Šiomis dienomis Valstybės gynimo tarybos paskelbta iniciatyva Lietuvoje grąžinti šauktinių kariuomenę sukėlė nemažai triukšmo. Vieni palaiko, kiti teigia, kad tai tik paskatins jaunimo emigraciją. O gal kaip tik ne, gal suteiks progą viso pasaulio lietuviams įrodyti savo patriotizmą?

Iki šiolei patriotizmas buvo įrodinėjamas daugiausia žodžiais ir ženklais. Visai kaip prie sovietų, tik vietoj komjaunimo ženkliuko – trispalvė ar neužmirštuolė atlape, ir skambūs žodžiai lūpose – tik „meilės tarybinei tėvynei“ frazė pakeista „meilės tėvynei“ fraze. Tokių „popierinių patriotų“ per akis ir Lietuvoje, ir tarp emigrantų.

Priklausau tai ne itin gausiai grupei žmonių, įsitikinusių, kad meilė tėvynei, kaip ir visi geri dalykai, turi būti įrodinėjami žygiais, o ne žodžiais, tad manau, kad šauktinių kariuomenės atgaivinimas padėtų atskleisti, kam iš tiesų rūpi tėvynės gerovė, ir bent truputį pritildytų „popierinius“ tėvynės mylėtojus, nuo kurių seilėtų moralų darosi bloga.

Tačiau pašaukti bus ne visi, o tik tie, kam likimas lems. Kas tuos likimo burtus mes ar trauks, labai neaišku – gal Prezidentė, gal Krašto apsaugos ministras, o gal visa Valstybės gynimo taryba? Mat nuo tos dienos, kai Landsbergio anūkas loterijos būdu tapo pirmuoju tarp konservatorių vertu europarlamentaro mandato, politikų organizuojamomis loterijomis tauta nebetiki. O kai nebetiki, nesvarbu su pagrindu, ar be pagrindo, neišvengiamai kils klausimų ir įtarimų, kodėl to ar kito asmens sūneliams ar anūkams visada krenta laimingas numeris. Ir nesvarbu, kad vieniems atrodys, jog laimingieji tie, kas bus pašaukti, o kitiems – atvirkščiai, pykčio ir susiskaldymo išvengti bus sunku.

Ir, žinoma, atsiras tokių, kurie ieškos landų, kaip nuo tarnybos išsisukti. Gal duos kyšius KAM pareigūnams, kad pripažintų netinkamais, gal teps gydytojus, kad išduotų pažymą dėl ligos – lygiai kaip sovietmečiu. Bet yra viena anuo metu neįprasta naujovė – ar nenutiks taip, kad emigrantinis jaunimas sukrus rūpintis, kad gautų JK pilietybę? Kita vertus, jei ir liks Lietuvos piliečiu, kaip tą tarnauti nenorintį šauktinį Britanijos platybėse ar Rytų Londono džiunglėse Lietuvos valdžia sugaudys?

Nors jau greit sueis dešimt metų kaip esu Londone, vis dar nuoširdžiai tikiu, kad dauguma lietuvių, kur jie begyventų, širdyje tebeturi pareigos tėvynei jausmą, kurį, beje, labiausiai naikina ne kas kita, o prievoliniai reikalavimai. Per prievartą mylimas nebūsi, sako liaudis.

Patriotizmo per prievartą irgi neįgrūsi, tad ar ne išmintingiau būtų jaunimą kviesti atlikti pareigą tėvynei. Ne tik kviesti, bet ir pavyzdį rodyti. Tiesiog akyse regiu viziją, kaip jaunieji konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, darbiečiai, tvarkiečiai ir visi, kurie "vardan tos Lietuvos" grumiasi kovose už politinius postus, ilga eile išsirikiuoja savanoriais į karo tarnybą, kad būtų pasiruošę ne tik žodžiais ginti mylimą šalį.

Sakot, to nebus, sakot, politinių partijų jaunuoliai tik ant rinkimų plakatų rikiuotis mėgsta?

Panašiai, matyt, galvoja ir Lietuvos valdžia ir todėl renkasi ne savanorišką, o privalomą šauktinių formavimo būdą. Ir, žinoma, eilinį kartą demonstruoja nepasitikėjimą piliečiais įtardami, kad pastarieji, laisvai rinktis leidus, į kariuomenę nesiverš. Matyt, teisingai jaučia, nes kai valdžia nepasitiki tauta, tai ir tauta nebepasitiki valdžia. Būtent tokia, abipusio nepasitikėjimo apimta valstybė - su šauktiniais, ar be jų - geras kąsnis grobikui...

Zita Čepaitė