Nuo kovo paskutiniojo savaitgalio Anglijoje įsigaliojo įstatymas, leidžiantis homoseksualams tuoktis. Pirmosios poros į civilinės registracijos įstaigas suskubo įstatymui vos įsigaliojus, t.y. laikrodžiui išmušus vidurnaktį, nekantraudami kuo greičiau tapti vyru ir vyru arba žmona ir žmona. Įdomu, ar gėjai iš Lietuvos susigundys galimybe "apsiženyti" Londone?

Per pastaruosius penkiasdešimt metų homoseksualai, palyginus su bet kuria kita gyventojų grupe, pasiekė daugiausiai. Iš potraukį tos pačios lyties asmenims slepiančios, visuomenės nepripažįstamos individų grupelės jie tapo savo interesus reiškiančia, pripažinimo sulaukusia ir politiškai bei socialiai įtakinga bendruomene.

Sakysite, ne jie pirmieji. Juk buvo laikai, kai moterys neturėjo jokių teisių, ir tik po ilgos kovos, po tyčiojimosi iš tų, kurios kėlė moterų lygybės, teisės į darbą ir mokslą bei dalyvavimą politikoje, jos pasiekė galimybę turėti viską, apie ką prieš šimtmetį gyvenusios moterys net svajoti nedrįso. Kadaise jos buvo laikomos netinkamomis mokytis ir studijuoti, o pažiūrėkit dabar – prezidentės ir premjerės, bankų valdytojos ir ministrės, pripažintos rašytojos ir parlamentų pirmininkės. Nauda ne tik pačioms moterims, nauda visai visuomenei.

Panašūs procesai vyko ir tamsiaodžių bendruomenės pripažinimo byloje – iš pavergtų, antrarūšiais laikomų, niekinamų ir ujamų jie tapo visateisiais piliečiais, o už jiems parodytą nepagarbą ar įžeidinėjimą numatytos bausmės. Jų teisės buvo sulygintos su baltaodžių teisėmis, jie kaip ir moterys ne tik išsikovojo teises ir laisves, bet ir pasiekė, kad tai būtų įtvirtinta įstatymais.

Pripažinimo siekiantys gėjai žengia gerai pramintu taku. Tačiau yra pora skirtumų. Pirma, ir moterys ir juodaodžiai reikalavo vienodų pilietinių teisių, o gėjai pilietinių teisių požiūriu niekada nebuvo skriaudžiami – visos galimybės dalyvauti politiniame ir socialiniame gyvenime jiems atviros. Antra, tiek moterų, tiek juodaodžių mažuma toli gražu nepavadinsi, jie sudaro pusę ar net daugiau negu pusę visos žmonijos, bet už savo teises kovojo ilgai ir sunkiai. Gėjai – tipiška mažuma. Ne tik skaičiumi – patys didžiausi optimistai teigia, kad jie sudaro ne daugiau kaip dešimt procentų gyventojų – bet ir idėjomis, kurių esmė - lovos partnerio lytis.

Atrodytų, koks kieno reikalas, su kuo kas mylisi. Anglijoje mėgstama kartoti, kad valdžia neturėtų kištis į miegamojo reikalus, tačiau gėjai sugebėjo savo seksualinius polinkius paversti visuomenės rūpesčiu.

Kokia jų strategija, kokiais būdais jie sugebėjo kardinaliai pakeisti visuomenės nuomonę ir vietoj buvusios paniekos sulaukti palaikymo ir pritarimo? Dalyvaujant viešose diskusijose? Pristatant moksliniais tyrimais pagrįstas studijas, kurios įrodo, koks svarbus netradicinis seksualumas visuomenės ateičiai? Rengiant gėjų paradus? Telkiant galią turinčių asmenų paramą?

Patinka ar ne, pripažinkim, jie savo tikslą pasiekė. Jie puikiai perprato ankstesnių, už savo teises kovojusių judėjimų pamokas ir sugebėjo pritaikyti sau. Gal užuot gėjus peikus ir keikus laikas mums visiems iš jų pasimokyti, kaip tapti įtakingais?

Zita Čepaitė