Nors dabar XXI amžius, tačiau Žemaitijoje kai kur dar viešpatauja vergovė. 66 metų Ivanui Chomelovui atskleidus savo gyvenimo istoriją, išaiškėjo, kad žmogus buvo visiškai priklausomas nuo jam valgyti atvežančio pono, o jo pensiją kažkas savinosi ne tik be leidimo, bet ir be jo žinios.

Užblokavo banko kortelę

Po gaisro fermoje, kurioje, aplinkinių nuomone, Ivanas buvo išnaudojamas, Telšių socialinių darbuotojų globoje atsidūręs vyras dar negali patikėti, kad jam nebereikės niekam lenkti nugaros.

Senatvės pensija vyrui jau senokai paskirta, jos galėtų užtekti nedideliems poreikiams patenkinti.

Tačiau I.Chomelovas tikino, kad banko mokėjimo kortelė, į kurią, kaip dabar paaiškėjo, „Sodra“ kas mėnesį pervesdavo po 470 litų, buvo išimta jam nežinant, ir tų pinigų jis niekuomet nė neregėjo.

Išaiškėjus šiems faktams, Telšių rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus darbuotojai pasirūpino, kad kortelė būtų užblokuota. Vietos valdžia gaisre asmens dokumentus praradusiam žmogui skyrė pašalpą, kad šis galėtų išsiimti naują asmens tapatybės kortelę, taip pat jam užsakyta nauja banko mokėjimo kortelė.

Dirbo be grafiko ir išeiginių

Telšių rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus darbuotojams neaišku, kaip galėjo nutikti, kad fermos samdinys valstybės mokamos pensijos negaudavo.

Balandžio mėnesio pabaigoje Telšių rajono Ryškėnų seniūnijos Brizgų kaime kilęs gaisras sunaikino stručių fermą ir taip išvadavo ten gyvenusį Ivaną iš vergijos pančių.

Paklaustas, ką ir kiek dirbo fermoje, Ivanas atsakė trumpai: „Dirbau viską, buvau ne kartą stručių apspardytas, jokio darbo grafiko nebuvo, laisvadienių irgi neturėjau.“ Primygtinai prašant pasakyti, kiek per parą teko dirbti valandų, samdinys atrėžė: „Kartais ir visą parą.“

Pasišovė suskaldyti malkas

Po gaisro Telšių rajono savivaldybės Nakvynės namuose atsidūręs Ivanas jaučiasi tarsi rojuje. Visą dieną nereikia nieko dirbti, tačiau vyras – ne iš tinginių, kaip kai kurie valdiškų namų gyventojai.

I.Chomelovas negali sėdėti sudėjęs rankų, tad savo noru eina skaldyti malkų, kurios atėjus žiemai šildys Nakvynės namų gyventojus.

„Taip greičiau praeina diena“, – paaiškino Ivanas, kuriam tebeskauda per nelaimę apdegusias rankas.

„Strutyne“ prabėgo dešimtmetis

Nakvynės namų poilsio kambaryje yra televizorius, gali kiek nori žiūrėti laidas, kino filmus.

Ivanas prisipažino senokai nežiūrėjęs televizoriaus, mat „strutyne“, kaip jis pats vadina vietą, kur praleido maždaug dešimtį metų, buvo net trys seni televizoriai, bet jis jų negalėdavo žiūrėti.

2012 metų pabaigoje Lietuvoje išjungus analoginę televiziją ir įjungus skaitmeninę, šeimininkai nepasirūpino samdiniui nupirkti skaitmeninio televizijos signalo priimti galinčio televizoriaus arba bent priedėlio. Tad mėgiamų laidų, ypač loterijos žaidimų, Ivanas jau nėra matęs daugiau kaip metus.

„Patikdavo žiūrėti „Teleloto“, kaip žmonės laimi automobilius ir pinigus, nors pats loterijos bilieto niekada nepirkdavau. Įvedus skaitmeninę televiziją, seną televizorių užtraukė migla“, – guodėsi I.Chomelovas.

Į kieno kišenę subyrėjo pinigai?

Pasakodamas apie sudėtingas savo gyvenimo sąlygas buvusioje stručių fermoje Ivanas nieko nekeikė, neminėjo blogu žodžiu. Atrodė, kad tokia sunki padėtis jį tenkino.

Net kalbant apie stebuklingai išgaravusią pensiją, Ivanas buvo visiškai ramus. Vyro nė kiek netrikdė skaičiavimai, kad jeigu senatvės pensija jam mokama maždaug ketverius metus, susidarė apie 22 tūkst. litų viršijanti nežinia kur prašapusi suma.

Telšių nakvynės namų socialinio darbo organizatorė Genovaitė Kuzminskienė teigė, jog sunku buvo patikėti, jog žmogus nežino, kad jam paskirta pensija. Besiaiškinant nustatyta, kad senatvės pensija ne tik paskirta, bet ir pervedama į sąskaitą.

Tuo tarpu I.Chomelovas dievagojosi banko mokėjimo kortelės akyse neregėjęs ir rankose nečiupinėjęs, pinigų – taip pat. Vadinasi, kažkas iš Ivano aplinkos patuštindavo sąskaitą jam nežinant. Tuo jau susidomėjo teisėsauga.