Dvylika metų Airijoje, netoli Korko miesto, gyvenęs Kęstutis Naravas atgal į Lietuvą pasuko kardinaliai pakeitęs gyvenimo būdą ir mąstymą. Vyras, apie kurį šįkart pasakoja „Emigrantų“ rubrika „Sveiki sugrįžę“, sako pavargęs vergauti pinigams ir supratęs, kad iš tikrųjų žmogui nieko nereikia – tik sveikatos ir artimųjų šalia savęs.

Susitikti su juo „Emigrantų“ kūrybinė grupė vyko į Kęstučio naujus namus tarp Vilniaus ir Molėtų. Nusukus nuo kelio ir pavažiavus link Pikeliškių gyvenvietės yra tokia pieva, o už jos, perbridus per nuo lietaus ištižusią žemę, galima rasti Kęstučio valdas.

Naujieji Kęstučio namai pastatyti iš molio. Juose nėra jokių miesto žmogui įprastų patogumų. Nei kanalizacijos, nei normalios elektros, nei šildymo. Vyras su mylimąją gyvena visiškai minimalistinėmis sąlygomis. Tik kartais pasikuria generatorių, stovintį už namo, kad galėtų pasinaudoti tam tikrais elektros prietaisais, pavyzdžiui, kompiuteriu.

Už savaitę – 700 eurų

Tačiau pradėkime nuo pasakojimo, kodėl Kęstutis iš viso nusprendė emigruoti. „Labai paprasta istorija. Jauna šeima, mažas vaikelis, na, ir eilinį kartą tuščias šaldytuvas. Kad ir kiek besiverti, bėgioji, atrodytų, staliaus amatas tikrai ne iš vargingųjų, bet buvo labai sunku.

Tuo metu gyvenome Kaune, nuomojome butą su mama. Mano buvusi žmona visada galvojo, kad kažkur reikėtų išvažiuoti, kad pamatytume kitokio gyvenimo. Ir tiesiog ryžomės važiuoti pas jos buvusią bendradarbę, ji pasiūlė – yra laisvas kambarys, atvažiuokit“, – pasakoja Kęstutis.

Visą gyvenimą save Kęstutis vadino patriotu, todėl priimti sprendimą išvykti jam buvo labai skaudu ir nelengva. Tačiau tada atrodė, kad be didelių pinigų gyvenime nebus laimės. Ne dėl savęs, bet dėl buvusios žmonos ir vaikų.

Jeigu įdedi daug pastangų, užsienyje vis tiek kažko pasieksi, įsitikinęs Kęstutis.

„Prieš krizę visas etatas buvo 40 val. per savaitę ir [už tą savaitę] mokėdavo 500 eurų. Bet čia be viršvalandžių, o už juos mokėdavo pusantro karto [daugiau]. Tai susidarydavo kokie 700 eurų per savaitę. Bet reikia neužmiršti, kad Airijoje buto arba namo nuoma labai brangi. Pusę tų pinigų išleisdavome nuomai“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.

Po skyrybų nebuvo prasmės pasilikti

Vienuolika metų Airijoje Kęstutis išdirbo toje pačioje vietoje. Ten jautėsi vertinamas ir galėjo pasilikti dar ilgam. Tačiau jo širdyje visada buvo stiprus noras sugrįžti atgal į Lietuvą.

„Staliaus mastu imant, tai buvo svajonių darbas – didžiulis naujas angaras, įrengimai, naujos staklės. Tai, ko Lietuvoje tikriausiai būtų sunku rasti. Na, dabar yra tokių kompanijų, bet prieš 12 metų, ko gero, ne“, – mano Kęstutis.

Nors Airiją prisijaukino, Kęstutis taip jos niekada ir nepamilo. Kaip dabar aiškina – jam visada reikėjo dingsties, kad iš ten galėtų išvažiuoti. Sako nebesitikėjęs, kad tokia diena ateis, bet ji atėjo. Deja, viskas įvyko labai skaudžiomis aplinkybėmis.

„Darėsi vis sunkiau dirbti, krizės metu ir po jos jau tiek nebeuždirbdavau. Bet pagrindinis dalykas buvo skyrybos. Po jų jau nebebuvo prasmės pasilikti. Supratau – jei dabar neišvažiuosiu, tai veikiausiai niekada iš Airijos nebeišvažiuosiu“, – prisimena vyriškis.

Kęstutis sako, kad stipriai prie jo psichologinės krizės prisidėjo ir tai, kad skyrybos su žmona įvyko ne Lietuvoje, o užsienyje, kur aplink nebuvo jokių labai artimų žmonių.

Iki šiol Kęstutis nesuprato, kas gi nutiko buvusiai žmonai, kad ji nusprendė sugriauti jų bendrą šeimą. Atrodo ir pinigų jiems netrūko, ir dėmesio iš jo pusės. Pasak Kęstučio, jie emigravo, kad šeima sutvirtėtų ir turėtų rimtą pagrindą po kojomis, tačiau viskas įvyko atvirkščiai.

Skyrybos Kęstutį privertė tapti visiškai kitokiu žmogumi. Jis ėmė galvoti apie tuos dalykus, apie kuriuos niekada nesusimąstydavo. Ėmė dėlioti visai naują gyvenimo planą.

„Buvo sunku. Sunkus gyvenimas atveria [duris] į dvasinius dalykus ir šie padeda pereiti sunkumus. [...] [Prieš grįžtant į Lietuvą] visai netikėtai pažįstami supažindino su dabartine mylimąja“, – pasakoja Kęstutis.

Ištiko šokas

Taigi lygiai prieš metus jis susikrovė visus savo daiktus ir iš Airijos persikėlė į minėtas pievas Lietuvoje, visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio. Čia kurį laiką jau gyveno dabartinė jo mylimoji, būtent ji ir buvo tokio gyvenimo būdo iniciatorė.

„[Pirmąkart atvažiavus] buvo šokas. Mes atvažiavome spalio mėnesį, reikėjo eiti maudytis į prūdelį. Bet buvo vienintelis pasirinkimas: arba būti smirdančiam, arba eiti į prūdelį maudytis“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Pabėgti nuo įprasto pasaulio ir daugybės materialių dalykų iš pradžių Kęstučiui buvo sudėtingas išbandymas. Tačiau įveikęs pereinamąjį laikotarpį prie tokios aplinkos jis apsiprato ir pajuto, kad taip žymiai geriau, nei buvo anksčiau.

„Tai labai įdomus gyvenimas. [...] Čia gyvenam be televizoriaus, be radijo. [...] Kai tapau vegetaru, sunkiausias dalykas buvo atsisakyti saldumynų. Vienas iš būdų – nutraukti jų valgymą visiškai, nes jei po truputį ragauji, tai niekaip jų ir neatsikratai. Tai čia kažkas panašaus. Jeigu nori viduje nurimti ir viską sudėlioti atgal į savo vietas, tai geriausia tam – buvimas gamtoje.

Ne kiekvienam žmogui skirta pabūti gamtoje. Yra milžiniškas skirtumas tarp išvažiavimo savaitgaliui ir gyvenimo grynai tose vietose. Manyčiau, reikia kokios savaitės, kad žmogus tik pradėtų truputį įeiti į save, nurimti“, – įsitikinęs Kęstutis.

Siekis – atsisakyti visų patogumų ir prietaisų

Ištisas dienas, kartais savaites vyriškis neišlenda iš vienkiemio pievose. O vienintelis žmogus, su kuriuo pasimato, yra jo dabartinė draugė. Ji dienomis išeina dirbti į vaikų darželį.

„Šiuo metu įrenginėjame namelį. Milžiniškas skirtumas gaminti ką nors kam nors pagal užsakymą, už pinigus, ir gaminti, kai niekas nemoka jokių pinigų ir dar reikia išleisti savus pinigus medžiagoms“, – tvirtina Kęstutis.

Oficialaus darbo dabar neturintis vyras džiaugiasi, kad moliniai namai, kuriuos pats išmoko statyti, kainuoja labai pigiai ir kad jam, nepatyrusiam statybininkui, darbai vyksta labai greitai.

„Moliniai namai labai šilti. Be to, galima patiems juos pasistatyti. Tarkime, medinis namas – jau iš karto kalbame apie nemažus pinigus, sąnaudas. Nesakau, kad ir šitas už dyką atsieina, bet iš esmės, jeigu moki jį statyti, medžiagos jau mažai kainuoja. Labai paprasta: tereikia paskaičiuoti, kiek prireiks tų vadinamų kitkų, o kitka – vienas euras. Sudėlioji jas ant betoninio pamato, imi vietinio molio, užsimaišai košę ir kreti“, – aiškina Kęstutis.

Tiek senasis namas, tiek naujasis, kurį dar tik stato, visiškai be jokių patogumų. Kęstutis nesimaivo ir nesako, kad be jų gyventi lengva, tačiau tikina, kad prie visko, net prie didžiausių nepatogumų, galima priprasti.

„Tokia buvo mylimosios svajonė, kad iš viso nebūtų jokios elektros, jokių prietaisų. Tuomet būtų galima gyventi be pinigų, nes nėra už ką mokėti. Bet įprotis – antra prigimtis. Jo labai sunku atsisakyti. Mums patiems reikės dar ilgai keistis, kol atsisakysime visų paslaugų“, – neslepia vyriškis.

Mėnesiui abiem pakanka 80 eurų

Vienintelis dalykas, kuris šiame atokiame gamtos kampelyje primena miestą, tai kartais čia atsirandanti elektra. Ją Kęstutis su mylimąją naudoja retai, kai jau niekaip kitaip išsisukti negali.

„Turime labai silpną elektrą. Esam iš kaimynės laiduko pasiskolinę... Yra generatorius, jei elektros reikia elektriniams įrankiams. Dar virtuvėje turime trintuvą toms visoms žolelėms pavasarį“, – pasakoja Kęstutis.

Kai gyvenimas taip pasikeitė, parduotuvės Kęstučiui beveik neegzistuoja. Ten važiuoja vis rečiau ir turi svajonę kada nors visai nebevažinėti: „Kai vyksta statybos, kartais ko nors prireikia ir turi važiuoti. Bet jei tik maisto, tai užtektų ir kokį kartą į mėnesį arba kartą į dvi savaites. [...]

Visko užsiauginti patiems – mūsų svajonė. Bet tai nėra taip jau paprasta, tam reikia labai daug įgūdžių. Žinių galbūt ir turim, bet įgūdžiai yra kas kita. Nes žinoti, kad reikia kasdien palaistyti agurkus yra viena, o juos laistyti yra visai kas kita.“

Per mėnesį tam, kad pragyventų moliniame namelyje ir kad pasistatytų dar vieną, dviem žmonėms, Kęstučio paskaičiavimais, reikia apie 80 eurų. Jeigu tokios sumos nėra, susispaudus galima apsieiti ir su 50 eurų.

„Šiuo metu gyvename iš mylimosios santaupų, nes aš per skyrybas labai daug netekau. Bet vėlgi – labai užsimanius, galima ir nesunkiai uždirbti – galiu nuobliuoti lentą ar dar ką nors“, – teigia buvęs emigrantas.

Aprodydamas savo valdas Kęstutis šį gyvenimo stilių vadina minimalistiniu, kai beveik nėra daiktų. Pasak jo, ne žmogus turi tarnauti daiktams, o daiktai žmogui. Tad pas juos – tik tai, kas būtina.

Lietuvoje jaučiasi laimingesnis

Stipriai pasikeitė ir šio vyro maitinimosi įpročiai. Dabar vietoj visokių limonadų ir kavos jis geria vandenį su actu. Jis įsitikinęs, kad tai sveika, be to, sako, kad labai skanu: „Ryte išgeriame litrą. Ar daugiau, ar mažiau, priklauso nuo oro.“

Nors stengiasi gyventi šia diena, buvęs emigrantas turi svajonių – jis nori būti naudingas ne tik savo namams, bet ir kitiems žmonėms.

„Kaip stalius, visada pagalvoju, kad būtų gerai turėti dirbtuvėlę ir taip padėti kitiems žmonėms. Turėjau ir mintį, kad galbūt verta pradėti statyti tokius namukus, sukurti kažkokią komandą ir padėti žmonėms, kurie nori išeiti į gamtą. Bet tuomet vėl gaunasi verslas, tik kitu pavidalu, ir bėgiojimas. Ir tuomet tarsi įsipareigojimas duotas. O labai gera ir taip ramiai pagyventi. Bent jau šiuo momentu“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.

Kęstutis tvirtina Lietuvoje esantis laimingesnis nei Airijoje: „Jautiesi savas žmogus savame krašte. [...] Ir įsivaizduokite, kad, pavyzdžiui, 12 metų svajoji apie ką nors ir staiga svajonė išsipildo. Gal ji neišsipildė visiškai taip, kaip galvojau tada. Aš tada galvojau – užsidirbsiu pinigų, pasistatysiu Lietuvoje namelį ir grįšiu. Tai panašiai taip ir susiklostė.“