų 11,7 proc. - registruoti bedarbiai. Vieni jų, anksčiau dirbę ir mokėję mokesčius, pirmąsias 100 nedarbo dienų gauna 50 proc. buvusio atlyginimo dydžio socialinę išmoką, kitas 170 dienų - 40 procentų. Tie, kurie niekada nedirbo ir nemokėjo mokesčių - kaip E.Molder, 270 dienų gauna fiksuotą mėnesinę sumą (1000 kronų arba 220 litų), o vėliau - nieko. Tiesa, kol bedarbis lankosi vietos darbo biržoje, tol jis turi užtikrintą sveikatos draudimą. Beje, Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, Estijoje nedarbo lygis yra kur kas aukštesnis ir prilygsta Ispanijos - beveik 20 procentų.

„Tai vis dar viena svarbiausių vyriausybės darbo sričių. Estijos darbo rinka yra labai lanksti - stebėjome itin staigų darbo vietų mažėjimą, tad tikimės, kad jas atkurti galėsime lygiai taip pat greitai. Naujas darbo sutartis reguliuojantis įstatymas supaprastino darbuotojų atleidimą, tačiau palengvino ir jų priėmimą“, - sakė Estijos centrinio banko vyriausias ekonomistas Ylo Kaasikas. Jis pridūrė, kad darbo rinkai atsigauti prireiks dar keleto metų.

Tiesa, apie darbo rinkos perspektyvas Y.Kaasikas kalba optimistiškai ir tikisi, kad nedarbo rodikliai šiemet sumažės, nes vėl pradėjusių dirbti žmonių skaičius stabiliai auga nuo 2009-ųjų pabaigos. Tradiciškai krizė labiausiai palietė statybų sektorių ir pramonę. Kol kas nesitikima, kad nekilnojamojo turto rinka atsigaus, nors pramonė kiek labiau suaktyvėjusi. Vidaus vartojamas išlieka vangus, tačiau fabrikų darbuotojus nuo nedarbo šmėklos gelbsti atsigaunantis eksportas. Didžiausias rūpestis - jaunimas, jų darbo perspektyvos itin blankios. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, per pirmą 2010 metų ketvirtį 39,8 proc. jaunimo Estijoje neturėjo darbo. Tai dvigubai daugiau nei ES vidurkis.

Talino įdarbinimo agentūros vadovas Siimas Sarapuu sako, kad per pastaruosius metus nedarbas išaugo dešimteriopai - 2007 metais sostinėje buvo 3,5 tūks. registruotų bedarbių, o šių metų kovą - jau 38 tūkstančiai. Tiesa, pavasarį pasiekęs piką šis rodiklis ėmė kristi ir rugpjūtį smuko iki 31 tūkstančio.

Maždaug pusė į agentūrą užsukančių žmonių yra rusai. Jie sudaro maždaug ketvirtadalį Estijos gyventojų ir tarp jų nedarbo lygis yra itin aukštas. Pripratę prie lengvatų sovietiniais laikais dauguma jų sunkiai prisitaiko prie pasikeitusios realybės. Be to, jiems sunku perprasti ir sudėtingą estų kalbą, ypač sunkiai sekasi jos mokytis vyresnio amžiaus rusakalbiams.