Lietuvių emigrantų meka Jungtinė Karalystė paniro į diskusiją apie pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Birminghamo universitete Europos politiką dėstantis Timas Haughtonas teigia, kad britų išstojimas nėra visiškai neįmanomas, bet už kalbų apie tai slypi daugybė paslėptų prasmių.

Tačiau pašnekovas pripažįsta, kad pagrindinė priežastis, kodėl britai aktyviai diskutuoja apie traukimąsi iš Europos Sąjungos, yra imigrantai, kurie po 2004 m. Europos Sąjungos plėtros bangos tiesiog užplūdo Jungtinę Karalystę. Ši migracijos banga, skirtingai nei kitos, palietė net mažesnius miestelius, kurie anksčiau nebuvo susidūrę su tokiomis problemomis.

„Į Jungtinę Karalystę atvyko didelis kiekis žmonių ir, kas svarbiausia, jie atvyko į daugelį vietų, kurios iki tol nematė imigrantų. Istoriškai dauguma žmonių, kurie atvykdavo į Jungtinę Karalystę, įsikurdavo Londone, Birminghame, Liverpulyje ar kituose dideliuose miestuose. Dabar skirtumas toks, kad po 2004 m. žmonės atvyko ir įsikūrė gana mažuose miesteliuose“, - interviu sakė T. Haughtonas, kuris Vilniuje viešėjo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto kvietimu.

„Ekonomiškai migracija yra pozityvus reiškinys, tačiau net ir taip manantys žmonės pripažįsta, kad migracija turi socialinių pasekmių. Jeigu kas nors atvyksta ir turi mažų vaikų, jie turi eiti į mokyklą. Euroskeptikai beda pirštu į skaičius, kiek pradinėse mokyklose sumažėjo vaikų, kurių gimtoji kalba yra anglų. Arba nueini pas chirurgą ir matai, kad keturi žmonės eilėje prieš tave kalba viena iš neva „juokingų“ europietiškų kalbų. Euroskeptikai labai meistriškai žaidžia šiuo klausimu“, - priduria Brimingamo universiteto dėstytojas.

Tačiau diskusijos apie imigrantus yra tik ugnis, kaitinanti kalbas apie britų išstojimą iš Europos Sąjungos. Tikroji priežastis, kodėl kalbos apie pasitraukimą iš Europos Sąjungos pasiekė aukščiausią politinį lygmenį, yra paprasta kaip dukart du – vidinė politinė kova tarp Davido Camerono konservatorių, Edo Milibando leiboristų ir Nigelo Farage'o Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos.

Žaidimą lemia vidinė kova

Britų premjeras D. Cameronas yra pažadėjęs surengti referendumą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos iki 2017 m. pabaigos, jeigu laimės 2015 m. gegužę vyksiančius parlamento rinkimus ir liks premjeru.

T. Haughtonas teigia, kad D. Cameronas taip pasielgė dėl dviejų paprastų priežasčių – pirma, jam reikia suvaldyti torius, tarp kurių esama antieuropietiškomis nuotaikomis pasižyminčių asmenų, antra, premjeras turi suvaldyti N. Farage'o Nepriklausomybės partijos populiarumo augimą.

„Vienas iš būdų palaikyti konservatorių vienybę bent jau iki eilinių rinkimų buvo pasakyti, kad jis surengs referendumą, jeigu bus perrinktas, liks premjeru ir pradės derybas su Briuseliu dėl įvairių nuolaidų Jungtinei Karalystei iki 2017 m. Taigi pirmiausia tai buvo padaryta dėl konservatorių partijos suvaldymo ir vienybės“, - sako pašnekovas.

„Iš dalies taip daroma ir dėl Nepriklausomybės partijos kilimo“, - priduria universiteto dėstytojas.

Pasak T. Haughtono, šiuo klausimu D. Cameronas išsiveržė į priekį tarsi sakydamas, kad yra vienintelis lyderis, siūlantis piliečiams išreikšti nuomonę apie šalies narystę Europos Sąjungoje: gaunamą naudą ir patiriamus kaštus.

E. Milibandas yra pareiškęs, kad leiboristai laimėję rinkimus referendumo nerengtų, o neseniai buvęs britų premjeras, leiboristas Tony Blairas pabrėžė, kad referendumas gali sukelti chaosą ir pavadino tai „nepriimtinomis lažybomis“ dėl šalies ateities.

Kas nepatinka britams?

T. Haughtonas pripažįsta, kad pats Europos Sąjungos projektas ir jo vystymasis britams išties kelia didelį galvos skausmą. Jiems labai patinka vieningos ekonominės rinkos teikiami privalumai, tačiau britai kvestionuoja Europos Sąjungos vystymąsi po 1992 m. Mastrichto sutarties, kai Europos Bendrijose pradėta orientuotis į viršvalstybines institucijas, nors kai kurios sritys paliktos tarpvyriausybiniam bendradarbiavimui.

„Mums tinka vieninga rinka, norime būti šios rinkos dalis, bet nenorime integracijos kitose srityse“, - sako pašnekovas, pabrėždamas teisingumo, vidaus reikalų ar socialinės politikos sritis.

Kitaip tariant, N. Farage'o teiginys, kad 75 proc. mūsų šalyse priimamų įstatymų yra sukuriami Briuselio biurokratų, randa atsaką britų mąstyme.

„Kitas dalykas, kad Europos Sąjunga nelabai aptariama britų spaudoje. Kiekvieną kartą, kai per pastaruosius penkerius ar šešerius metus įsijungi televizorių, jei kas nors sakoma apie Europos Sąjungą, tai dažniausiai būna kalbos apie euro zonos krizę, riaušes gatvėse, Graikiją, demonstracijas Ispanijoje ar Prancūzijoje bei kitas problemas“, - pasakojo T. Haughtonas.

Trečias svarbus dalykas – migracija. „Nors aš tikrai nemėgtu N. Farage'o, bet, nelaimei, reikia pripažinti, kad jis labai meistriškai suformavo šiuos debatus Jungtinėje Karalystėje. Svarbus migracijos klausimo elementas yra tas, kad didžiuma gaunamos naudos yra neapčiuopiama. Britų piliečiams buvimo Europos Sąjungoje nauda yra neapčiuopiama. Jei aš išeičiau į Birminghamo gatvę ir pirmo pasitaikiusio žmogaus paklausčiau, kaip vieninga rinka veikia jo gyvenimą, niekas to nesuprastų ir neatsakytų“, - sako pašnekovas.

T. Haughtonas sako, kad Lietuvai stojimas yra Europos Sąjungą turėjo civilizacinę ir geopolitinę prasmę, bet britams ši organizacija tokių jausmų nekelia.

„Jums tai civilizacinis pasirinkimas, jūs norite priklausyti Europai, jums – tai vieta, kur norite būti. Iš dalies tai reakcija į praeitį, reakcija į didįjį kaimyną“, - sako T. Haughtonas.

„Be to, Lietuvos piliečiai tikrai gavo apčiuopiamos naudos iš narystės Europos Sąjungoje. Taip, Jungtinėje Karalystėje mes irgi gavome ekonominės naudos iš lietuvių imigrantų. Net Birmingamo centre yra lietuviška parduotuvėlė. Bet eiliniai britai negali apčiuopti šios naudos. Mums tai nėra civilizacinis pasirinkimas. Tai labiau kaip kaštų ir naudos analizė. Mums tai nesusiję su tapatybe“, - sako pašnekovas.

Tačiau nepaisant karštų diskusijų, visuomenės nuomonės apklausos Jungtinėje Karalystėje rodo, kad palaikančiųjų šalies išstojimą iš Europos Sąjungos esama apie 45 proc., nepalaikančiųjų – apie 55 proc.

Kas nutiktų, jei Londonas paliktų ES

Klausiamas, kas nutiktų, jei Jungtinės Karalystės piliečiai vis tik kada nors nutartų išstoti iš Europos Sąjungos, T. Haughtonas minėjo keletą scenarijų.

Pirmas scenarijus. Net ir pasitraukę iš Europos Sąjungos britai galėtų rinktis panašų kelią į Norvegijos. Norvegija nėra Europos Sąjungos narė, tačiau ji priklauso Europos ekonominei erdvei. Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas ir 28 Europos Sąjungos narės yra pasirašiusios Europos laisvos prekybos susitarimą. Tai reiškia, kad šioms šalims irgi taikomas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas.

„Bet šio scenarijaus trūkumas tas, kad nors norvegai džiaugiasi daugybe vieningos rinkos privalumų, jie moka į Europos Sąjungos fondus. Norvegijai tai tinka, nes ji turi naftos“, - sako T. Haughtonas.

Remiantis Norvegijos diplomatinės misijos prie Europos Sąjungos pateikiama informacija, Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas yra įsipareigoję prisidėti prie ekonominio išsivystymo skirtumų mažinimo Europoje. 2009-2014 m. šiam tikslui buvo skirta 1,79 mlrd. eurų, Norvegija skyrė 97 proc. šių lėšų.

Antras scenarijus. T. Haugthonas teigia, kad britai galėtų rinktis ir į Šveicariją panašų bendradarbiavimo modelį. Šveicarija taip pat nėra Europos Sąjungos narė, nepriklauso bendrai Europos ekonominei erdvei, bet su šios organizacijos narėmis yra sudariusi daugybę dvišalių susitarimų. Ekonominiai santykiai reguliuojami remiantis 1972 m pasirašytu laisvos prekybos susitarimu, išplėstu 1999 m. ir 2004 m.

„Problema šiuo atveju tokia, kad kitos Europos Sąjungos šalys nelabai trokšta sudaryti tokių susitarimų. Šalys narės tai traktuoja kaip sunkų ir skausmingą procesą. Kodėl kitos 27 Europos Sąjungos narės turėtų norėti derėtis ir sudaryti susitarimus su Jungtine Karalyste?

450 mln. piliečių iš vienos pusės ir 65 mln. iš kitos, tai kas turės pranašumą? Manau, kad tai gana akivaizdu“, - sako T. Haughtonas.

Trečias scenarijus. Dar vienas kelias britams, pasak T. Haughtono, būtų nesekti nei Norvegija, nei Šveicarija, o tiesiog laisvai prekiauti būnant Pasaulio prekybos organizacijos nare. Bet esminis trūkumas, kad tokiu atveju britai turėtų mokėti muitus prekiaudami su Europos Sąjungos šalimis.

„Ekonomine prasme Didžioji Britanija taptų kelių salų kolekcija į Šiaurės Vakarus nuo Belgijos“, - sako T. Haughtonas.

„Nė vienas iš šių scenarijų nėra labai patrauklus“, - priduria pašnekovas, pabrėždamas, kad išstojimo iš Europos Sąjungos šalininkų iliuzijos, jog britai galėtų tapti antruoju Singapūru yra nerimtos.

Pasak Birminghamo universiteto akademiko, šis amžius gali būti arba Azijos amžius, arba niekieno, tačiau globalioje rinkoje viena Jungtinė Karalystė neatsilaikys.

„Jeigu mes norime gerų prekybos susitarimų su Kinija, Indija ar JAV, tai lengviau juos sudaryti visoms 28 valstybėms kartu. Manau, kad dauguma mūsų politinio elito supranta: kitos alternatyvos nėra. Dar daugiau: jeigu Britanija statys į pavojų narystę vieningoje rinkoje, gali kilti bėdų dėl tiesioginių užsienio investicijų, investuotojai gali tiesiog pasitraukti“, - teigia T. Haughtonas.

Jo teigimu, Didžioji Britanija šiuo metu yra patraukli investicijoms tik todėl, kad yra platesnės rinkos dalis. Pasak T. Haughtono, Jungtinė Karalystė nėra ypač patraukli investuotojams savaime, mat Vokietija gali pasiūlyti kvalifikuotesnę darbo jėgą, kitos šalys irgi nesnaudžia.

„Jeigu būsime brutualiai atviri, tai Jungtinė Karalystė negamina labai gerų prekių. Palyginkime su tuo, kas gaminama Vokietijoje. Taip, galime sakyti, kad pas mus svarbų vaidmenį vaidina finansinės paslaugos, bet ši sritis pas mus stipri vien todėl, kad Britanija yra vieningos rinkos dalis. Kitu atveju, galima sakyti, išnyks dalis Londono“, - svarstė T. Haughtonas.