Kelios valandos apklausų policijoje ir kasdieniai Norvegijos vaikų teisių apsaugos vizitai lėmė 30 m. Vilijos sprendimą susikrauti į lagaminus penkerius metus kurtą gyvenimą užsienyje ir su trimis vaikais grįžti į Lietuvą. Moteris sako, kad savo istoriją pasakoja tiems emigrantams, kurie mano, kad kalbos apie dėl niekų Norvegijoje atimamus vaikus yra nepagrįstos ir mano, kad jiems taip niekada nenutiks.

Gyveno, o ne taupė

Į Norvegiją ieškoti geresnio gyvenimo Vilija išvyko prieš šešerius metus. Tuomet pirmuosius žingsnius svečioje šalyje ji žengė viena. Vyras ir dvi dukros Lietuvoje laukė, kol mama įsikurs. Labai greitai šeima nutarė, kad Norvegijoje gyvens visi kartu.

Vyras dirbo statybose, Vilija pamažu ėmėsi kurti valymo paslaugų verslą. Netrukus šeima susilaukė pagranduko sūnaus.

„Mums labai gerai sekėsi ir Norvegijoje, mes ne taip, kaip kiti, ne taupėme, kad ką nors galėtume nusipirkti Lietuvoje, o tiesiog gyvenome, planavome savo ateitį. Vaikai lankė darželius, mokyklas, o mes dirbome legaliai. Mėgome tą šalį“, - pasakojo Vilija.

Iš darbo – su antrankiais, o prieš apklausą išrengė

Tačiau šių metų kovo 20 d. visas pasaulis šeimai apsivertė aukštyn kojomis, kai abu tėvai buvo sulaikyti, o dvi jų dukros (septynerių ir vienuolikos metų) kelias valandas praleido vaikų globos namuose.

„Tą dieną mano vyras paskambino man ir pasakė, kad mūsų kažkodėl ieško policija. Jam šefas pasakė, kad jo pareigūnai atvažiuoja pasiimti iš darbo. Aš savo telefone taip pat radau du praleistus skambučius. Perskambinus paaiškėjo, kad kuo greičiau su dokumentais turiu atvykti į nuovadą“, - liūdniausią savo gyvenimo dieną prisimena Vilija.

Atvykusi į nuovadą Vilija turėjo laukti vertėjos, paskui jai buvo pranešta, kad ji yra sulaikoma ir jai reikėtų advokato. Šiam atvykus moteris sužinojo, kad sulaikymo priežastis – anonimo skundas dėl smurto šeimoje.

„Man buvo pranešta, kad neva kažkada aš vežiausi savo dukrą ir jos drauges į parduotuvę ir mano dukra sėdėdama ant galinės sėdynės joms papasakojo, kad bijo tėčio nes jis neva skaudžiai muša. Kitą kartą jau buvo sakoma, kad sakė bijanti ne tėčio, o mamos. Faktas tas, kad niekada nesu jokių svetimų vaikų niekur vežusi, nesuprantu, kaip ta žinutė galėjo būti sukurta“, - pasakojo moteris.

Apklausa policijoje truko beveik keturias valandas. Po jos byla buvo nutraukta, įtarimų jai niekas nepareiškė.

Įtarimai nebuvo pareikšti ir Vilijos vyrui. Iš statybvietės su antrankiais išvežtas vyras areštinėje buvo išrengtas nuogai ir apieškotas, jo apklausa truko kelias valandas, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Po pokalbių policija jam pareiškė jokių priekaištų neturinti ir pasiūlė ramiai važiuoti namo.

Baimė nedingo

Visą tą dieną, kai tėvai buvo apklausiami policijos, jų vaikai praleido globos namuose. Kitą dieną jie vėl, lyg niekur nieko, ėjo į mokyklą, tačiau Vilija taip lengvai nurimti negalėjo.

„Kasdien po pamokų jų pasiimti eidavau valanda anksčiau, kiekvieną dieną bijojau, kad kas nors ateis ir juos paims iš manęs“, - pripažino pašnekovė.

Baimės priežastis – ne tik policijos apklausos, bet ir prasidėję kasdieniai Vaikų teisių gynimo organizacijos atstovų vizitai. Per juos Vilija jausdavosi it per tardymą.

„Dabar, kai mano vaikai Lietuvoje, ten nuvažiavusi ir toliau susitikinėdama su tomis pareigūnėmis aš galiu drąsiai pasakyti, kad mano vaikų jos negaus. Tačiau tuomet, kai visi buvome Norvegijoje, aš nieko negalėjau pasakyti. Tik sėdėdavau ir linkčiodavau galva. Jos provokuodavo, kad aš supykčiau, o aš rinkdavausi kiekvieną žodį. Klausinėjo visko – ką vaikai mėgsta, kaip mūsų dienos prasideda, kas juos rengia, ką jie turi pasidaryti patys. Galiausiai visada paklausdavo, ar juos mušame“, - pasakoja Vilija.

Moteris tikina, kad net mokyklos, kurioje mokėsi jos vyresnėlė, direktorius negalėjo suvokti, kodėl vaikų teisių tarnyba ėmėsi tyrimų Vilijos šeimoje.

„Aš pati ėjau į mokyklą klausti, ar jie turi kokių pastabų ir direktorius man nieko negalėjo pasakyti. Aš sėdėdavau pas direktorių ir verkdavau, o jis verkdavo kartu“, - kalbėjo Vilija.

Dėl tyrimo teisėtumo abejojo ir šeimos į pagalbą pasitelktas advokatas. Jis tvirtino, kad įstatymiškai vaikų paėmimo klausimas šiuo atveju nė negali būti svarstomas, tačiau pripažino, kad iš tikrųjų gali atsitikti visaip ir nebandė sulaikyti šeimos, kai ji nutarė bėgti.

Pagalbos šeimai nepasiūlė ir Lietuvos ambasada Norvegijoje. Vilijai jie pasakė, kad, jei ji gyvena Norvegijoje, tai tai turi paklusti čia galiojantiems įstatymams, o jie niekuo padėti negali.

Todėl Vilija su dukromis ir dvejų metų dar nesulaukusiu sūnumi grįžo į Lietuvą. Išsinuomojo butą Kaišiadorių rajone, vaikus užrašė į mokyklą. Jos vyras kol kas dar liko Norvegijoje, kad šeima turėtų už ką gyventi, kol čia įsikurs, tačiau netrukus ir jis ketina grįžti namo.

Grįžo visam

Vilija pripažįsta, kad iš Norvegijos pabėgti nupsręsti pastūmėjo pastaruoju metu nuolat skambančios istorijos esą vaikus ten atima už nieką.

„Žinoma, prisiskaitėme visokių straipsnių ir visokių įrašų prisižiūrėjome per tą laiką, kaip tie vaikai atiminėjami. Nežinau, kiek tame tiesos. Visko gali prisigalvoti, bet po mūsų istorijos to paties bijo visi pažįstami. Svarstau, ar čia būdas surasti guvių, sveikų vaikų globėjams, ar būdas atsikratyti imigrantų“, - tikina moteris.

Išlieti širdį viešai Vilija nusprendė dėl to, kad kitos šeimos žinotų, kas vyksta. „Niekam iki mūsų nebuvo taip, kad būtų sulaikymai. Pirma ateidavo laiškas ir kvietimas pasikalbėti. Niekas mums nieko nerašė ir mokykloje nieko nesakė. Noriu, kad žmonės žinotų, kad vos susidūrus su ta problema, reikia bent vaikus išvežti ir tik tada aiškintis, o gal ir bėgti visiems“, - pažymi ji.

Vilija pripažįsta pati ne kartą girdėjusi ir vaikų teisių tarnybos pareigūnų, kad jie tikrai nenori atimti jos vaikų, kad ji neatrodo agresyvi ir tik per daug fantazuojanti. „Tačiau aš jau niekuo netikiu. To pasitikėjimo nei policija, nei vaikų teisėmis, nei ta šalimi neliko, nes nebuvo jokio žmogiškumo, niekas neatsiprašė, kad buvome tampomi po apklausas, kad į mūsų vaikus pradėjo visi žiūrėti kreivai, nes visi aplinkiniai žino, kad buvome uždaryti ir dėl ko. Niekas į mokyklą neateis ir nepasakys, kad esame nekalti. Jiems čia nieko tokio, eilinė diena – taip mums paaiškino“, - nuoskaudos neslėpė Vilija.

Moteris į Norvegiją dar bent kartą turės sugrįžti tam, kad pabaigtų savo įmonės likvidavimo procedūras bei išgirstų paskutinį vaiko teisių tarnybos sprendimą dėl jos namuose atlikto tyrimo. Tačiau vaikų kartu Vilija nesiveš net atostogoms, nepaisant vaikų teisių apsaugos pareigūnų sprendimo.

„Jos dabar bijo čia Lietuvoje eiti net pas gydytojus, nes jas neva paims. Man sunku įtikinti, kad psichologas čia Lietuvoje nėra Norvegijos psichologas ir, kad įstatymai čia kiti ir niekas iš manęs jų čia niekas neatims. Vaikai per tą vieną dieną globos namuose patyrė didžiulę traumą“, - pasakojo motina.

Dabar mergaitės pradėjo lankyti mokyklą Lietuvoje, joms nelengva, nes kai kurių dalykų Norvegijoje visai nesimokė. Problemų kyla ir dėl rašybos lietuvių kalba, bet mokytojai mergaitėms labai padeda, stengiasi, kad jos greičiau pasivytų.