Gailesčio našlaičiams nereikia, jie tenori būti mylimi - Anglija.lt
 

Gailesčio našlaičiams nereikia, jie tenori būti mylimi 

Vaidilutė Dovidaitytė

Lietuvoje kasmet be tėvų globos lieka apie tris tūkstančius vaikų. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, didžioji jų dalis vis dar siunčiami į globos namus. Lietuviai kol kas sunkiai ryžtasi imtis globoti našlaičius. Tokius globėjus galima suskaičiuoti ant pirštų. Specialistai, ruošiantys būsimuosius įtėvius našlaičio auginimui, randa daugybę priežasčių, dėl ko mūsų šalyje vis dar nėra tradicijų padėti silpnam, be tėvų šilumos ir meilės likusiam vaikui. O ir globėjų įvaizdis šalyje nekoks. Prieš keletą metų į šeimą priimti našlaitį dar buvo bent jau finansiškai naudinga. Buvo atsiradę tokių šeimų, kurios į beglobius vaikus žiūrėjo kaip į pakankamai neblogą versliuką. Tačiau dabar tie papildomi maždaug penki šimtai litų už našlaičio globą nebevilioja. O altruistų ne tiek ir daug.

Kartais imi ir susimąstai, ar verta gimdyti naujus vaikus, kai aplink šitiek daug kenčiančių, lyg šunyčių išbruktų į gyvenimą. Sunku tikriausiai ir teisti tuos biologinius tėvelius, kurie nežinia dėl kokių priežasčių „prigamina” savo atžalų, o paskui lengva ranka palieka juos gyvenimo patvoriuose. O juk yra šalių, kur žmonės net nežino, kas yra vaikų namai. Lietuva – ne tokia. Čia kiekviename mieste surasi didžiulius dar tarybiniais metais sulipdytus valdiškus namus, kuriuose našlaičiai leidžia savo vaikystę. Kartais praeiname pro juos su gailesčiu žvelgdami, kartais stengiamės aplenkti ir padejuojame, kad čia gyvenančių vaikų likimas jau nulemtas ir nieko doro iš jų nebus, kai jie užaugs. O argi jie kalti dėl to, kad auga gaudami lėkštę valdiškos sriubos, o vietoj kupino meilės mamos apkabinimo teturi visiems bendrą auklytę, kuri tik dirba savo darbą. Jeigu pavyktų išgirsti tuos vaikus – jie visi unisonu kartoja, kad mielai atsisakytų gardžios sriubos šaukšto ir iškeistų šiltą ir patogią valdišką lovą į prastesnę, kad tik gautų bent trupinėlį mamos meilės.

Žinoma, galime numoti ranka ir sakyti, kad tai ne mūsų rūpestis ir dar pasibaisėti šių vaikučių tėvais. O gal geriau tą nuolatinį piktinimąsi ir bambėjimą kažkuo pakeisti? Juk ir pasipiktinimams sunaudojama labai daug energijos. Žinoma, galima ir pasiteisinti, kad vienas lauke – ne karys ir nieko nepakeisi, o vaikų namai kaip buvo taip ir bus užkišti nereikalingaisiais.

Tačiau visada pasaulį galima pradėti keisti nuo savęs. Apsidairyti aplink ir pagalvoti, ką aš galiu padaryti. Galbūt įsivaikinti našlaitį daugeliui yra per sunku, o gal tiesiog baisu. Suprantama. Tačiau kartais gal užtektų ir kur kas mažesnių dalykų. Tiesiog pasidalyti savo šiluma su tais vaikais. Galbūt vieną dieną sulėtinti žingsnį ir pasibelsti į vaikų namų duris, pasiūlyti savo nuoširdžią draugystę, pasidalyti tuo, ką turi, ir, aišku, daug ko pasimokyti iš tų namų gyventojų. Gal tada ims keistis požiūris ir suvokimas, kad ir čia gyvenantieji yra tokie kaip mes. Tik likimas juos nuskriaudė kur kas stipriau nei mus. Gal dėlto jie truputį atšiauresni gyvenimui, nes nuo vaikystės žino, kad liko vieni. Bet juk mūsų visų užduotis yra sudaužyti tą sieną, surasti vaiko jautrią vietą ir padėti jam patikėti, kad gyvenimas vis tiek yra gražus.

Kartais juokinga klausytis istorijų, kaip šeimos kenčia nesulaukdamos savo kūdikio. Kiek „sukišama” pinigų dirbtiniams apvaisinimams, kurie, žinia, irgi ne visada pavyksta. Kiek nerimo ir kančių reikia pereiti. O juk yra visai lygiagretus kelias būti laimingu ir dar šalia savęs esantį padaryti laimingu. Tereikia atverti širdį ir į gyvenimą žiūrėti kiek platesnėmis akimis.

Žinoma, galima diskutuoti, kad įvaikis neturės kraujo ryšio su tėvais ir niekada neatstos savo paties išnešioto kūdikio. Tačiau ar tikrai tai tiesa? Juk visi, išgirdę posakį, kad tikri tėvai yra ne tie, kurie „padaro”, bet tie, kurie užaugina, kinkuojame galvom pritardami. Bet ar tai nėra tik tuščias ir bestuburis palinksėjimas, kai Lietuvoje šitiek niekam nereikalingų ir be kaltės kaltų vaikų?!

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiais metais finansuos 23 projektus, skirtus globėjų ir įtėvių paieškai, rengimui, konsultavimui ir pagalbos jiems teikimui. Šiems projektams įgyvendinti skirta daugiau nei milijonas litų. Belieka tikėtis, kad atsiras norinčiųjų šią paramą gauti tėvelių.

Vaidilutė Dovidaitytė

Lietuvoje kasmet be tėvų globos lieka apie tris tūkstančius vaikų. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, didžioji jų dalis vis dar siunčiami į globos namus. Lietuviai kol kas sunkiai ryžtasi imtis globoti našlaičius. Tokius globėjus galima suskaičiuoti ant pirštų. Specialistai, ruošiantys būsimuosius įtėvius našlaičio auginimui, randa daugybę priežasčių, dėl ko mūsų šalyje vis dar nėra tradicijų padėti silpnam, be tėvų šilumos ir meilės likusiam vaikui. O ir globėjų įvaizdis šalyje nekoks. Prieš keletą metų į šeimą priimti našlaitį dar buvo bent jau finansiškai naudinga. Buvo atsiradę tokių šeimų, kurios į beglobius vaikus žiūrėjo kaip į pakankamai neblogą versliuką. Tačiau dabar tie papildomi maždaug penki šimtai litų už našlaičio globą nebevilioja. O altruistų ne tiek ir daug.

Kartais imi ir susimąstai, ar verta gimdyti naujus vaikus, kai aplink šitiek daug kenčiančių, lyg šunyčių išbruktų į gyvenimą. Sunku tikriausiai ir teisti tuos biologinius tėvelius, kurie nežinia dėl kokių priežasčių „prigamina” savo atžalų, o paskui lengva ranka palieka juos gyvenimo patvoriuose. O juk yra šalių, kur žmonės net nežino, kas yra vaikų namai. Lietuva – ne tokia. Čia kiekviename mieste surasi didžiulius dar tarybiniais metais sulipdytus valdiškus namus, kuriuose našlaičiai leidžia savo vaikystę. Kartais praeiname pro juos su gailesčiu žvelgdami, kartais stengiamės aplenkti ir padejuojame, kad čia gyvenančių vaikų likimas jau nulemtas ir nieko doro iš jų nebus, kai jie užaugs. O argi jie kalti dėl to, kad auga gaudami lėkštę valdiškos sriubos, o vietoj kupino meilės mamos apkabinimo teturi visiems bendrą auklytę, kuri tik dirba savo darbą. Jeigu pavyktų išgirsti tuos vaikus – jie visi unisonu kartoja, kad mielai atsisakytų gardžios sriubos šaukšto ir iškeistų šiltą ir patogią valdišką lovą į prastesnę, kad tik gautų bent trupinėlį mamos meilės.

Žinoma, galime numoti ranka ir sakyti, kad tai ne mūsų rūpestis ir dar pasibaisėti šių vaikučių tėvais. O gal geriau tą nuolatinį piktinimąsi ir bambėjimą kažkuo pakeisti? Juk ir pasipiktinimams sunaudojama labai daug energijos. Žinoma, galima ir pasiteisinti, kad vienas lauke – ne karys ir nieko nepakeisi, o vaikų namai kaip buvo taip ir bus užkišti nereikalingaisiais.

Tačiau visada pasaulį galima pradėti keisti nuo savęs. Apsidairyti aplink ir pagalvoti, ką aš galiu padaryti. Galbūt įsivaikinti našlaitį daugeliui yra per sunku, o gal tiesiog baisu. Suprantama. Tačiau kartais gal užtektų ir kur kas mažesnių dalykų. Tiesiog pasidalyti savo šiluma su tais vaikais. Galbūt vieną dieną sulėtinti žingsnį ir pasibelsti į vaikų namų duris, pasiūlyti savo nuoširdžią draugystę, pasidalyti tuo, ką turi, ir, aišku, daug ko pasimokyti iš tų namų gyventojų. Gal tada ims keistis požiūris ir suvokimas, kad ir čia gyvenantieji yra tokie kaip mes. Tik likimas juos nuskriaudė kur kas stipriau nei mus. Gal dėlto jie truputį atšiauresni gyvenimui, nes nuo vaikystės žino, kad liko vieni. Bet juk mūsų visų užduotis yra sudaužyti tą sieną, surasti vaiko jautrią vietą ir padėti jam patikėti, kad gyvenimas vis tiek yra gražus.

Kartais juokinga klausytis istorijų, kaip šeimos kenčia nesulaukdamos savo kūdikio. Kiek „sukišama” pinigų dirbtiniams apvaisinimams, kurie, žinia, irgi ne visada pavyksta. Kiek nerimo ir kančių reikia pereiti. O juk yra visai lygiagretus kelias būti laimingu ir dar šalia savęs esantį padaryti laimingu. Tereikia atverti širdį ir į gyvenimą žiūrėti kiek platesnėmis akimis.

Žinoma, galima diskutuoti, kad įvaikis neturės kraujo ryšio su tėvais ir niekada neatstos savo paties išnešioto kūdikio. Tačiau ar tikrai tai tiesa? Juk visi, išgirdę posakį, kad tikri tėvai yra ne tie, kurie „padaro”, bet tie, kurie užaugina, kinkuojame galvom pritardami. Bet ar tai nėra tik tuščias ir bestuburis palinksėjimas, kai Lietuvoje šitiek niekam nereikalingų ir be kaltės kaltų vaikų?!

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiais metais finansuos 23 projektus, skirtus globėjų ir įtėvių paieškai, rengimui, konsultavimui ir pagalbos jiems teikimui. Šiems projektams įgyvendinti skirta daugiau nei milijonas litų. Belieka tikėtis, kad atsiras norinčiųjų šią paramą gauti tėvelių.

 (Komentarų: 5)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: