Tarptautinę darbo dieną pasaulyje įprasta išeiti į gatves su manifestais ir reikalauti geresnių darbo sąlygų. Tačiau Lietuvoje Gegužės 1-oji mažai kuo skiriasi nuo eilinio laisvadienio. Nors profsąjungos atiduoda šiokią tokią duoklę renginiu prie Seimo, net Lietuvos socialdemokratų partija šiemet nesuorganizavo įprastų gegužinių su keptais paršeliais, šokiais ir dainomis.

Gegužės pirmoji lietuviams dar dažnai primena sovietmetį, kaip, beje, ir profsąjungos, kurios Lietuvoje vienija tik kiek daugiau nei dešimtadalį dirbančiųjų. Teisų gynimas streikais irgi nepalyginamas su tradicijomis Prancūzijoje ar Vokietijoje.

Alfa.lt kalbinti politikai, teisininkų ir profsąjungų atstovai pastebi, kad didžiausia lietuvių bėda – iniciatyvos ir vienybės stoka.

Atbaido sovietinis įvaizdis

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas Alfa.lt sakė, kad šiemet kaip ir kasmet renginiai organizuojami. „Susirinksime ir su „Solidarumu“ prie Seimo, truputėlį pabarsime Seimo narius“, – sakė jis ir paaiškino, kad šįkart atsisakyta visuotinio centralizuoto profsąjungiečių renginio, nes prognozuota, kad dėl didelio laisvų dienų skaičiaus žmonės gali nesusirinkti.

Jis pripažino, kad dauguma lietuvių Gegužės 1-ąją mieliau ilsisi, nei kovoja dėl savo teisių. „50 metų mus versdavo išeiti į tą demonstraciją. Per jėgą mielas nebūsi, todėl daugeliui dar yra nusistovėjęs priešiškumas, nors Tarptautinė darbo diena nėra anaiptol vien socialistinė šventė. Mes stengiamės gaivinti šią šventę. Negaliu sakyti, kad mums labai gerai sekasi, bet po truputį ji turėtų atgyti“, – vylėsi A. Černiauskas.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas sakė, kad švęs širdyje, spėjo, kad stiprių gegužinių LSDP šiemet nerengia, nes nenori dubliuoti po savaitės įvyksiančio partijos programos pristatymo renginio. Jis irgi mano, kad apskritai iniciatyva dėl Tarptautinės darbo dienos minėjimo yra apkerpėjusi dėl praeities šleifo. „Gegužės 1-oji plačiai asocijuojasi kaip komunistų sugalvota šventė, vyresni žmonės prisimena sovietmečio priverstinius marširavimus. Kitose šalyse ši šventė išnaudojama tam, kad darbo problemos nuskambėtų garsiai. Mes dar kažko bijome, kuklinamės“, – įsitikinęs politikas.

Mykolo Romerio universiteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros vedėjas doc. dr. Justinas Usonis irgi sutinka, kad ši šventė Lietuvoje turi išlikusį neigiamą tarybinį atspalvį. Akademikas priminė, kad dėl tų pačių priežasčių prieš kelerius metus nestigo politikų pasipriešinimo socialdemokratų iniciatyvai tarptautinę darbo dieną paskelbti švente.

Profsąjungų daugėja, bet nuo pažangių šalių atsiliekama

Teisininkas mano, kad sovietinis įvaizdis turi įtakos ir vangiam darbuotojų teisėms turinčių atstovauti profsąjungų kūrimuisi: „Daliai žmonių nuo tarybinių laikų yra išlikęs įspūdis, kad profsąjunga nieko neduoda, tik kažkokį procentą nuo algos nurėžia.“

Jis pastebėjo, kad statistika rodo, jog profsąjungoms priklauso tik apie dešimtadalis darbuotojų. „Atstovavimas labai skystas. O, pavyzdžiui, Skandinavijoje jis siekia net 80–90 proc., – J. Usonis nurodo ir kitą Lietuvos profsąjungų bėdą – iniciatyvos kryptį, kai ne darbuotojai sukuria profsąjungas, o profsąjungos ieško narių. – Atstovavimas vyksta ne iš apačios, kaip tradiciškai turėtų būti, o iš viršaus. Kol nebus natūralaus atstovavimo, nebus ir stiprių profsąjungų.“

LPSK pirmininkas A. Černiauskas situaciją vertina optimistiškiau – tikina, kad darbuotojai darosi sąmoningesni ir aktyviau buriasi į profsąjungas. „Supratę, kad vieniems stovėti prieš darbdavį yra pakankamai sudėtinga, darbuotojų atstovų ir profsąjungų kūrimosi procesas gana stipriai pajudėjo į priekį“, – jis paminėjo vieną šviežiausių atvejų, kai profsąjungas ėmė kurti prekybos centrų darbuotojai.

Parlamentaras A. Sysas mano, kad viskam reikia laiko: „Mus stabdo mūsų pačių pasaulėžiūra, gal net krikščioniškas pradas, manymas, kad ateis kažkas kitas ir išspręs mūsų problemas. Požiūris kažkiek keičiasi, nes grįžta užsienyje gyvenimo pamatę jauni žmonės, bet viskam reikia laiko. Kaip sakė Mozė: 40 metų, o ne aštuoniolikos.“

Darbo teisės ekspertas J. Usonis receptų, kaip suburti žmones, nesiūlo: „Tik laikas viską išspręs. Nei teisinėmis, nei kažkokiomis kitomis priemonėmis nepriversime žmogaus eiti į profsąjungą.“ Kartu jis vis dėlto atkreipia dėmesį, kad kitų profesijų atstovai turėtų pasimokyti iš streikais algų pakėlimo išsireikalavusių mokytojų: „Ten, kur žmonės susijungė, matome rezultatą. Dirbtinai versti jungtis ir kovoti nėra reikalo, nes geriausiai sujungia problema.“

Streikams trukdo abejingumas ir formalumai

Deja, kovingumu dėl savo teisių Lietuva pasigirti negali. Šios savaitės žurnale „Veidas“ paskelbta statistika rodo, kad pernai nuo vasario iki lapkričio Lietuvoje 161 streiką (91 iš jų – įspėjamuosius) surengė tik švietimo darbuotojai, daugiau jokia profesinė bendruomenė nežengė tokio žingsnio. Nuo 2000 m. tai daugiausia streikų.

A. Sysas pastebi, kad Lietuvoje ūpą streikuoti atmuša ir įstatymai, kuriuos ruošiamasi pataisyti. „Teisinė bazė yra taip sureguliuota, kad norint streikuoti reikia atlikti labai daug formalumų. Seime svarstomi įstatymo pakeitimai, kurie palengvintų streiko, kaip įrankio derantis su darbdaviu, organizavimo tvarką“, – sakė jis. Politikas paminėjo, kad įstatyme siekiama būtiną pritariančių streikui darbuotojų skaičių sumažinti nuo 75 proc. iki formulės „50 proc. plius vienas darbuotojas“. Taip pat daugiau nei pusės darbuotojų pritarimo reikėtų ne visoje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, bet pakaktų atskiruose padaliniuose. „Prekybos tinklų atveju norint streikuoti reikia apklausti visas tinklo įmones ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pagal naujai svarstomo įstatymo pataisas streikuoti galėtų ir atskira parduotuvė, jei joje yra pakankama kritinė masė“, – sakė socialdemokratas.

J. Usonio manymu, lietuvių problema – vieningumo trūkumas: „Jei, kaip Prancūzijoje, būtų tradicija streikuoti, visi palaikytų, būtų kitaip. O dabar vienas bijo, kitas nenori, trečias pasmerkia. Pavyzdžiui, prekybos centrų darbuotojai bijo, kad juos atleis ir priims kitus, nors darbo rinkos situacija rodo, jog darbuotojų trūksta. Atrodytų, žmonės turėtų naudotis padėtimi, bet yra kiek kitaip.“

Ar darbuotojai žino savo teises?

Tuo tarpu A. Černiauskas įsitikinęs, kad žmonės labiau stoja ginti savo teisių esant minimaliai bedarbystei, trūkstant darbo jėgos. Kitas dalykas – darbdavių sąmoningumas: „Nors darbuotojų trūksta, jie vis tiek juos nori nupirkti už labai mažą kainą. Darbo biržoje siūlomas beveik vien minimalus darbo užmokestis. Kol bus toks požiūris, kad į darbuotoją investuoti neverta, tol turėsime tokią situaciją. Kaip minėjau, darbuotojas sąmoningėja – nesiima darbo už neadekvačią algą, bet vienam jam kovoti, derėtis su darbdaviu sunku. Todėl vėl grįžtama prie profsąjungų poreikio.“

Seimo narys A. Sysas mano, kad lietuviai per mažai žino ir domisi savo teisėmis: „Mes gerai ir net per gerai žinome savo pareigas, tai ką mums paliepia vadovas, šeimininkas, o savo teisų dažniausiai nežinome. Tai neprisideda prie mūsų gerovės valstybės kūrimo, kitokio darbdavių požiūrio į darbuotoją. Jei darbuotojas gerai žinotų savo teises, darbdavys nesielgtų taip, kaip elgiasi šiandien.“
Tuo tarpu teisininkas J. Usonis mano, kad nėra teisinga nuomonė, jog lietuviai yra teisiškai neišprusę ir nežino Darbo kodekso: „Žino pakankamai. Kai susiduriame teismuose, matyti, kad kol viskas yra gerai, darbuotojas ir darbdavys leidžia vienas kitam šiek tiek nusižengti. Darbdavys nepuls bausti už pusvalandžio pavėlavimą, jei dieną anksčiau pats darbuotoją paleido pusei dienos tvarkyti asmeninių reikalų. Kai įvyksta konfliktas, tada puolama ginčyti itin techniškai, atrandamas kodeksas, paskaitoma apie visas garantijas.“

Vytenė Stašaitytė, Alfa.lt
Wikipedia.org nuotraukoje gegužės 1 - osios mitingas Romoje