Filmas apie Lukiškes parodo, kuo virto "laisvoji Lietuva" - Anglija.lt
 

Filmas apie Lukiškes parodo, kuo virto "laisvoji Lietuva" 

Kurdamas dokumentinį filmą apie vieną uždariausių Lietuvos vietų - Lukiškių kalėjimą, ir labiausiai uždarus jo gyventojus - asmenis, kažkada nuteistus mirties bausme, kino režisierius Audrius Juzėnas išvydo, kuo per pastaruosius dešimt metų virto „laisvoji Lietuva“.

Paradoksalu, kad tokios režisieriaus įžvalgos atsirado bendraujant su kalinčiaisiais iki gyvos galvos, lankantis jų vienutėse, kur laikas sustojęs, kur nėra prasmės skaičiuoti dienas, laukti ryto arba vakaro, kur nesvarbu, koks metų laikas už lango.

Pilnametražį filmą „Nulinio laiko zona“ apie nuteistuosius mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, režisieriui padėjo kurti prodiuseriai Gintautas Dailyda ir Alma Čepienė. „Šis dokumentinis filmas - iki skausmo nuogos išpažintys, akibrokštas marionečių visuomenei anapus grotų, kūrenančiai neapykantos laužus ir trimituojančiai krikščioniškas tiesas“, - skelbia kūrėjų grupė. „Nulinio laiko zona“ šiandien pirmą kartą pristatoma publikai filmo premjeroje Vilniuje.

Režisierius pasakoja, kad filmo ėmėsi prieš dešimt metų - tuomet, kai buvo sustabdytas filmo "Vilniaus getas" filmavimas. Per atsiradusią metų trukmės pertrauką jis ėmėsi kurti filmą apie Lukiškėse kalinčius nuteistuosius mirties bausme.

Šiandien skamba paradoksaliai, kad filmo imtasi vietoje projekto apie pedofiliją Lietuvoje. "[P]rieš dešimtmetį ši tema buvo tabu. Tik pastaraisiais metais kai kurie dalykai atsiskleidė. Mums buvo pasakyta: „Arba nekuriat tokio filmo, arba jus ras griovy,“ prisimena A.Juzėnas.

Kaip tik tuomet, kai kūrybinė grupė ėmėsi naujojo filmo, Lietuvai stojant į Europos Sąjunga buvo privaloma mirties bausmę sustabdyti neribotam laikui, tik vėliau mirties bausmė buvo visiškai panaikinta.

Režisierius pasakoja, kad visi kaliniai filme kalba apie tą laukimą, nežinią, kada į kamerą pasibels bausmės vykdytojai ir "nukeps". Visi kalbintieji pasakojo apie būseną, kai "esi nei gyvas, nei miręs. Kai bet kuriuo metu gali tave nušauti." Anot režisieriaus, mirties bausmės pakeitimas kalėjimu iki gyvos galvos nelabai teguodžia - "Esi amžiams palaidotas. Palaidotas gyvas."

Kaliniai filme vadinami pravardėmis, neminint jų tikrųjų vardų ir pavardžių. Interviu davė dešimt žmonių, o filme panaudotos trijų pašnekovų, aiškiai išsakiusių savo nuomonę apie mirties bausmę ir ką reiškia būti ja nuteistam, mintys.

Klausiamas, kokiu principu pasirinkti filmo "herojai", A.Juzėnas paaiškina, kad ne visi kalbinti nuteistieji prisipažino esantys pelnytai nuteisti, ne visi norėjo kalbėti priešais filmavimo kamerą. Tačiau režisierius priduria, kad kalbėtis buvo įdomu su visais, ypač įdomu buvo tai, kad bemaž visų patekimo į kalėjimą aplinkybės sutapo.

"Prieš dešimt metų kalėjimo prižiūrėtojai pirmiausia klausė, ar nebijome su žmogžudžiais būti vienoje patalpoje be kitų žmonių. Įleisdavo, susitikdavome, kalbėdavomės. Po dešimties metų toks klausimas nebeegzistavo - patekti į kalėjimą dabar beveik neįmanoma. Nes kiek laisva Lietuva tapo nelaisva, tiek ir Lukiškės tapo nelaisvos. To nepajusi šiapus kalėjimo tvoros, nes čia nelaisvė užmaskuota, neva turi teisių į „tą“ ar „aną“. O apsilankydamas Lukiškėse pamatai, kiek per dešimtmetį praradome laisvės. Labai aiškus matas," pasakoja dokumentinio filmo režisierius.

Melo doktrina

Kaip manote, ar toks „konkretus“ draudimas viešinti pedofilijos reikalus vis dar galioja?

Jis yra. Jei peržengsi rubikoną, galva nulėks tikrai. Reikia turėti labai stiprų užnugarį arba stiprios medžiagos. Tačiau visų nepaliesi. Dalį - taip, bet tai nieko nepakeis.

Esminis filmo klausimas - reikia mirties bausmės ar ne?

Kai pradėjome jį kurti, manėme, kad mirties bausmė yra viena iš geriausių priemonių stabdyti nusikalstamumą, blogio plitimą. Tačiau baigiantis filmavimui viskas keičiasi. Negali likti vienoje barikadų pusėje ir sakyti: „Dantis už dantį, akis už akį.“ Pamatai, kad tie žmonės turi daugiau žmogiškumo nei dauguma, kurie į kalėjimą niekada nesės. Jie žmogiškesni, arčiau Dievo nei mes ar seimūnai, politikai. Nes jie nemeluoja. Tai labai gerai matyti. Net galima priešpriešinti kalinių, žmogžudžių ir parlamentarų sakomą tiesą. Kadangi melas tapo gyvenimo doktrina. Tos doktrinos kalėjime nėra, jie neturi už ko slėptis, kuo apsimesti, jie yra tokie, kokie yra. O gyvenimas gerokai baisesnis už Lukiškes. Toks susidaro įspūdis.

Neišsprendžiama dilema

Rudenį per kino festivalį „Scanorama“ rodyto filmo „Gilyn į prarają“ režisierius Werneris Herzogas itin subtiliai ir nešališkai pažvelgė į mirties bausmę.

Lietuvai įstojus į ES, įstatymai lyg ir tobulėja, tačiau žmonės prastėja. Keistas paradoksas. Kai mirties bausmė buvo panaikinta, nebeliko jokių ribų, atrodo, viskas leistina. Dabar panaikinta ir bausmė iki gyvos galvos. Gauni dvidešimt metų, po to turi teisę išeiti. Tai viską dar labiau pakeičia. Viena vertus, žudikai įgyja motyvą gyventi, kita vertus, supranti, kad tų žmonių pakeisti nebeįmanoma. Tad dilema „mirties bausmė - taip ar ne?“ yra neišsprendžiama. Atsakymo neturi nei aukščiausio lygio psichologai, nei sielovadininkai. Laikydamasis vienokios ar kitokios nuostatos tavo mąstymas po šio filmo gali apsiversti aukštyn kojom, kaip korta. Džiaugiuosi, kad filmas gali pakeisti tavo išankstines nuostatas šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Žiūrėdamas jį įsitikini, kad tie žmonės nėra niekuo blogesni už mus.

Tiesiog jiems vieną kartą labai nepasisekė…

Taip. Kai šitaip nepasiseka, reikia mesti labai daug pastangų, kad vėl imtų sektis. O visuomenė dabar, jei tik gali, dar ir paspiria koja, kad labiau slystum žemyn. Nes esi konkurentas. Bet kurioje srityje. Ar tu vaikų darželio auklėtoja, ar vairuotojas - niekas nenori turėti jokių konkurentų. Džiunglių įstatymai, atėję į Lietuvą, įgijo tokią formą, jog nežinai, kokie bus rezultatai po penkerių, dešimties metų.

Kritikuojate kapitalistinę santvarką…

Dieviškoji žmogaus prigimtis visiškai sulaužyta. Tai ne pastatas, kurį gali suklijuoti, sulipdyti. Žmogaus sulaužytos sielos nesuklijuosi jokiais pleistrais, klijais. Nebetiki niekuo, prarandi tikėjimą - gėriu, savimi, ateitimi - ir tu miręs. Todėl ir turime tokią zombių sklaidą, kuri auga kasdien. Gal buvo galima į kapitalizmą žengti po truputį, o ne pulti strimgalviais ir vaidinti „vestuves“.

Kodėl užtrukote dešimt metų?

Socialinių, kultūrinių filmų finansavimo reikalai labai pašliję. Kai gauni finansavimą, patvirtini, kad projektą įgyvendinsi su dešimtadaliu būtinų lėšų. Taip pasirašai sau mirties nuosprendį. Įklimpsti į dešimt metų trunkančius projektus, kurie, aišku, kada nors vis tiek baigiasi. Nes randi jėgų paprašyti pinigų iš ko nors, kažkas paaukoja. Bet tai užtrunka. Begalinis procesas. Labai gaila, jog reikia tiek energijos ir laiko, kad kažką gero žemėje nuveiktum.

Kita vertus, tai davė ir naudos - „iš vidaus“ matėte, kaip keitėsi baudžiamosios sistemos vaizdas.

Taip. Nuo kalėjimo „atvirų durų dienos“, kai mokiniai galėdavo rengti ekskursijas į įkalinimo įstaigas, suvokti atsakomybės ribas, pamatyti, kuo viskas gali baigtis, iki visiškai uždaros sistemos, į kurią niekaip negali patekti. Tik rašydamas oficialius raštus, eidamas į Seimą, prašydamas tarpininkavimo. Mūsų atvira visuomenė tapo visiškai uždara. Ir tai pamatai per konkretų pavyzdį - lietuvišką kalėjimą.

Vis dėlto - koks tai filmas?

Tai išpažintis. Likus dešimčiai minučių prieš mirtį jums suteikiamas paskutinis žodis. Žmogaus atsisveikinimo arba apmąstymų esencija prieš atimant jam gyvybę. Pasmerktieji kalba atvirai, nuogai ir betarpiškai. Tai - išpažinčių filmas.


Parengta pagal www.alfa.lt informaciją

Kurdamas dokumentinį filmą apie vieną uždariausių Lietuvos vietų - Lukiškių kalėjimą, ir labiausiai uždarus jo gyventojus - asmenis, kažkada nuteistus mirties bausme, kino režisierius Audrius Juzėnas išvydo, kuo per pastaruosius dešimt metų virto „laisvoji Lietuva“.

Paradoksalu, kad tokios režisieriaus įžvalgos atsirado bendraujant su kalinčiaisiais iki gyvos galvos, lankantis jų vienutėse, kur laikas sustojęs, kur nėra prasmės skaičiuoti dienas, laukti ryto arba vakaro, kur nesvarbu, koks metų laikas už lango.

Pilnametražį filmą „Nulinio laiko zona“ apie nuteistuosius mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, režisieriui padėjo kurti prodiuseriai Gintautas Dailyda ir Alma Čepienė. „Šis dokumentinis filmas - iki skausmo nuogos išpažintys, akibrokštas marionečių visuomenei anapus grotų, kūrenančiai neapykantos laužus ir trimituojančiai krikščioniškas tiesas“, - skelbia kūrėjų grupė. „Nulinio laiko zona“ šiandien pirmą kartą pristatoma publikai filmo premjeroje Vilniuje.

Režisierius pasakoja, kad filmo ėmėsi prieš dešimt metų - tuomet, kai buvo sustabdytas filmo "Vilniaus getas" filmavimas. Per atsiradusią metų trukmės pertrauką jis ėmėsi kurti filmą apie Lukiškėse kalinčius nuteistuosius mirties bausme.

Šiandien skamba paradoksaliai, kad filmo imtasi vietoje projekto apie pedofiliją Lietuvoje. "[P]rieš dešimtmetį ši tema buvo tabu. Tik pastaraisiais metais kai kurie dalykai atsiskleidė. Mums buvo pasakyta: „Arba nekuriat tokio filmo, arba jus ras griovy,“ prisimena A.Juzėnas.

Kaip tik tuomet, kai kūrybinė grupė ėmėsi naujojo filmo, Lietuvai stojant į Europos Sąjunga buvo privaloma mirties bausmę sustabdyti neribotam laikui, tik vėliau mirties bausmė buvo visiškai panaikinta.

Režisierius pasakoja, kad visi kaliniai filme kalba apie tą laukimą, nežinią, kada į kamerą pasibels bausmės vykdytojai ir "nukeps". Visi kalbintieji pasakojo apie būseną, kai "esi nei gyvas, nei miręs. Kai bet kuriuo metu gali tave nušauti." Anot režisieriaus, mirties bausmės pakeitimas kalėjimu iki gyvos galvos nelabai teguodžia - "Esi amžiams palaidotas. Palaidotas gyvas."

Kaliniai filme vadinami pravardėmis, neminint jų tikrųjų vardų ir pavardžių. Interviu davė dešimt žmonių, o filme panaudotos trijų pašnekovų, aiškiai išsakiusių savo nuomonę apie mirties bausmę ir ką reiškia būti ja nuteistam, mintys.

Klausiamas, kokiu principu pasirinkti filmo "herojai", A.Juzėnas paaiškina, kad ne visi kalbinti nuteistieji prisipažino esantys pelnytai nuteisti, ne visi norėjo kalbėti priešais filmavimo kamerą. Tačiau režisierius priduria, kad kalbėtis buvo įdomu su visais, ypač įdomu buvo tai, kad bemaž visų patekimo į kalėjimą aplinkybės sutapo.

"Prieš dešimt metų kalėjimo prižiūrėtojai pirmiausia klausė, ar nebijome su žmogžudžiais būti vienoje patalpoje be kitų žmonių. Įleisdavo, susitikdavome, kalbėdavomės. Po dešimties metų toks klausimas nebeegzistavo - patekti į kalėjimą dabar beveik neįmanoma. Nes kiek laisva Lietuva tapo nelaisva, tiek ir Lukiškės tapo nelaisvos. To nepajusi šiapus kalėjimo tvoros, nes čia nelaisvė užmaskuota, neva turi teisių į „tą“ ar „aną“. O apsilankydamas Lukiškėse pamatai, kiek per dešimtmetį praradome laisvės. Labai aiškus matas," pasakoja dokumentinio filmo režisierius.

Melo doktrina

Kaip manote, ar toks „konkretus“ draudimas viešinti pedofilijos reikalus vis dar galioja?

Jis yra. Jei peržengsi rubikoną, galva nulėks tikrai. Reikia turėti labai stiprų užnugarį arba stiprios medžiagos. Tačiau visų nepaliesi. Dalį - taip, bet tai nieko nepakeis.

Esminis filmo klausimas - reikia mirties bausmės ar ne?

Kai pradėjome jį kurti, manėme, kad mirties bausmė yra viena iš geriausių priemonių stabdyti nusikalstamumą, blogio plitimą. Tačiau baigiantis filmavimui viskas keičiasi. Negali likti vienoje barikadų pusėje ir sakyti: „Dantis už dantį, akis už akį.“ Pamatai, kad tie žmonės turi daugiau žmogiškumo nei dauguma, kurie į kalėjimą niekada nesės. Jie žmogiškesni, arčiau Dievo nei mes ar seimūnai, politikai. Nes jie nemeluoja. Tai labai gerai matyti. Net galima priešpriešinti kalinių, žmogžudžių ir parlamentarų sakomą tiesą. Kadangi melas tapo gyvenimo doktrina. Tos doktrinos kalėjime nėra, jie neturi už ko slėptis, kuo apsimesti, jie yra tokie, kokie yra. O gyvenimas gerokai baisesnis už Lukiškes. Toks susidaro įspūdis.

Neišsprendžiama dilema

Rudenį per kino festivalį „Scanorama“ rodyto filmo „Gilyn į prarają“ režisierius Werneris Herzogas itin subtiliai ir nešališkai pažvelgė į mirties bausmę.

Lietuvai įstojus į ES, įstatymai lyg ir tobulėja, tačiau žmonės prastėja. Keistas paradoksas. Kai mirties bausmė buvo panaikinta, nebeliko jokių ribų, atrodo, viskas leistina. Dabar panaikinta ir bausmė iki gyvos galvos. Gauni dvidešimt metų, po to turi teisę išeiti. Tai viską dar labiau pakeičia. Viena vertus, žudikai įgyja motyvą gyventi, kita vertus, supranti, kad tų žmonių pakeisti nebeįmanoma. Tad dilema „mirties bausmė - taip ar ne?“ yra neišsprendžiama. Atsakymo neturi nei aukščiausio lygio psichologai, nei sielovadininkai. Laikydamasis vienokios ar kitokios nuostatos tavo mąstymas po šio filmo gali apsiversti aukštyn kojom, kaip korta. Džiaugiuosi, kad filmas gali pakeisti tavo išankstines nuostatas šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Žiūrėdamas jį įsitikini, kad tie žmonės nėra niekuo blogesni už mus.

Tiesiog jiems vieną kartą labai nepasisekė…

Taip. Kai šitaip nepasiseka, reikia mesti labai daug pastangų, kad vėl imtų sektis. O visuomenė dabar, jei tik gali, dar ir paspiria koja, kad labiau slystum žemyn. Nes esi konkurentas. Bet kurioje srityje. Ar tu vaikų darželio auklėtoja, ar vairuotojas - niekas nenori turėti jokių konkurentų. Džiunglių įstatymai, atėję į Lietuvą, įgijo tokią formą, jog nežinai, kokie bus rezultatai po penkerių, dešimties metų.

Kritikuojate kapitalistinę santvarką…

Dieviškoji žmogaus prigimtis visiškai sulaužyta. Tai ne pastatas, kurį gali suklijuoti, sulipdyti. Žmogaus sulaužytos sielos nesuklijuosi jokiais pleistrais, klijais. Nebetiki niekuo, prarandi tikėjimą - gėriu, savimi, ateitimi - ir tu miręs. Todėl ir turime tokią zombių sklaidą, kuri auga kasdien. Gal buvo galima į kapitalizmą žengti po truputį, o ne pulti strimgalviais ir vaidinti „vestuves“.

Kodėl užtrukote dešimt metų?

Socialinių, kultūrinių filmų finansavimo reikalai labai pašliję. Kai gauni finansavimą, patvirtini, kad projektą įgyvendinsi su dešimtadaliu būtinų lėšų. Taip pasirašai sau mirties nuosprendį. Įklimpsti į dešimt metų trunkančius projektus, kurie, aišku, kada nors vis tiek baigiasi. Nes randi jėgų paprašyti pinigų iš ko nors, kažkas paaukoja. Bet tai užtrunka. Begalinis procesas. Labai gaila, jog reikia tiek energijos ir laiko, kad kažką gero žemėje nuveiktum.

Kita vertus, tai davė ir naudos - „iš vidaus“ matėte, kaip keitėsi baudžiamosios sistemos vaizdas.

Taip. Nuo kalėjimo „atvirų durų dienos“, kai mokiniai galėdavo rengti ekskursijas į įkalinimo įstaigas, suvokti atsakomybės ribas, pamatyti, kuo viskas gali baigtis, iki visiškai uždaros sistemos, į kurią niekaip negali patekti. Tik rašydamas oficialius raštus, eidamas į Seimą, prašydamas tarpininkavimo. Mūsų atvira visuomenė tapo visiškai uždara. Ir tai pamatai per konkretų pavyzdį - lietuvišką kalėjimą.

Vis dėlto - koks tai filmas?

Tai išpažintis. Likus dešimčiai minučių prieš mirtį jums suteikiamas paskutinis žodis. Žmogaus atsisveikinimo arba apmąstymų esencija prieš atimant jam gyvybę. Pasmerktieji kalba atvirai, nuogai ir betarpiškai. Tai - išpažinčių filmas.


Parengta pagal www.alfa.lt informaciją

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: