Egidija Vaitkienė jau 13 metų gyvena Airijoje. Monachano grafystėje suaugusiųjų kursuose ji moko anglų kalbos atvykusius iš kitų šalių. Dėstytoja prisipažįsta, kad ypač nerimavo pradėjusi dirbti su žmonėmis, atvykusiais iš karo zonos - įbaugintais, nepasitikinčiais, bijančiais atsiverti. Tačiau moteriai pavyko atmosferą „sušildyti“. Tad dabar jau galima kalbėti apie dar vieną gyvenimo sėkmės istoriją.

- Tradicinis klausimas: kokios priežastys vertė palikti gimtąjį kraštą?

- Atsakymas irgi tradicinis: ekonominės. Kol dirbome abu su vyru, pragyvenimui lyg ir užteko. Prieš tai buvau trejetą metų dirbusi JAV, prižiūrėjau senukus, grįžusi nusipirkau vieno kambario butą, tad būsto nuomoti nereikėjo. Tačiau gimus dukrelei verstis iš vieno atlyginimo tapo sunku: susimokėjus mokesčius nebelikdavo pinigų sauskelnėms...

Paskatinau vyrą vykti į Airiją, kaip tik tuo metu jo darbovietė sudarė sutartį metams. Po trijų mėnesių su vienerių metų dukrele glėbyje išvykau ir aš, nes, mano nuomone, šeima turi gyventi kartu, tėvas turi matyti, kaip auga jo vaikas.

Be abejo, drąsos man suteikė gyvenimas Amerikoje. Per tuos trejetą metų mano mąstyme daug kas pasikeitė. Ne veltui sakoma, kad Amerika - galimybių šalis. Galimybių „galimybės“ visų pirma gimsta galvoje - mąstyme: drąsiau svajoji, plačiau planuoji, labiau pasitiki savimi. Na, galvoju, jei Čikagoje nepasiklydau, kuri savo apimtimi prilygsta visai Lietuvai, tai ir kitoje šalyje nepasimesiu.

- Papasakokite, kaip Jums sekėsi įsikurti Airijoje. Kokie buvo tie pirmieji metai?

- Pirmieji metai niekur nebūna lengvi. Kiekvieną naują vietą tenka prisijaukinti. Mūsų pirmieji metai nebuvo labai sunkūs. Vyras jau turėjo darbą. Išsinuomojome butą. Susidraugavome su kitais lietuviais, moterys viena kitai pasaugodavo vaikus.

Iš pradžių automobilio neturėjome, visur - su vežimėliu. Monachanas, kaip ir visa Airija, kalvotas. Nuo vienos kalvos nusileidi, į kitą užkopi - apsiperki, vienoj rankoj pirkiniai, kitoj - vežimukas su vaiku, tik kad laiptais jo nepaveši, tenka dar ir jį nešti...

Pirmoji dukrelės auklė buvo lietuvė, augino tokio pat amžiaus savo dukrelę, tad reikalui esant pažiūrėdavo ir manąją. Dėkoju likimui už sutiktą gerą žmogų: pirmoji dukra Medeina gražiai kalba lietuviškai, antroji, gimusi po 7 metų, dar neišmokusi kalbėti, buvo vedama į darželį, tad pirmuosius žodžius ištarė angliškai.

Nors šeimoje kalbame lietuviškai, vaikui labai svarbu, su kuo jis praleidžia didesnę laiko dalį ir, aišku, bendravimas su bendraamžiais. Dabar kalba ir lietuviškai, bet sakinio sandara ir akcentas liko angliškas. Ypač dėl to apgailestauja močiutė - mano mama, lietuvių kalbos mokytoja...

- O kaip Jums sekėsi gauti darbą?

- Buvau baigusi studijas Vytauto Didžiojo universitete, studijavau filosofiją ir psichologiją. Dirbdama JAV Ilinojaus universitete gilinau psichologijos žinias. Deja, grįžusi į Lietuvą pagal specialybę darbo negavau. Iš esmės tai padėjau apsispręsti – emigruoti ar dar bandyti kabintis Lietuvoje.

Klydau, vildamasi, kad panašaus pobūdžio darbą (t.y., pagal specialybę) gausiu Airijoje. Mano išsilavinimas greičiau buvo „kliuvinys“ nei privilegija: kur benešiojau savo CV, gaudavau neigiamą atsakymą. Kai susiprotėjau ištrinti visus savo aukštuosius mokslus, pakoregavau gyvenimo aprašymą, gavau pirmąjį darbą Tesco parduotuvėje - nešioti prekes. Po to dirbau sekretore privačioje įmonėje, kol galų gale patekau į administravimo ir buhalterijos vienerių metų kursus. Sėkmingai išlaikiau egzaminus, atlikau praktiką Monachano grafystės švietimo skyriuje.

Kai praktika ėjo į pabaigą, laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad suaugusiųjų tolesniųjų studijų padalinys ieško anglų kalbos dėstytojo. Jeigu suaugusiųjų centro kursų organizatorė Helena Fitzpatrik nebūtų tuo metu manęs padrąsinusi, tikriausiai nebūčiau drįsusi pabandyti. Išverčiau savo diplomus į anglų kalbą ir ėmiau laukti kvietimo į interviu. Konkursą praėjau. Ir štai jau dešimtus metus dirbu pedagoginį darbą su suaugusiais iš įvairiausių kraštų.

- Ar anksčiau turėjote kokios nors pedagoginės praktikos?

- Bestudijuodama VDU „uždarbiavau“ - mokiau anglų kalbos pagrindinėje mokykloje. Man patiko tas darbas. Nepaisant nedidelio mano ir mokinių amžiaus skirtumo, niekad neturėjau drausmės problemų. Mokiniai mane mylėjo...

- O kodėl pasirinkote mokyti anglų kalbą?

- Tuo metu Lietuvoje labai trūko anglų kalbos specialistų. Todėl priimdavo dirbti ir studentus be pedagoginio išsilavinimo. Tokia buvo mano pedagoginio darbo pradžia. Pirmoji praktika ir... paskutinė. Niekad jokios pedagogikos nesimokiau. Nežinau jokių metodikų. Esu įsitikinusi, kad mokytoju gimstama. Arba turi nuojautą, arba ne. Tai - neišmokstama.

- Nepaisant to, kad neturite pedagoginių sertifikatų, Jums gerai sekasi. Kas Jus atestuoja?

- Atestuoja mano studentų darbai. Kvalifikacijos centras Dubline duoda tik tam tikras gaires, ką turi mokėti kiekvieno lygio kursų studentai. Iš viso yra 5 lygiai. Nulinis lygis reiškia pradedančiuosius, kurie dar visai nemoka kalbėti angliškai. Pradedame nuo paprasčiausių frazių, kad žmogus galėtų susikalbėti.

O penkto lygio studentai jau gali stoti į aukštąją mokyklą, turi gebėti laisvai kalbėti, rašyti esė, išlaikyti klausymo egzaminą.

Airijoje yra sudarytos itin palankios sąlygos mokytis anglų kalbos. Kursai nemokami, jie organizuojami skirtingu laiku - kiekvienas gali prisitaikyti sau patogų laiką. Žmonės turi galimybę pradėti nuo nulio, po ketvirtojo lygio dauguma išeina mokytis į kolegijas, jei tik turi pakankamai noro ir užsispyrimo. Monachano institute yra gana platus specialybių pasirinkimas.

- Kas sudaro programas kiekvienam lygiui? Ar turite vadovėlius su reikiamomis užduotimis?

- Nėra išleista jokių vadovėlių. Ir klausymo, ir rašymo užduotis tenka kurti pačiai. Sunkiausia tai, kad vienu metu dėstytojas turi keletą skirtingų lygių studentus. Visi ištaisyti studentų darbai segami į segtuvus, po to atiduodami į kvalifikacijos centrą.

Pasiruošimas pamokai užtrunka tikrai daug laiko. O dirbti tenka keliomis pamainomis: viename miestelyje turiu pamokas iš ryto, kitame - vakarais, ten žmonės susirenka po darbo.

- Papasakokite apie savo darbo specifiką. Jums tenka dirbti su suaugusiais žmonėmis iš įvairių šalių, turinčiais įvairią gyvenimo patirtį, skirtingų religijų...

- Pirmaisiais darbo metais daugiausia studentų esu turėjusi iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos. Per pastaruosius porą metų teko mokyti žmones iš Rumunijos, Bulgarijos, Bangladešo, Indijos, Somalio, Kongo, Togo, Afganistano.

Dirbant su suaugusiais, kaip ir bet kokį pedagoginį darbą, neįmanoma su žmonėmis nesusidraugauti. Dažnai tenka pabūti psichologu, išklausyti, patarti. Per dešimt darbo metų dar nė karto nepasitaikė, kad būčiau turėjusi kokių nors bendravimo problemų.

- Kaip manote, kas svarbu bendraujant su įvairių kultūrų žmonėmis?

- Manyčiau, tolerancija kitokiai kultūrai, kitokiai nuomonei. Šito išmokau gyvendama Amerikoje. Juokaudama sakau, kad tolerantiškumą kaip bruožą užsiauginau gyvendama šalyje, kur nėra vienos dominuojančios tautybės. Suprantama, ir ten daug nepakantumo kitos rasės žmonėms, tačiau susidūręs su įvairių tautybių ir rasių žmonėmis, pirmiausia juos pažįsti kaip žmones, iš esmės tokius pat kaip ir mes. Nebeliko prietaringos baimės bendrauti su kitokios spalvos žmogumi.

Plačiau pažvelgti į pasaulį ir jo skirtybes padėjo kelionės. Ypač naudinga pagyventi kituose kraštuose. Atsiranda suvokimas, kad tavo nuomonė nėra absoliučiai teisinga. Kiek žmonių - tiek tiesų. Nebesu kategoriška, mėginu suprasti ir kito tiesą. Iš to gimsta pakantumas kitam, kitokiam... Turbūt sunkiausia užduotis ir yra palaikyti šiltą psichologinį klimatą skirtingų tautybių ir religijų žmonių grupėje.

Nemalonu sakyti, bet pastebėjau, kad patys nepakančiausi yra lietuviai. Atvykus pabėgėliams, prieglobsčio prašytojams, būdavo sunku lietuvį pasodinti šalia indo ar afganistaniečio. Vieni kategoriškai atsisakydavo sėdėti kartu su „teroristu“ ar „babajumi“.

Galbūt tik sutapimas, bet mano grupėse nei lenkai, nei rusai nebuvo tokie nepakantūs kitoms kultūroms ar religijoms. Gerbiu savo tautos žmones ir man skaudu matyti, kad dažnas lietuvis primena Žemaitės valstiečius: pasikeitė apranga, makiažas, o mąstymas liko toks pat kaip 19 amžiuje.

- Minėjote, kad Jus jaudina skaudūs pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų likimai. Gal apie keletą galėtumėte papasakoti?

- Afganistanietį Ghulamą į mano grupę atvedė kita mokytoja, nes jis laisvai kalbėjo angliškai, tad iš karto pateko į antrą mokymosi lygį. Ghulamas – netipiškas musulmonas: valgo kiaulieną, išgeria alkoholio, nesilaiko kitų musulmonui būtinų reikalavimų, stengiasi pritapti prie airiško gyvenimo būdo. Dėl to į jį kreivai žvelgia kiti musulmonai, gyvenantys Monachano prieglobsčio prašytojų centre. Vėliau Ghulamas į mano grupę atsivedė dar keletą afganistaniečių.

Iš pradžių, prisipažinsiu, su nerimu galvojau, kaip reikės palaikyti darbinę nuotaiką pamokoje; visgi mitas, kad visi musulmonai –teroristai, paveikė ne tik kitus grupės narius, bet ir mane pačią. Po truputį išsikalbėjus supratau, kad tai tokie patys žmonės, kenčiantys nuo Talibano režimo. Ghulamas atvyko į Airiją prieš porą metų bėgdamas nuo talibų.

Padirbėjęs Dubajuje, Ghulamas buvo sukūręs savą verslą Kabule. Talibai pareikalavo duoklės. Ghulamas atsisakė. Jo tėvas patarė sumokėti prašomą sumą. Ghulamo atkaklumas kainavo brangiau nei prašoma suma - talibai nužudė jo žmoną. Per keletą dienų susitvarkęs dokumentus Ghulamas iš Dubajaus išvyko į Airiją. Kabule liko jo tėvas ir dvi mažametės dukrelės.

Dati - vyriškis iš Togo. Kai pirmą kartą pamačiau jį savo pamokose, supratau, kad neturiu ko mokyti šito vyriškio. Dati - matematikos ir biologijos mokytojas iš Afrikos, laisvai kalba ne tik prancūziškai, bet ir angliškai. Deja, per aštuonerius prieglobsčio prašytojo metus jis taip ir negavo pabėgėlio statuso, todėl neturi teisės dirbti.

Florika - mergina iš Rumunijos. Pirmojo vaikelio susilaukė būdama keturiolikos. Mama jos susilaukė 13-os metų. Rumunijoje Florika tesimokė porą metų pradinėje mokykloje. Prastai rašo rumuniškai, ką jau bekalbėti apie anglų kalbą. Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta Europos vidury!

Tačiau mokydama pabėgėlius iš įvairiausių kraštų neturiu niekuo stebėtis. Dažniausiai tai itin vieniši žmonės, be savo šeimų, be artimųjų, be savos bendruomenės palaikymo. Visi jie laukia interviu dėl pabėgėlio statuso. Todėl kiekvienas šiltesnis žodis, išklausymas šių žmonių yra labai vertinamas. Džiaugiuosi, kad kitais metais pagaliau turėtų išeiti įstatymas, suteikiantis šiems žmonėms teisę į darbą, kitaip sakant - į teisę oriai užsidirbti pragyvenimui.

Dirbdama su šiais žmonėmis, įsigyvendama į jų rūpesčius, skausmus, nejučia atsistoju į jų pusę - esu jų užtarėja, kartais tenka pabūti vertėja tam tikrose įstaigose. Na, o pamokų metu ruošiame įvairių kultūrų vakarėlius, kuriuose visi stengiasi atsinešti nacionalinio valgio, apsirengti tautišku drabužiu. Pasakodami apie savo kraštą, žmonės ne tik atsiveria, bet ir atveria dureles į kitų širdis.

- Ar esate laiminga, dirbdama šį darbą?

- Taip, neįsivaizduoju savęs, dirbančios kitur. Jaučiuosi čia reikalinga.

- O Lietuvoje? Jei atsirastų panašaus pobūdžio darbas Pabėgėlių centre Lietuvoje?

- Būtų sunku sugrįžti, nes dukros jau lanko mokyklą, užaugo anglakalbėje aplinkoje. Parvežti jas į Lietuvą - reikštų išplėšti iš įprastos aplinkos. Nebegaliu galvoti tik apie save.