Gal dar ne vienas prisimena tuos laikus, kada pakilūs žodžiai „lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt, tą garbę gavom dar užgimę, neturim leisti jai pražūt“ gan tiksliai atliepdavo dažno lietuvio savijautą. Tačiau šiandien nuotaikos kitos. Apie kokius nors viešus lietuvybės išsižadėjimus kol kas neteko girdėti, bet esąs lietuvis, vargu kas skuba girtis. Ypač Anglijoje. Gal net Airijoje? Greičiausiai ir Amerikoje. Nejaugi vos išvykus iš Lietuvos pasidaro gėda būti lietuviu?

Prieš gerus porą metų vienoje bendrovėje teko sutikti maždaug trisdešimties metų tautietį, kuris per visą vakarą lietuviškai neištarė nė žodžio – kalbėjo vien angliškai. Įdomiausia, kad visoje bendrovėje dirbo vien lietuviai. Tiesa, visi neblogai susigraibantys angliškai ir be vargo suprantantys, ką po kelerių gyvenimo Londone metų anglakalbiu tapti spėjęs tautietis nori pasakyti. Beje, jis buvo toks pakantus, kad nereikalavo, jog kalbėtume su juo angliškai, neapsimetinėjo nesuprantąs, kas jam sakoma, bet pats atsakydavo tik angliškai.

Buvo smagu klausytis, kaip susikalbama vartojant dvi skirtingas kalbas ir be vertimo. Bet kaip bebuvę, anglakalbiui tautiečiui išėjus, visi atsipūtė, pasijuto kažkaip laisviau. Kodėl – kiekvienas aiškintų skirtingai. Mano mintis būtų tokia – tas vaikinas kažkaip sugebėjo priversti visus jaustis truputį nepatogiai dėl to, kad gyvendami Londone, jie vis dar daro cepelinų balius, kepa blynus, bendrauja gimtąja kalba ir laikosi įsikibę vienas kito. Paklaustas, ar jau nebemoka lietuviškai, jis paaiškino, kad lietuvių kalba jam nereikalinga, nes darbe jis kalba tik angliškai ir kalbėjimas lietuviškai jam trukdo išmokti taisyklingos angliškos tarties. Savo pasirinkimo nekalbėti lietuviškai su gėdijimusi būti lietuviu jis nesiejo.

Ar daug tokių, kaip minėtasis vaikinas – sunku pasakyti. Daugiau tokių, kurie pritartų šiai, interneto diskusijų portale išsakytai minčiai: „Aš daug apvažiavau Europos šalių, bet kada manęs paklausia, iš kur aš, niekados nesakau, kad iš Lietuvos, nes lietuviai tiek prisidirbę Europos Sąjungos šalyse, kad baisu apie tai šnekėti, nors visa tai mes puikiai žinome............man gėda dėl mūsų tokios tautos.“

Nežinia, kodėl taip susiklostė, bet pastaruoju metu Anglijos žiniasklaidoje pasirodė gana daug neigiamos informacijos, susijusios su Lietuva ir lietuviais. Ko verta vien ta istorija apie jaunuolį, kuris nuo tilto numetė ir mirtinai sužalojo šunį, o jo draugas tai nufilmavo ir vaizdo medžiagą išplatino internete. Istoriją aprašė daugybė ne tik JK, bet ir viso pasaulio žiniasklaidos, ji sulaukė gausybės komentarų internete. „Išgarsėjome kaip žiaurūs ir buki žmonės. Tai – pats blogiausias įvaizdis“, – taip šią situaciją interneto portalui „Delfi“ pakomentavo Lietuvoje gerai žinoma viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė.

Atsiverčiau „Daily Mail“ interneto puslapį, manydama, kad šunis mylintys anglai dabar tikrai nešykštės „gražių“ žodelių apie lietuvius. Betgi ne – visuose komentaruose buvo smerkiamas žiaurus ir pasibaisėtinas poelgis bei jį įvykdęs asmuo, kurį daugelis komentatorių nepatingėjo įvardinti vardu ir pavarde – Svajūnas Beniukas. Tačiau neradau nei vieno apibendrinimo, kuriame būtų kas bloga pasakyta apie Lietuvą kaip šalį ar lietuvius kaip tautą. Tad tas pasibaisėjimas, dėl kurio iš tikrųjų kiekvieną apimtų gėda, jog išgarsėjome kaip žiaurūs ir buki, atėjo ne iš britų žiniasklaidos ir ten išsakytų komentarų. Tokius apibendrinimus patys susikuriame arba perimame iš savų vertintojų, patys jais baisimės ir todėl gėdijamės būti lietuviais.

Psichologai tokią situaciją aiškina taip: taip paprastai elgiasi kolektyvinės sąmonės žmonės, kurie suvokia save pirmiausia kaip tam tikros grupės – tautos, klasės, klano ar šeimos – atstovą, o ne kaip individą.

Natūralu, kad kiekvieną kartą paskaičius, ką koks tautietis iškrėtė, pasijuntama nesmagiai. Norėtųsi būti geresnės tautos atstovu. Tačiau, kai suvoki, kad būti lietuviu jokiu būdu nėra lygu būti Svajūnu Beniuku, imi ir nustoji gėdytis, kad esi lietuvis.

Zita Čepaitė