Žodis „emigracija“ yra visiškai klaidinantis ir vedantis į lankas bei kuriantis dramas, įsitikinęs Norvegijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, filosofas profesorius Gediminas Karoblis, kuris gyvena ir Lietuvoje, ir Norvegijoje. Šioje Skandinavijos valstybėje lietuvis dėsto Mokslo ir technologijų universitete. G.Karoblis teigia savęs emigrantu nelaikantis, greičiau – žmogumi, kuris keliauja neprarasdamas tapatybės, bet kartu bandydamas suprasti gyvenimo svetur kitoniškumus ir realijas.

Kai prabylame apie emigraciją, labai retai gilinamės į priežastis ar bandome pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Dažniausiai apsiribojame arba užslėptu smerkimu, arba imame aikčioti išgirdę kokią nors sėkmės istoriją, pavyzdžiui, kaip kartais pelenės virsta princesėmis. Pradeda atrodyti, kad žodis „emigracija“ neapima emigracijos priežasčių ir kompleksiškumo.

„Manyčiau, kad šio žodžio ne tik nepakanka, bet jis – ir žalingas. Kiek galiu, vis prašau pavadinimuose nerašyti žodžio „emigracija“. Kartais pasiseka dialoguose su žurnalistais, kartais – ne, – sako profesorius G. Karoblis. – Aš, kaip filosofas, bandau lietuviškai apmąstyti. Man asmeniškai tie žmonės, su kuriais susidūriau studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, buvo pareiviai, nes jie parėjo pas mane, kaip studentą. Tuo metu aš nevažinėjau, auginau šeimą Lietuvoje. [Dabar] aš pats esu išeivis pirmadienį ir pareivis penktadienį.“

Pašnekovo manymu, dabartinis pasaulis yra keleivių pasaulis. Keliavimo būdų yra įvairių: reguliarių kasdieninių, ilgalaikių ir trumpalaikių turistinių, kai keliaujama savaitei ar metams.

„Iš tikrųjų žodis „emigracija“ yra visiškai klaidinantis ir vedantis į lankas bei kuriantis dramas. Žodis „emigrantas“ savaime nėra blogas, bet jis susijęs su metaforiniu lauku, o tas metaforinis laukas susijęs su jūrinėmis, upinėmis kategorijomis – su vandeniu. Išplūsta, išteka ir taip toliau. Ir dėl to, kai tik, pavyzdžiui, redaktorius ir skaitytojai pasako žodį „emigracija“, iš karto mes save suvokiame kažkokios didelės bangos keteroje. Ir, aišku, ta banga iš karto nukreipta iš Lietuvos“, – aiškina G.Karoblis.

Bandydami priešintis ir apsukti tą bangą į priešingą pusę, tampame įkaltinti tose metaforose, sako filosofas.

Pašnekovui teko įsitikinti, kad, pavyzdžiui, švedai, dirbantys aptarnavimo sferoje Norvegijoje, ar vokiečiai, dirbantys naftos platformose prie Norvegijos krantų, nelaiko savęs emigrantais.

„Vokietijoje galbūt nėra tos dramos, nes šalis – didelė. Nei vokiečiai, nei, tarkim, olandai nepatiria išnykimo baimės. Mes turime išnykimo baimę ir tai meta šešėlį ant emigracijos, ant metaforų. Tai yra labai baisi vizija, kuri vaizduotėje atrodo vis realesnė. Kaip tik dėl to, kad susiskaičiuojame ir sakome, kad ir vėl mažiau. Baimės mechanizmai nubloškia žmones nuo realybės“, – apie lietuvių tautą persekiojančią išnykimo baimės šmėklą kalba G.Karoblis.

Profesorius šią baimę sieja su meilės stoka. Pasak jo, reikia mylėti tuos, kurie susidėję lagaminus jau yra stotyje, tuos, kurie jau grįžta, ir tuos, kurie dar nesusidėjo daiktų. Situacija pagerėtų, jei tik meilė ir empatija kitam padidėtų, įsitikinęs pašnekovas.

LRT Kultūros laida „IQ presingas“