Prakalbus apie prekybą žmonėmis, prieš akis iškyla jaunos nuskriaustos moters atvaizdas ir žodis „prostitucija“. Tačiau šie nusikaltimai slepia ne tik sekso vergiją ir ne tik moterų dramas...

52 metų kaunietis Stasys (vardas pakeistas) iki šiol sunkiai gali patikėti, kad yra prekybos žmonėmis auka. Profesionalus statybininkas anksčiau buvo ne kartą uždarbiavęs įvairiose užsienio šalyse. Todėl radęs skelbimą apie darbą statybininkams Čekijoje nedvejodamas paskambino. Vėliau su „įmonės“ atstove, mandagia moterimi, jis telefonu bendravo ne kartą. Anot vyriškio, užsimezgė pasitikėjimas – paslaugi tarpininkė skambindavo kone kasdien.

Sutartą dieną į Čekiją vyras išvyko kartu su dar keliais darbininkais. Visi vyrai tikėjosi padirbėję statybose užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą pas savo šeimas. Atvykę į vietą buvo išskirstyti. Kiekvieną rytą juos į darbą nuveždavo paslaugūs „darbdaviai“ lietuviai.

Užsidirbti norėjusio Stasio neišgąsdino nė tai, kad po mėnesio sutarto atlyginimo jis negavo. „Darbdaviai“ nuramino, kad šio ir kito mėnesio algą jis gaus kartu. Kai ir po dviejų mėnesių pinigų nebuvo, vyriškis nusprendė nebedirbti ir taip išsireikalauti savo uždarbį. Tačiau vietoje pinigų buvo rimtai sumuštas. Suvokęs, kad pinigų neatgaus, vyras nusprendė pabėgti. Kai jau leido jėgos, taip ir padarė. Tuomet Stasys dar neįtarė, kad buvo patekęs į prekiautojų žmonėmis rankas. Tai paaiškėjo tik tuomet, kai Čekijos policija išsiaiškino tikrąją jo „darbdavių“ veiklą. Abejonių neliko – jis ir kiti lietuviai buvo parduoti į vergovę.

Sugrįžęs į Lietuvą Stasys tikėjosi sulaukti pagalbos. Tačiau valstybinės institucijos jį pasitiko uždarytomis durimis. Paramą suteikė tik Lietuvos „Carito“ darbuotojai. Nors "Carito" jau dešimt metų vykdomas projektas vadinasi „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, jie neatstūmė ir į darbo vergiją patekusio vyro.

Su aukomis bendraujantys socialiniai darbuotojai pasigenda teisėsaugos pareigūnų geranoriškumo. Pasak jų, prekybos žmonėmis aukoms garantuojama apsauga veikia tik popieriuje.

Savo kailiu tai patyrė Stasys. Kai jo namuose, kur gyvena su motina, apsilankė įtartini asmenys, jis kreipėsi į policiją. Tačiau į prašymą garantuoti apsaugą jo mamai, sulaukė patikinimo, kad tokia paslauga jam nepriklauso. „Kas turi nutikti man ar artimiesiems, kad apsauga priklausytų“, – retoriškai klausė vyriškis. Vis dėlto jis nežada pasiduoti ir siekia, kad jį į vergiją išvežę lietuviai būtų nuteisti.

Tačiau tokių kaip Stasys – vienetai. Pareigūnai pabrėžia, kad būtent dėl aukų pasyvumo Lietuvoje išaiškinama mažai prekybos žmonėmis atvejų.

Tikslių duomenų, kiek Lietuvoje yra vyrų, kurie nukentėjo nuo prekiautojų žmonėmis, niekas nežino. Jie dar rečiau nei moterys linkę pasakoti apie savo dramas. Be to, nemaža dalis tikriausiai nė neįtaria, kad buvo patekę į prekiautojų žmonėmis rankas. Tai, jog buvo išvežti ir išnaudoti nemokamam darbui vergiškomis sąlygomis, daugumai gali atrodyti kaip paprasčiausia nesėkmė.

Parengta pagal 15min.lt informaciją