Po dešimties metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje į Lietuvą grįžęs Martynas Vilpišauskas tikina, kad nėra svarbu, kur gyveni, bet svarbūs principai, kuriais vadovaujiesi gyvenime, tačiau tikina, kad jo gyvenimo kokybė čia pagerėjo.

27 metų M. Vilpišauskas į Jungtinę Karalystę išvyko būdamas penkiolikos metų su tėvais, kurie pasirinko emigraciją dėl ekonominių priežasčių. Baigęs mokyklą jis įstojo į muzikos akademiją Londone, studijavo džiazo vokalą.

„Visą laiką mano gyvenimas buvo susijęs su muzika. Teko dirbti, iš pradžių ne pagal profesiją, bare padavėju, o paskui pakankamai anksti prasidėjo ir koncertai, galiausiai turėjau savo džiazo chorą, turėjau ne vieną grupę, koncertavau visai nemažose scenose“, - pasakojo jaunas vyras.

Pasak jo, pasirinkimas išvykti gyventi į užsienį buvo ne jo, o tėvų, ir jo galvoje visą laiką sukosi mintis sugrįžti. „Tik paskui, gal 19-21 metų, kai studijavau, atsirado draugai, atrodė – viskas, susikūrė bazė, ir tas gyvenimas toks ir bus“, - sakė M. Vilpišauskas.

Tačiau aplinkybės vaikino gyvenime pasuko nenumatyta linkme, jo lietuvaitė sužadėtinė išvyko metams studijuoti į Ispaniją, jo paties veikloje įsivyravo štilis – apmažėjo darbų. „Neradau sau vietos, ir pagalvojau, kodėl neišbandžius savęs Lietuvoje, nes, kaip suaugęs žmogus, savomis kojomis niekada nestovėjau čia. Viskas labai natūraliai įvyko be jokio didelio galvojimo“, - pasakojo M. Vilpišauskas.

Vaikinas prieš sugrįždamas pradėjo dairytis, ką veiks Lietuvoje, ir gavo darbą Artūro Noviko džiazo mokykloje.

„Dirbu iki šiol ten, prie šimto dar kitų veiklų, kurias darau čia Lietuvoje“, - šypsojosi M. Vilpišauskas.

Jaunas vyras Vilniuje taip pat turi savo džiazo chorą „SingPhonics“, groja grupėje „Cosmic Apple“ , vadovauja tautinių šokių ir dainų kolektyvo „Vingis“ vokaliniam ansambliui.

Neplanuoja grįžti

Jis pasakojo, kad prieš atvykdamas galvojo ne apie tai, kaip jį priims, bet kaip jam pačiam pavyks priimti kitus, kaip kitaip jausis naujoje aplinkoje.

„Nes kai atvažiuoji paatostogauti tai yra viena, bet kai pradedi gyventi, tai - kitaip, bet kažkokio šoko nebuvo . Labai natūraliai viskas įvyko. Visą laiką Lietuva man buvo labai prie širdies. Aš esu ne iš Vilniaus, esu iš Kauno, tad Vilniuje nebuvau gyvenęs, man buvo toks jausmas, kad iš viso į naują vietą atvykau gyventi, tik jos kalbą jau žinojau“, - šypsojosi M. Vilpišauskas.

Jaunas vyras sakė pradžioje sau davęs metų bandomąjį periodą, per kurį turėjo priimti sprendimą, ar liks Lietuvoje, ar susikraus lagaminus atgal. Dabar jis jau čia yra trejus metus.

„Kažkaip labai smagu, ir kitaip neįsivaizduoju. Dabar nepaprastai smagu nuvykti į Londoną su darbais, kartais koncertuoju, ir mokau, labai pasiilgstu Londono, ten jaučiuosi lyg būčiau namie, visos gatvės pažįstamos. Bet va pabuvau savaitę ir supratau, kodėl išvykau. Per daug man ten visko. Aš to miesto nesirinkau, tiesiog pripratau jame gyventi“, - sakė M. Vilpišauskas.

Konkurencijos daugiau nei galimybių

Jaunas vyras teigia dažnai girdįs argumentus, kad esą ten daug galimybių, bet, pasak jo, žmonės dažnai neįvertina to, kad lygiai taip pat yra daugiau ir konkurencijos.

„Čia realizuoti svajones yra lengviau, nes greitai susikuri pažinčių ratą. Taip, gal tam ir yra greitos lubos, bet kai atvykau čia, nuo pirmų dienų supratau, kad noriu tęsti tą pačią veiklą, ir kol kas labai sėkmingai sekasi“, - sakė M. Vilpišauskas.

Jaunas vyras sakė, kad televizijos nežiūri, yra visas paskendęs savo veikloje, todėl jaučiasi pozityviai. Jis taip pat nesutinka su emigrantų keiksnojimais Lietuvą, kad čia neįmanoma išgyventi.

„Žmonės dažnai bando lyginti tik negatyvią pusę. Jiems greičiausiai reikia kažkuo pagrįsti savo pasirinkimą, kad štai Londone galėtum uždirbti tokią sumą pinigų, bet niekas neargumentuoja, kad Londone penkis kartus daugiau už nuomą mokėtum. Man tai čia geresnė gyvenimo kokybė iš tos pačios veiklos. Tas galimybes stengiuosi, bandau kurtis, ir aš tiek prisibandžiau, kad net nežinau, į kokią sritį man investuoti toliau save“, - sakė M. Vilpišauskas.

Vaikinas sakė nežinąs, ar galima kaip nors paskatinti emigrantus grįžti į Lietuvą.

„Man norėtųsi, kad žmonės matytų tą gėrį ir fainumą gyventi savoje šalyje. Kita vertus, man atrodo, išties nėra tiek svarbu, kur esi, ar Lietuvoje, jei stengiesi, kažko sieki“, - sakė M. Vilpišauskas.

Tačiau jaunam vyrui nepatinka, kai išvykę žmonės keikia Lietuvą.

„Kartais girdėdavau, kad „ai, čia - geriau, toje Lietuvoje - šūdas“, tai, ką tu padarei, kad Lietuvoje nebūtų šūdas? Nes vien buvimu kitoje šalyje ir keikimu Lietuvos tik pakenki, tuomet ir aplinkiniai įsitraukia. Man atrodo, geros idėjos ar geri, teisingi, švarūs darbo principai, jie visur turi vertę“, - sakė M. Vilpišauskas.