Apie du Linkolno lietuvius – Martyną Kupstį ir Andrių Giedraitį, kurie buvo nuteisti už žmogžudystę, nemažai rašyta ir angliškoje, ir lietuviškoje spaudoje. Pirmasis pripažino kaltę, tačiau antrasis tikina, kad buvo nubaustas už tai, ko nepadarė.
Apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, Anglija.lt kalbėjosi su nuteistojo gyvenimo drauge.

Lietuvių svainių byla ypač išgarsėjo po to, kai vienas iš kaltinamųjų teismui dar nesibaigus buvo išleistas į laisvę, tačiau nebėgo slėptis, o tris valandas sėdėjo autobusų stotelėje už keliasdešimt metrų nuo kalėjimo ir laukė, kol pareigūnai apsižiūrės padarę klaidą ir ateis jo pasiimti. Daugiau apie tai skaitykite: http://www.anglija.lt/straipsniai/naujienos/kuriozai-jk-zmogzudyste-kaltinamas-lietuvis-per-klaida-paleistas-is-kalejimo-12724.

M. Kupstys prisipažino įvykdęs žmogžudystę ir buvo nuteistas iki gyvos galvos nustatant minimalų 25 m. terminą. Vis dėlto jo svainis A. Giedraitis (31 m.), kuris irgi nuteistas iki gyvos galvos (minimalus terminas - 21 m.) neigia savo kaltę ir siekia, kad byla būtų peržiūrėta.

Nubaustas nepelnytai?

Partnerio nekaltumu įsitikinusi ir A.Giedraičio gyvenimo draugė Aistė, auginanti du jųdviejų sūnus.

„Teismas skyrė jam tokią pat bausmę kaip Breivikui, nuo kurio rankos žuvo daugybė žmonių. O maniškis nieko nepadarė, tik tiek jo kaltės, kad buvo nusikaltimo vietoj," – sako moteris.

Pasak Aistės, tą lemtingą vakarą A. Giedraitis su sesers vyru M. Kupsčiu užsuko pasisvečiuoti pas pastarojo draugą Ivaną Zdanovič. Dalyvavo ir Andriaus sesuo, Kupsčio žmona. Pasėdėjo, pasivaišino ir Andrius su seserimi išėjo namo. Tačiau netrukus M. Kupstys pasivijo Andrių ir paprašė grįžti. Šis sutiko ir eidamas atgal pamatė, kad namas pilnas dūmų, dėl kurių name likęs I. Zdanovič ir užduso.

Po kiek laiko A. Giedraitis nuėjo namo, papasakojo draugei, kas įvyko, ir pasiskundė, kad svainis prigrasino neskambinti policijai, nes kentės ne tik jis, bet ir jo šeima.

Prieš 6 metus į Angliją atvykęs A. Giedraitis dirbo konditerijos fabrike Linkolne ir su policija reikalų neturėjo. Vienintelis jo nusižengimas JK, dėl ko prarado vairuotojo teises, buvo automobilio vairavimas išgėrus.

Aistė įsitikinusi, kad jos gyvenimo draugas nubaustas nepelnytai. Moteris tvirtina, jog egzistuoja M. Kupsčio laiškas, parašytas kalėjime dar tebevykstant teismui, kuriame jis atsiprašo svainio, kad šis pateko į kalėjimą dėl jo kaltės. Tačiau į šį laišką teismas nekreipė dėmesio.

„Taip, jis padarė klaidą, kad nepaskambino policijai. Bet tai tik dėl to, kad išsigando grasinimų,“ – tvirtina Aistė.

Pasimatymai kalėjime kiekvieną savaitgalį

Aistė savo partnerį kalėjime lanko dažnai.

„Kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį važiuojam su vaikais. Vizitui skirtos dvi valandos. Viskas būtų neblogai, tik man nepatinka, kad vizitas sutrumpėja iki pusantros valandos, nes užsiregistravus maždaug pusvalandį tenka laukti, kol įleidžia į pasimatymų salę. O telefonu pasikalbam beveik kasdien,“ – sako moteris.

Nuteistiesiems nieko negalima perduoti, net šokolado ar saldainių. Einant į pasimatymą visus daiktus, net rankinuką privalu palikti saugykloje.

„Aš pasiimu į saują 10 svarų, kad bare, kuris yra pasimatymų salėje, galėtume nusipirkti kavos, burgerių, pyragaičių. Susėdam prie staliukų, užkandžiaujam ir kalbamės. Pusantro valandos labai greit prabėga. Dar būna vadinami šeimų pasimatymai. Jie irgi trunka tik dvi valandas, bet skirtumas tas, kad jų metu nereikia sėdėti prie staliuko, galima laisvai vaikščioti, bendrauti su kitų nuteistųjų šeimomis. Būna paruoštas švediškas užkandžių stalas, viskas nemokamai,“ – Anglija.lt portalui pasakoja Aistė ir priduria, kad prižiūrėtojai labai atidžiai stebi salę, nors stengiasi išlaikyti atstumą ir be būtino reikalo nesikiša.

Kalėjimo sąlygomis nesiskundžia

Moteris teigia, kad kalėjimo pareigūnai ir su ja, ir su kitais nuteistųjų artimaisiais elgiasi mandagiai ir pagarbiai. Kai jos draugą areštavo, Aistė tuoj pat buvo informuota, kokios jos teisės, ką daryti ir kur kreiptis dėl pasimatymų.

„Aš nesuprantu tik vieno, kodėl negalima į kalėjimą siųsti rūbų. Jie gauna kalėjimo drabužius, bet gali ir kitokiais rūbais vilkėti, tačiau tik tais, kuriuos užsisako iš kalėjimo katalogo. O jie ten beveik dvigubai brangesni, nei laisvėje,“ – sako Aistė.

Jos partneris sąlygomis kalėjime nesiskundžia. Dirba, eina į sporto salę, skaito – randa, kuo užsiimti. Tačiau prašosi perkeliamas į kitą kalėjimą. Ne dėl prižiūrėtojų ar kitų kalinių elgesio, bet todėl, kad bijo tame pačiame kalėjime sėdinčio M.Kupsčio.

„Kupstys jam tiesiogiai negrasino, tačiau kiti kaliniai lietuviai perdavė girdėję tokius grasinimus. Prašėm, kad į kitą kalėjimą perkeltų, bet kol vyksta apeliacinis bylos nagrinėjimas, turės likti, kur yra. Mano draugas saugosi, kad svainio nesusitiktų. Pavyzdžiui, per šeimų dienas, kai sužinau, kad Kupsčio šeima važiuoja jo lankyti, aš nevažiuoju,“ – pasakoja nuteistojo draugė.

Be to, kitame kalėjime A. Giedraitis tikisi daugiau užsidirbti.

„Čia į savaitę duoda uždirbti tik 9 svarus, o tų pinigų per mažai higienos reikmėms ir kitiems kasdien reikalingiems dalykams įsigyti. Aš jam siunčiu pinigų, bet jis gali ir norėtų pats daugiau užsidirbti.“

Kalėjime daug lietuvių

Angliškai pramokęs A.Giedraitis užsidirba vertėjaudamas su pareigūnais nesusikalbantiems tautiečiams. Darbo netrūksta, nes į Linkolno kalėjimą kasdien atgabena po keletą lietuvių.

„Ten daug ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei latvių, apskritai rytų europiečių. Per šeimų pasimatymus aš susipažinau su keliomis lietuvėmis, kurios irgi atvyksta saviškių lankyti. Vienos vyras buvo nuteistas porai mėnesių kalėti ir dabar jau deportuotas į Lietuvą. Maniškis irgi gavo lapus dėl deportacijos, pasirašė, kad sutinka, nes kas belieka daryti. Be to, jis Anglijoje gyventi nebenori, jam nepatinka ta šalis, kur jį nekaltai nuteisė,“ – sako Aistė.

Moteris tikina, kad dabar užtenka mažiausio nusikaltimo ir atvykėlis iškart deportuojamas, niekas nežiūri, ar sunkus nusikaltimas, ar ilgai sėdėjai kalėjime – iš kalėjimo veža tiesiai į sulaikymo centrą, o iš ten – į Lietuvą.

Vaikai leidžiami į pasimatymus

Į kalėjimą kiekvieną savaitgalį Aistė vyksta ne viena. Ji vežasi ir abu sūnus.
„Vyresnysis jaučiasi labai nesmagiai, jam nemalonu važiuoti į kalėjimą. Važiuoja tik todėl, kad tėvą pamatytų. Jaunesnysis dar nelabai supranta, jis ramiau reaguoja. O vyresnysis labai išgyvena,“ – sako dviejų vaikų mama.

Ji prisimena, kad tėvą areštavus vyresnysis buvo ištiktas šoko, pasidarė nervingas, sunkiai sukalbamas ir tik po pusmečio pradėjo atsigauti.

„Aš jam aiškinau, stengiausi, kad suprastų, jog tėvas nekaltai nuteistas, bet jam tikrai sunku. Jis eina į anglišką mokyklą, o čia spauda apie tai daug rašė, vaikui baisi trauma. Bet nesiskundė, kad mokykloje būtų jį dėl to įžeidinėję. Mokykla čia labai gera ir mokytojai stengiasi viską užglaistyti."

Be to, šeimą palaiko ir padeda kaimynai, draugai bei pažįstami.

„Guodžia tai, kad niekas mūsų nepasmerkė, neatstūmė. Niekas negali patikėti, kad Andrius būtų galėjęs įvykdyti nusikaltimą,“ – sakė Aistė.

Ką daryti, jei teismo sprendimas netenkina?

Anglija.lt susisiekė su advokatu Linu Bajorūnu, kuris dirba Kente įsikūrusioje "Robin Murray&Co" advokatų firmoje ir pateikė skaitytojams dažnai iškylančius su Anglijos teisinės sistemos specifika susijusius klausimus.

- Ką reiškia teismo sprendimas iki gyvos galvos, skiriant metų minimumą?

- Jeigu skiriama bausmė iki gyvos galvos nustatant minimalų terminą, pavyzdžiui, 21 metus, tai reiškia, jog nuteistasis tik po 21 metų galės kreiptis, kad jį išleistų į laisvę. O ir į laisvę išleidus dėl menkiausio nusikaltimo jis vėl gali būti grąžintas į kalėjimą ir bus baudžiamas ne už padarytą nusikaltimą, bet bus pritaikyta anksčiau teismo nustatyta bausmė iki gyvos galvos. Žodžiu, nuosprendis iki gyvos galvos persekios jį net išėjus į laisvę.

- Kur kreiptis kilus įtarimui, kad asmuo nubaustas nepelnytai arba bausmė per griežta?

- Kaip ir kitų šalių teismuose, taip ir Anglijoje yra apeliacijos procedūros, bet jos gana sudėtingos ir brangios. Apeliaciniame teisme sprendimus priima aukštesnio lygio teisėjai, bet kad ten nukeliautų byla, reikia įveikti 3 slenksčius.

Pirmas – teisiamojo gynėjas teisme, angliškai barister. Teisėjui paskelbus nuosprendį, būtent baristeris yra tas asmuo, kuris sprendžia, ar yra pagrindo kreiptis dėl apeliacijos. Priimdamas sprendimą baristeris paprastai žiūri į kitų teismų praktiką – kokia bausmė kituose Anglijos teismuose buvo skirta už panašų nusikaltimą.

Ypač sudėtinga paduoti apeliaciją dėl bausmės dydžio, nebent bausmė savo griežtumu smarkiai prasilenktų su kitų teisėjų už panašų nusikaltimą skirtomis bausmėmis, pavyzdžiui, vienas skiria 2 metus, o kitas – 8. Kartais nuteisti lietuviai pyksta, kodėl baristeris atsisako pateikti apeliaciją. Taip yra todėl, kad apeliaciniam teismui nustačius, jog apeliacijai nėra pagrindo, visas patirtas išlaidas, kurios gali siekti iki keliolikos tūkstančių svarų, gali tekti padengti baristeriui. Tai gera rykštė atsiginti nuo nepagrįstų apeliacijų.

Antras slenkstis – apeliacijos įvertinimas. Jei baristeris priima sprendimą, kad reikia pateikti apeliaciją, tada teisėjas sprendžia, ar apeliaciją priimti. Jei apeliacija atmetama, tai neužkerta kelio bylą perduoti į Apeliacinį teismą, tačiau nuteistajam nutraukiama teisinė parama (ang. legal aid). Be to, tas laikas, kol vyksta apeliacinis teismas, nors nuteistasis sėdi kalėjime, nebus įskaitytas į jo bausmės laiką, t.y. jei apeliacinis teismas truks pusę metų, tai nuteistojo bausmės laikas pusę metų bus ilgesnis.

Trečias slenkstis - jeigu apeliacija priimama, tada trijų teisėjų teismas sprendžia, ar apeliaciją patenkinti, ar atmesti arba peržiūrėti iš naujo kai kuriuos bylos punktus ar visą bylą.

- Ar apeliacinio teismo sprendimas yra neginčijamas, ar dar galima kreiptis ir į kokias instancijas?

- Po apeliacinio teismo yra galimybė kreiptis į Aukščiausiąjį teismą, bet ten patekti gana sunku, nebent tai būtų išskirtinė byla. Jeigu nepavyksta pasiekti Aukščiausiojo teismo, tada belieka žiūrėti, ar nebuvo pažeistos žmogaus teisės ir kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.

- Ką patartumėte Anglijos lietuviams, kurie nepatenkinti teismo sprendimu?

- Pirmiausia patarčiau pasitikėti baristeriu. Jeigu jis sako, kad nėra pagrindo apeliacijai, jis tai daro labai gerai apsvarstęs. Žinoma, yra visokių advokatų, yra tokių, kurie prižada aukso kalnus ir negali išpildyti. Yra tekę turėti klientų, kurie sakė: "o advokatas prižadėjo, kad byla bus išspręsta mums palankiai, o nieko nesigavo".

Jeigu advokatas daug žada, reikia žiūrėti atsargiai. Bet būna ir tokių, kurie be pagrindo gąsdina. Asmenį, kuris tau atstovaus teismo procese, reikia rinktis atidžiai, bet pasirinkus juo pasitikėti. Be to, lietuviams reikėtų suprasti, kad čia, kitaip nei Lietuvoje, kitokia vertybių skalė ir gyvybė bei sveikata čia yra labai aukštai vertinami.

Zita Čepaitė, Anglija.lt