Gyvenimas sovietmečiu: kitokia jaunystė – klaidos tos pačios 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana, palietusi skaudžią emigracijos pusę apie paliktus vaikus, šį kartą pasakoja apie savo gyvenimą ir jo vingius. Apie tai, kaip skyrėsi emigracija sovietmečiu, bet nesiskyrė jaunatviškos avantiūros ir gyvenimo klaidos, skaitykite jos istorijoje.

*Kalba netaisyta

Nuo vaikystės buvau stipri ir drąsi akiplėša. Visa į tėvuką. Niekada nežaidžiau mergaitiškų žaidimų ir net neturėjau lėlių. Laksčiau stogais, drąsiai, medine špaga priekinėse eilėse kaudavausi su kito kiemo vaikinais. Tose kiemų kautynėse tapatinau save su Žana d‘Ark. Aiškiai matomi mergaitiški bruožai buvo į naudą, nes vaikinai nedrįsdavo man stipriau užtrenkti, o aš be gailesčio vanojau jų nugaras.

Man patikdavo būti tarp vaikinų. Saikingai parūkydavau, išgerdavau, pasibučiuodavau, pasiglamonėdavau, bet niekas neišdrįso įsitempti į lovą. Atsidaviau iš meilės, būdama pilnametė, daug vyresniam, patyrusiam ir vedusiam vyrui. Nesigailiu. Tai daug geriau nei koks piemuo būtų pamylėjęs ir valkiojęsis iš paskos prašydamas dar kartelio. Būdama studente nebuvau šventa, bet viskam turėjau saiką. Tačiau ir tas saikingumas kartą pakišo kojas, o pasekmes persekiojo visą gyvenimą.

Institute mokiausi ne iš pašaukimo, bet iš reikalo turėti popieriuką. Todėl nenuostabu, kad sunkiai sekėsi susirinkti įskaitas. Kartą draugė pasiūlė sudalyvauti vakarėlyje.

Ne paprastame, o rimtų draugų. Sakė, kad po tokio vakarėlio mokslai geriau seksis ir bus galimybė gauti paskirimą ne į kokį dievo užmirštą užkampį, o arčiau sostinės ar kokiame kitame didesniame mieste.

Buvau girdėjusi kaip vyksta tokie vakarėliai, todėl atkirtau, geriau gatvę šluosiu, bet partiniams draugams ant stalo nešoksiu. Draugė neatstojo ir įtikino, kad tai daug geriau nei eilinė studentiška vakaruškė, kurioje taip pat dažnai buvo peržengiamos padorumo ribos. Surizikavau, nes vis dėlto norėjau baigti mokslus ir tikėjausi gauti paskirimą bent arčiau gimto miesto.

Kai atvažiavome linksmybės jau buvo įsilingavusios, mes gavomės kaip šviežias papildymas. Kad netapčiau grupinio sekso auka, ar nereikėtų tenkinti vieno iš instituto vadovų užgaidų, prisitryniau prie vidutinio amžiaus simpatiško vyro.. Jį visi vadino užsieniečiu. Nežinau kodėl, bet jis puikiai kalbėjo lietuviškai. Aš jam patikau. Jis mane visą vakarą saugojo nuo įsijautusios kompanijos.

Prie manęs nebelindo, net profesorius, nors institute kartais mestelėdavo ne dviprasmišką pasiūlymą pasilikti po paskaitų ir aptari artėjančias sesijas. Būčiau žinojusi, kad jis dalyvaus tikrai nebūčiau ėjusi, bet traukis nebuvo kur. Pirtelė buvo užmiestyje ir pėsčia neparbėgsi. Teko dalyvauti iki pabaigos. Manau šiais laikais pirtelėse vykstą panašūs dalykai todėl nevertą aprašinėti kas kaip su kuo. Tik dabar tam reikalui yra kviečiama atitinkama merginų kategoriją, o tada, ne pačių aukščiausių vadovų vakarėliuose, dažnai dalyvaudavo parastos studentės.

Visuotinio deficito metu ant stalo netrūko nieko. Matės, kad tas draugas užima rimtas pareigas, nes visi stengėsi jam įtikti. Jis man taip pat paiko. Nesikeikė, nevulgarus, švelnus, nedalyvavo grupiniame, o visą vakarą skyrė man. Paprastai tariant buvo tarybinis džentelmenas, kas buvo reta tais laikais. Atvirai pasakysiu, jis man paliko labai malonų įspūdį ir puoselėjau (kvailas jaunatviškas ) viltis rimtesniam pratesimui.

Kaip man pasirodė ir jis nebuvo man abejingas. Sekė slapti susitikimai viešbutyje, pasivažinėjimai į užmiestį, PALANGĄ, NIDĄ, aukso kalnai, šilta darbo vieta, o po to jis staigiai dingo ir jaunatviškos viltys, tūrėti rimtą užnugarį, žlugo. Jam dingus profesorius pasidarė akiplėšiškesnis. Atvirai pradėjo kviesti pasivaikščioti po miškelį. Koks niekingas atrodė pasiūlymas slampinėti eglyne, po apsilankymų, tais laikais, Nidoje, Palangoje.

Kelis kartus rimtai apsižodžiavome ir iš jo dėstomo dalyko įskaitos neišlaikiau. Kažkurį laiką vis dar tikėjau, kad pasirodys mano užsienietis, apgins - deja. Viskas baigėsi nėštumu ir nebaigtais mokslais. Norėjau pasidaryti išvalymą, bet pabijojau komplikacijų. Mama, viską žinojo, smerkė, bet būdama senų pažiūrų, buvo griežtai prieš abortą. Gimdžiau labai sunkiai. Kai dukrai buvo virš metų, sutikau seną vaikystės draugą. Jis, kaip ir daugelis mano kiemo vaikinų, buvo įsimylėjęs mane iki ausų. Kai pasakiau, kad esu vieniša mama, pasiūlė tekėti. Aš jam griežtai neatsakiau, bet ir nieko nepažadėjau. Jis ruošėsi išvykti į komandiruotę kažkur į rytų pusę.

Pažadėjau iki jo grįžimo pagalvoti.. Po ilgų svarstymų nusprendžiau tekėti, bet grįžęs jis pasakė, kad ten, Rytuose, jam pasiūlė rimtas pareigas, butą ir pakvietė vykti kartu. Atsisakiau ir jis išvyko vienas. Kartais parašydavo trumpą laiškutį, paskambindavo. Neįkyrėjo kvailais meilės prisipažinimais, todėl kai po metų grįžo atostogų, apsisprendžiau iš karto po aistringos nakties. Ištekėjau ir išvažiavau. Mama gulė kryžiumi, bet dukros neleido vežtis. Ji buvo labai priešiškai nusiteikus prieš tarybinę santvarką ir viską kas iš rytų, nors atvirai to niekada nereiškė. Tėvukas, kuris tuo metu gyveno su kita šeima, buvo tos sistemos patriotas ir drausdavo namuose, bet kokias antitarybines kalbas.

Dukrą palikau su močiute. Gal dėl to, kad tai buvo nelauktas kūdikis, išsiskirimas nebuvo labai skausmingas. Tikėjausi po kiek laiko pati grįžti, ar jai ūgtelėjus pasiimti pas save. Tačiau ir tais, visuotinio ateizmo laikais, žmogus planuodavo, o tuometinis dievas - partija, juokdavosi. Likome visam laikui ten. Jei ne nauji vėjai, padvelkę devyniasdešimtais ir sąjungos subyrėjimas, būtume tikriausiai grįžę, bet tas banalus žodelis – deja, ir vėl pakišo koją.

Negaliu pasakyti, kad išvažiavę gyvenome blogai. Susilaukėme dviejų sunų, pergyvenome visus neramumus, perversmus. Nebuvau nei labai laiminga, nei nelaiminga. Tiesiog gyvenau, jei gyvenimą su pareigūnu galima pavadinti gyvenimu. Greičiau tai pastovus laukimas prie lango. Pareis, nepareis. Sveikas, sumuštas ar parneš. Tuose kraštuose pareigūnų darbas daug pavojingesnis nei čia, bet jam sekėsi. Baigė tarnybą rimtose, miesto maštabu, pareigose, bet grįžti į Lietuvą atsisakė . Sakė, aš senų pažiūrų ir sovietinio auklėjimo žmogus. Nepritapsiu prie naujos valdžios ir nenoriu, kad man pastoviai baksnotų į mano pareiti, nors aš nieko blogo nepadariau. Tiesiog gaudžiau nusikaltėlius, kurių yra prie visų valdžių.

Nenormalus darbo režimas, sena trauma pakirto sveikatą. Mirė nesulaukęs nė šešiasdešimties. Labai bijojo būti palaidotas į žemę. Šiurpo iš siaubo kalbėdamas „baisu pagalvoti, kad koks kirminas grauš pačias intymiausias vietas“.

Atsiradus galimybei, parvežiau saujelę jo pelenų į Lietuvą. Sumaišiau su vandeniu ir palaisčiau mūsų kieme augančią liepą, po kurią karstėmės būdami vaikais. Aplankiau dukrą. Kol mama buvo gyva, palaikėme ryšį laiškais, retais skambučiais, kai ji mirė nutrūko ir tas plonas bendravimo siūlelis. Ji pyko, kad palikau ją su močiute ir išsibeldžiau paskui mėntą į pasaulio kraštą. Kaip motina, jaučiuosi kalta, kaip moteris – net nežinau. Tačiau kai parvažiavus papasakojau šią istoriją plačiau - atleido.

Dabar man nieko netrūksta. Tik mano vyro ir jaunystės, o svarbiausia, kad anūkai gyvena su savo tėvais. Jei būtų galima grąžinti gyvenimą atgal? Negaliu vienareikšmiškai pasakyti ar vėl eičiau tuo pačiu keliu. Yra epizodų, kuriuos norėčiau išmesti, bet išmetus nors vieną, lyg grandinėje, neliks narelio jungiančio su kitu, maloniu epizodu. Tai gi be vieno nebus kito ir nebus gyvenimo.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana, palietusi skaudžią emigracijos pusę apie paliktus vaikus, šį kartą pasakoja apie savo gyvenimą ir jo vingius. Apie tai, kaip skyrėsi emigracija sovietmečiu, bet nesiskyrė jaunatviškos avantiūros ir gyvenimo klaidos, skaitykite jos istorijoje.

*Kalba netaisyta

Nuo vaikystės buvau stipri ir drąsi akiplėša. Visa į tėvuką. Niekada nežaidžiau mergaitiškų žaidimų ir net neturėjau lėlių. Laksčiau stogais, drąsiai, medine špaga priekinėse eilėse kaudavausi su kito kiemo vaikinais. Tose kiemų kautynėse tapatinau save su Žana d‘Ark. Aiškiai matomi mergaitiški bruožai buvo į naudą, nes vaikinai nedrįsdavo man stipriau užtrenkti, o aš be gailesčio vanojau jų nugaras.

Man patikdavo būti tarp vaikinų. Saikingai parūkydavau, išgerdavau, pasibučiuodavau, pasiglamonėdavau, bet niekas neišdrįso įsitempti į lovą. Atsidaviau iš meilės, būdama pilnametė, daug vyresniam, patyrusiam ir vedusiam vyrui. Nesigailiu. Tai daug geriau nei koks piemuo būtų pamylėjęs ir valkiojęsis iš paskos prašydamas dar kartelio. Būdama studente nebuvau šventa, bet viskam turėjau saiką. Tačiau ir tas saikingumas kartą pakišo kojas, o pasekmes persekiojo visą gyvenimą.

Institute mokiausi ne iš pašaukimo, bet iš reikalo turėti popieriuką. Todėl nenuostabu, kad sunkiai sekėsi susirinkti įskaitas. Kartą draugė pasiūlė sudalyvauti vakarėlyje.

Ne paprastame, o rimtų draugų. Sakė, kad po tokio vakarėlio mokslai geriau seksis ir bus galimybė gauti paskirimą ne į kokį dievo užmirštą užkampį, o arčiau sostinės ar kokiame kitame didesniame mieste.

Buvau girdėjusi kaip vyksta tokie vakarėliai, todėl atkirtau, geriau gatvę šluosiu, bet partiniams draugams ant stalo nešoksiu. Draugė neatstojo ir įtikino, kad tai daug geriau nei eilinė studentiška vakaruškė, kurioje taip pat dažnai buvo peržengiamos padorumo ribos. Surizikavau, nes vis dėlto norėjau baigti mokslus ir tikėjausi gauti paskirimą bent arčiau gimto miesto.

Kai atvažiavome linksmybės jau buvo įsilingavusios, mes gavomės kaip šviežias papildymas. Kad netapčiau grupinio sekso auka, ar nereikėtų tenkinti vieno iš instituto vadovų užgaidų, prisitryniau prie vidutinio amžiaus simpatiško vyro.. Jį visi vadino užsieniečiu. Nežinau kodėl, bet jis puikiai kalbėjo lietuviškai. Aš jam patikau. Jis mane visą vakarą saugojo nuo įsijautusios kompanijos.

Prie manęs nebelindo, net profesorius, nors institute kartais mestelėdavo ne dviprasmišką pasiūlymą pasilikti po paskaitų ir aptari artėjančias sesijas. Būčiau žinojusi, kad jis dalyvaus tikrai nebūčiau ėjusi, bet traukis nebuvo kur. Pirtelė buvo užmiestyje ir pėsčia neparbėgsi. Teko dalyvauti iki pabaigos. Manau šiais laikais pirtelėse vykstą panašūs dalykai todėl nevertą aprašinėti kas kaip su kuo. Tik dabar tam reikalui yra kviečiama atitinkama merginų kategoriją, o tada, ne pačių aukščiausių vadovų vakarėliuose, dažnai dalyvaudavo parastos studentės.

Visuotinio deficito metu ant stalo netrūko nieko. Matės, kad tas draugas užima rimtas pareigas, nes visi stengėsi jam įtikti. Jis man taip pat paiko. Nesikeikė, nevulgarus, švelnus, nedalyvavo grupiniame, o visą vakarą skyrė man. Paprastai tariant buvo tarybinis džentelmenas, kas buvo reta tais laikais. Atvirai pasakysiu, jis man paliko labai malonų įspūdį ir puoselėjau (kvailas jaunatviškas ) viltis rimtesniam pratesimui.

Kaip man pasirodė ir jis nebuvo man abejingas. Sekė slapti susitikimai viešbutyje, pasivažinėjimai į užmiestį, PALANGĄ, NIDĄ, aukso kalnai, šilta darbo vieta, o po to jis staigiai dingo ir jaunatviškos viltys, tūrėti rimtą užnugarį, žlugo. Jam dingus profesorius pasidarė akiplėšiškesnis. Atvirai pradėjo kviesti pasivaikščioti po miškelį. Koks niekingas atrodė pasiūlymas slampinėti eglyne, po apsilankymų, tais laikais, Nidoje, Palangoje.

Kelis kartus rimtai apsižodžiavome ir iš jo dėstomo dalyko įskaitos neišlaikiau. Kažkurį laiką vis dar tikėjau, kad pasirodys mano užsienietis, apgins - deja. Viskas baigėsi nėštumu ir nebaigtais mokslais. Norėjau pasidaryti išvalymą, bet pabijojau komplikacijų. Mama, viską žinojo, smerkė, bet būdama senų pažiūrų, buvo griežtai prieš abortą. Gimdžiau labai sunkiai. Kai dukrai buvo virš metų, sutikau seną vaikystės draugą. Jis, kaip ir daugelis mano kiemo vaikinų, buvo įsimylėjęs mane iki ausų. Kai pasakiau, kad esu vieniša mama, pasiūlė tekėti. Aš jam griežtai neatsakiau, bet ir nieko nepažadėjau. Jis ruošėsi išvykti į komandiruotę kažkur į rytų pusę.

Pažadėjau iki jo grįžimo pagalvoti.. Po ilgų svarstymų nusprendžiau tekėti, bet grįžęs jis pasakė, kad ten, Rytuose, jam pasiūlė rimtas pareigas, butą ir pakvietė vykti kartu. Atsisakiau ir jis išvyko vienas. Kartais parašydavo trumpą laiškutį, paskambindavo. Neįkyrėjo kvailais meilės prisipažinimais, todėl kai po metų grįžo atostogų, apsisprendžiau iš karto po aistringos nakties. Ištekėjau ir išvažiavau. Mama gulė kryžiumi, bet dukros neleido vežtis. Ji buvo labai priešiškai nusiteikus prieš tarybinę santvarką ir viską kas iš rytų, nors atvirai to niekada nereiškė. Tėvukas, kuris tuo metu gyveno su kita šeima, buvo tos sistemos patriotas ir drausdavo namuose, bet kokias antitarybines kalbas.

Dukrą palikau su močiute. Gal dėl to, kad tai buvo nelauktas kūdikis, išsiskirimas nebuvo labai skausmingas. Tikėjausi po kiek laiko pati grįžti, ar jai ūgtelėjus pasiimti pas save. Tačiau ir tais, visuotinio ateizmo laikais, žmogus planuodavo, o tuometinis dievas - partija, juokdavosi. Likome visam laikui ten. Jei ne nauji vėjai, padvelkę devyniasdešimtais ir sąjungos subyrėjimas, būtume tikriausiai grįžę, bet tas banalus žodelis – deja, ir vėl pakišo koją.

Negaliu pasakyti, kad išvažiavę gyvenome blogai. Susilaukėme dviejų sunų, pergyvenome visus neramumus, perversmus. Nebuvau nei labai laiminga, nei nelaiminga. Tiesiog gyvenau, jei gyvenimą su pareigūnu galima pavadinti gyvenimu. Greičiau tai pastovus laukimas prie lango. Pareis, nepareis. Sveikas, sumuštas ar parneš. Tuose kraštuose pareigūnų darbas daug pavojingesnis nei čia, bet jam sekėsi. Baigė tarnybą rimtose, miesto maštabu, pareigose, bet grįžti į Lietuvą atsisakė . Sakė, aš senų pažiūrų ir sovietinio auklėjimo žmogus. Nepritapsiu prie naujos valdžios ir nenoriu, kad man pastoviai baksnotų į mano pareiti, nors aš nieko blogo nepadariau. Tiesiog gaudžiau nusikaltėlius, kurių yra prie visų valdžių.

Nenormalus darbo režimas, sena trauma pakirto sveikatą. Mirė nesulaukęs nė šešiasdešimties. Labai bijojo būti palaidotas į žemę. Šiurpo iš siaubo kalbėdamas „baisu pagalvoti, kad koks kirminas grauš pačias intymiausias vietas“.

Atsiradus galimybei, parvežiau saujelę jo pelenų į Lietuvą. Sumaišiau su vandeniu ir palaisčiau mūsų kieme augančią liepą, po kurią karstėmės būdami vaikais. Aplankiau dukrą. Kol mama buvo gyva, palaikėme ryšį laiškais, retais skambučiais, kai ji mirė nutrūko ir tas plonas bendravimo siūlelis. Ji pyko, kad palikau ją su močiute ir išsibeldžiau paskui mėntą į pasaulio kraštą. Kaip motina, jaučiuosi kalta, kaip moteris – net nežinau. Tačiau kai parvažiavus papasakojau šią istoriją plačiau - atleido.

Dabar man nieko netrūksta. Tik mano vyro ir jaunystės, o svarbiausia, kad anūkai gyvena su savo tėvais. Jei būtų galima grąžinti gyvenimą atgal? Negaliu vienareikšmiškai pasakyti ar vėl eičiau tuo pačiu keliu. Yra epizodų, kuriuos norėčiau išmesti, bet išmetus nors vieną, lyg grandinėje, neliks narelio jungiančio su kitu, maloniu epizodu. Tai gi be vieno nebus kito ir nebus gyvenimo.

Anglija.lt skaitytoja Svetlana

 (Komentarų: 7)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: