Įgyvendino senelių svajonę – gyventi Lietuvoje - Anglija.lt
 

Įgyvendino senelių svajonę – gyventi Lietuvoje 


Kanadoje gimusi Veronika Kulikauskaitė įgyvendino senelių svajonę – grįžo gyventi į Lietuvą, kurią vaikystėje pažino iš pasakojimų ir paveikslėlių, o dabar lygina su panašaus likimo indėnų tauta, kurią taip pat neblogai pažįsta. Paklausta, kurią šalį vadina namais, Panevėžyje vykstančių Lietuvos jaunimo dienų atidarymo vedėja sako: „Be abejo Lietuvą. Nes čia mano šaknys, jau kelerius metus čia gyvenu“.

„Kanadoje lankydavom šeštadieninę mokyklą, piešdavom Gedimino pilį arba duodavo ką nuspalvinti ir mokydavo: „Čia yra Gedimino pilis. Gal kada nors gyvenime pamatysi ją gyvai“. O dabar aš praeinu pro tą pilį po darbo, matau ją čia, ji šalia. Visos šitos vietos man buvo mielos dar tada, kai nebuvau jų mačiusi. Dabar, kai čia gyvenu, jos dar mielesnės“, – sako Veronika.

- Papasakok, kaip tėvai atsidūrė Kanadoje?
- Ten gimė, nes jau seneliai išvažiavo per Antrąjį pasaulinį karą. Gyvenant Kybartuose sudegė senelio dokumentai, be kurių jis nenorėjo čia pasilikti, nes rusai būtų galvoję, kad jis vokietis, o vokiečiai – kad rusas. Gyveno prie pat sienos, artimiausias administracinis vienetas buvo Karaliaučius (dabartinis Kaliningradas), todėl ten ir išėjo. Pasidarė naujus dokumentus ir pradėjo dirbti.
Vėliau išvyko į Vokietiją, dar vėliau į Kanadą, nes ten gavo darbo – kasti duobes.
Močiutė išvažiavo dešimties – su mama taip pat išvyko į Vokietiją, 8 metus gyveno pabėgėlių stovykloje. Jaunoms merginoms nuo 18 metų tuo metu siūlydavo darbą. Močiutei kaip tik buvo aštuoniolika, tad gavo pasiūlymą ir išvažiavo į Kanadą pas turtingą politiką dirbti kambarine.

- Kodėl tu grįžai į Lietuvą?
- Tie žmonės visada svajodavo grįžti į Lietuvą. Kalbu ne vien apie savo senelius, bet apie visą kartą. Iš pradžių galvojo, kad grįš pasibaigus karui. Bet Lietuvoje pasikeitus valdžiai tai tikrai nebuvo įmanoma. Tačiau jie nesiliovė galvoti, kad po dešimties ar dvidešimties metų vis tiek kada nors Lietuva bus laisva, ir mes ten grįšim.
Kai Lietuva pagaliau susigrąžino laisvę, kai kurie grįžo. Bet dauguma jau buvo susikūrę savo gyvenimą, įsitvirtinę Kanadoje, Amerikoje, Australijoje, kad ir kur būtų. Todėl viską keisti buvo daug sunkiau psichologiškai.
Ir jie, ir Lietuva jau buvo pasikeitę. Mano seneliai būtent dėl to ir negrįžo. Senam žmogui labai sunku priprasti prie naujos aplinkos. Mano tėvai irgi negalėjo grįžti, jie taip pat Kanadoje turėjo darbą, draugų, savo gyvenimą. Bet aš jauna. Seneliai išvažiavo ne savo noru, su mintimi, kad kada nors grįš ir aš įgyvendinau tą jų svajonę.
Mano broliai, sesės irgi jauni, bet jiems tai ne taip rūpi.

- Taigi iš savo šeimos grįžai vienintelė?
- Taip.
- Ar žadi likti Lietuvoje ilgesnį laiką, galbūt net visą gyvenimą?
- Kaip Dievas duos. Aš asmeniškai manau, kad liksiu visam gyvenimui, bet tokių dalykų nesuplanuosi. Lietuva yra mano namai, bet jeigu kada tektų gyventi kokioje kitoje Europos šalyje, Afrikoje ar Azijoje – tebūnie.

- Girdėjau, dirbai indėnų rezervate. Ar tiesa?
- Ne. Aš gyvenau prie rezervato. Mieste, kuriame dirbau pusę metų, 40 proc. gyventojų buvo indėnai. Dauguma mano draugų buvo indėnai, tad teko važinėti į rezervatą. Tuo metu labai domėjausi indėnų gyvenimu, jų dvasingumu.
Manau, dabartinė indėnų situacija labai panaši į lietuvių. Tai yra tauta, iš kurios prievarta atimta praeitis. Negalėčiau pasakyti, kad kanadiečiai su indėnais pasielgė kaip sovietai su lietuviais, bet panašumų yra.
Jų istorija, tautosaka, senos tradicijos dabar nebemadingos. Mažai kas domisi protėvių kultūra. Jie nori būti „kieti“, šiuolaikiški. Taip pat kaip ir žmonės Lietuvoje. Jie pamiršta savo praeities brangenybes.

Bet, žinoma, kaip ir čia, ten yra žmonių, kurie tuo domisi, stengiasi mokyti savo vaikus, ir patys mokytis senų šokių arba kaip pasigaminti tautinius drabužius su plunksnomis ir atgaivinti senąją kultūrą, kad galėtų didžiuotis savimi, savo tauta, ir nesijausti prastesni: „ai, mes tik indėnai“ arba „mes tik lietuviai“. Bet kad galėtų išdidžiai pasakyti – „mes esame indėnai!“ arba „mes esame lietuviai!“.
Rezervate seni papročiai išlikę labiau. Mieste daugiau indėnų, bandančių neigti savo kultūrą. Cree tautos indėnai mieste indėniškai beveik nebekalba, jaunimas net nebemoka kalbos, nors rengiamos pamokos, kad ji nebūtų pamiršta.

- Esi jūrų skautė. Kuo jie skiriasi nuo „žemiškųjų“? Vien tuo, kad stovyklauja prie vandens?
- Jūrų skautai – viena iš maždaug dešimties skautų organizacijų Lietuvoje, kuriai priklauso ir sausumos, oro bei jūrų skautai. Stovyklaujame, miegam palapinėse, žaidžiam tuos pačius žaidimus, tačiau be viso to buriuojam, dažniau, nei sausumos skautai rengiam baidarių žygius.
Visų skautų principas tas pats – ir vaikus, ir save auklėjame ne pamokomis, bet žaidimais, buvimu gamtoje, bendravimu.

- Kaip atradai skautus?
- Turiu brolį, kuris už mane tik pusantrų metų jaunesnis. Dėl tokio mažo amžiaus skirtumo vaikystėje viską darydavom kartu. Kartu su juo lankėme ir lietuvių tautinius šokius. Šokių mokytoja kartą kreipėsi į visus šokių grupės vaikus, prašydama pagalbos. Pasakė, kad yra jūrų skautų vadovė, kad jos grupėje mažai vaikų, ir jei jų neatsiras, Toronte išvis išnyks jūrų skautų veikla.
Abu nubėgom pas tėvus ir pasakėm: „Norim būti jūrų skautai!“. Tėtis tada papasakojo, kad jis vaikystėje irgi buvo jūrų skautas. Anksčiau to net nežinojom. Taigi tapom jūrų skautai.

Po kelių mėnesių tėvai pranešė, kad toks dažnas važinėjimas į Torontą (gyvenome ne pačiame Toronte, bet šalia) vargina ir turime pasirinkti: arba šokius, arba skautus. Pasirinkom skautus.
Jau 20 metų dalyvauju jų veikloje. Vadinasi, tada teisingai nusprendėme.

- Ką ši veikla tau duoda?
- Konkrečiai pasakyti labai sunku, nes skautauju nuo vaikystės. Tėtis taip pat dažnai primindavo skautų įstatus. Pavyzdžiui, kai su šeima važiuodavom į gamtą, jis sakydavo: „Skautas – gamtos draugas“, „neteršiame gamtos“. Arba kai pasitaikydavo proga padėti kitam, primindavo kitą įstatą – „skautas padeda savo artimui“.

Tas vertybes stengėmės puoselėti kasdieniame gyvenime. Jos ir dabar man artimos. |O pati veikla davė daug gerų prisiminimų, kažkiek pasitikėjimo savimi, išmokė tikėjimo, kad svajonės išsipildo. Gal net nebūčiau turėjusi tiek drąsos čia atvažiuoti, jei nebūčiau turėjusi tos patirties.

- Ar pirmą kartą dalyvauji Lietuvos jaunimo dienose?
- Pirmą kartą. Tačiau 1997 metais dalyvavau Pasaulio jaunimo dienose Paryžiuje.
- Ko lauki iš renginio?
- Mano amžiną atilsį močiutė, regis 2000 metais, kaip tik per Jaunimo dienas buvo atvažiavusi į Lietuvą. Grįžusi pasakė, kad krikščioniškas jaunimas – kitoks. To ir laukiu. Laukiu dvasinio renginio, tūkstančių žmonių, kuriems rūpi tokie patys dalykai, kaip ir man, kurie taip pat mėgsta smagiai praleisti laiką.
Manau, visi patirs daug džiaugsmo, o kažkas gal net priartės prie Dievo.
Jaunimui, kuris suvažiuos į Panevėžį linkėčiau rasti bendraminčių, išmokti kasdienybėje gyventi krikščioniškai ir gerai pasilinksminti.

Monika Burokaitė, Ieva Urbonaitė


Kanadoje gimusi Veronika Kulikauskaitė įgyvendino senelių svajonę – grįžo gyventi į Lietuvą, kurią vaikystėje pažino iš pasakojimų ir paveikslėlių, o dabar lygina su panašaus likimo indėnų tauta, kurią taip pat neblogai pažįsta. Paklausta, kurią šalį vadina namais, Panevėžyje vykstančių Lietuvos jaunimo dienų atidarymo vedėja sako: „Be abejo Lietuvą. Nes čia mano šaknys, jau kelerius metus čia gyvenu“.

„Kanadoje lankydavom šeštadieninę mokyklą, piešdavom Gedimino pilį arba duodavo ką nuspalvinti ir mokydavo: „Čia yra Gedimino pilis. Gal kada nors gyvenime pamatysi ją gyvai“. O dabar aš praeinu pro tą pilį po darbo, matau ją čia, ji šalia. Visos šitos vietos man buvo mielos dar tada, kai nebuvau jų mačiusi. Dabar, kai čia gyvenu, jos dar mielesnės“, – sako Veronika.

- Papasakok, kaip tėvai atsidūrė Kanadoje?
- Ten gimė, nes jau seneliai išvažiavo per Antrąjį pasaulinį karą. Gyvenant Kybartuose sudegė senelio dokumentai, be kurių jis nenorėjo čia pasilikti, nes rusai būtų galvoję, kad jis vokietis, o vokiečiai – kad rusas. Gyveno prie pat sienos, artimiausias administracinis vienetas buvo Karaliaučius (dabartinis Kaliningradas), todėl ten ir išėjo. Pasidarė naujus dokumentus ir pradėjo dirbti.
Vėliau išvyko į Vokietiją, dar vėliau į Kanadą, nes ten gavo darbo – kasti duobes.
Močiutė išvažiavo dešimties – su mama taip pat išvyko į Vokietiją, 8 metus gyveno pabėgėlių stovykloje. Jaunoms merginoms nuo 18 metų tuo metu siūlydavo darbą. Močiutei kaip tik buvo aštuoniolika, tad gavo pasiūlymą ir išvažiavo į Kanadą pas turtingą politiką dirbti kambarine.

- Kodėl tu grįžai į Lietuvą?
- Tie žmonės visada svajodavo grįžti į Lietuvą. Kalbu ne vien apie savo senelius, bet apie visą kartą. Iš pradžių galvojo, kad grįš pasibaigus karui. Bet Lietuvoje pasikeitus valdžiai tai tikrai nebuvo įmanoma. Tačiau jie nesiliovė galvoti, kad po dešimties ar dvidešimties metų vis tiek kada nors Lietuva bus laisva, ir mes ten grįšim.
Kai Lietuva pagaliau susigrąžino laisvę, kai kurie grįžo. Bet dauguma jau buvo susikūrę savo gyvenimą, įsitvirtinę Kanadoje, Amerikoje, Australijoje, kad ir kur būtų. Todėl viską keisti buvo daug sunkiau psichologiškai.
Ir jie, ir Lietuva jau buvo pasikeitę. Mano seneliai būtent dėl to ir negrįžo. Senam žmogui labai sunku priprasti prie naujos aplinkos. Mano tėvai irgi negalėjo grįžti, jie taip pat Kanadoje turėjo darbą, draugų, savo gyvenimą. Bet aš jauna. Seneliai išvažiavo ne savo noru, su mintimi, kad kada nors grįš ir aš įgyvendinau tą jų svajonę.
Mano broliai, sesės irgi jauni, bet jiems tai ne taip rūpi.

- Taigi iš savo šeimos grįžai vienintelė?
- Taip.
- Ar žadi likti Lietuvoje ilgesnį laiką, galbūt net visą gyvenimą?
- Kaip Dievas duos. Aš asmeniškai manau, kad liksiu visam gyvenimui, bet tokių dalykų nesuplanuosi. Lietuva yra mano namai, bet jeigu kada tektų gyventi kokioje kitoje Europos šalyje, Afrikoje ar Azijoje – tebūnie.

- Girdėjau, dirbai indėnų rezervate. Ar tiesa?
- Ne. Aš gyvenau prie rezervato. Mieste, kuriame dirbau pusę metų, 40 proc. gyventojų buvo indėnai. Dauguma mano draugų buvo indėnai, tad teko važinėti į rezervatą. Tuo metu labai domėjausi indėnų gyvenimu, jų dvasingumu.
Manau, dabartinė indėnų situacija labai panaši į lietuvių. Tai yra tauta, iš kurios prievarta atimta praeitis. Negalėčiau pasakyti, kad kanadiečiai su indėnais pasielgė kaip sovietai su lietuviais, bet panašumų yra.
Jų istorija, tautosaka, senos tradicijos dabar nebemadingos. Mažai kas domisi protėvių kultūra. Jie nori būti „kieti“, šiuolaikiški. Taip pat kaip ir žmonės Lietuvoje. Jie pamiršta savo praeities brangenybes.

Bet, žinoma, kaip ir čia, ten yra žmonių, kurie tuo domisi, stengiasi mokyti savo vaikus, ir patys mokytis senų šokių arba kaip pasigaminti tautinius drabužius su plunksnomis ir atgaivinti senąją kultūrą, kad galėtų didžiuotis savimi, savo tauta, ir nesijausti prastesni: „ai, mes tik indėnai“ arba „mes tik lietuviai“. Bet kad galėtų išdidžiai pasakyti – „mes esame indėnai!“ arba „mes esame lietuviai!“.
Rezervate seni papročiai išlikę labiau. Mieste daugiau indėnų, bandančių neigti savo kultūrą. Cree tautos indėnai mieste indėniškai beveik nebekalba, jaunimas net nebemoka kalbos, nors rengiamos pamokos, kad ji nebūtų pamiršta.

- Esi jūrų skautė. Kuo jie skiriasi nuo „žemiškųjų“? Vien tuo, kad stovyklauja prie vandens?
- Jūrų skautai – viena iš maždaug dešimties skautų organizacijų Lietuvoje, kuriai priklauso ir sausumos, oro bei jūrų skautai. Stovyklaujame, miegam palapinėse, žaidžiam tuos pačius žaidimus, tačiau be viso to buriuojam, dažniau, nei sausumos skautai rengiam baidarių žygius.
Visų skautų principas tas pats – ir vaikus, ir save auklėjame ne pamokomis, bet žaidimais, buvimu gamtoje, bendravimu.

- Kaip atradai skautus?
- Turiu brolį, kuris už mane tik pusantrų metų jaunesnis. Dėl tokio mažo amžiaus skirtumo vaikystėje viską darydavom kartu. Kartu su juo lankėme ir lietuvių tautinius šokius. Šokių mokytoja kartą kreipėsi į visus šokių grupės vaikus, prašydama pagalbos. Pasakė, kad yra jūrų skautų vadovė, kad jos grupėje mažai vaikų, ir jei jų neatsiras, Toronte išvis išnyks jūrų skautų veikla.
Abu nubėgom pas tėvus ir pasakėm: „Norim būti jūrų skautai!“. Tėtis tada papasakojo, kad jis vaikystėje irgi buvo jūrų skautas. Anksčiau to net nežinojom. Taigi tapom jūrų skautai.

Po kelių mėnesių tėvai pranešė, kad toks dažnas važinėjimas į Torontą (gyvenome ne pačiame Toronte, bet šalia) vargina ir turime pasirinkti: arba šokius, arba skautus. Pasirinkom skautus.
Jau 20 metų dalyvauju jų veikloje. Vadinasi, tada teisingai nusprendėme.

- Ką ši veikla tau duoda?
- Konkrečiai pasakyti labai sunku, nes skautauju nuo vaikystės. Tėtis taip pat dažnai primindavo skautų įstatus. Pavyzdžiui, kai su šeima važiuodavom į gamtą, jis sakydavo: „Skautas – gamtos draugas“, „neteršiame gamtos“. Arba kai pasitaikydavo proga padėti kitam, primindavo kitą įstatą – „skautas padeda savo artimui“.

Tas vertybes stengėmės puoselėti kasdieniame gyvenime. Jos ir dabar man artimos. |O pati veikla davė daug gerų prisiminimų, kažkiek pasitikėjimo savimi, išmokė tikėjimo, kad svajonės išsipildo. Gal net nebūčiau turėjusi tiek drąsos čia atvažiuoti, jei nebūčiau turėjusi tos patirties.

- Ar pirmą kartą dalyvauji Lietuvos jaunimo dienose?
- Pirmą kartą. Tačiau 1997 metais dalyvavau Pasaulio jaunimo dienose Paryžiuje.
- Ko lauki iš renginio?
- Mano amžiną atilsį močiutė, regis 2000 metais, kaip tik per Jaunimo dienas buvo atvažiavusi į Lietuvą. Grįžusi pasakė, kad krikščioniškas jaunimas – kitoks. To ir laukiu. Laukiu dvasinio renginio, tūkstančių žmonių, kuriems rūpi tokie patys dalykai, kaip ir man, kurie taip pat mėgsta smagiai praleisti laiką.
Manau, visi patirs daug džiaugsmo, o kažkas gal net priartės prie Dievo.
Jaunimui, kuris suvažiuos į Panevėžį linkėčiau rasti bendraminčių, išmokti kasdienybėje gyventi krikščioniškai ir gerai pasilinksminti.

Monika Burokaitė, Ieva Urbonaitė

 (Komentarų: 3)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: