Kad jie neseniai atvykę, išdavė ne jų žvilgsniai ar elgsena, o tai, kad savo darbo įrankiams ir kitiems statybose prireikti galintiems reikmenims transportuoti jie naudojo viešąjį transportą - ilgėliau čia statybose padirbėję atvykėliai tuoj pat skuba įsigyti automobilį ir traukiniais nebevažinėja.

Buvo darbo dienos pabaiga, vagonas tirštai prisigrūdęs, tad tamsesnės spalvos piliečių masės prispaustai prie švieseniųjų savo brolių man nebeliko nieko kito, kaip klausytis jų vaizdingos kalbos. Kalbėjo rusiškai. Patikslinu – rusiškai kalbėjo visą laiką, ne vien tais tam tikrais momentais, kai be rusiškų išraiškos priemonių apsieiti neįmanoma. Bet ne rusai, tą supratau iš menko, bet atpažįstamo akcento ir per laiką išsiaiškinau, kad vienas jų ukrainietis, o kitas lietuvis - abu iš buvusios sovietinės erdvės, dabar suvesti tos pačios statybų aikštelės Londone. Kai kurios jų aptartos temos statybų darbininkams įprastos: kiek butelių išgerta praeitą savaitgalį, kokie kvaili tie anglai ir kokios k... lietuvės mergos. Bet viena mane nustebino – jie kalbėjosi apie Europą. Tai Europa jau eina na...? – nuskambėjo klausimas, ištartas mano tautiečio.

Ne taip seniai, prieš geras dvi dešimtis metų, auksčiau minėta linkme nuėjus Sovietų Sąjungai, mes, visa postsovietinė užguita liaudis, tuoj pat sužinojom, kad po 10 ar 20 metų gyvensim kaip rojuj, tik reikia eiti į Europą. Europai meldėmės, Europa tikėjom, į Europą bėgom ir vis dar tebebėgam, be Europos jautėmės kaip be rankų, be Europos nematėm ateities. Europa atrodė kaip rojus šioje žemėje, kiekvieno svajonė ir orientyras, skatinęs antrarūšiais besijaučiančius Rytų europiečius krutėti, kažką daryti, nestovėti vietoje. Vieni kitus raginom mąstyti europietiškai, siekti europietiško gyvenimo standartų, ir pan. Buvo metas, kai sąvoka „euroremontas“ – tai reiškė, kad butas suremontuotas naudojant europietišką įrangą ir medžiagas – buvo tokia reikšminga, jog net skelbimai apie nuomojamus ar parduodamus būstus be jos neapsieidavo.

Ir štai – Europos reikalai sparčiai blogėja. Niekas ja nebetiki ir žiurkės jau pasiruošusios sprukti iš skęstančio Europos laivo. Panašu, kad pirmoji žiurkė gali būti Britanija, jau persisotinusi savo demonstratyvaus atvirumo Europai ir pasauliui. Dirva tam pamažėl ruošiama – idėja apie referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje ne šiaip sau paleista plaukioti. Ir jei problemų, kurios kyla dėl buvimo Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, nesuvaldoma imigracija iš Rytų Europos, kaupsis vis daugiau, išstojimas iš Europos Sąjungos gali tapti labai patrauklia išeitim.

Juo labiau, kad Europos rojaus iliuzija jau žlugo. O ir ekonomikos ekspertai atkakliai tvirtina, kad Britanijai savo ekonominius interesus reikia orientuoti ne į persisotinusią Europą, o į alkaną Kiniją. Neseniai per vieną Britanijos televizijos programą buvo rodoma, kaip vienos Londono mokyklos pradinių klasių mokinukai mokosi čiauškėti kiniškai, o šio sumanymo autorė pakiliai aiškino, jog būtent kinų kalba yra ateinančios kartos bilietas į sėkmę.

Europa akivaizdžiai eina tenlink, kur ją vaizdžiu žodeliu pasiuntė Londone dirbantis lietuvis statybininkas. Tačiau rojaus žemėje idėja nežlugo - rojus perkeliamas į kitą vietą. Didžiausia sumaištis kyla ne dėl to, kad Europa skęsta, sumaištis dėl to, kad būsimo rojaus žemėje vieta dar nėra tiksliai nustatyta. Rusija? Vargu. Brazilija? Nelabai tikėtina. Nejaugi tai tikrai bus Šanchajus?

Zita Čepaitė