Per TV3 transliuojamos publicistinės laidos „Abipus sienos“ vedėją Giedrių Leškevičių tikriausiai gerai pažįsta ir Britanijoje gyvenantys lietuviškos televizijos žiūrovai. Tačiau jau ketverius metus su jais iš ekrano besisveikinantis žurnalistas garsėja ir kiek neįprastais savo pomėgiais. Neseniai Baltijos šalių karaoke čempionu tapęs Giedrius sako geriausiai atsipalaiduoja skraidydamas oro balionais. Apie dainavimą, televiziją ir pomėgius su juo kalbėjosi Anglija.lt.

- Kaip gimė tavo aistra dainavimui?

Čia turbūt tas atvejis, kai žmogus dar nekalba, o jau dainuoja, nes kiek aš save atsimenu, tiek ir dainuoju. Kai pirmą kartą pasirodžiau scenoje, buvau ketverių. Tuomet gavau jauniausio dalyvio prizą. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau sekė dainavimas mokykloje, dainų dainelės, liaudies kolektyvai. Dalyvavau Pivašiūnų kaimo vidurinėje mokykloje susikūrusio ir vėliau „Griežliukės" pavadinimą gavusio kolektyvo veikloje. Kiek vėliau sekė Pivašiūnų kapela, su kuria dar ir dabar koncertuoju.
Dainavimas karaoke irgi savaime išplaukė. Atvažiavęs į Vilnių pajutau, kad retai dainuoju, tad ir pradėjau ieškoti, kur būtų galima save realizuoti.

- Karaoke karaliumi netampama per vieną vakarą. Tikriausiai reikia nuolatos balsą lavinti, daug repetuoti?

Kai aš pradėjau dainuoti karaoke, tą patį darė vos keli žmonės, konkurencija buvo maža, tad ir dainuoti buvo kur kas paprasčiau. Dabar, kai kas nors puikiai padainuoja ir pačiam norisi pasitempti. Tad padidėjus konkurencijai pradėjau tikslingai repetuoti. Pavyzdžiui, įsirašau dainą į diską ir važiuodamas automobiliu dainuoju.

- Kas svarbiausia dainuojant karaoke – balsas, sceniniai judesiai ar kažkas kito?

Karaoke yra lygiai taip pat nenuspėjama, kaip ir Eurovizija. Žinoma, balsas turi būti geras. Tačiau maniškis nėra profesionaliai treniruotas – nelankiau jokių specialių vokalo pamokų, tad ir jokių dainavimo subtilybių nežinau. Beje, man pačiam tas jaučiasi, todėl norisi pasimokyti. Tačiau dainuojant karaoke, sėkmę dažnai nulemia ne tai, kaip padainuoji, bet ir tai, kaip tu atrodai, kaip bendrauji su publika, kaip publika jaučiasi tau dainuojant - svarbūs visi šie dalykai.

- Atrodo turi visus daininkui būtinus duomenis – balsą, klausą, talentą, pats rašai dainų tekstus, groji gitara, tad gal svarstai galimybę išbandyti savo jėgas ir didžiojoje scenoje?

Apie didžiąją sceną galiu pasakyti taip: niekada nespjoviau į ją, bet niekada ir nesiveržiau. Jeigu susiklostys palankios aplinkybės – galbūt kažkas labai norės mane pasikviesti, galbūt kažkas susižavės ir sumąstys iš manęs padaryti muzikantą, tuomet gal ir pradėsiu kažką rimtesnio, bet aš puikiai suprantu, kad tai irgi rimtas bei sunkus darbas. Tačiau visiškai realu yra tai, kad aš tiesiog paimsiu ir įrašysiu vieną, kitą dainą – nelaikau aš to kažkokiu dideliu ar nepasiekiamu tikslu.

- Dabar televizijoje labai išpopuliarėjo įvairūs muzikiniai projektai. Ar nekirba mintis viename tokių projektų pačiam sudalyvauti?

Tikrai nekirba, nes neturiu jokio noro, kad kažkas knaisiotųsi ir domėtųsi ar miegodamas knarkiu arba kaip aš valausi dantis, plaunuosi pažastis ir panašiai. Taip, kai kam galbūt tai yra vienintelis kelias išgarsėti, būti pastebėtiems ir tapti žvaigždėmis. Man tai nėra siekiamybė. Aš visai nenoriu dirbtinio populiarinimosi.

- Esi matomas ir žinomas. Ar tave tai vargina?

Tiesą sakant, aš to dėmesio nejaučiu. Tai, kad mane atpažįsta, labiau jaučiasi ne Vilniuje, o išvažiavus į mažesnius miestus. Netgi ir Kaune dėmesys yra didesnis. Provincijoje tai aš nekalbu, ten apskritai yra įvykis, jei atvažiuoja kas nors, ką rodo per televiziją.

Per mėnesį aš filmuoju maždaug tris reportažus, kadangi jų parengimas užtrunka savaitę ar dvi, tad ir išvažiuoti į kitus miestus tenka nedažnai. Tad tas dėmesys manęs tikrai kasdien nei lepina, nei vargina. Taip, aš suprantu, kad esu viešas žmogus, eidamas gatve galbūt, net jei ir norėčiau, negalėčiau nusispjauti kur papuolė ir panašiai. Bet tai juk elementari kultūra, kurios turėtų laikytis visi.

- Gal gali papasakot kokią istoriją apie tai, kaip žinomumas padėjo ar pakenkė?

Žinomumas padeda tiesioginiame mano darbe. Kai paskambinu ir prisistatau, žmogui reikia daug mažiau aiškinti apie laidą ir apie tai, kas esu. Tad darbui tai padeda, o daugiau?.. Na, su policija nekonfliktuoju, tad ir išsisukinėti netenka.

- Kokią vietą tavo gyvenime užima darbas?

Aš visiems sakau, kad susidėliojant gyvenimo prioritetus, man svarbiausia šeima, tada seka darbas, o paskui visi pomėgiai. Tačiau pastaruoju metu pagal skiriamą laiką daugiausiai dėmesio tenka darbui televizijoje, tuomet šeimai, o tada jau ir visiems laisvalaikio pomėgiams – oro balionams, karaoke, didžėjaus pultui.

- Kaip leidžiate bendrą šeimos laisvalaikį su žmona Gina?

Žmona, kai tik gali bei turi noro, visuomet prie manęs prisijungia. Tačiau, jei po darbo jaučiasi pavargusi, ji tiesiog ramiai sau ilsisi. Man dažnai reikia išsikrauti, tad džiaugiuosi, kad ji savęs nespaudžia. Tiesa ir aš jau po truputį galvoju apie susitūpėjimą, sėslumą.

- Oro balionai berods yra tavo naujausia meilė?

Man oro balionai yra dar vienas būdas pabėgti ir atitrūkti. Turbūt tai yra viena iš naujausių meilių, nors balionais ir viskuo, kas skraido, aš žavėjausi dar nuo mažumės – gaminau aitvarus ir juos leisdavau, o kai mane, 14 – 15 metų amžiaus paauglį, pirmą kartą paskraidino lėktuvu, aš apskritai jaučiausi devintame danguje. Oro balionai taip rimtai ir aktyviai mano gyvenime atsirado maždaug prieš metus.

- Ar yra vieta, virš kurios labiausiai norėtum praskristi?

Niekada apie tai nepagalvojau. Šiemet buvau viename didžiausių oro balionų festivalių Šveicarijoje. Kalnuose, dviese buvome pakilę į keturių kilometrų aukštį. Ten buvo tikrai gražu. Tačiau ir Lietuva iš viršaus be galo graži – ir ežerai, ir upės, ir laukai žali.

Kalbėjosi Vytautas Kraujalis