Iš JK į Lietuvą grįžusi tautietė atidarė kavinę ir ją pavertė vietinių traukos centru 

Iš emigracijos Jungtinėje Karalystėje į Marijampolę grįžusi Aistė Jurkonytė čia su draugėmis Daura ir Alma atidarė kavinę „Kambarys“. Kitokią nei įprasta Marijampolei užeigą ypač pamėgo savaitgaliui į miestą grįžtantys studentai, o populiarumo pridėjo publicisto Andriaus Užkalnio apsilankymas.

Marijampolėje baigusi mokyklą, Aistė išvyko studijuoti į Vilnių – Lietuvos edukologijos universitete baigė bakalauro, Mykolo Romerio universitete – magistro studijas. Studijų metais ji dirbo restorane „Bistro 18“. Čia jai puikiai sekėsi ir darbas patiko, tačiau nusprendė save išbandyti kitur.

Taip įsidarbino Valstybinėje ligonių kasoje, tačiau netrukus pasiilgo padavėjos darbo. Todėl trečiadieniais ir penktadieniais eidavo padirbėti į „Bistro 18”.

„Galbūt dirbdama du darbus ir studijuodama magistrą kiek persitempiau, tad sugalvojau, kad reikia viską mesti ir važiuoti į užsienį“, – kalbėjo pašnekovė.

Aistė du mėnesius dirbo padavėja Rodo saloje, po to septynis mėnesius viename Anglijos kaime. Dar pusantrų metų dirbo japonų restorane Liverpulyje.

„Po pusantrų metų man pasiūlė tapti vadybininke, tada supratau, kad man laikas pasirinkti – Liverpulyje likti visam laikui ar grįžti ir svajones įgyvendinti Lietuvoje. Taip grįžau į Lietuvą, kur visada ir norėjau gyventi. Visada iš Lietuvos išvažiuodavau plyštančia širdimi“, – kalbėjo Aistė.

Bankas idėja nepatikėjo

Viena Aistė atidaryti kavinės nesiryžo, tad pasiūlė draugei, buvusiai klasiokei Daurai, prie jų prisijungė trečioji – Alma, su kuria Aistė kartu Vilniuje nuomojosi butą. Merginos negavo paskolos – bankas skeptiškai žiūrėjo į kavinę Marijampolėje, reikalavo, kad jų tėvai laiduotų savo būstu.

Tada partnerės nusprendė sudėti turimus pinigus ir verslą vystyti savo jėgomis. Remontuoti patalpas padėjo šeimos nariai. Pašnekovė liko maloniai nustebinta – tiek savivaldybės, tiek Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai buvo labai geranoriški ir paneigė apie biurokratus sukurtus stereotipus.

Iš viso kavinėje dirba 7 žmonės, tarp jų – savininkės ir jų šeimos nariai. Sausį kavinė minėjo metų gimtadienį.

„Tikrai labai nepraturtėjome, vis dar stengiamės investuoti, nupirkti ir įrengti naujų dalykų, pasikviesti garsesnių grupių, kas pritrauktų klientą. Šiaip esame patenkintos – nė viena nenusivylėme, kad atsidarėme“, – sakė pašnekovė.

Mėgsta vilniečiai

Kada kavinė tik atsidarė, nesijautė konkurencijos. Tačiau šįmet Marijampolėje atsidarė dar dvi geros vietos. Iš pradžių dalis klientų buvo pabėgę, tačiau pamažu grįžta.

„Kambarys“ buvo pirmoji kavinė mieste, pradėjusi dirbti iki 2 nakties – iki tol mieste viskas užsidarydavo iki vidurnakčio. Taigi darbo laiką teko prailginti ir aplink esančioms kavinėms.

Daugiausia į „Kambarį“ pavakaroti ateina tie, kurie studijuoja Vilniuje ir grįžta į gimtąjį miestą. Jiems ši vieta atrodo kitokia – ir dėl interjero, ir dėl siūlomų patiekalų. Darbo dienomis siūlomi dienos pietūs. Kavinė dirba šešias dienas per savaitę.

„Anksčiau sekmadieniais dirbdavome, bet kai porą sekmadienių apyvarta nesiekė 20 eurų, šios minties atsisakėme“, – kalbėjo kavinės bendrasavininkė.

Pastaruoju metu kavinėje rengiamos ir vestuvių šventės – iš metrikacijos biuro jaunavedžiai su svečiais ateina kelioms valandoms pasisėdėti. Tačiau rengti gedulingus pietus „Kambario“ savininkai iki šiol atsisako, mat šią vietą laiko linksmybių vieta.

Lankytojai pageidavo A. Užkalnio ragauto maisto

„Ko gero, sunkiausia derinti kokybę ir kainą. Pastebime, kad klientas nori kokybiško maisto, nebenori šaldyto-šildyto. Bet kad nuolat gautum šviežią, kainuoja daug, o marijampoliečių algos nėra tokios kaip gyvenančių didmiesčiuose. Negali už gerą kepsnį reikalauti 10 ir daugiau eurų, todėl vis dar bandome laviruoti tarp kokybės ir kainos. Užkalnis sakė, čia labai pigu, kaip Marijampolėje, kainos vidutiniškos“, – kalbėjo Aistė.

A. Užkalnį pašnekovė mini neatsitiktinai. Būtent jis praėjusių metų pabaigoje DELFI portale aprašė „Kambarį“.

A. Užkalnio dėmesys išėjo į gera.

„Žinoma, po A. Užkalnio apsilankymo žmonės mėnesį valgė viską, ką A. Užkalnis, jie neslėpė, kad nori tų dešrelių, kurias valgė A. Užkalnis. Mums Užkalnio apsilankymas buvo taip laiku ir vietoje. Iki tol daugiau uždirbdavome iš gėrimų, po A. Užkalnio apsilankymo kelias savaites daugiau uždirbome iš maisto, ne iš gėrimų. Iki tol galvojome, ką daryti, kad žmonės žinotų čia galintys skaniai pavalgyti“, – sakė Aistė.

„Kai jis atvažiavo pas mus, įėjo pro duris, man net akyse aptemo, išraudau, keliai pradėjo drebėti, rankos prakaituoti. Būdavo, sulaukiame kritikos dėl kai kurių dalykų, galvodavau, gal žmonės nesupranta, o kas bus, jei Užkalnis pasakys, kad kažkas blogai, tada reikės kažką galvoti. Buvo smagu sulaukti gero atsiliepimo ir vertinimo“, – tai, kad A. Užkalnio vizitas išėjo į gerą, kalbėjo marijampolietė.

Gavę pašalpą leidžia sau taurelę degtinės

„Dirbu tai, ką noriu, tik norėtųsi uždirbti daugiau. Mums vis dar sunku, vis dar ieškome balanso tarp mūsų pajamų, išlaidų ir žmogiškųjų išteklių. Šiek tiek gyveni įtampoje – mėnesio pradžia, skaičiuoji valandas, sumoki algas, iki 15 dienos sumoki „Sodrai“, iki 25 d. – PVM, paskui nuoma, paskui alga sau, truputį atsipūti, ateina naujas mėnuo ir vėl viskas tas pats“, – neslėpė Aistė.

Jos aiškinimu, sąžiningai daryti verslą tikrai sudėtinga. Marijampolei reikia didesnių žmonių srautų.

Kavinėje mažiausiai žmonių iki 10 mėnesio dienos, tada žmonės gauna algas, kitas išmokas ir atkunta.

„Daugumą klientų pažįstu, Marijampolė nėra tokia didelė, nėra daug pravažiuojančių turistų. Yra žmonių grupė, kuri 10-11 dieną gauna socialinę pašalpą, ateina, užsisako 100 gramų degtinės, net nepasimėgaudami išgeria ir išeina. Juos vadiname vienos dienos milijonieriais“, – juokėsi pašnekovė.

6 metus Vilniuje studijavusi, apie porą metų emigracijoje praleidusi Aistė pastebi, kad po studijų Vilniuje vis daugiau žmonių grįžta gyventi į Marijampolę.

Mindaugas Jackevičius

Anglija.lt

Iš emigracijos Jungtinėje Karalystėje į Marijampolę grįžusi Aistė Jurkonytė čia su draugėmis Daura ir Alma atidarė kavinę „Kambarys“. Kitokią nei įprasta Marijampolei užeigą ypač pamėgo savaitgaliui į miestą grįžtantys studentai, o populiarumo pridėjo publicisto Andriaus Užkalnio apsilankymas.

Marijampolėje baigusi mokyklą, Aistė išvyko studijuoti į Vilnių – Lietuvos edukologijos universitete baigė bakalauro, Mykolo Romerio universitete – magistro studijas. Studijų metais ji dirbo restorane „Bistro 18“. Čia jai puikiai sekėsi ir darbas patiko, tačiau nusprendė save išbandyti kitur.

Taip įsidarbino Valstybinėje ligonių kasoje, tačiau netrukus pasiilgo padavėjos darbo. Todėl trečiadieniais ir penktadieniais eidavo padirbėti į „Bistro 18”.

„Galbūt dirbdama du darbus ir studijuodama magistrą kiek persitempiau, tad sugalvojau, kad reikia viską mesti ir važiuoti į užsienį“, – kalbėjo pašnekovė.

Aistė du mėnesius dirbo padavėja Rodo saloje, po to septynis mėnesius viename Anglijos kaime. Dar pusantrų metų dirbo japonų restorane Liverpulyje.

„Po pusantrų metų man pasiūlė tapti vadybininke, tada supratau, kad man laikas pasirinkti – Liverpulyje likti visam laikui ar grįžti ir svajones įgyvendinti Lietuvoje. Taip grįžau į Lietuvą, kur visada ir norėjau gyventi. Visada iš Lietuvos išvažiuodavau plyštančia širdimi“, – kalbėjo Aistė.

Bankas idėja nepatikėjo

Viena Aistė atidaryti kavinės nesiryžo, tad pasiūlė draugei, buvusiai klasiokei Daurai, prie jų prisijungė trečioji – Alma, su kuria Aistė kartu Vilniuje nuomojosi butą. Merginos negavo paskolos – bankas skeptiškai žiūrėjo į kavinę Marijampolėje, reikalavo, kad jų tėvai laiduotų savo būstu.

Tada partnerės nusprendė sudėti turimus pinigus ir verslą vystyti savo jėgomis. Remontuoti patalpas padėjo šeimos nariai. Pašnekovė liko maloniai nustebinta – tiek savivaldybės, tiek Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai buvo labai geranoriški ir paneigė apie biurokratus sukurtus stereotipus.

Iš viso kavinėje dirba 7 žmonės, tarp jų – savininkės ir jų šeimos nariai. Sausį kavinė minėjo metų gimtadienį.

„Tikrai labai nepraturtėjome, vis dar stengiamės investuoti, nupirkti ir įrengti naujų dalykų, pasikviesti garsesnių grupių, kas pritrauktų klientą. Šiaip esame patenkintos – nė viena nenusivylėme, kad atsidarėme“, – sakė pašnekovė.

Mėgsta vilniečiai

Kada kavinė tik atsidarė, nesijautė konkurencijos. Tačiau šįmet Marijampolėje atsidarė dar dvi geros vietos. Iš pradžių dalis klientų buvo pabėgę, tačiau pamažu grįžta.

„Kambarys“ buvo pirmoji kavinė mieste, pradėjusi dirbti iki 2 nakties – iki tol mieste viskas užsidarydavo iki vidurnakčio. Taigi darbo laiką teko prailginti ir aplink esančioms kavinėms.

Daugiausia į „Kambarį“ pavakaroti ateina tie, kurie studijuoja Vilniuje ir grįžta į gimtąjį miestą. Jiems ši vieta atrodo kitokia – ir dėl interjero, ir dėl siūlomų patiekalų. Darbo dienomis siūlomi dienos pietūs. Kavinė dirba šešias dienas per savaitę.

„Anksčiau sekmadieniais dirbdavome, bet kai porą sekmadienių apyvarta nesiekė 20 eurų, šios minties atsisakėme“, – kalbėjo kavinės bendrasavininkė.

Pastaruoju metu kavinėje rengiamos ir vestuvių šventės – iš metrikacijos biuro jaunavedžiai su svečiais ateina kelioms valandoms pasisėdėti. Tačiau rengti gedulingus pietus „Kambario“ savininkai iki šiol atsisako, mat šią vietą laiko linksmybių vieta.

Lankytojai pageidavo A. Užkalnio ragauto maisto

„Ko gero, sunkiausia derinti kokybę ir kainą. Pastebime, kad klientas nori kokybiško maisto, nebenori šaldyto-šildyto. Bet kad nuolat gautum šviežią, kainuoja daug, o marijampoliečių algos nėra tokios kaip gyvenančių didmiesčiuose. Negali už gerą kepsnį reikalauti 10 ir daugiau eurų, todėl vis dar bandome laviruoti tarp kokybės ir kainos. Užkalnis sakė, čia labai pigu, kaip Marijampolėje, kainos vidutiniškos“, – kalbėjo Aistė.

A. Užkalnį pašnekovė mini neatsitiktinai. Būtent jis praėjusių metų pabaigoje DELFI portale aprašė „Kambarį“.

A. Užkalnio dėmesys išėjo į gera.

„Žinoma, po A. Užkalnio apsilankymo žmonės mėnesį valgė viską, ką A. Užkalnis, jie neslėpė, kad nori tų dešrelių, kurias valgė A. Užkalnis. Mums Užkalnio apsilankymas buvo taip laiku ir vietoje. Iki tol daugiau uždirbdavome iš gėrimų, po A. Užkalnio apsilankymo kelias savaites daugiau uždirbome iš maisto, ne iš gėrimų. Iki tol galvojome, ką daryti, kad žmonės žinotų čia galintys skaniai pavalgyti“, – sakė Aistė.

„Kai jis atvažiavo pas mus, įėjo pro duris, man net akyse aptemo, išraudau, keliai pradėjo drebėti, rankos prakaituoti. Būdavo, sulaukiame kritikos dėl kai kurių dalykų, galvodavau, gal žmonės nesupranta, o kas bus, jei Užkalnis pasakys, kad kažkas blogai, tada reikės kažką galvoti. Buvo smagu sulaukti gero atsiliepimo ir vertinimo“, – tai, kad A. Užkalnio vizitas išėjo į gerą, kalbėjo marijampolietė.

Gavę pašalpą leidžia sau taurelę degtinės

„Dirbu tai, ką noriu, tik norėtųsi uždirbti daugiau. Mums vis dar sunku, vis dar ieškome balanso tarp mūsų pajamų, išlaidų ir žmogiškųjų išteklių. Šiek tiek gyveni įtampoje – mėnesio pradžia, skaičiuoji valandas, sumoki algas, iki 15 dienos sumoki „Sodrai“, iki 25 d. – PVM, paskui nuoma, paskui alga sau, truputį atsipūti, ateina naujas mėnuo ir vėl viskas tas pats“, – neslėpė Aistė.

Jos aiškinimu, sąžiningai daryti verslą tikrai sudėtinga. Marijampolei reikia didesnių žmonių srautų.

Kavinėje mažiausiai žmonių iki 10 mėnesio dienos, tada žmonės gauna algas, kitas išmokas ir atkunta.

„Daugumą klientų pažįstu, Marijampolė nėra tokia didelė, nėra daug pravažiuojančių turistų. Yra žmonių grupė, kuri 10-11 dieną gauna socialinę pašalpą, ateina, užsisako 100 gramų degtinės, net nepasimėgaudami išgeria ir išeina. Juos vadiname vienos dienos milijonieriais“, – juokėsi pašnekovė.

6 metus Vilniuje studijavusi, apie porą metų emigracijoje praleidusi Aistė pastebi, kad po studijų Vilniuje vis daugiau žmonių grįžta gyventi į Marijampolę.

Mindaugas Jackevičius

 (Komentarų: 0)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: